Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. J. įgaliotojo atstovo advokato M. Martinaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo, kuriuo J. J. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. 610 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 3 mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. 2015-05-02 administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 30P-29960858-15 surašytas dėl to, kad jis 2015 m. gegužės 2 d. 2.42 val. ties namu, esančiu Mogiliovo g. 16, Klaipėdoje, vairavo automobilį „Volkswagen Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (2,48 prom. alkoholio). Tokiais veiksmais J. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.

Teismo posėdžio metu J. J. nurodė, kad apie 2 val. būdamas neblaivus paskambino P. G. ir paprašė, kad šis jį nuvežtų į naktinę parduotuvę įsigyti dar alkoholio. Automobilį, kurį vairavo P. G., jis buvo pasiskolinęs iš kito draugo. Jiems važiuojant iš parduotuvės, sugalvojo užsukti pas draugą, gyvenantį Žardupės g., tačiau pas jį neužėjo, nes namuose nedegė šviesa. Važiuojant P. G. pastebėjo, kad automobilio prietaisų skydelyje užsidegė akumuliatoriaus iškrovos lemputė. Todėl atvažiavus į Mogiliovo g. 16 namo kiemą, draugas sustabdė automobilį, o jis, norėdamas išsiaiškinti galimo gedimo priežastis, persėdo į vairuotojo vietą, P. G. atsisėdo į keleivio vietą. Netrukus po 3-5 minučių priėjo pareigūnai ir paprašė asmens dokumento bei nuėjo rašyti protokolo. Saugos diržą jis galėjo būti tik užsimetęs ant kelių, nes neveikė įtempėjas (tačiau ne fiksatorius). Taksi vairuotojo jis nematė ir nepažįsta. Kiemas, kuriame jie buvo yra neapšviestas.

Teismas skubotai ir nepagrįstai nusprendė, kad J. J. kaltas dėl virš nurodyto ATPK pažeidimo, nes nei vienas iš policijos pareigūnų vairavimo fakto nematė, įvykio vietoje jie pasirodė maždaug po 1-3 min. nuo pakartotino pranešimo gavimo, kai automobilis „VW Polo“ stovėjo prie Mogiliovo g. 16 namo. Apie tai, kad šią transporto priemonę vairavo J. J., nusprendė dėl pastarojo buvimo vairuotojo vietoje, užvedimo raktelių, buvusių spynelėje, bei šilto variklio dangčio. Įvykio vietoje nebuvo nei vieno liudytojo, kuris tiesiogiai būtų nurodęs J. J. kaip automobilio vairuotoją. Teismas privalėjo neigiamai vertinti ir policijos pareigūno A. Z. duotus parodymus teisme, kadangi šis asmuo iš viso nurodė tokias aplinkybes, apie kurias nepasakojo nei vienas tuo metu buvęs asmuo, juolab pastarojo kolegė F. R., t. y. apie tariamus grasinimus T. R. (nei vienas iš byloje apklaustų asmenų tokio fakto nenurodė), apie taksi automobilio stovėjimo atstumą apie l m 50 cm iki „VW Polo“ (priešingai, liudytojas T. R. nurodė, kad jo automobilis stovėjo nuo 10 iki 20 metrų neapšviestoje vietoje). A. Z. neigė tą faktą, kad padėjo T. R. surašyti pareiškimą bei pats suformulavo konkrečius teisinius išsireiškimus (nepaleidimas iš akiračio, tolimesnis stebėjimas ir pan.), tuo tarpu T. R. nurodė, kad jam pareiškimo turinį padiktavo pats pareigūnas, nes anksčiau tokio dokumento nėra rašęs ir nežinojo, ką reikia rašyti panašiu atveju. Juolab šis liudytojas nurodė, kad taksi vairuotojas neminėjo apie tai, kad asmenys, buvę automobilyje, galėjo ar turėjo galimybę susikeisti vietomis (T. R. nurodė, kad policijos pareigūnai iš viso apie tai neklausė, o jis, prieš įvažiuodamas į kiemą, dar laukė atvykstančių policijos pareigūnų, todėl jau buvo praradęs iš akiračio „VW Polo“ iki 1 min. ir tik po įvažiavo į kiemą).

Teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, privalėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad A. Z. patvirtino, kad T. R. įvykio vietoje nenurodė J. J. kaip asmens, kuris vairavo „VW Polo“. Todėl teismas privalėjo aiškintis esminius nesutapimus 2015-05-02 pareiškime (dėl a/m neišleidimo iš akių, apie asmenį, kuris galimai vairavo automobilį ir pan.). Teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, privalėjo atkreipti dėmesį ir į kitą esminę aplinkybę, kad šiam liudytojui T. R. nurodė tik transporto priemonę, kuri sukėlė įtarimą, bet ne konkretų asmenį, galėjusį vairuoti ,,VW Polo“. Todėl yra realus pagrindas manyti, kad pareigūnas suklydo ir subjektyviai įvertino susidariusią situaciją, paviršutiniškai ir skubos tvarka nusprendė, kad būtent J. J. vairavo automobilį. Juolab yra neaišku, kodėl policijos pareigūnai nepanaudojo vaizdą ir garsą įrašančių priemonių, siekdami tinkamai užfiksuoti įrodymus byloje, kai vyko bendravimas su J. J. ir kitais asmenimis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 5-V-554 20.9 punkte yra nurodyta, kad visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtą įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą.

Teismui nebuvo pagrindo netikėti ir liudytojo P. G. parodymais, kuris nurodė, kad 2015 m. gegužės mėnesį nakties metu paskambino J. J., kuris buvo neblaivus bei paprašė nuvežti jį pas kitą draugą. Jis sutiko, ir jie nuvažiavo iki parduotuvės, o paskui važiavo link draugo namų, tačiau jo namuose nedegė šviesa, todėl nusprendė nuvykti pas kitą pažįstamą. Važiuojant buvo sustoję Žardupės g., apžiūrėjo automobilio ratą. Įsitikinę, jog viskas gerai, važiavo į Mogiliovo g. 19 namo kiemą, jame sustojo, apsikeitė su J. J. vietomis, nes pastarasis norėjo išsiaiškinti priežastį, kodėl prietaisų skydelyje užsidegė akumuliatoriaus lemputė. Pro jų automobilį pravažiavęs taksi automobilis sustojo kiemo gale apie 20 metrų atstumu nuo jo vairuoto automobilio. Netrukus, maždaug po 5-7 min. atvyko policijos pareigūnai. Tuo momentu vairuotojo vietoje sėdėjo J. J., jis nebuvo prisisegęs saugos diržo, kadangi neveikė diržo įtempėjas ir pats diržas buvo laisvas. Jokių grasinimų taksi vairuotojui nei vienas neišsakė. Neaišku kodėl, bet teismas, vertindamas liudytojo T. R. parodymus, nenurodė labai svarbios aplinkybės apie tai, kad jis prieš įsukdamas į Mogiliovo g. 16 namo kiemą laukė atvykstančių policijos pareigūnų, kurie prie šio namo atvyko tik praėjus nuo 1 iki 3 min. Jis, pastebėjęs atvažiuojančius pareigūnus, tik tuo metu įsuko į virš nurodyto namo kiemą. Jis, pravažiavęs pro sustojusį automobilį „Volkswagen Polo“, sustabdė savo vairuojamą automobilį apie 10-20 metrų atstumu nuo jo, sėdėdamas pro automobilio galinio vaizdo veidrodžius bei galinį langą stebėjo automobilį „Volkswagen Polo“. Jis matė, jog vienas asmuo buvo išlipęs iš automobilio, vaikščiojo aplink transporto priemonę, tačiau kuris būtent buvo išlipęs, ar tai galimas vairuotojas, ar keleivis, nurodyti negali, nes matė tik du siluetus, kieme buvo tamsu. Jis buvo pervargęs, buvo sustojęs šio automobilio priekyje, be to, matomumą užstojo automobilio galinės sėdynės bei užrašas ant galinio stiklo. Atvykusiems policijos pareigūnams nurodė tik transporto priemonę, bet ne asmenį vairavusį automobilį, nes pats konkrečiai nematė, kuris iš tuo metu kitame automobilyje buvusių asmenų galėjo vairuoti. Jis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad J. J. ir P. G. turėjo galimybę susikeisti vietomis iki to momento, kai jis tik po tam tikro laiko įvažiavo į namo kiemą. Jis policijos pareigūno prašė, kad padėtų surašyti pareiškimą, nes nežinojo, kaip tai daroma. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nubausti J. J. už ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, kurio jis nepadarė, todėl priimtas nutarimas pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, o ne neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę įrodymais. Visos šios iškilusias abejonės vertintinos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, kurių nepavyko pašalinti bylos nagrinėjimo metu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. J. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. J. J. iškelta versija, neva jis automobilio nevairavo, nes 2015 m. gegužės 2 d. naktį jį vežė jo draugas P. G., yra visiškai paneigta byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), asmens blaivumo testu (b. l. 9), liudytojos policijos pareigūnės F. R. tarnybiniu pranešimu (b. l. 7), liudytojų policijos pareigūnų F. R. (b. l. 33) ir A. Z. (b. l. 38) parodymais, duotais pirmos instancijos teismo posėdyje, liudytojo T. R. 2015 m. gegužės 2 d. pareiškimu (b. l. 11) ir jo parodymais pirmos instancijos teismo posėdyje (b. l. 34).

J. J. iškėlė versiją, jog automobilio nevairavo, tą vakarą būdamas neblaivus paskambino P. G. ir paprašė, kad šis jį nuvežtų į naktinę parduotuvę įsigyti dar alkoholio. Automobilį, kurį vairavo P. G., jis buvo pasiskolinęs iš kito draugo. Jiems važiuojant iš parduotuvės, sugalvojo užsukti pas draugą, gyvenantį Žardupės g., tačiau pas jį neužėjo, nes namuose nedegė šviesa. Važiuojant P. G. pastebėjo, kad automobilio prietaisų skydelyje užsidegė akumuliatoriaus iškrovos lemputė, todėl atvažiavus į Mogiliovo g. 16 namo kiemą, draugas sustabdė automobilį, o jis, norėdamas išsiaiškinti galimo gedimo priežastis, persėdo į vairuotojo vietą, P. G. atsisėdo į keleivio vietą, tuomet atvyko policija ir surašė protokolą už tai, kad vairavo girtas. Tačiau tai, kad būtent J. J. atvairavo automobilį ir sustojo kieme prie namo esančio Mogiliovo g. 16, Klaipėda, o kitas asmuo sėdėjo keleivio vietoje, matyti iš byloje esančio T. R. pareiškimo, kuriame jis nurodė pamatęs gatvėje keistai manevruojantį automobilį, įtarė, kad už vairo gali sėdėti neblaivus asmuo, paskambino 112, sekė vinguriuojantį po kelią automobilį, kuris pasuko į Mogiliovo g. 16 kiemą, iš akiračio automobilio nebuvo paleidęs, stebėjo kaip vairuotojas sėdėjo už vairo, o atvažiavus policijos pareigūnams nurodė, kuris asmuo vairavo automobilį (b. l. 11). Pareiškime nurodytas aplinkybes T. R. iš esmės patvirtino ir duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje, kad važiuodamas pamatė manevruojantį, per duobes važiuojantį automobilį, kuris jam pasirodė įtartinas, paskambino policijai, automobiliui sustojus Žardupės g., du asmenys vaikščiojo aplink automobilį, jam pajudėjus T. R. toliau jį sekė, dar kartą paskambino policijai, kai jie įvažiavo į kiemą užsuko, kad nesukeltų įtarimo, stebėjo aplinką prie įvažiavimo į kiemą, atstumas buvo 15-20 metrų, po 1-3 minučių atvyko policijos pareigūnai, jiems nurodė asmenį, sėdėjusį už vairo, tačiau, skirtingai nei nurodė savo 2015-05-02 pareiškime, pažymėjo, kad buvo kažkurį momentą automobilį paleidęs iš akių (b. l. 34). Tai, kad būtent J. J. vairavo automobilį, patvirtina ir policijos pareigūnės F. R. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad 2015 m. gegužės 2 d. po pranešimo praėjus 1 minutei, pareigūnai atvyko į įvykio vietą, kieme buvo pastebėtas automobilis „Volkswagen Polo“, kuriame sėdėjo du asmenys. Vairuotojo vietoje užsisegęs saugos diržą sėdėjo J. J., automobilio variklis buvo šiltas. Nurodytas asmuo akivaizdžiai buvo neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis svirduliavo, nesiorientavo aplinkoje (b. l. 7). Tai, kad vairuotojo vietoje užsisegęs saugos diržą sėdėjo J. J., policijos pareigūnė F. R. patvirtino ir duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje, nurodydama, kad vairuotojo vietoje sėdėjo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, šalia jo sėdėjo keleivis, vairuotojas buvo prisisegęs saugos diržą, užvedimo spynelėje buvo raktelis. Kai ji paprašė dokumento, tada vairuotojas atsisegė diržą. Patikrinus automobilio kapotą, jis buvo šiltas (b. l. 33-34). Liudytojas policijos pareigūnas A. Z. apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje parodė, kad įvažiavus į Mogiliovo g. kiemą, aptiko stovintį taksi vairuotojo nurodytą automobilį, kuriame sėdėjo du asmenys. Priėję prie automobilio, pamatė, kad automobilio vairuotojas sėdėjo prisisegęs saugos diržu, rakteliai buvo spynelėje, automobilis buvo šiltas. Už vairo sėdėjo J. J. (b. l. 38). Sistemiškai analizuojant byloje esančius parodymus matyti, kad T. R. stebėjo pavojingai manevruojantį automobilį, matė, kaip jis sustojo, o į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado prie vairo sėdintį J. J.. J. J. aiškinimą, kad jis prie vairo atsisėdo tik sustojus Debreceno g. 16 kieme, apsikeitęs vietomis su P. G. ir norėdamas išsiaiškinti automobilio gedimą, paneigia policijos pareigūnų nustatyta aplinkybė, kad jis buvo prisisegęs saugos diržą, ko nebūtų prasmės daryti, nevairuojant automobilio. Nors apeliantas skunde teigia, kad J. J. negalėjo būti užsisegęs saugos diržo, o jį galėjo tik būti užsimetęs ant kelių, nes neveikė įtempėjas (tačiau ne fiksatorius), tačiau apygardos teismas pažymi, kad būtent fiksatorius yra reikalingas saugos diržo fiksacijai, todėl jam tinkamai veikiant (kaip nurodoma ir skunde), J. J. galėjo būti užsisegęs saugos diržą, o apelianto deklaruojamas įtempėjo neveikimas sąlygoja diržo tamprumą (įtempimą), tačiau ne fiksaciją. Be to, jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad J. J. vairuotas automobilis būtų techniškai netvarkingas (būtų netvarkingi saugos diržai), administracinio teisės pažeidimo byloje nėra.

Kita vertus, apsikeitimo vietomis su neva vairavusiu P. G. priežastį J. J. nurodo automobilio prietaisų skydelyje užsidegusią akumuliatoriaus iškrovos lemputę ir norą išsiaiškinti galimo gedimo priežastis, tačiau akivaizdu, jog dėl tokios priežasties nėra jokios prasmės sėstis (ir, paties J. J. teigimu, sėdėti ten keletą minučių, kol atvyko pareigūnai) prie vairo, kur be akumuliatoriaus krovimo grandinėje egzistuojantį gedimą indikuojančios lemputės prietaisų skydelyje (kurią ir taip abu mašinoje sėdėję vyrai matė), nėra jokių kitų galimybių išsiaiškinti ar pašalinti gedimo priežastis. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas T. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė (b. l. 34), kad automobiliui sustojus Debreceno gatvės namo kieme, buvo judėjimas, kažkoks žmogus vaikščiojo apie automobilį, tačiau, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nenurodė, jog aplink automobilį būtų vaikščioję du asmenys (du asmenys vaikščiojo Žardupės g.), ar kad būtų matęs, kaip iš automobilio išlipę asmenys apsikeičia vietomis. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnams priėjus prie automobilio, kuriame už vairo sėdėjo J. J., o šalia P. G., nei vairuotojas, nei keleivis nenurodė, jog vairavo ne J. J., o P. G.. Duodamas paaiškinimą surašant protokolą J. J. paaiškino, kad sėdėjo automobilyje ir nieko nedarė (b. l. 4), tačiau nenurodė, kad atsisėdo už vairo patikrinti automobilio būklės, kad atsisėdo tik laikinai, kad automobilį vairavo P. G.. Liudytoja policijos pareigūnė F. R. duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad automobilyje buvę asmenys paaiškino, jog jie su automobiliu apskritai niekur nevažiavo, o tik sėdėjo kieme (b. l. 33). Liudytojas policijos pareigūnas A. Z. duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, jog priėjus prie vairuotojo, J. J. pasakė, kad nepavyks įrodyti, kad jis vairavo automobilį, nes nematė jo vairuojant (b. l. 38). Taigi iškart po įvykio nei J. J., nei P. G. neteigė, kad automobilį vairavo P. G.. Tik vėliau, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje P. G. nurodė, kad automobilį vairavo jis, kad iš karto išsakė prieštaravimus policijos pareigūnams, ir taip iš esmės patvirtino J. J. iškeltą įvykio versiją, bet apylinkės teismas šiuos liudytojo P. G. paaiškinimus vertino kaip siekį padėti J. J. išvengti administracinės atsakomybės, nes jie yra draugai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu P. G. parodymų vertinimu – šie asmenys nusipirkę degtinės kartu važiavo pas draugus, yra gerai pažįstami, todėl yra akivaizdu, kad P. G. siekia duoti J. J. versiją pagrindžiančius parodymus. Deklaruojama aplinkybė, kad J. J. vairavo automobilį veždamas P. G. pas draugą (atvažiavus į kiemą J. J. sėdėjo prie vairo), taip pat leidžia įžvelgti šio liudytojo suinteresuotumą liudyti J. J. naudai, ir taip padėti jam išvengti administracinės atsakomybės dėl pažeidimo, galimai padaryto vykdant jo prašymą. Be to, J. J. ir P. G. parodymai yra prieštaringi: J. J. teigia paskambinęs P. G. ir prašęs nuvežti į naktinę parduotuvę, tuo tarpu P. G. nurodo, kad J. J. paskambino ir paprašė nuvežti pas draugą, kas taip pat duoda pagrindą teigti apie šių asmenų nurodomų aplinkybių neatitikimą tikrovei. Apygardos teismas pažymi, kad apeliantas skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, nuneigiančių pirmos instancijos teismo padarytą išvadą dėl to, kad P. G. yra suinteresuotas liudyti J. J. naudai, kad pastarasis išvengtų jam gresiančios atsakomybės, dėl to apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo nepatikimais P. G. ir J. J. parodymais, kuriuos paneigia aukščiau aptartų įrodymų visetas. Remiantis išvardintu, nustačius, kad automobiliui „Volkswagen Polo“ sustojus, po minutės atvažiavus policijos pareigūnams prie automobilio, kuriame prie vairo prisisegęs diržu sėdėjo J. J., administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, kad automobilį vairavo ne jis, o P. G., yra visiškai paneigta ir vertintina kaip tikrovės neatitinkanti gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas nurodo, kad pareigūnas A. Z. neigė tą faktą, kad padėjo T. R. surašyti pareiškimą bei pats suformulavo konkrečius teisinius išsireiškimus (nepaleidimas iš akiračio, tolimesnis stebėjimas ir pan.), o tokias aplinkybes neva patvirtino T. R., nurodydamas, jog jam pareiškimo turinį padiktavo pats pareigūnas, nes anksčiau tokio dokumento nėra rašęs ir nežinojo ką reikia rašyti panašiu atveju. Tačiau iš T. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, kad „pareigūno automobilyje prašė, kad padėtų surašyti pareiškimą, nes nežino, kaip tai daroma, buvo pavargęs“, ir kad „pareigūnas jam padėjo surašyti pareiškimą“ (b. l. 34) jokiu būdu negalima daryti išvadų, kad pareigūnai padiktavo pareiškimo turinį ir patys suformulavo išsireiškimus. Kita vertus, T. R. įvardinta pareigūno pagalba surašant pareiškimą (pareiškėjo prašymu) gali būti suprantama kaip priemonių suteikimas (rašiklio ir popieriaus), paaiškinimas dėl pareiškimo formos, jame nurodomų rekvizitų, taip pat ir aplinkybių, kurios paprastai turi būti nurodomos pareiškime, išvardinimas (kad reikia nurodyti įvykio laiką, automobilio numerius, įvykio aplinkybes), ir negali būti laikoma neteisėta pareigūno įtaka. Tai, kad padėjo T. R. tik su pareiškimo surašymo formalumais, pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė ir A. Z., pažymėdamas, kad „pareiškimo turinį taksi vairuotojas surašė pats savarankiškai, jis, policijos pareigūnas, paaiškino tik formalumus, kam rašyti pareiškimą, paaiškino, kad reikia išsamiai išdėstyti aplinkybes, bet turinio tikrai nediktavo” (b. l. 38). Pažymėtina ir tai, kad T. R. nė karto nenurodė, jog pareigūnai jam būtų liepę užrašyti kokias nors išgalvotas ar nebūtas įvykio aplinkybes, arba diktavę jam pareiškimo turinį. Atvirkščiai – iš bylos medžiagos aišku, kad būtent T. R. pastebėjo gatvėje manevruojantį automobilį, savo iniciatyva paskambino policijai (net du kartus), kurį laiką sekė automobilį jo nepaleisdamas iš akiračio, o šiam sustojus, toliau šalia laukė policijos pareigūnų ekipažo, todėl visiškai suprantama, kad atvažiavus pareigūnams T. R. norėjo parašyti pareiškimą ir kuo tiksliau nurodyti jam žinomas aplinkybes. Remiantis išvardintu, apelianto argumentai dėl T. R. pareiškime nurodytų aplinkybių patikimumo ir galimos policijos pareigūno A. Z. įtakos minėto pareiškimo turiniui atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu aplinkybių apie galimus J. J. grasinimus T. R. aiškinimasis išeina už šios bylos, kurioje tiriamas J. J. vairavimas esant neblaiviam, nagrinėjimo ribų.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, jo manymu, pareigūnai pažeidė „Patrulių veiklos instrukcijos“ nuostatas, jog visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtu įrašytas, o esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat, ir nepanaudojo vaizdą ir garsą įrašančių priemonių. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai nepanaudojo vaizdą ir garsą įrašančių priemonių, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde J. J. atstovas šių duomenų pateikti neprašė, nėra aišku ir tai, ar policijos automobilyje buvo techninės priemonės minėtiems fiksavimams atlikti. Kita vertus, byloje pakanka kitų duomenų, pagrindžiančių J. J. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, todėl vien tai, kad institucija, surašiusi protokolą, prie bylos nepridėjo galimai daryto bendravimo su pažeidėju garso ir vaizdo įrašo (kuris iš esmės galėtų patvirtinti pažeidėjo pateiktą paaiškinimą surašant protokolą „sėdėjau automobilyje ir nieko nedariau“) negali būti pagrindas kvestionuoti kitus byloje esančius J. J. kaltę pagrindžiančius įrodymus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismo nutarimas pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, o ne neginčijamai patvirtinančiais kaltę įrodymais. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir administracinio teisės pažeidimo bylos duomenis, nenustatyta, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Apeliacinis teismas, remdamasis išdėstytu, pripažįsta, jog liudytojų policijos pareigūnų A. Z. ir F. R., liudytojo T. R. parodymais teisme, pareigūnės F. R. tarnybiniu pranešimu ir T. R. pareiškimu neabejotinai įrodyta, kad J. J. 2015 m. gegužės 2 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį, kai jam nustatytas vidutinis girtumo (2,48 prom.) laipsnis. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog J. J. kaltė visiškai įrodyta. Teismo nutarime aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina J. J. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., padarymo. Apeliacinio skundo argumentai J. J. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

J. J. įgaliotojo atstovo advokato M. Martinaičio apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.