Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-01-10 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-52-932/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-10
Bylos Nr.
AN2-52-932/2020
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-04176-2019-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje
Teisėjas
Julita Dabulskytė-Raizgienė (pirm.)
Institucija
,,Susisiekimo paslaugos”
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-52-932/2020Teisminio proceso Nr. 4-68-3-04176-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 16.17; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimo, kuriuo buvo patenkintas T. G. skundas ir panaikintas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vyr. vadybininko D. R. 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. SISP-ANR_N-39102-2019 ir administracinio nusižengimo teisena T. G. nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Institucija) vyr. vadybininko D. R. 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. SISP-ANR_N-39102-2019 T. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 446 straipsnio 4 dalį dėl to, kad 2019 m. liepos 30 d., 12.04 val., važiavo autobusu Nr. 4559 maršrutu Nr. 3G tarp T. Ševčenkos ir M. K. Čiurlionio stotelių be bilieto ir tuo pažeidė Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus mieste taisyklių 57 punkto reikalavimus. Kontrolės metu jis pateikė nepažymėtą vienkartinį bilietą Nr. 765333. Už šio nusižengimo padarymą T. G. paskirta 23 eurų dydžio bauda.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nesutikdamas su šiuo nutarimu, T. G. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimu jo skundą tenkino, skundžiamą nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukė. Teismas pažymėjo, kad kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir, nesant asmens kaltės, negalima ir jo administracinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti asmens kaltę pagal 446 straipsnio 4 dalį, nepakanka nustatyti faktą, kad keleivis važiavo be bilieto, tačiau taip pat būtina nustatyti, jog pažeidėjas tokius veiksmus atliko esant jo kaltei, t. y. tyčia arba dėl neatsargumo. Asmens kaltę dėl laiku neįvykdytos pareigos įsigyti ir pažymėti įsigytą bilietą gali šalinti ir tai, kad asmuo neturėjo objektyvių galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Teismas nustatė, kad T. G. neturėjo realios galimybės įgyvendinti pareigą įlipus nedelsiant įsigyti iš vairuotojo popierinį bilietą ir jį pažymėti, kas reiškia ir kaltės jo veikoje nebuvimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą.

4. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad 30 sekundžių laikotarpis, įvertinus T. G. veiksmus siekiant įlipti pro priekines autobuso duris, vėliau nueinant iki antrųjų durų, galėjo būti nepakankamas pastarajam įlipti į autobusą, prieiti prie vairuotojo ir įsigyti iš jo bilietą iki autobusui pradedant važiuoti. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad autobusas 30 sekundžių stovėjo ne tik T. Ševčenkos stotelėje, bet ir dar mažiausiai 8 stotelėse stovėjo vidutiniškai analogišką laikotarpį, kas įrodo, kad 30 sekundžių yra vidutinis autobuso stovėjimo laikas stotelėje.

5. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog T. G. autobusu važiavo pietų metu, t. y. laikotarpiu, kai keleivių srautas yra nedidelis, todėl, Institucijos nuomone, 30 sekundžių laiko tarpas buvo pakankamas nueiti prie vairuotojo ir įsigyti bilietą.

6. Pažymima, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-152 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus miesto savivaldybės viešuoju transportu taisyklių (toliau – Taisyklės) 17.4 punktą vairuotojas privalo prieš pat įvažiuojant į stotelės, kurioje vykdoma keleivių kontrolė, įvažą blokuoti elektroninius komposterius ir nedelsiant pranešti keleiviams, kad artimiausioje stotelėje bus atlikta keleivių kontrolė. Atsižvelgiant į tokią nuostatą, aišku, kad T. G. įsigijo bilietą iš vairuotojo tik po to, kai jau vizualiai buvo galima konstatuoti faktą, kad bus atliekama keleivių kontrolė.

7. Institucijos vertinimu, teismas išvadą, kad T. G. neturėjo realios galimybės įgyvendinti Taisyklėse įtvirtintą pareigą įlipus nedelsiant įsigyti iš vairuotojo popierinį bilietą ir jį pažymėti, padarė tinkamai neįvertinęs liudytojų J. I. (J. I.) ir D. K. parodymus. Institucija atkreipia dėmesį, kad T. G. teisme nurodė delsęs ir laiku neįsigijęs bilieto, kadangi, pradėjus autobusui važiuoti, vadovavosi teisės aktais ir netrukdė vairuotojui. Visgi, pamatęs stotelėje kontrolierius, jis jau nustojo vadovautis teisės aktais ir rūpintis eismo saugumu, kadangi priėjo prie vairuotojo ir įsigijo bilietą, kai autobusas dar važiavo, todėl jo pozicija vertintina kaip gynybinė.

