Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovei A. K.-K., atsakovui A. R., trečiajam asmeniui D. P. ir jo atstovui advokato padėjėjui T. R., tretiesiems asmenims V. J., J. M., V. K., E. K., M. M., Kauno 28-ojo notarų biuro notarui M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. K. ir A. K. – K. ieškinį atsakovams A. L., A. R., uždarajai akcinei bendrovei „Riveksa“ dėl niekinio sandorio pasekmių taikymo ir servituto panaikinimo, tretieji asmenys V. J., J. M., D. P., V. K., E. K., M. M., Kauno 28-ojo notarų biuro notaras M. V.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovų reikalavimai ir argumentai

II. Atsakovų ir trečiųjų asmenų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmetamas.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl sutartimi nustatyto servituto pripažinimo niekiniu sandoriu ir tokio sandorio teisinių pasekmių taikymo.

8. Teismui ištyrus į bylą pateiktus įrodymus, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (CPK 270 str. 4 d. 1 p.): 2012 m. liepos 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 5121 A. R. pardavė, o N. K. ir A. K. – K. asmeninės nuosavybės teise, pagal naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių projektą, nusipirko 25/113 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: N. K. – 25/226 dalis, A. K. – K. – 25/226 dalis (pirkimo – pardavimo sutarties 2.1 p., el. b., t. 1, b. l. 82-87). Pagal pirkimo – pardavimo sutartimi nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos (pirkimo – pardavimo sutarties IV dalis, el. b., t. 1., b. l. 85) 4.1 punktą šalys susitarė, kad jiems priklausančiu sklypu naudosis sekančiai: A. R. naudosis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimis plane pažymėtomis „A“, „B“ ir „D“, tai yra lygu 1672 kv.m. (pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.1. p.), o N. K. ir A. K. – K., naudosis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimis plane pažymėtomis „C“ ir „E“, tai yra lygu 475 kv.m. (pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.2. p.). Naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo projekte numatyta, kad žemės sklypo dalimis plane pažymėtomis „A“, „B“ ir „D“, kurių plotas yra 1672 kv.m. ir dalimis plane pažymėtomis „C“ ir „E“, kurių plotas yra 475 kv.m. naudojamasi atskirai (el. b., t. 1, b. l. 111). A. R. 2005 m. rugpjūčio 5 d. dovanojimo sutartimi Nr. 2-2504 padovanojo, o A. L. ir A. R. asmeninės nuosavybės teise priėmė dovaną – 88/113 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: A. L. – 1300/2147 dalis, o A. R. – 372/2147 dalis (dovanojimo sutarties 2.9 p., el. b., t. 1, b. l. 98-110). Dovanojimo sutartis 5.1 punkte A. R. pareiškė, kad sutartimi, patvirtinta 2012 m. liepos 2 d. Nr. 5121, yra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią A. R. naudojosi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimis plane pažymėtomis „A“, „B“ ir „D“, tai yra lygu 1672 kv.m., o A. L. ir A. R. su šia žemės sklypo naudojimosi tvarka sutinka ir ją perima. Pagal dovanojimo sutarties 5.2 punktą atsakovai A. L. ir A. R. lygiomis dalimis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, asmeninės nuosavybės teise naudosis žemės sklypo dalimi, žemės sklypo ribų plane pažymėta šifrais „A“, „B“ ir „D“ – 1672 kv.m. A. L. ir A. R. ir UAB „Riveksa“ 2015 m. spalio 2 d. sudarė servituto sutartį Nr. MV-4562 (el. b., 1 t., b. l. 88-91). Servituto sutarties 2.1 punktu šalys susitarė nustatyti servitutą tarnaujančiame žemės sklype, t. y. 1672/2147 dalyse žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,2147 ha, naudojimosi tvarkos nustatymo plane pažymėtoje „A“, „B“ ir „D“, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal servituto sutarties 3.1.1 punkto nuostatas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas), nustatomas žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), tarp taškų, nurodytų servitutų nustatymo plane 8, 9, 10, 11, 16, servituto plotas -251 kv. m. (pažymėjimas plane el. b. t. 1, b. l. 92). Pagal servituto sutarties 4.1 ir 4.1.1. punktų nuostatas žemės sklypui, kaip viešpataujančiam daiktui, esančiam (duomenys neskelbtini), tuo metu priklausiusiam UAB „Riveksa“ nustatomas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, žemės sklype esančiame (duomenys neskelbtini), tarp taškų, nurodytų servitutų nustatymo plane 3, 21, 22, 23, 4, servituto plotas -251 kv. m. (el. b., t. 1, b. l. 94-95). Šio metu žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso tretiesiems asmenims: V. K., E. K., M. M., J. M., V. J., ir D. P. (el. b., t., 1 b. l. 23-24). Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2015 m. spalio 2 d. sutartimi nustatytas servitutas. Servituto sutartis sudaryta nedalyvaujant ieškovams ir neturint jų sutikimo.

