Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-350/2014

2014 m. balandžio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-14 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706 (Žin., 2003, Nr. 74-3423), ir nubaustas dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 str. 1 d., 2 d., 6 d. 1 p., R. M. įpareigotas visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose, adresu ( duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus nedarbo dienas ir atvejus, kai tai susiję su darbinėmis pareigomis pagal darbo sutartį ar grafiką; bei privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Priteista iš R. M. 1000 Lt A. M. įstatyminiam atstovui I. M. A. M. neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. birželio 11 d., apie 19.30 val. savo namuose adresu ( duomenys neskelbtini), Panevėžys, mušdamas bei smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sužalojo savo mažametį sūnų A. M., gim. ( duomenys neskelbtini), o būtent: vieną kartą įspyrė A. M. į kairės kojos šlaunį, dėl ko nukentėjusysis kairės kojos keliu trenkėsi į metalinę seifo rankeną, tuo padarydamas A. M. poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje ir kairio kelio sąnario srityje.

Nuteistasis R. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-14 nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Nurodo, kad sūnaus A. M. nemušė prieš jį nesmurtavo, tik buvo nurodęs už neklausymą pastovėti kampe. Mano, kad teismas vertindamas A. M. parodymus, nekreipė dėmesio į juose esančius prieštaravimus ir priešišką nusistatymą jo atžvilgiu. A. M. teigė, kad jis gūždamasis trenkėsi kairio kelio sąnario sritimi į seifo rankena po to, kai jam buvo įspirta į kairės kojos užpakalinės šlaunies sritį. Tačiau apelianto teigimu tokie jo parodymai nelogiški, nes seifo rankena 62 cm. aukštyje nuo grindų, o sūnaus kelis yra 40 cm. nuo grindų.

Teigia, kad I. M. pateiktų telefoninių žinučių išraše esantys duomenys duoda pagrindą išvadai, kad sūnaus atžvilgiu smurto jis nevartojo, pirminėse žinutėse apie jokį smurtą neužsimenama, tik po valandos nurodė, kad jį mušė už tai, kad jis ją (motiną) gynė ir jis dar kampe, be to žinutėse jis buvo pavadintas „debilu“. Mano, kad jei sūnus būtų buvęs mušamas, jis apie tai motinai būtų parašęs pirmosiose žinutėse. I. M. parodymus teismas taip pat turėjo vertinti atsargiai, nes jų tarpusavio santykiai įtempti, bylos proceso metu vyko jų skyrybų procesas. Atkreipia dėmesį, kad sūnų pas med. ekspertus ji nuvedė tik po 10 dienų po tariamo įvykio ir tokiu būdu A. M. užfiksuoti sužalojimai galėjo būti padaryti jam važinėjant dviračiu ar pan., tuo labiau, kad ekspertas tikslaus sužalojimų laiko ir mechanizmo nurodyti negalėjo.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-14 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, prašo nuosprendį pakeisti: pripažinus, kad R. M. paskirta bausmė, kurios rūšies nenumato BK 140 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706), paskirti R. M. naują bausmę - laisvės atėmimą 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1metams, įpareigojant pradėti dirbti (būti registruotam darbo biržoje) ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nurodo, kad teismas paskyrė nuteistajam bausmę, kurios rūšies nenumato pritaikytas BK straipsnis ir nenurodė sąlygų, kodėl tokia bausmė paskirta. Teismas nurodė, kad nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką skirtina viena švelniausių sankcijoje numatytų bausmės rūšių - laisvės apribojimas, tačiau BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003 07 04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706), galiojusioje veikos padarymo metu, buvo numatyta tik vienos rūšies bausmė - laisvės atėmimas iki dvejų metų. Todėl konstatuotina, kad teismas paskyrė nuteistajam bausmę, kurios rūšies nenustato LR BK 140 straipsnio 2 dalis (2003 07 04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis ir taikant bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str. 2 d., R. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis parinktinas atsižvelgiant į LR BK 61 str. nurodytas taisykles, t.y. į tai, kad R. M. padarė vieną, baigtą, tyčinį, nesunkų nusikaltimą, vieną kartą teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, iš kaimynų nusiskundimų jo atžvilgiu negauta, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat konstatuotina, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą prašo atidėti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo skundą tenkinti, prokurorės atmesti. Prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas atmetamas, prokurorės skundas tenkintinas.

