Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo

V. M. nuteistas pagal LR BK 253 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėn. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį, t.y. 6 mėn., neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmės paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n u statė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2004 metų viduryje (vasarą) savo bute, esančiame Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, neteisėtai iš nenustatyto asmens įgijo didelį kiekį šaudmenų – 71 vnt. 5,45 mm kalibro fabrikinės gamybos šovinių, skirtų šaudyti ,,A“ kategorijos šaunamaisiais ginklais, ir 50 5,6 mm kalibro fabrikinės gamybos šovinių, skirtų šaudyti ,,B“ ir ,,C“ kategorijos šaunamaisiais ginklais. Šiuos šaudmenis jis neteisėtai laikė iki 2005 m. vasario 8 d.

Teismo posėdyje nuteistasis V. M. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Gynėjas prašo nuteistojo V. M. apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl dalies jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.), iš nuosprendžio šalinama kaltinimo V. M. dalis dėl neteisėto didelio kiekio šaudmenų įgijimo.

Tuo tarpu kitoje dalyje nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus ir pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu dėl neteisėto didelio kiekio šaudmenų laikymo. Neteisėtą V. M. disponavimą šaudmenimis patvirtino liudytojų, o didele dalimi ir paties nuteistojo parodymai, kratos protokolas, rasti ir paimti šaudmenys, specialisto išvada ir kiti bylos duomenys. Apeliacinio proceso metu atlikus įrodymų tyrimą, kolegija dar kartą papildomai apklausė patį nuteistąjį ir kitus jau apklaustus asmenis, taip pat apelianto nurodytą papildomą liudytoją, atliko ir kitus įrodymų tyrimo veiksmus. Papildomai ištirti įrodymai paneigė apeliacinio skundo argumentus ir tik patvirtino atitinkamas nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas.

Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas V. M. atžvilgiu buvo pradėtas dėl to, kad naktį į 2005 m. vasario 8 d. jis buvo sulaikytas pasikėsinimo padaryti vagystę iš automobilio metu. Dėl to jau priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis 2005 m. vasario 17 d. nuosprendis. Ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis buvo išskirtas. Tos pačios 2005 m. vasario 8 d. vakare bute, kuriame gyveno V. M. , buvo padaryta krata. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad tai trijų kambarių butas, kuriame vienas kambarys priklausė pačiam nuteistajam, kitas – jo sugyventinei A. V. , o trečiasis kambarys buvo užrakintas, negyvenamas ir juo nei savininkas, nei kiti asmenys nesinaudojo. Nuteistasis V. M. daugiausia gyveno kambaryje, priklausančiame A. V. . Nors jie nebuvo įregistravę santuokos, tačiau gyveno kartu, turi du vaikus ir vedė bendrą ūkį, todėl A. V. faktiškai buvo nuteistojo šeimos nare. Nurodytos kratos metu buto kambaryje, priklausančiame būtent V. M. , buvo rastos ir paimtos dvi kartoninės dėžutės su šoviniais. Iš kratos ir daiktų apžiūros protokolų, o taip pat iš specialistų išvadų matosi, kad vienoje iš kratos metu paimtų dėžučių buvo rastas 71 fabrikinės gamybos 5,45 mm kalibro šovinys. Visi šie šoviniai yra tinkami šaudymui šaudmenys, skirti šaudyti iš ,,A“ kategorijos šaunamųjų ginklų: 5,45 mm kalibro automatų ,,AKM 74“, ,,AK74U“ ir rankinių kulkosvaidžių ,,RPK-74“. Kitoje dėžutėje rasta 50 fabrikinės gamybos 5,6 mm kalibro šovinių. Šie šoviniai yra tinkami šaudymui šaudmenys, skirti šaudyti iš ,,B“ ir ,,C“ kategorijos šaunamųjų ginklų: 5,6 mm kalibro pistoletų, revolverių ir medžioklinių šautuvų.

Visos šios bylos aplinkybės nustatytos neabejotinai ir su jomis sutinka pats nuteistasis V. M. . To jis neginčija ir paduotame apeliaciniame skunde.