Dėl sandorio, kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo

9. Ieškinys grindžiamas tuo, kad servituto sutartimi buvo pažeistos dvi imperatyvios teisės normos: 1) CK 4.75 straipsnio 1 dalis, kuri numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; 2) CK 4.125 straipsnis, kuriame nurodyta, kad „Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas“. Taigi sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą pirmiausiai pasisakytina ar sandoris, kurio dalykas, susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto, nesant visų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto bendrasavininkų susitarimo, yra negaliojantis sandoris dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, kitaip tariant ar teisės norma, numatanti, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu yra imperatyvaus pobūdžio.

10. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. – aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

11. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas reglamentuotas Civilinio kodekso ketvirtos knygos V skyriaus 4 skirsnyje. CK 4.75 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Taigi minėtoje normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, todėl sprendžiant dėl šios normos imperatyvumo taikytini bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Tam, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtina teisės norma būtų pripažinta imperatyvia, būtina nustatyti, ar šia norma ginama vertybė sudaro viešąjį interesą, gintiną imperatyvia forma. Šia norma siekiama užtikrinti visų bendraturčių lygias teises ir pareigas bendrosios nuosavybės teise valdomo daikto atžvilgiu. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši taisyklė, reiškianti, kad visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimas turi būti grįstas interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principais, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kurie yra daiktinio teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011, 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija formuojamoje praktikoje dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisę, išaiškinta, kad nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. P. K. savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso ir nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Esant bendrosios nuosavybės santykiams kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į bendrą daiktą ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą. Taigi bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. CK 4.75 straipsnio 2 dalis numato, jog kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Viena iš tokių išimčių yra įtvirtinta CK 4.79 straipsnyje, kuris numato, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. CK 4.79 straipsnio normomis siekiama, jog tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turėtų teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto savininku. Bendraturčio pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių arba pakeisti nuosavybės teisės rūšį. Bendraturčio pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių arba pakeisti nuosavybės teisės rūšį. Dviejų ar daugiau bendraturčių teisė valdyti bendrą daiktą, juo naudotis ir disponuoti yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį kitam bendraturčiui, daikto valdymas esant vienam savininkui ar mažesniam jų skaičiui tampa efektyvesnis ir patogesnis. Tačiau net ir bendraturčio pirmenybės teisės pirkti pažeidimas nelemia sandorio negaliojimo. CK 4.79 straipsnio 3 dalis nustato specialų bendraturčių teisių gynimo būdą – teisę reikalauti, kad tokiam asmeniui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. CK 4.85 straipsnio 1 dalis, reglamentuodama butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarką, įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę, nustato išimtį iš bendrosios bendraturčių sprendimų priėmimo taisyklės, kad bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.). CK 4.85 straipsnis, įtvirtindamas išimtį iš bendrosios 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraturčių sprendimo priėmimo taisyklės, nurodo du sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimo būdus: 1) bendraturčių balsų daugumą (CK 4.85 straipsnio 1 dalis) ir 2) paprastesnę bendraturčių sprendimų priėmimo formą, kai galima priimti sprendimus dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų – atitinkamos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Taigi įvertinus aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, nesant nustatytų imperatyvaus elgesio taisyklių, esant įstatyme tiesiogiai įtvirtintoms išimtims bei kitiems sprendimų priėmimo / daikto valdymo modeliams, specialiems pažeistų teisių gynimo būdams, normai, skirtai reguliuoti privačius civilinės apyvartos dalyvių santykius, darytina išvada, kad sandoris pažeidžiantis teisės normą, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu yra nuginčijamas, o ne niekinis sandoris. Priešingu atveju, pritarus ieškovų pozicijai, kad be bendraturčio sutikimo sudarytas sandoris yra niekinis, galėtų būti daroma civilinės apyvartos santykių tvarkymo principams ir sandorių negaliojimo instituto paskirčiai prieštaraujanti išvada, jog be bendraturčio sutikimo sudarytas sandoris negalioja ab initio ir negali būti patvirtintas, nors pats bendraturtis ir nemanytų, kad jo interesai nukentėjo, ar tokiam sandoriui vėliau pritartų. Sutartis, sudaryta pažeidžiant CK 4.75 straipsnio 1 dalies normą, yra nuginčijamas sandoris, jį ginčyti aptariamu pagrindu turi asmuo, kurio interesai pažeisti, t. y. žemės sklypo bendraturtis. Ieškovai yra žemės sklypo bendraturčiai, todėl turi teisę reikšti ieškinį dėl sandorio, kuriuo nustatytas servitutas nuginčijimo.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