Dėl nuteistojo skundo

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas priimdamas sprendimą savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados skundžiamame nuosprendyje dėl R. M. kaltės motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. M. savo veiksmais padarė jam inkriminuotą veiką. Apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas priimdamas jį apkaltinantį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi jo mažamečio sūnaus prieštaringais ir nelogiškais parodymais apie jam nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes, teigdamas, kad sūnus į seifo rankeną susižaloti negalėjo, nes ji yra aukščiau nei jo kelis, kuriame užfiksuotas sužalojimas. Tačiau kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka.

Byloje esantys mažamečio A. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs. Jis teigė, kad kaltinime nurodytu metu apeliantas pastatė jį į kampą už tai, kad jis neišdžiaustė skalbinių ir stovinčiam kampe spyrė į kairės kojos šlaunį, dėl ko jis kairės kojos keliu trenkėsi į metalinę seifo rankeną. Apie patirtą smurtą jis stovėdamas kampe rašė motinai žinutes, kitą dieną grįžęs namo parodė mėlynes ant kojos, kurios liko po tėvo spyrio ir atsitrenkus keliu į seifo rankeną.

Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai – nukentėjusiojo motinos I. M. parodymai, kad kaltinime nurodytą dieną sūnus jai rašė žinutes apie tai, kad tėvas jį mušė ir pastatė į kampą, kitą dieną sužinojo, kad R. M. sūnų A. M. buvo pastatęs į kampą, spyrė į koją, dėl ko sūnus koja atsitrenkė į seifo rankeną, matė mėlynes ant šlaunies ir kelio. Nors apeliantas skunde reiškia abejones dėl I. M. parodymų patikimumo teikdamas, kad proceso metu vyko jų skyrybų procesas, tačiau kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, teismas, priimdamas R. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik I. M. ir nukentėjusiojo A. M. parodymais, bet byloje surinktų įrodymų visetu.

Byloje esantis I. M. telefoninių žinučių išrašas patvirtina, kad A. M. nuo 2013-06-11 19.55 val. iki 21.25 val. rašė jai žinutes apie tai, kad stovi kampe, nes nesudžiovė skalbinių, bei kad tėvas jį mušė. Nors apeliantas nurodo, kad sūnus apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą motinai žinutę parašė tik po valandos (iš žinučių išrašo matyti, kad po 45 min. b.l. 7), tačiau ši aplinkybė jo kaltės nepaneigia.

Specialisto išvadoje užfiksuota, kad A. M. nustatytos kraujosruvos kairėje šlaunyje ir kairio kelio sąnario srityje. Nors apeliantas skunde teigia, kad pas ekspertus I. M. sūnų nuvedė tik praėjus 10 dienų po įvyko, todėl susižaloti jis iki to laiko galėjo bet kur, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti sužalojimai pagal savo lokalizaciją ir išvaizdą gali būti padaryti kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, savo išvadą specialistas N. R. patvirtino ir apklausiant jį bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme.

Be to liudytoja L. P. parodė, kad ant A. M. kairės kojos matė mėlynes 2013-06-12, t.y. sekančią dieną po to, kai A. M. lankėsi pas apeliantą ir iš ten rašė SMS žinutes motinai, tame tarpe ir apie jo atžvilgiu apelianto panaudotą smurtą. Ši liudytoja, kaip vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, 2013-06-12 dalyvavo I. M. ir R. M. skyrybų bylos procese teisme. Liudytoja teigė, kad apie A. M. atžvilgiu pavartotą smurtą ji sužinojo iš I. M., prieš teismo posėdį, todėl tą pačią dieną kaip Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja vykdydama savo pareigas apklausė A. M. apie jo sužalojimo aplinkybes ir apie įvykį raštu informavo policiją, nes I. M. į policijos įstaigą kreiptis bijojo dėl galimo vyro smurto.