Krata yra viena iš procesinės prievartos priemonių. BPK 145 str. 1 d. nurodoma, kad kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Šio BPK straipsnio 3-ioje dalyje nurodoma, kad krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Nutartyje turi būti nurodyta, kokių iš šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų dalykų bus ieškoma. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo. Jei toks patvirtinimas per šį terminą negautas, kratos rezultatais tolesniame procese negali būti remiamasi kaip įtariamojo ar kaltinamojo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis. BPK 145 str. 4 d. nurodoma, kad darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis. Kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimą, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje. Iš šios bylos matyti, kad krata nuteistojo V. M. bute buvo padaryta nepažeidžiant jau išdėstytų įstatymo reikalavimų. Nutarimą padaryti kratą V. M. bute, esančiame Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini), 2005 m. vasario 8 d. priėmė ikiteisminio tyrimo pareigūnė tyrėja I. G. . Nutarime nurodyta, jog yra pagrindas manyti, kad šiame bute yra vogti daiktai, taip pat paties sulaikytojo V. M. dokumentai. Daryti šią kratą tikrai buvo pagrindas, be to, neatidėliotinu atveju nutarimą daryti kratą šiuo atveju teisėtai ir pagrįstai priėmė būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Tą naktį V. M. buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje kai kėsinosi apvogti automobilį. Be to, sulaikytasis jau anksčiau buvo kelis kartus teistas už vagystes. Todėl tikrai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad V. M. namuose gali būti paslėpta ir daugiau vogtų daiktų. Taigi pagrindas daryti kratą tikrai buvo. Kaip jau minėta, nutarime daryti kratą nurodytas būtent V. M. butas, taip pat nurodyta, kokie nusikalstamu būdu gauti daiktai turėjo būti surasti ir paimti. Taip pat darytina išvada, kad nutarimą daryti kratą šiuo atveju teisėtai ir pagrįstai priėmė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nes tai buvo neatidėliotinas atvejis. Kaip jau minėta, V. M. buvo sulaikytas 2005 m. vasario 8 d., apie 4 val. Po jo sulaikymo iš karto buvo atliekama daug neatidėliotinų kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Iš kratos protokolo matosi, kad policijos pareigūnai tą kratą pradėjo daryti 17 val. 37 min., t.y. jau po teismo darbo dienos pabaigos. Apie tai, dėl kokių priežasčių tą dieną nebuvo įmanoma suspėti kreiptis į teismą dėl nutarties daryti kratą priėmimo, įtikinamus parodymus davė teisme liudytoja apklausta tyrėja I. G. . Kad krata tikrai buvo daroma jau vakare, patvirtino ir liudytojais apklausti tą kratą atlikę kiti policijos pareigūnai. Iš nutarimo daryti kratą matosi, kad 2005 m. vasario 10 d., t.y. po dviejų dienų nuo kratos atlikimo, tos kratos darymo teisėtumą patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas. Todėl tolesniame procese kratos rezultatus buvo pagrindas pripažinti įrodymais ir jais teismas galėjo pagrįsti priimamą nuosprendį. Padėties nekeičia tai, kad kratos metu buvo surasti ir paimti ne kokie nors vogti daiktai, o dėžutės su šaudmenimis. Neteisėtas disponavimas šaudmenimis užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl policijos pareigūnai tuos surastus šaudmenis paėmė irgi nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Apeliantas nurodo, kad krata atlikta jam pačiam nedalyvaujant, tačiau, kaip jau minėta, įstatymas numato galimybę kratą daryti dalyvaujant ir kitiems asmenims. Tuo metu, kai buvo atliekama krata, pats V. M. jau buvo sulaikytas vadovaujantis BPK 140 str., todėl pats dalyvauti darant kratą negalėjo. Tačiau iš nutarimo daryti kratą ir paties kratos protokolo matosi, kad dalyvavo nuteistojo sugyventinė A. V. . Ji gyvena tame pačiame bute. Ir iš V. M. , ir iš pačios A. V. parodymų matosi, kad nors ir neįregistravę santuokos, jie jau keletą metų nurodytame bute gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir turi du vaikus. BK 248 str. 2 d. ir BPK 38 str. išaiškinta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariu laikomas ne tik sutuoktinis, bet ir asmuo, su kuriuo bendrai gyvenama neįregistravus santuokos (partnerystėje). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. M. pats pripažino, kad A. V. yra jo šeimos narė. Kratą atliekant dalyvaujant nuteistojo šeimos nariui, paties V. M. , kviestinių ar kitų asmenų dalyvavimas jau nebuvo privalomas ir būtinas. Visos išdėstytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad krata nuteistojo bute buvo padaryta nepažeidžiant nei vieno iš BPK 145 str. išdėstytų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo nesilaikoma ir pačios kratos darymo tvarkos. Su tuo susijusius apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. BPK 149 str. nurodoma, kad pradėdamas kratą, pareigūnas privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl tos kratos darymo, o po to pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus daiktus. Darant kratą, pareigūnas turi teisę atidaryti užrakintas patalpas, jeigu atidaryti jas atsisakoma. Darantis kratą pareigūnas turi teisę paimti tik tuos daiktus ar dokumentus, kurie gali turėti reikšmės tyrimui. Tačiau daiktai ir dokumentai, kurių apyvarta įstatymu uždrausta, turi būti paimami neatsižvelgiant į jų ryšį su tyrimu. Visi paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše. Dėl kratos surašomas protokolas, jame turi būti nurodyti paimti daiktai bei dokumentai ir aprašyti pagrindiniai jų požymiai. Vienas kratos protokolo egzempliorius paliekamas asmeniui, pas kurį ta krata buvo daroma. Iš bylos matosi, kad nei vienas iš šių BPK 149 str. reikalavimų irgi nebuvo pažeistas. Kad nutarimas daryti kratą dar prieš ją atliekant buvo paskelbtas nuteistojo sugyventinei, šeimos narei A. V. , patvirtina jos paties ranka ant paties nutarimo daryti kratą padaryti įrašai, nurodyta data ir A. V. parašas. Iš paties kratos protokolo matosi, kad iš A. V. buvo pareikalauta atiduoti nutarime nurodytus daiktus. Be to, šiame protokole įrašyta, kad kratos metu buvo rastos ir paimtos dvi dėžutės su šaudmenimis ir V. M. asmens tapatybės kortelė. Nurodytas dėžutėse rastų ir paimtų šovinių kalibras ir jų skaičius. Protokolas pasirašytas visų kratos metu dalyvavusių asmenų parašais. A. V. be to savo ranka darytais įrašais patvirtino, kad tą pačią 2005 m. vasario 8 d. ji gavo kratos protokolo egzempliorių. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad jokios kratos darymo ir kratos protokolo surašymo taisyklės nebuvo pažeistos. Kaip jau minėta, vadovaujantis BPK 149 str. 6 d. reikalavimais, kratos metu buvo paimti surasti šaudmenys, kurių apyvarta įstatymų yra uždrausta. Šaudmenų suradimas neturėjo ryšio su byla dėl pasikėsinimo padaryti vagystę, todėl dėl šio fakto ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas.