12. Byloje nėra ginčo dėl to, kad servitutas yra nustatytas neturint ieškovų, kaip žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų, sutikimo, kad sutartinis servitutas nustatytas atsakovams pagal patvirtintą naudojimosi žemės sklypu tvarką, priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje „B“, kuri nesiriboja su ieškovams priskirtomis naudotis žemės sklypo dalimis.

13. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Nuosavybės teisės bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo ir atitinkamo tokio reguliavimo aiškinimo. Bendroji nuosavybė apibūdinama kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai) ir kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai santykiai). Pirmieji santykiai turi absoliutų, antrieji – santykinį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Z. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-598/2007). CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010). Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. v. T. K. I., bylos Nr. 3K-3-234/2010). Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Ši teisės norma, skirtingai nuo CK 4.75 straipsnio 1 dalies, reguliuoja bendraturčių „išorinius“ santykius su trečiaisiais asmenimis ir šie santykiai pagal savo prigimtį yra prievolinio–teisinio pobūdžio (pirkimo–pardavimo, mainų, nuomos, panaudos ir kiti teisiniai santykiai). CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja bendraturčių tik „vidinius“ santykius ir nereguliuoja jų „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Dėl to CK 4.78 straipsnyje, reguliuojančiame bendraturčių „išorinius“ santykius, nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą. Aiškinant priešingai, CK 4.78 straipsnyje įtvirtintos bendraturčio teisės netektų prasmės. Servituto nustatymą reglamentuojančios teisės normos atskirai nereguliuoja servituto nustatymo tais atvejais kai turtas valdomas bendrosios nuosavybės teise, dėl to klausimas spręstinas vadovaujantis bendrosiomis bendrąją nuosavybės teisę reguliuojančiomis teisės normomis.

14. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Dėl bendrąja daline nuosavybe esančio žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo reikšmės ir įtakos bendraturčių teisėms į bendrą daiktą kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai. Nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, tarp bendraturčių faktiškai įvyksta sklypo atidalijimas, todėl kiekvienam bendraturčiui tenkančią naudoti konkrečią sklypo dalį reikia atriboti. Tai padaroma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendraturčiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. UAB „Alytaus valda“ ir Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-153/2010, ir joje nurodytą kasacinę praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

15. Įvertinus sprendimo 8 punkte aprašytų sandorių: pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutarčių turinį, pripažintina, kad ieškovai pirkimo-pardavimo, o atsakovai A. L. ir A. R. dovanojimo sutartimis ne tik įgijo nuosavybės teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis, bet ir susitarė dėl teisės naudotis atitinkamomis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovai ir atsakovai A. L. ir A. R. įgijo ne idealiąsias, o realiąsias žemės sklypo dalis. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia nekilnojamojo daikto dalimi bendraturtis naudojasi, nors ir nustačius naudojimosi tvarką, bendroji nuosavybė nepasibaigia, nes tokiu atveju nauji savarankiški daiktai nesuformuojami. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri CK 4.111 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Nuosavybės teisė yra savininko teisė valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Naudotis daiktu reiškia pritaikyti daikto naudingąsias savybes ir tokiu būdu gauti naudos. Atitinkamai naudojimosi galimybių sumažinimas yra nuosavybės teisių ribojimas. Savininko galimybė naudotis daiktu gali sumažėti nustačius galimybę daiktu ar jo dalimi naudotis ir kitam asmeniui servituto pagrindu Taigi, servitutu, kaip daiktine teise, yra ribojamas tik vienas iš trijų nuosavybės teisės elementų – naudojimasis. Tuo tarpu naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi yra pasiekiamas susitarimas tarp bendraturčių, kuria konkrečia daikto dalimi kiekvienas iš bendraturčių naudosis.