Aplinkybės, kad sūnų buvo pastatęs į kampą, neneigė ir pats apeliantas, o faktą, kad A. M. atžvilgiu jis vartojo fizinį smurtą, patvirtina aukščiau aptartų įrodymų visetas.

Apelianto skunde nurodomą aplinkybę, kad A. M. į seifo rankeną susižaloti negalėjo, nes ji žymiai aukščiau nei jo kelias, paneigia A. M. parodymų patikrinimo protokole ir jo priede – DVD laikmenoje esančiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, kurie patvirtina A. M. parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes ir pobūdį. Iš peržiūrėto vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad nukentėjusysis A. M. jo nurodytomis aplinkybėmis, t.y. po apelianto R. M. spyrio jam į koją, keliu galėjo atsitrenkti į seifo rankeną.

Tokiu būdu apelianto teiginiai dėl tariamo jo nekaltumo prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir priešingai nei nurodoma skunde, yra paneigti byloje esančių ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. Jo kaltė padarius kaltinime inkriminuotą veiką yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė nuteistajam bausmę, kurios rūšies nenumato pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis, prašo skirti inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas R. M. pripažino kaltu pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 140 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706 (Žin., 2003, Nr. 74-3423) ( fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui), ir paskyrė jam dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Tačiau šio įstatymo sankcijoje buvo numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 2 metų. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, nenumatytą pritaikyto BK straipsnio sankcijoje, savo sprendimo nemotyvavo, nenurodė, kodėl apeliantui paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme.

Nuo 2013 m. liepos 13 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) įsigaliojo ir galiojo skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nauja BK 140 straipsnio redakcija, pagal kurią atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui numatyta BK 140 straipsnio trečiojoje dalyje, kurios sankcijoje, taip pat kaip ir ankstesnėje redakcijoje, už tokią veiką numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dviejų metų.

BK 3 str. 1 d. nustato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o sutinkamai su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis grįžtamąją galią turi, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims tik veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas.

Taigi, atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 140 straipsnio 2 dalies redakcijos ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 140 straipsnio 3 dalies redakcijos sankcijose numatytos tapačios bausmės, todėl skundžiamu nuosprendžiu R. M. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706 (Žin., 2003, Nr. 74-3423) kvalifikuota teisingai, laikantis BK 3 str. 1 d. nuostatų.

Tačiau, kadangi teismas skundžiamu nuosprendžiu R. M. paskyrė sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, taip pažeisdamas BK 54 str. 1 d. nuostatas, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p. 2 p.).

Svarstydamas bausmės dydžio klausimą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tuos pačius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į kuriuos atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas – R. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, jo asmenybę.

R. M. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 3 d.), nors jis ir anksčiau buvo teistas, tačiau teistumas yra išnykęs, yra baustas administracine tvarka, nedirba, registruotas darbo biržoje, nėra neigiamai jį apibūdinančių duomenų, jo atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes R. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo trukme artima šios bausmės minimumui.

Prokuroras skunde prašo vadovaujantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti mažiausiam galimam įstatyme numatytam terminui. Kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 4 d. nuostata, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas negali daugiau, nei to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde dėl šio įstatymo taikymo tikslingumo ir bausmės vykdymo atidėjimo termino nepasisako.

Sutinkamai su BK 75 straipsnyje nurodyta laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo paskirtimi, t.y. bausmės tikslų siekimo be realaus bausmės atlikimo, kolegija, atsižvelgdama į R. M. padaryto nusikaltimo pobūdį, daro išvadą, kad prokuroro skunde prašomos R. M. skirti teismo įpareigojimas ir baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju geriausiai padėtų pasiekti bausmės tikslus.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,

nusprendžia:

R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendį pakeisti:

R. M., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706 (Žin., 2003, Nr. 74-3423) paskirti penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 5 p., 6 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigoti R. M. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.