Kolegijos nuomone, ir šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu bylą nagrinėjusiam teisėjui nušalinimas nebuvo pareikštas. Jokių nušalinimo pagrindų, išvardintų BPK 58 str., nenustatyta ir tokių pagrindų nenurodo pats apeliantas. Iš skundo turinio matosi, jog šališkumu teismą apeliantas kaltina tik todėl, kad nesutinka su išnagrinėtų įrodymų įvertinimu. Tačiau vien tik ši aplinkybė tikrai neduoda pagrindo teismą laikyti buvus šališku. O kad teismas įrodymus įvertino tinkamai, pasitvirtino ir apeliacinio proceso metu atlikus papildomą įrodymų tyrimą.

Vertinant apelianto dėstomus argumentus dėl kratos atlikimo aplinkybių, pirmiausia pažymėtina, kad pats nuteistasis V. M. darant tą kratą nedalyvavo, todėl jo paties svarstymai, kurių liudytojų parodymai apie tas aplinkybes teisingi, o kurių ne, tėra niekuo nepagrįsta nuteistojo subjektyvi nuomonė. Tuo tarpu papildomai ištirti įrodymai nuteistojo dėstomus argumentus paneigia. Tenkinant apelianto prašymą, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytoja V. O. . Ji parodė, kad gyvena viename name su V. M. bei A. V. ir gerai juos pažįsta, žino kad jie turi du vaikus. A. V. jai kartais palikdavo savo dukrą. Ji žino ir apie V. M. ir A. V. bute atliktą kratą. Tiksliai neprisimena kurią dieną, bet tai galėjo būti ir 2005 m. vasario 8 d., A. V. pas ją atėjo apie 9 val. ryto. Sūnų A. V. jau buvo nuvedusi į darželį, o pas ją atėjo su dukra. Ji pasakė, kad V. M. kambaryje policija atliko kratą ir kad surado ir paėmė kažkokius nelabai didelius paketus. A. V. dar pasakė, kad V. M. naktį turbūt suėmė. Ji neminėjo, kad bute būtų atliekama ne viena, o kelios kratos. V. O. dar parodė, kad A. V. nuo V. M. pagimdė du vaikus, jie buvo sugyventiniai. Kai tą rytą jos gėrė kavą, tuo metu ir buvo atliekama krata. Taigi liudytoja V. O. ne tik patvirtino, kad A. V. pas ją buvo užėjusi ir pranešė apie daromą kratą, tačiau ir į papildomus klausimus kategoriškai atsakė, kad tai buvo tikrai anksti ryte. Tuo tarpu iš kratos protokolo matosi, kad krata buvo atliekama 2005 m. vasario 8 d. vakare, nuo 17 val. 31 min. iki 18 val. 1 min. Papildomai apklausta liudytoja A. V. savo ankstesnius, tame tarpe ir teisme duotus parodymus pakeitė. Ji irgi parodė, kad krata buvo atliekama ne vakare, o ryte, maždaug 8 val. 30 min. Nuvedusi į darželį vaiką, ji grįžo namo ir rado jau laukiančius policijos pareigūnus. Įėjus į butą, tie pareigūnai pasakė, kad darys kratą ir paklausė, kur yra V. M. kambarys. Ji paaiškino, kad visi trys buto kambariai priklauso skirtingiems savininkams ir parodė būtent V. M. priklausantį kambarį, nors iš tikrųjų V. M. gyveno ne savo, o jai priklausančiame kambaryje, jie gyveno kartu. Pareigūnams ji pasakė, kad yra V. M. sugyventinė. Pareigūnai jai neaiškino, ko ieškos kratos metu, o ar jie rodė jai nutarimą daryti kratą, ji neatsimena. Ji kažką pasirašinėjo, todėl mano, kad nutarimas jai turbūt buvo paskelbtas. Kai buvo daroma krata V. M. kambaryje, pareigūnai jos iš to kambario nevarė ir ten dalyvauti netrukdė. Tačiau ji pati išėjo iš buto ir nuėjo pas kaimynę V. O. . Ten pabuvo apie pusę valandos, atsigėrė kavos ir grįžo į namus. Ten pamatė, kad pareigūnai neša į lauką kažkokius daiktus. Ką jie surado ir paėmė, jai nesakė ir nerodė, o ji pati tuo irgi nesidomėjo ir neklausinėjo. Į V. M. kambarį ji ir anksčiau neužeidavo ir apie ten surastus šovinius nieko nežino. Matė, kad pareigūnai iš buto išnešė didelius maišus su kažkokiais daiktais. Teisme liudytojai parodžius kartonines dėžutes, kuriose buvo rasti šaudmenys, ji parodė, kad tų dėžučių anksčiau nėra mačiusi. Papildomai paklausta dėl kratos laiko, liudytoja A. V. nurodė dar naujas aplinkybes apie tai, kad policijos pareigūnai į jos butą buvo atvykę net tris kartus, nors krata buvo padaryta tik viena. Ji parodė, kad V. M. negrįžo į namus ir buvo sulaikytas naktį į 2005 m. vasario 8 d. Tos pačios dienos vakare policijos pareigūnai atėjo daryti kratos, bet tai jiems nepavyko, nes buvo tamsu, o bute už skolas buvo atjungta elektra. Tada pareigūnai užplombavo V. M. kambario duris ir išėjo. Jie atėjo jau kitos dienos, t.y. vasario 9 d., ryte ir jau tada padarė kratą. O jau dar kitą dieną, t.y. vasario 10 d., vienas iš tų pačių pareigūnų jai atnešė pasirašyti kratos protokolą. Ji tą protokolą pasirašė neskaičiusi, kažkokius dokumentus pasirašinėjo ir kratos atlikimo dieną.