16. Nagrinėjamo klausimo kontekste įvertintina kitų daiktinių teisių reguliavimo ypatumai, esant nustatytai bendrąja nuosavybe valdomo objekto naudojimosi tvarkai. Viena iš tokių daiktinių teisių į svetimą nekilnojamąjį daiktą kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui yra hipoteka (CK 4.170 str. 1 d.). Civilinio kodekso 4. 171 straipsnio 6 dalyje tiesiogiai sureguliuota situacija kuomet hipotekos objektas valdomas bendrosios nuosavybės teise - daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu. Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiama daikto dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudarytoje ir notaro patvirtintoje naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartyje. Taigi šioje normoje yra aiškiai įtvirtinta, jog esant nustatytai naudojimosi tvarkai, įkeitimo sandorio sudarymui kitų bendraturčių sutikimas nėra reikalingas.

17. Esant aptartam teisiniam reguliavimui darytina išvada, jog priešingai nei teigia ieškovai CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė perduoti naudotis servituto pagrindu visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai yra nustatyta naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad esant patvirtintai naudojimosi žemės sklypu tvarkai tarp bendraturčių, sutartinio servituto nustatymui, tuo atveju jeigu servitutas nustatomas toje dalyje, kuri priskirta naudotis bendraturčiui (-iams) sutarties pagrindu suteikiančiam kitam asmeniui teisę naudotis žemės sklypo dalimi, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas. Dėl šios priežasties atmestinas ieškovų argumentas, jog sudarant ginčijamą servituto sutartį buvo pažeistos civilinio kodekso 4.75 ir 4.125 straipsnių nuostatos.

18. Nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl sutarties, kuria nustatytas servitutas pripažinimo negaliojančia, grindžiamas išimtinai teisės normų pažeidimu, o būtent sutarties dėl servituto nustatymo sudarymu, neturint kitų žemės sklypo bendrasavininkų sutikimo. Teismo posėdžio metu ieškovas taip pat nenurodė jokių argumentų, kuriais būtų grindžiamas ieškovų nuosavybės teisės pažeidimas nulemtas ginčijama sutartimi atsakovų naudojamoje sklypo dalyje nustatytu servitutu. Teismas neturi pagrindo pritarti teismo posėdžio metu išsakytam argumentui, jog servituto sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl to, kad notarui, tvirtinusiam servituto sutartį buvo pateiktas neaktualus planas, kuriame nėra nurodyta, kad ieškovai yra žemės sklypo bendraturčiai. Kaip matyti iš byloje esančio žemės sklypo plano (el. b., t. 1, b. l. 92-94) planas buvo parengtas juridiniam veiksmui – servituto nustatymui, tarp taškų, nurodytų servituto nustatymo plane 8, 9, 10, 11, 16, servituto plotas -251 kv. m. (el. b., t. 1 b. l. 92). Servituto vieta yra aiškiai apibrėžta nurodant taškus, žemės sklypo dalyje naudojimosi tvarkos nustatymo plane, pažymėtoje šifru „B“ (el. b. t., 1., b. l. 111). Nėra ginčo dėl to, kad žemės sklypo nei išorinės ribos nei vidinės ribos, kurios nustatytos naudojimosi tvarkos plane, yra išlikusios nepakitusios ir faktiškai atitinka esamą situaciją. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad servituto nustatymo planas yra netinkamas ir, kad pagal jį negalėjo būti nustatomas servitutas. Byloje taip pat neginčijama, kad servitutinis kelias per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra būtinas tam, kad patekti į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra nustatytas laikinas servitutas (el. b. t., 1 b. l. 92), kuris neatitinka reikalavimų kelio servitutui – yra per siauras ir eina prie pat namo. Atsakovai patvirtino, kad laikinu servitutiniu keliu niekas nesinaudoja. Ieškovas nurodė pageidaujantis, kad laikinu servitutiniu keliu būtų naudojamasi pateikimui į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju nesuprantama ieškovo pozicija nagrinėjamoje byloje, kuomet teigiama, kad nustačius servitutą per žemės sklypo dalį, kuria jis nesinaudoja ir, kuri nesiriboja su jo naudojama žemės sklypo dalimi – yra pažeidžiamos jo, kaip žemės sklypo savininko teisės, kartu tuo pačiu teigiant, jog jis pageidauja, kad būtų naudojamasi servitutu, kuris yra nustatytas per jam naudotis priskirtą žemės sklypo dalį. Tokia ieškovo pozicija, įvertinus aplinkybę, kad laikinas servitutinis kelias yra netinkamas naudojimui pagal paskirtį, bei paties ieškovo teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, jog ginčijamu servitutu yra naudojamasi planuojant statybas gretimame sklype ((duomenys neskelbtini)) su kuriomis ieškovas nesutinka, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškinys dėl sandorio nuginčijamo pareikštas ne tikslu apginti ieškovų kaip žemės sklypo bendrasavininkų teises, kurias pažeidžia pats servituto nustatymas, o tikslu gintis nuo gretimame sklype planuojamų/vykdomų statybų. Statybų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendžiant byloje kilusį ginčą, svarbi aplinkybė yra ir ta, kad ginčijama sutartimi nustatytu servitutu faktiškai kaip keliu naudojamasis net keliolika metų, dalis servitutinio kelio, kaip teismo posėdžio metu pripažino šalys, yra išasfaltuota, šioje vietoje yra projektuojama (duomenys neskelbtini).