8. Skunde pažymi, jog kiekvienas viešojo transporto keleivis, norintis keliauti viešojo transporto priemonėmis, privalo iš anksto susipažinti su savo, kaip keleivio, pareigomis. Pažeidėjas turėjo būti itin atidus ir dar prieš įlipdamas į viešojo transporto priemonę įsitikinti, kad su savimi turi galiojantį (aktyvuotą) bilietą, o, jo neturėdamas, privalėjo nedelsdamas, toje pačioje stotelėje įsigyti ir pažymėti ar aktyvuoti bilietą. Šiuo konkrečiu atveju pažeidėjas nevykdė savo, kaip viešojo transporto keleivio, pareigos. Taip pat akcentuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo išiškinimas, kuris, kaip teigiama, yra klaidingas ir nepagrįstas, prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, sukurs neigiamas teisines pasekmes viešojo transporto veiklai bei visuomenei.

9. Atsiliepimas į skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu, patikrinęs skundžiamą nutarimą ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad T. G. nepadarė jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 446 straipsnio 4 dalyje.

11. Institucijos 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimu T. G. buvo nubaustas padaręs ANK 446 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Administracinė atsakomybė pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį kyla už keleivių važiavimą be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis, važiavimą įsigijus važiavimo bilietą su nuolaida, neturint teisės į transporto lengvatas. Tai, koks keleivis yra laikytinas važiuojančiu be bilieto, detalizuojama Taisyklių 65 punkte. Vadovaujantis šiuo punktu, vienas iš atvejų, kai keleivis laikomas važiavusiu be bilieto, yra tada, kai keleivių kontrolės metu jis pateikia nepažymėtą popierinį vienkartinį bilietą, įsigytą iš vairuotojo. Būtent tokia situacija susiklostė šiuo atveju – T. G. važiavo autobusu Nr. 4559 maršrutu Nr. 3G tarp T. Ševčenkos ir M. K. Čiurlionio stotelių bei 2019 m. liepos 30 d., apie 12.04 val., keleivių kontrolės metu pateikė nepažymėtą popierinį vienkartinį bilietą Nr. 765333, kaina 1 euras (nutarime klaidingai nurodyta, jog pateikė 0,50 eurų vertės bilietą), įsigytą iš vairuotojo. Dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo. Esminis klausimas yra kitas – ar T. G. objektyviai turėjo galimybę iki keleivių kontrolės pradžios įsigyti ir pažymėti vienkartinį popierinį bilietą.

12. Nustatant minėtas aplinkybes, vėlgi būtina atkreipti dėmesį į Taisyklių nuostatas. Pagal Taisyklių 38 punktą, keleivis, įlipęs į transporto priemonę ir neturintis galiojančio aktyvinto bilieto, privalo nedelsdamas toje pačioje stotelėje įsigyti/aktyvinti bilietą vienu iš nurodytų būdų. Taisyklių 38.3 punkte nurodomas vienas iš tokių būdų – įsigyti ir pažymėti popierinį vienkartinį bilietą iš vairuotojo. Teismo vertinimu, popierinį vienkartinį bilietą iš vairuotojo norintis įsigyti asmuo turėtų elgtis aktyviai, pvz., dar iki įlipant į transporto priemonę būti pasiruošęs reikiamą pinigų sumą bilietui nusipirkti; mėginti įlipti į viešojo transporto priemonę per priekines jos duris; įlipus į transporto priemonę ne per priekines duris, nedelsiant nueiti iki vairuotojo kabinos, kad esant galimybei galėtų įsigyti vienkartinį bilietą iš vairuotojo. Kitaip tariant, keleivis turi elgtis taip, kad popierinį vienkartinį bilietą iš vairuotojo galėtų įsigyti kuo greičiau ir savo elgesiu užkirsti kelią neteisėtos situacijos susidarymui.