Papildomai apklaustų liudytojų V. O. ir A. V. parodymus visiškai paneigė dar kartą apklausti kratą atlikę policijos pareigūnai, o taip pat ikiteisminį tyrimą atlikusi ir nutarimą daryti kratą priėmusi pareigūnė. Liudytojas A. B. parodė, kad kartu su kitais pareigūnais A. J. ir J. K. kratą atliko vieną kartą ir tai buvo padaryta būtent 2005 m. vasario 8 d. vakare, kratos protokole nurodytu laiku. Nuvykę prie V. M. buto jie laukė, kol į namus parėjo įtariamojo sugyventinė A. V. su vaiku. Jis iš karto supažindino A. V. su nutarimu daryti kratą ir ši pasirašė ant nutarimo. Po to A. V. pati parodė kambarį, kuriame gyvena V. M. ir jie tame kambaryje padarė kratą. Jos metu prie sofos-lovos jie surado dvi kartonines dėžutes. Mažesnė dėžutė buvo uždaryta, o didesnė – praplėšta ir per plyšį matėsi jose sudėti šoviniai. Dėžutės nebuvo sudėtos į jokį maišelį. Ten pat vietoje jie atidarė abi dėžutes, abiejose rado šovinius, juos suskaičiavo ir paėmė. Visa tai aprašė kratos protokole. Nors bute elektra buvo išjungta, tuo metu šviesos dar pakako ir jie viską gerai matė. Liudytojas A. B. taip pat parodė, kad atliekant kratą nuo pradžios iki pabaigos dalyvavo ir A. V. , kuri iš buto niekur nebuvo išėjusi, visą laiką stovėjo tarpduryje ir viską matė. Iš karto po to tą patį vakarą A. V. buvo supažindinta su kratos protokolu ir jį pasirašė. Kratos metu nieko daugiau nebuvo paimta, tik tos dvi dėžutės su šoviniais ir V. M. tapatybės kortelė. Tokius pačius parodymus davė ir kratos metu dalyvavę policijos pareigūnai A. J. bei J. K. . Kratą atlikusių pareigūnų parodymus patvirtino ir liudytoja papildomai apklausta tyrėja I. G. . Ji pati tik priėmė nutarimą daryti kratą, o ją darant nedalyvavo. Apie kratos rezultatus ji sužinojo kitą rytą, t.y. vasario 9 d. Kažkuris iš pareigūnų atnešė kai kratos dokumentus, pasirašytus ir V. M. sugyventinės A. V. . Jai pačiai buvo netikėta, kad buvo rasti ne kokie nors vogti daiktai, o šoviniai. Liudytojos I. G. parodymai dar kartą paneigė V. O. ir A. V. parodymus apie jų nurodomą kitą kratos atlikimo laiką, o jos gauti atliktos kratos dokumentai patvirtina, kad visus tuos dokumentus A. V. jau buvo pasirašiusi ne vėliau negu vasario 9 d. ir ji to tikrai negalėjo padaryti tik dar kitą dieną.