19. Nenustačius nei teisės normų nei ieškovų teisių pažeidimo ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir baudos skyrimo

20. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Ieškinį atmetus atsakovai ir tretieji asmenys atsakovų pusėje įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė UAB „Riveksa pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 605 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą (el. b. t. 5, b.l. 24-27) ir 121 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose (el. b., t. 5, b. l. 69-73), viso 726 Eur. Atsakovė A. L. šioje byloje patyrė 740 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, kurias sudaro atsiliepimo į ieškinį rengimas atstovavimas teismo posėdžiuose, teisinių konsultacijų teikimas (el. b. t. 1, b. l. 96-97, t. 5, b. l. 67-68, t. 5, b. l. 94-95, t. 5, b. l. 104-105). Trečiasis asmuo D. P. šioje byloje patyrė 500 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (el. b. t. 5, b.l. 96-97). Atsakovių ir trečiojo asmens turėtos išlaidos už advokato ir advokatų padėjėjų teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus dydžio, atitinka šioje byloje suteiktų paslaugų pobūdį bei apimtį. Ieškinį atmetus, atsakovėms ir trečiajam asmeniui lygiomis dalimis iš ieškovų priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). Iš ieškovų atsakovei UAB „Riveksa“ priteistina po 363 Eur (726 Eur / 2), atsakovei A. L. po 370 Eur (740 Eur / 2), trečiajam asmeniui D. P. po 250 Eur (500 Eur / 2).

21. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 44 Eur. Ieškinį atmetus iš ieškovų valstybės naudai priteistina po 22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 str., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr.1R-298/1K-290).

22. 2018 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Riveksa“ atstovas prašė ieškovei A. K. – K. skirti baudą už neatvykimą į teismo posėdį. Teismas pažymi, jog teisinio poveikio priemonės yra veiksmingos, jei jos užtikrina teisės tikslus. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus. CPK 296 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę neatvykusiai šaliai paskirti iki trijų šimtų eurų baudą, jeigu įstatymai nustato šios šalies pareigą dalyvauti teismo posėdyje arba teismas pripažįsta šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir negalima sprendimo priimti už akių. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovų dalyvavimas teismo posėdyje būtinu buvo pripažintas 2018 m. birželio 26 d. parengiamajame teismo posėdyje tenkinus atsakovės UAB „Riveksa“ atstovo prašymą. A. K. – K. pateikė prašymą nagrinėti bylą 2018 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje jai nedalyvaujant, nes tuo metu bus išvykusi iš Lietuvos. Nors kartu su prašymu nebuvo pateikta jokių prašyme nurodytus teiginius pagrindžiančių įrodymų, tačiau šalys ir jų atstovai, įvertinę tai, kad ieškovė yra atstovaujama advokato, kad teismo posėdyje dalyvauja ieškovas (ieškovės sutuoktinis), kuriam visos faktinės aplinkybės yra žinomos, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant ieškovei asmeniškai. Posėdis dėl ieškovės neatvykimo nebuvo atidėtas, po ieškovo teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų neliko jokių aplinkybių, kurios galėtų būti išsiaiškintos tik tiesiogiai teismo posėdžio metu pačiai ieškovei teikiant paaiškinimus ar atsakant į klausimus. Įvertinus tai, kad ieškovės neatvykimas į teismo posėdį realiai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 96, 98, 259, 270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Riveksa“ juridinio asmens kodas: 303480543) iš ieškovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Riveksa“ juridinio asmens kodas: 303480543) iš ieškovės A. K.-K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti atsakovei A. L. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.

Priteisti atsakovei A. L. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. K.-K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.

Priteisti trečiajam asmeniui D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Priteisti trečiajam asmeniui D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. K.-K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22 Eur (dvidešimt su eurus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos mokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“. Teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. K.-K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22 Eur (dvidešimt su eurus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos mokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“. Teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.