- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-16
- Bylos Nr.
- I-4031-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01634-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 12) nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio buvo kalinamas Alytaus pataisos namų 15 būrio 1-oje sekcijoje, kur buvo kalinama 11 asmenų, atskirais laiko tarpais buvo nuteistųjų ir mažiau. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. bausmę atliko 15 būrio 6-oje sekcijoje, kur taip pat buvo 11 lovų, todėl plotas neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. kiekvienam nuteistajam teko mažiau nei 3,1 kv. m. ploto. Viso to pasėkoje jis patyrė psichologinį sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, bendravimo įgūdžiai, padidėjo fobija aplinkai, sutriko sveikata. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 2000 Eur neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l. 14-17) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas patalpose, kur jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus plotas.
Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, priklausantis nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m² vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Į bylą pateikti duomenys, t.y. pažyma, kurioje įvardinti pareiškėjo A. L. perkėlimai (b.l. 19-21) bei atsakovo raštas „Dėl duomenų pateikimo“ patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 15 d., nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2013 m. spalio 29 d., nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo paskirtas gyventi į 33,49 m² ploto 15 būrį, 1 miegamąjį (bendrabučio tipo), kur vidutinis pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,04 m² ir ten buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 0,06 m² mažiau ploto nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte.
Pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. spalio 14 d., nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. spalio 22 d., nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. buvo paskirtas į 15 būrį, 3 miegamąjį (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 34,68 m² ir jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,15 m², t. y. nustatyta ploto norma nebuvo pažeista.
Nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas bausmę atliko 15 būrio 6 miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 33,02 m² ir jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,30 m², todėl nustatyta ploto norma taip pat pažeista nebuvo.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog tam tikrais laikotarpiais jis buvo laikomas su mažiau asmenų, nei patalpoje buvo lovų, kadangi nuteistieji išvažiuodavo etapu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, bendravimo įgūdžiai, tačiau duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų psichinės sveikatos specialistus byloje nepateikta, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Akcentuotina, kad teismui nekyla abejonių, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas truko 280 parų, tačiau pabrėžtina, kad gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo nežymus. Be to, ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos - t.y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla (b.l. 15, 24-25). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas gyveno besargybos būryje, prie kurio yra du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti, naudotis lauke įrengtu sporto inventoriumi, sporto sale. Taigi, pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo ne visą dieną, be to byloje konstatuota, jog vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra santykinis dydis, kuris, esant pastoviai nuteistųjų rotacijai, kito. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog santykinai nežymiai mažesnį patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.
Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nurodytas nustatyto masto pažeidimas galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimų trukmę, mastą, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 130 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.