Svarstant klausimą, kieno iš liudytojų parodymai yra teisingi – keturių policijos pareigūnų ar liudytojų A. V. bei V. O. , atsižvelgiama į keletą aplinkybių. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad pareigūnai meluoja siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus. Kolegijos nuomone, tokie teiginiai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, juo labiau, kad pats atliekant kratą nedalyvavęs V. M. taip ir nenurodė jokių neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, kuriuos būtų patvirtinę kokie nors kiti bylos duomenys. Kad pareigūnai nebuvo suinteresuoti šios bylos eiga ir kad jie kratos metu net nesitikėjo rasti šaudmenų, galima spręsti ir iš to, kad tos kratos metu buvo tikimasi surasti pirmiausia kitokių vogtų daiktų. Tuo tarpu kitų liudytojų A. V. ir V. O. parodymų objektyvumas jau savaime sukelia abejonių. Pirmoji liudytoja yra V. M. sugyventinė, o antroji – gera A. V. ir paties V. M. pažįstama ir draugė. Akivaizdu, kad abi šios liudytojos suinteresuotos bylos baigtimi, o tuo pačiu ir suinteresuotos duoti nuteistajam kuo palankesnius parodymus. Būtina įvertinti ir tai, kad visi liudytojai policijos pareigūnai visų jų apklausų metu nurodė tas pačias aplinkybes, jų parodymai aiškūs, vienodi ir juose nėra jokių prieštaravimų. Visiškai kitaip yra pagrindas vertinti V. O. ir A. V. parodymus. V. O. pirmą kartą liudytoja buvo apklausta tik apeliacinio proceso metu. Ji iš karto parodė, kad A. V. apie jos bute daromą kratą jai pranešė pas ją atėjusi ne vakare, o ryte. Iš karto po šios liudytojos papildomai apklausta A. V. irgi patvirtino V. O. nurodytas aplinkybes. Paskutiniai A. V. parodymai jau buvo išdėstyti. Tačiau iš bylos matosi, kad šie apeliacinio proceso metu duoti A. V. parodymai visiškai prieštarauja visiems jos ankstesniems parodymams. Apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. V. parodė, kad krata buvo atlikta būtent 2005 m. vasario 8 d. vakare, tuomet ji tik aiškino, kad kitą rytą pasirašė jai atneštą kratos protokolą. Perskaičius šiuos ankstesnius parodymus, jų pakeitimo priežasties A. V. iš viso niekaip nesugebėjo paaiškinti. Iš viso to darytina išvada, kad tik apeliacinio proceso metu iš esmės pakeitusi parodymus A. V. , o taip pat pirmą kartą apklausta liudytoja V. O. davė neteisingus parodymus siekdamos padėti nuteistajam. Toks A. V. parodymų keitimas leidžia padaryti išvadą, kad nėra pagrindo tikėti ir kitomis jos nurodomomis aplinkybėmis. Taip pat ir tuo, kad kratos protokolą pareigūnai jai tariamai atnešė pasirašyti tik kitą dieną. Tai paneigia ir jau aptarti visų kratoje dalyvavusių policijos pareigūnų parodymai. Pažymėtina ir tai, kad yra prieštaravimų netgi tarp A. V. ir V. O. parodymų. Pvz., A. V. nurodo, kad policijos pareigūnai iš buto kratos metu paėmė ir išsinešė kelis didelius maišus, o kokie daiktai juose buvo, ji nežino. Tuo tarpu liudytoja V. O. parodė, jog pasakodama apie kratą A. V. jai pasakė tik apie kelių nedidelių paketų paėmimą. Tai, kaip ir kratos protokolas bei kratą atlikusių pareigūnų parodymai, patvirtina, kad iš buto buvo paimtos tik dvi dėžutės su šoviniais. Kad bute buvo atliekama tik viena krata, pripažįsta pati A. V. . Kolegija iš Klaipėdos m. apylinkės teismo išreikalavo ir kitą baudžiamąją bylą, kurioje V. M. jau nuteistas už pasikėsinimą padaryti vagystę iš automobilio. Kaip tik dėl šio nusikaltimo jis ir buvo sulaikytas 2005 m. vasario 8 d. Ir iš tos bylos matosi, kad daugiau jokių kratų V. M. bute nebuvo daryta. Toje byloje yra tas pats 2005 m. vasario 8 d. kratos protokolas (jo originalas). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir kitus tariamai neteisėtus kratą atlikusių pareigūnų veiksmus, dalį apelianto argumentų paneigė netgi pati jo sugyventinė A. V. . Ji pripažino, kad pasirašinėjo ant nutarimo daryti kratą bei kratos protokolo ir nepaneigė, kad su šiais dokumentais buvo supažindinta. A. V. parodė, kad to ji tiesiog neprisimena arba kad tų dokumentų turinys jos nedomino. Ji paneigė ir apelianto teiginius dėl tariamo pareigūnų savavaliavimo bute. A. V. aiškiai parodė, kad pareigūnams parodė būtent V. M. priklausantį kambarį ir kad krata buvo atlikta būtent tame kambaryje. Apeliantas skunde dar nurodo, jog jam keista, kad šovinius kratos metu pareigūnai surado per tokį trumpą laiką. Toks argumentas irgi nepagrįstas. Iš kratos protokolo matosi, kad ji truko 24 minutes. Pareigūnai parodė, kad dėžutės su šoviniais buvo rastos nepaslėptos matomoje vietoje prie lovos. Todėl surasti tas dėžutes tiek laiko jiems tikrai turėjo pakakti.

