Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. N.-L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje I. N.-L. prašė tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teikdama paaiškinimus, pareiškėja patikslino, kokie pažeidimai ginčo laikotarpiu sukėlė neturtinę žalą, ir nurodė, kad 3 000 Eur dydžio neturtinė žala buvo padaryta dėl jos laikymo areštinės kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, taip neužtikrinant teisės į 5 kv. m minimalų kameros gyvenamąjį plotą, o 1 700 Eur neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrinta galimybė signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą reikia belsti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėja pažymėjo, kad ypač mažai ploto teko kameroje Nr. 10.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančiam Panevėžio AVPK apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmetamas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja I. N.-L. Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikoma 2017 m. birželio 9 d. - 2018 m. kovo 8 d. laikotarpiu (b. l. 53).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Administracinių teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad administracinės bylos ribos apibrėžiamos pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Apibrėžiant nagrinėjamoje byloje I. N.-L. keliamo ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo ribas, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi ne individualiai parengtu skundu, o panaudodama technine priemone parengto ir standartizuoto teksto skundą, kuriame ranka padarė tam tikrus pataisymus. Atsižvelgus į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pažymima, kad visiškai to paties standartizuoto teksto skundai Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose buvo pateikti ir kitose bylose (administracinės bylos Nr. I-3123-283/2018, Nr. I-3174-283/2018, Nr. I-2502-320/2018, Nr. I-44410-283/2018 ir kt.). Teismo posėdyje I. N.-L. paaiškino, kad iš anksto paruoštos formos skundą ji gavo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir jį panaudojo kreipimuisi į teismą. Teikdama paaiškinimus dėl keliamo ginčo ribų, pareiškėja patikslino, kad jai padaryta bendro 4 700 Eur dydžio neturtinė žala; ši žala padaryta, laikant ją Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma ir kuriose neįrengti signalizacijos mygtukai areštinės pareigūnui iškviesti.

Atsižvelgus į I. N.-L. žodinius paaiškinimus, įvertinus teismui paduoto skundo 3.1.1 ir 3.1.2 dalyse išdėstytus argumentus ir motyvus bei nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėja šiose skundo dalyse suformulavo aiškiai ir konkrečiai apibrėžtus atlyginti 3 000 Eur ir 1 700 Eur dydžio neturtinę žalą. Pateikto skundo 3.1.3 ir 3.1.4 dalyse yra nurodytos aplinkybės apie kitų teisės normų pažeidimus, tačiau pareiškėja šiais pažeidimais galimai padarytos neturtinės žalos įvertinimo piniginių lėšų sumomis nenurodė, skundo prašomojoje dalyje reikalavimo šią žalą atlyginti, pripažįstant policijos įstaigą pažeidus teisės normas, nesuformulavo. Pareiškėja prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl skundo patikslinimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė.

Įvertinus tai, kas nurodyta, ir tai, kad teismui paduotame skunde padarytos neturtinės žalos konkretūs dydžiai (3 000 Eur ir 1 700 Eur) nurodyti tik ties šiuos du teisės pažeidimus pagrindžiančiomis aplinkybėmis (b. l. 5-6), daroma išvada, kad byloje sprendžiama, ar ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK pažeidė I. N.-L. teisę būti laikomai policijos įstaigos areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas, ir teisę, užtikrinant saugias laikymo sąlygas areštinėje, pasinaudoti signalizacijos mygtuku.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), o teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Iš valstybės reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

I. N.-L. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Vidaus tvarkos taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėja buvo laikoma Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose ji buvo laikoma, kamerų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjos skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2018 m. balandžio 6 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl I. N.-L. laikymo areštinėje“ bei „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 19-22, 53, 54).

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikoma 64 paras kamerose Nr. 8 (plotas 18,90 kv. m), Nr. 9 (plotas – 11,70 kv. m) ir, Nr.10 (plotas – 8,58 kv. m). Atsižvelgus į ginčo laikotarpiu šiose kamerose laikytų asmenų skaičių, Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą areštinės kamerose (b. l. 54), daroma išvada, kad pareiškėjai tekdavo nuo 5,87 kv. m iki 17,61 kv. m kameros ploto. Teismo posėdyje pareiškėja akcentavo, kad ypač mažai erdvės buvo kameroje Nr. 10. Įvertinus Panevėžio AVPK pateiktus duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu nurodytoje kameroje pareiškėja buvo laikoma viena (b. l 20, 53); kameroje yra vienam asmeniui skirta lova, du suolai, viena spintelė, sanitarinis mazgas, užimantis 1,32 kv. m plotą (b. l. 54). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir Vidaus tvarkos taisyklių 58 punktą, daroma išvada, kad, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kameroje Nr. 10 pareiškėjai teko 7,26 kv. m (8,58 kv. m – 1,32 kv. m) kameros ploto.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu I. N.-L. subjektinė teisė būti laikomai kamerose, kuriose jai tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, kai į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, nebuvo pažeista.

Be to, pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrinta galimybė budintį pareigūną iškviesti kamerose įrengtais signalizacijos mygtukais.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ nuostatose reikalavimų iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju - teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėja skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė (b. l. 20).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje I. N.-L. teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

Minėta, jog, pagal žalos atlyginimą reguliuojančias teisės normas, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tada, kai yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK teisės aktų reikalavimų, skirtų užtikrinti I. N.-L. teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką bei asmens saugumą, nepažeidė, daroma išvada, jog pareiškėjai prašoma priteisti 4 700 Eur dydžio neturtinė žala neatsirado.

Remiantis nurodytoms faktinėmis aplinkybėms ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos I. N.-L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.