13. Analizuojant šį konkretų atvejį, pastebėtina, kad iš byloje esančios programos „Pikas“ išklotinės matyti, kad 3G maršruto autobusas T. Ševčenkos stotelėje (joje į autobusą kaip tik ir įlipo T. G.) stovėjo 30 sekundžių. Panašų laiko tarpą autobusas stovėjo eilėje kitų stotelių (pvz., J. Tumo – Vaižganto stotelėje autobusas stovėjo 29 sekundes, F. Vaitkaus – 30 sekundžių, Šeškinės poliklinika – 31 sekundę, Lietuvos Sąjūdžio kelias – 32 sekundes, Dariaus ir Girėno – 32 sekundes), kai kur stovėjimo laikas buvo dar trumpesnis (Kražių stotelėje – 15 sekundžių), kituose sustojimuose – stovėta ilgiau (Naujininkai – 46 sekundes, Sparta – 45 sekundes, Operos ir baleto teatras – 61 sekundę) (b. l. 37). Sprendžiant pagal minėtą judėjimo/stovėjimo išklotinę, galima daryti išvadą, kad 30 sekundžių sustojimas stotelėje nėra laikytinas neįprastai trumpu, o iš esmės yra daugiau artimas autobuso (maršruto Nr. 3G) vidutinei sustojimo trukmei. Atitinkamai tai reiškia, kad nurodytas laikas yra pakankamas keleiviams nueiti iki vairuotojo ir įsigyti bilietą. Visgi, siekiant įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, tikslinga atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu T. G. įlipo ne per priekines, o antrąsias (vidurines) autobuso duris, kas reiškia automatiškai ilgesnį laiką prieiti prie vairuotojo kabinos, o tai, atsižvelgiant į 30 sekundžių stovėjimo trukmę, gali kelti abejones, ar per tokį laikotarpį keleivis išties privalėjo suspėti nueiti iki vairuotojo ir įsigyti iš jo bilietą iki autobusui pradedant važiuoti. Taigi šioje dalyje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimas laiko tarpas galbūt galėjo būti ir nepakankamas spėti įsigyti bilietą, tačiau vien toks manymas, anaiptol, neatleidžia nuo pareigos įvertinti ir kitas aplinkybes ir tik tada spręsti, ar T. G. išties nepadarė jam inkriminuoto administracinio nusižengimo.

14. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino liudytojo J. I. teisme duotus parodymus, neanalizavo šio liudytojo ir T. G. parodymų skirtumų bei nepasisakė dėl jų. Nors apklausiamas T. G. teigė važiuojant stovėjęs prie vairuotojo, kad galėtų įsigyti bilietą („priėjau prie vairuotojo langelio ir stovėjau, laukiau“) ir bilietą įsigijo tik tuomet, kai autobusas sustojo („kai autobusas sustojo Čiurlionio stotelėje, įsigijau bilietą iš vairuotojo“, „kai pirkau iš vairuotojo bilietą, jis sustojo ir atidarė duris, atsilaisvino, nupirkau bilietą, galima sakyti tuo pačiu metu, kai įlipo kontrolė“), tačiau liudytojas J. I. (autobuso vairuotojas) kategoriškai paneigė tokius T. G. parodymus ir nurodė, jog pastarasis bilietą įsigijo tuo metu, kai autobusas dar važiavo, be to, pažymėjo, kad tik įlipęs į autobusą minimas keleivis nepriėjo prie jo kabinos, o stovėjo prie antrųjų durų, pro kurias ir įlipo („iš karto nepriėjo prie manęs T. G. nusipirkti bilieto, stovėjo prie antrųjų durų“, „nedavažiavus iki stotelės, gal 50 metrų likus, užblokavau komposterius ˂ ... ˃ „T. G. priėjo prie manęs nusipirkti bilietą, kai jau buvo užblokuotas komposteris, dar važiuojant autobusui ˂ ... ˃ T. G. pardaviau bilietą, važiuojant autobusui“, „vairuodamas pardaviau bilietą“) (b. l. 43-46). Taigi matyti, kad bylos baigtimi nesuinteresuoto autobuso vairuotojo J. I., kuris teisme parodymus davė įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, parodymai leidžia susidaryti kitokį vaizdą nei bando pateikti T. G., o būtent, leidžia spręsti, kad T. G. išsyk nesiėmė aktyvių veiksmų, norėdamas įsigyti vienkartinį popierinį bilietą ir jį nusipirko tik tada, kai pamatė keleivių kontrolę (administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymų turinys leidžia spręsti, jog perkant bilietą pastarasis matė kontrolierius). Nors T. G. laikėsi tokios pozicijos, kad jis esą nenorėjo trukdyti vairuotojui atlikti savo tiesioginę pareigą – valdyti viešojo transporto priemonę, galiausiai, vadovaujantis autobuso vairuotojo parodymais, pastarasis vis tik pasielgė priešingai ir įsigijo vienkartinį popierinį bilietą iš vairuotojo tuo metu, kai autobusas dar nebuvo sustojęs.

15. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo parodymais, laikyti, kad jie yra nepatikimi, duoti turint tikslą apkalbėti T. G., dėl ko šiais parodymais pagrįstai remtinasi. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad ir pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojo J. I. parodymais, tačiau nevertino juose nurodytų aplinkybių, kad autobuso bilietas buvo parduotas transporto priemonei dar važiuojant, buvo matyti laukianti keleivių kontrolė (skundžiamame nutarime nieko nepasisakyta, jog bent kažkuri liudytojo parodymų dalis būtų pripažinta kaip nepagrįsta). Šios aplinkybės kaip tik ir yra reikšmingos sprendžiant dėl T. G. veiksmų teisėtumo.

16. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje ne objektyvios priežastys, o būtent paties T. G. pasyvus elgesys nulėmė tai, kad jis neįsigijo ir laiku nepažymėjo vienkartinio popierinio bilieto. Kaip matyti, pastarasis savo elgesį aptariamoje situacijoje mėgino pateisinti tuo, kad jam esą buvo draudžiama kalbinti vairuotoją. Iš tiesų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 53 punktas keleiviams draudžia blaškyti vairuotojo dėmesį ir trukdyti jam vairuoti transporto priemonę. Šioje byloje jau minėtų Taisyklių 31.2 punktas taip pat draudžia keleiviams transporto priemonei važiuojant atidaryti kabinos duris arba kitaip trukdyti vairuotojui. Tai pažymima ir pirmosios instancijos teismo nutarime. Visgi, apygardos teismo įsitikinimu, keleivio siekis įgyvendinti jam priskirtą pareigą – nedelsiant iš vairuotojo įsigyti vienkartinį popierinį bilietą, negali būti suprantamas kaip vairuotojo trukdymas aukščiau aptartų normų prasme. Juo labiau, kad pagal Taisyklių 17.1. punktą vairuotojas privalo būti rūpestingas, atidus ir paslaugus, skelbti stotelių pavadinimus, keleiviui pasiteiravus informuoti apie mokėjimo už važiavimą tvarką bei kelionės maršrutą. Taigi nagrinėjamu atveju T. G. po įlipimo į autobusą galėjo bent jau informuoti vairuotoją, jog dar nėra įsigijęs bilietą, jau nekalbant apie tai, jog pastarajam nebuvo jokių kliūčių priėjus palikti reikiamą pinigų sumą tam specialiai skirtoje vairuotojo kabinos ertmėje, jog vairuotojas, atsiradus tam galimybei, galėtų parduoti bilietą. Akivaizdu, kad šiuo atveju T. G. pasirinko pasyvaus elgesio variantą ir nei žodžiu informavo, kad nori įsigyti bilietą, nei atitinkamais veiksmais išreiškė savo intenciją jį nusipirkti. Galiausiai apygardos teismas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai J. I. ir D. K. nenurodė, jog autobuse būtų buvę daug keleivių, kas galėtų sukliudyti asmeniui, norinčiam įsigyti vienkartinį popierinį bilietą, nueiti iki vairuotojo kabinos (b. l. 43-46) (iš esmės ir T. G. neteigia buvus keleivių spūstį).

17. Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog T. G. vis tik turėjo realią galimybę įgyvendinti Taisyklėse numatytą pareigą įlipęs į viešojo transporto priemonę nedelsiant įsigyti iš vairuotojo vienkartinį popierinį bilietą bei jį pažymėti. Atitinkamai tai reiškia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas, kuria panaikintas Institucijos nutarimas, yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Tuo pačiu patikslintina, kad T. G. pažeidė ne Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus mieste taisyklių 57 punkto reikalavimus, o nusižengimo padarymo metu galiojusių Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus miesto savivaldybės viešuoju transportu taisyklių 65 punktą. Laikytina, kad toks Institucijos priimto nutarimo netikslumas nėra esminis ir neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

SĮ „Susisiekimo paslaugos“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą T. G. administracinio nusižengimo byloje.

Palikti galioti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vyr. vadybininko D. R. 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimą Nr. SISP-ANR_N-39102-2019, kuriuo T. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 446 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 23 eurų dydžio bauda.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė