Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. V. atstovo advokato D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimo T. V. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. T. V. atstovo advokato D. G. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo atveju skundžiamas apylinkės teismo nutarimas, nesutinkant, jog T. V. veiksmuose yra administracinių nusižengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 8 dalyje, 426 straipsnio 2 dalyje, sudėtys, kadangi nenustatytas eismo įvykį sukėlęs automobilis ir jo vairuotojas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nutarimą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, įvertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis to paties straipsnio 4 dalimi, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų.

7. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą teisės normą, patikrino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir spręsdamas klausimą dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų kvalifikavimo bei kaltės, pagrįstai sprendė, jog administracinio nusižengimo byloje surinkti duomenys patvirtino T. V. kaltę dėl jai inkriminuotų ANK 417 straipsnio 8 dalyje, 426 straipsnio 2 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymo. Visgi, skundą nagrinėjantis teismas atsižvelgia į tai, kad byloje buvo vadovaujamasi įrodymu, kuris pažeidžia įrodymų leistinumo standartus, todėl ši pirmosios instancijos klaida taisytina.

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. V. 2019 m. rugpjūčio 27 d., 19 val. 45 min., Kaune, (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. x, vairuodama transporto priemonę – automobilį Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidi, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės ir atsitrenkė į kitą stovintį automobilį, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, padaryta žala (765,33 eurai) viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, be to, T. V., nepranešusi policijai ar nukentėjusiajam asmeniui, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teismas, pripažindamas T. V. padarius jai inkriminuotus administracinius nusižengimus, rėmėsi byloje surinktais duomenimis: administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. V., liudytojo E. I., A. B., J. K. teismo posėdžio metu duotais parodymais, taip pat, rašytine bylos medžiaga (administracinio nusižengimo protokolu, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, eismo įvykio vietos schema, papildomais duomenimis apie eismo įvykį, T. V. rašytiniais paaiškinimais, N. N., A. B., J. K. paaiškinimais, žalos sąmata, duomenimis iš Policijos registruojamų įvykių registro, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, elektroniniais laiškais su foto nuotraukomis, susirašinėjimu iš socialiniu tinklų, foto nuotraukomis). Visus byloje esančius duomenis apylinkės teismas laikė patikimais ir nesvarstė jų leistinumo aspektų. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, apylinkės teismas vadovavosi ir tais parodymais, kurie gauti pažeidžiant įstatymų imperatyvus, t. y. teismo išvados padarytos vadovaujantis ir neleistinais įrodymais.

9. Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje paduotame administracinėn atsakomybėn patrauktos T. V. atstovo advokato skunde teigiama, kad T. V., atliekant administracinio nusižengimo bylą, buvo apklausta kaip liudytoja apie savo galimai padarytą administracinį nusižengimą, nesuteikiant jai procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save (BPK 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis). Apylinkės teismas T. V. paaiškinimą (b. l. 8) pagarsino, vertino ir šiuo paaiškinimu grindė skundžiamą nutarimą.

10. Pažymėtina, jog vadovaujantis ANK 593 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai turi teisę apklausti asmenis, įtariamus administracinių nusižengimų padarymu, nukentėjusiuosius, liudytojus arba paimti iš šių asmenų rašytinius parodymus. Atliekant šiuos veiksmus mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos (ANK 593 straipsnio 2 dalis).

11. Pritariant apeliacinio skundo argumentams, teismas pažymi, kad draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Teismų praktikoje nurodyta, kad formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai daryti išvados, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui nebuvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius duomenis. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-597/2012). Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, todėl jeigu teismas remiasi tokiais parodymais, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).

12. Nagrinėjamoje byloje iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad asmuo, padaręs administracinį nusižengimą, nuo tyrimo pradžios nebuvo nustatytas, įvykio aplinkybės buvo neaiškios, todėl asmenys, turėję duomenų apie įvykusį eismo įvykį, buvo apklausti kaip liudytojai. Tik vėliau T. V. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį ir 426 straipsnio 2 dalį. Skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad nors eismo įvykio aplinkybės nebuvo aiškios, t. y. nebuvo aišku, kuris vairuotojas kaltas dėl eismo įvykio, tačiau situacija, kai T. V. buvo apklausta kaip liudytoja (įspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį), o vėliau dėl to paties eismo įvykio jai surašytas administracinio nusižengimo protokolas, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tokiu būdu, nustačius, kad šių reikalavimų T. V. paaiškinimą priėmęs policijos pareigūnas nesilaikė, t. y. įrodymai gauti neleistinu būdu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagarsinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaip liudytojos duotų parodymų ir nutarime juos analizuoti bei vertinti. Ši įrodymų vertinimo klaida taisytina apeliacinės instancijos teisme.

13. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas BPK 80 straipsnio 1 punkto, ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimas. Kita vertus, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad šis pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutarimą, nes administracinėn atsakomybėn patrauktos T. V., administracinio nusižengimo bylos tyrimo metu apklaustos kaip liudytojos, paaiškinimų turinys rodo, kad ji jokių save kaltinančių aplinkybių nenurodė, todėl teismai, nors ir nepagrįstai minėtą paaiškinimą pagarsino teismo posėdžio metu, tačiau T. V. kaltės išimtinai rašytiniame paaiškinime nurodytais duomenimis negrindė. Tai, kad vienas įrodymas pripažįstamas neleistinu, neužkerta kelio administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltumo (nekaltumo) įrodinėti kitų įrodymų visuma. Tuo labiau, kad apeliaciniame skunde įvardijamas procesinis pažeidimas, kuomet apylinkės teismas vadovavosi neleistinu įrodymu, yra ištaisomas administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant aukštesnės instancijose teisme.

14. Apeliacinio skundo argumentai, jog T. V. nepadarė administracinių nusiengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 8 dalyje, 426 straipsnio 2 dalyje, atmestini kaip nepagrįsti. T. V. teismo posėdžio metu savo kaltę neigė ir nurodė, kad neprisimena, kur buvo eismo įvykio metu, be to, jos naudojamas automobilis nebuvo apgadintas. Vis dėlto, ši T. V. versija yra paneigta byloje esančių įrodymų visuma ir laikoma tik gynybine versija bei siekiu išvengti atsakomybės. Konstatuojant šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2019 m. rugsėjo 17 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus Transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 35) patvirtino aplinkybę, kad automobilio Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis ir priekinis dešinės pusės sparnas buvo pakeistas. Priekinio bamperio spalva skiriasi nuo automobilio kėbulo spalvos. Priekinis dešinys sparnas, skirtingai nei kairės pusės, stovi kreivai kėbulo atžvilgiu. Be to, po sparno keitimo matyti šviežias dažų pažeidimas ant priekinio dešinės pusės sparno viršutinės briaunos (ties žibintu), pakėlus variklio dangtį, taip pat rasti baltos spalvos galimai polirolio liekanos. Nors apeliaciniame skunde kvestionuojama komisaro inspektoriaus E. I. kompetencija nustatyti transporto priemonės apgadinimus, tačiau pažymėtina, kad transporto priemonės techninės apžiūros aktas buvo surašytas iš matomų techninių defektų, jokių specialių tyrimų nagrinėjamu atveju atlikta nebuvo, todėl nėra pagrindo šį apžiūros aktą vertinti kaip nepatikimą ar neišsamų. Tuo labiau, kad apžiūros aktas buvo vertinamas kartu su kitais įrodymais, kurie neabejotinai patvirtina T. V. kaltę padarius administracinius nusižengimus. Liudytoja A. B. patvirtino, kad matė eismo įvykį, kurio metu automobilis Toyota Yaris atsitrenkė į automobilį Mercedes Benz ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Liudytoja įsidėmėjo automobilio numerį ir paskambino policijai. Iš policijos informacinės sistemos išrašo (b. l. 33-34) matyti, kad liudytoja nedelsiant, t. y. 2019 m. rugpjūčio 27 d., 19 val. 47 min., paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, pranešė, kad galimai automobilis Toyota, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė ir apgadino kitą automobilį. Liudytoja J. K. taip pat patvirtino, kad būdama namie išgirdo garsą, o pažiūrėjusi pro virtuvės langą pamatė automobilį Toyota, kuris atsitrenkė į kaimyno automobilį. Automobilio Toyota numerį ji užsirašė ir paliko ant apgadinto automobilio priekinio lango. Nors liudytoja klaidingai nurodė pirmąją automobilio valstybinio numerio raidę, tačiau toks netikslumas negali būti laikomas liudytojos parodymų nepatikimumu. Abiejų liudytojų nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio yra analogiškos.

15. Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad eismo įvykį sukėlė automobilis Toyota Yaris, kuri buvo keturių durų, pilkos spalvos, su antena ant stogo. Įvertinus vaizdo įraše matomą automobilį ir T. V. pateiktas nuotraukas, akivaizdu, kad tai tas pats automobilis. Automobilis yra tos pačios spalvos, keturių durų, su antena, automobilio ratlankiai yra tokie patys, be to, ant automobilio matyti įlenkimas ant galinės dešinės pusės sparno arkos ties galiniu ratu, šis apgadinimas matomas ir vaizdo įraše. Iš kompaktiniame diske esančių foto nuotraukų taip pat matyti, kad Mercedes Benz apgadinimai atitinka automobilio Toyota Yaris priekinio dešinės pusės detalių išsidėstymą ir automobilio aukštį.

16. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad automobilis priklauso ne T. V., o M. N. G., tačiau ši aplinkybė administracinės atsakomybės nešalina. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Teismo posėdžio metu T. V. paaiškino, kad automobiliu Toyota Yaris naudojasi tik ji viena, kiti asmenys automobiliu nesinaudoja, todėl nebuvo jokio pagrindo į teismo posėdį kviesti M. N. G., kuri dar kartą patvirtintų šią aplinkybę.

17. Nors T. V. viso proceso metu savo kaltę neigė, tačiau jos parodymai paneigti byloje esančių ir aukščiau aptartų duomenų visetu. Pažymėtina, kad vertinant T. V. versijos pagrįstumą, tuo pačiu ir jos parodymų patikimumą ir objektyvumą, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant nusižengimo aplinkybes, vadovautis vien tik atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų nusižengimo aplinkybių. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos ANK nuostatos. Tokiais atvejais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai, gretinant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų bylos duomenų visumoje. Nagrinėjamu atveju liudytojų A. B., J. K., policijos pareigūno E. I. dėstomos įvykio aplinkybės nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl netikėti liudytojų nurodytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Netikėti aukščiau paminėtais nurodytų liudytojų parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad jie tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą visumą. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas visus aukščiau paminėtus įrodymus įvertino netinkamai. Tuo labiau, kad liudytojai nėra susiję su T. V. jokiais ryšiais, byloje nėra duomenų, rodančių, kad jie siektų pakenkti atsakomybėn traukiamam asmeniui, todėl jų paaiškinimais pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas.

18. Apygardos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šioje byloje T. V. kaltės, padarius ANK 417 straipsnio 8 dalyje, 426 straipsnio 2 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, klausimas išspręstas teisingai. Atsižvelgiant į visą tai, skundžiamas nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį nei pakeisti, nei naikinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimą nepakeistą ir T. V. atstovo advokato D. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.