Visos aptartos bylos aplinkybės, taip pat ir papildomai ištirti nauji įrodymai tik dar kartą patvirtina teismo išvadas. Jokių procesinių įstatymų pažeidimų atliekant kratą ir surašant kratos protokolą nebuvo padaryta. Taip pat įrodyta, kad V. M. kambaryje tikrai buvo laikomos, o kratos metu surastos ir paimtos dėžutės su šoviniais. Tai teisėtu būdu įstatymų nustatyta tvarka gauti bylos duomenys, todėl teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais ir jais pagrindė nuosprendį.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde išdėstė daugybę jau aptartų ir jau atmestų argumentų, susijusių su kratos jo bute atlikimu ir šovinių paėmimu, pažymėtina, kad paties tų šovinių laikymo savo bute ir jis pats iš esmės neginčija.

Nuteistasis V. M. parodė, kad 2004 m. vasarą kieme susitiko su šiek tiek iš matymo pažįstamu vyru, kurio jokių duomenų jis negali nurodyti, nes jų nežino. Jis pasikvietė tą vyrą į savo butą išgerti alaus, o kai tas vyras išėjo, tik tada pamatė, kad jis paliko su savimi turėtą maišelį. Pasivyti tą vyrą ir atiduoti maišelį jau nebuvo galimybės, todėl jis jį nunešė ir padėjo savo kambaryje ant grindų prie sofos. Maišelyje matėsi kažkokios dėžutės, bet kas buvo jose ir kad ten buvo šoviniai, jis nežinojo, nes svetimų daiktų nenorėjo apžiūrinėti. Tas pačias aplinkybes nuteistasis dėsto ir apeliaciniame skunde. Jis nurodo, kad specialiai šovinių neįsigijo, jų nerealizavo ir jais nedisponavo jokiu kitokiu būdu. Kad dėžutėse buvo šoviniai, jis nežinojo ir save laiko tik pasyviu nusikalstamos veikos dalyviu.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas pripažino V. M. kaltu dėl neteisėto didelio kiekio šaudmenų įgijimo ir tų šaudmenų laikymo. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes dalis teismo išvadų nustatant V. M. padarytą nusikalstamą veiką neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ištirti įrodymai nepatvirtina neteisėto šaudmenų įgijimo.

Vertinant nuteistojo parodymus apie tai, iš kur jo bute atsirado dėžutės su šoviniais, tie jo parodymai tikrai kelia didelių abejonių. Sunku patikėti, kad nuteistasis būtų pasikvietęs į savo namus tik iš matymo pažįstamą asmenį, gėręs su juo alų, tačiau dabar negalėtų nurodyti jokių duomenų, kurie leistų nustatyti to asmens tapatybę. Taip pat sunku patikėti, kad tas kitas vyriškis būtų specialiai palikęs nuteistojo bute šovinius, arba juos būtų pamiršęs ir net nemėginęs jų susigrąžinti. Iš to yra pagrindas padaryti išvadą, kad V. M. arba tiesiog slepia duomenis apie tą asmenį, arba jo iš viso nebuvo, šovinių atsiradimo bute versija yra išgalvota ir tikrąsias šovinių įgijimo aplinkybes apeliantas slepia. Nepaisant to, ikiteisminis tyrimas bei teismas ir nepaneigė nurodytų V. M. parodymų, ir nenustatė jokių kitų neteisėto šaudmenų įgijimo aplinkybių. Nuosprendyje nurodyta tik tiek, kad nuteistasis neteisėtai įgijo šaudmenis iš nenustatyto asmens 2004 metų vidury (vasarą). Tai reiškia, kad faktiškai jokios tų šovinių įgijimo aplinkybės taip ir liko nenustatytos, o jų įgijimo vieta ir apytikslis laikas nustatyti tik pagal paties V. M. parodymus. Tačiau tai reiškia, kad ir pats teismas iš dalies pripažino V. M. nurodomas aplinkybes, todėl jo iškelta versija juo labiau lieka nepaneigta.

BK 253 str. dispozicija nustato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtai, t.y. neturint leidimo, padarytas veikas, susijusias su šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, t.y. už jų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Šie dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Tačiau šioje byloje teismas, kolegijos nuomone, nepagrįstai sutapatino neteisėto šaudmenų įgijimo ir jų neteisėto laikymo sąvokas. Šaudmenų įgijimu laikomi tokie veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo tuos šaudmenis gauna. Tai gali būti šaudmenų pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas ir kt. Tuo tarpu šaudmenų laikymas yra tų šaudmenų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų laikymo trukmės ar buvimo vietos. Tam tikrais atvejais šaudmenis gali laikyti ir asmuo, kuris jų neįgijo. Kolegijos nuomone, apibrėžiant šaudmenų įgijimo ir jų laikymo sąvokas, pagal analogiją galima vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 išaiškinimais nagrinėjant bylas dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo ir laikymo.

Kaip jau minėta, konkrečios aplinkybės, kuriomis V. M. neteisėtai įgijo šaudmenis, taip ir liko nenustatytos, o jo parodymai apie tų šovinių atsiradimą jo bute liko nepaneigti. Neįrodyta, kad šovinius V. M. būtų pirkęs, radęs ne savo namuose, o kitoje vietoje ir pan. Visas abejones vertinant kaltinamojo naudai, teismas šiuo atveju negalėjo atmesti ir nuteistojo aiškinimų, kad tuos šovinius savo bute jis pamatė tik tada, kai juos ten paliko jo minimas nenustatytas asmuo. Neįrodžius, kad nuteistasis kaip nors prisidėjo prie to savo veiksmais ir kad jis bent jau suprato, jog jo bute yra paliekami šaudmenys, yra neįrodytas ir pats neteisėtas tų šaudmenų įgijimas. Todėl niekuo nemotyvuotos teismo išvados apie neteisėtą šaudmenų įgijimą neatitinka bylos aplinkybių ir ši kaltinimo dalis iš nuosprendžio šalintina.

Tačiau šioje byloje tikrai įrodyta, kad V. M. didelį kiekį šaudmenų savo bute laikė. Tokia teismo išvada yra pagrįsta, o apelianto argumentai atmetami. Jau buvo aptarta, jog įrodyta, kad šoviniai tikrai buvo rasti V. M. kambaryje 2005 m. vasario 8 d. vykusios kratos metu. Pats apeliantas pripažįsta, kad tos dėžutės jo kambaryje buvo nuo 2004 m. vasaros. Tuo tarpu nuteistojo aiškinimus, kad jis nežinojo, kas yra tose dėžutėse, paneigia ištirti įrodymai, o iš dalies net ir paties nuteistojo parodymai. Iš bylos matosi, kad visų apklausų metu neigęs neteisėtą šaudmenų įgijimą, dėl tų šaudmenų laikymo pats V. M. davė nevienareikšmius parodymus. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2005 m. vasario 9 d. V. M. buvo parodęs, kad iš matymo pažįstamas asmuo jo bute paliko ne maišelį, o dvi kartonines dėžutes be jokio maišelio. Tas dėžutes jis pamatė paliktas prie lovos. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2005 m. gegužės 24 d. V. M. visiškai prisipažino kaltu ir jau parodė, kad savo bute rado paliktą maišelį. Jame jis matė dvi kartonines dėžutes, jos buvo neužklijuotos, jas jis galėjo atidaryti, bet to nedarė, nes buvo neįdomu. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2005 m. rugpjūčio 2 d. jis vėl prisipažino kaltu dėl to, kad šaudmenys buvo jo bute ir ten buvo surasti kratos metu. Iš esmės tokius pačius parodymus nuteistasis davė ir pirmosios instancijos teisme. Parodė, kad pamatė maišelį, paliktą jo kambaryje prie lovos. Jis apžiūrėjo maišelį, matė ten dėžutes, bet jų neatidarinėjo ir šovinių nematė. Apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodė, kad maišelį tas jo nurodomas nenustatytas vyriškis paliko kitoje buto patalpoje, o jis maišelį tik po to nunešė į savo kambarį. Vertinant tokius gana prieštaringus nuteistojo parodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jie visiškai neįtikinami. Nuteistasis pats pripažįsta, kad apžiūrinėjo maišelio turinį ir matė jame dvi kartonines dėžutes. Tikrai nerealu, kad jis tų dėžučių nebuvo atidaręs ir nebūtų matęs jose sudėtų šovinių. Priešingai, kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis dėžutes tikrai buvo atidaręs, matė jose šovinius ir suprato, kad juos savo bute laiko neteisėtai. Tokią išvadą dar labiau patvirtina tai, kad dėžutės su šoviniais nuteistojo kambaryje buvo laikomos labai ilgą laiką, nuo 2004 m. vasaros iki 2005 m. vasario 8 d., be to, jos buvo laikomos matomoje kambario vietoje. Byloje esanti policijos pažyma patvirtina, kad leidimo laikyti šaudmenis nuteistasis neturėjo ir to neginčija pats apeliantas.

Be šių išdėstytų aplinkybių, neteisėtą šaudmenų laikymą patvirtina ir kiti ištirti įrodymai. Liudytoju apklaustas kratą daręs policijos pareigūnas A. B. parodė, kad V. M. kambaryje rastos dėžutės nebuvo sudėtos į jokį maišelį. Mažesnė dėžutė buvo uždaryta, tuo tarpu kita – didesnė dėžutė buvo atidaryta, pravira ir joje iš karto gerai matėsi ten sudėti šoviniai. Išreikalavus nurodytas dėžutes ir jas apžiūrėjus apeliacinės instancijos teisme, kolegija taip pat nustatė, kad didesnioji dėžutė praplėšta ir per tą vietą ten buvę šoviniai turėjo būti matomi. Tai dar kartą patvirtina, kad V. M. žinojo, kas yra dėžutėse, matė jose šovinius ir tokiu būdu laikė juos savo kambaryje. Apeliantas nurodo, kad tie šoviniai buvo ne jo ir kad jis buvo tik ,,pasyvus nusikalstamos veikos dalyvis“. Tačiau šios aplinkybės jo veikos įvertinimui reikšmės neturi. Nors nuteistasis pats šovinių neįgijo, o juos jo bute paliko kitas nenustatytas asmuo, taip pat nors nuteistasis jokių aktyvių veiksmų su tais šoviniais neatliko, tačiau apie savo bute rastus šaudmenis jis nepranešė teisėsaugos įstaigoms, o ligą laiką turėjo juos savo žinioje savame bute. Tai reiškia, kad jis neteisėtai šaudmenis laikė. Įvertinus surastų ir paimtų šovinių skaičių, jų kalibrą ir paskirtį, tie šoviniai pagrįstai pripažinti dideliu kiekiu šaudmenų. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. M. neteisėtai laikė didelį kiekį šaudmenų ir šią nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 2 d.

Keisdama nuosprendį kolegija vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimais. V. M. buvo nuteistas už tęstinės nusikalstamos veikos padarymą – šaudmenų įgijimą ir laikymą nuo 2004 m. vasaros iki 2005 m. vasario 8 d. Iš nuosprendžio šalinant vieną iš šios tęstinės nusikalstamos veikos epizodą, t.y. neteisėtą didelio kiekio šaudmenų įgijimą, nuosprendis keičiamas nutartimi.

Iš bylos matosi, kad skiriant nuteistajam bausmę, teismas BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Nors apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir dalis kaltinimo V. M. iš nuosprendžio šalinama, ši aplinkybė negali būti pagrindu paskirtosios bausmės švelninimui. Teismas nenustatė jokių nei V. M. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Tačiau nuosprendyje atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį ir ypač į kaltininko asmenybę. Byloje esantys duomenys nuteistąjį apibūdina neigiamai. Jis jau anksčiau du kartus teistas už kitus tyčinius nusikaltimus, tie teistumai neišnykę, o paskutiniuosius nusikaltimus nuteistasis padarė dar nepasibaigus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Apeliantas daug kartų baustas ir už administracinės teisės pažeidimus. Visa tai rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o tai jau buvo jo anksčiau susiformavusių antivisuomeninių ir antiįstatyminių nuostatų pasekmė. Nors apeliantas turi gyvenamąją vietą, du mažamečius vaikus (beje, oficialiai jo tėvystė nepripažinta ir nenustatyta), tai jam irgi nesutrukdė daryti nusikaltimus. Todėl šios aplinkybės didelės reikšmės skiriant bausmę negali turėti. BK 253 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 8 metų, bausmės vidurkis yra 6 metai. Tuo tarpu teismas V. M. pagal BK 253 str. 2 d. paskyrė laisvės atėmimą 4 metams ir 6 mėn., t.y. bausmę, visiškai artimą sankcijos žemutinei ribai. Ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2005 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Vadovaujantis BK 64 str., prie šios bausmės be to pridėta tik dalis 2004 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės. Galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė irgi net nesiekia BK 253 str. 2 d. sankcijos vidurkio. Atsižvelgiant į visas jau aptartas aplinkybes, ši bausmė tikrai negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., teisėjų kolegija

n u taria:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio pašalinti kaltinimo nuteistajam V. M. dalį dėl neteisėto didelio kiekio šaudmenų įgijimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.