Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-08-26 · Civilinė byla Nr. 2A-450/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-26
Bylos Nr.
2A-450/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
V. B., S. B.
Atsakovas
Z. B., Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto 26 notarų biuro
Advokatai
Dmitrij Aleksandrov, Kazimiera Kanišauskienė
Kategorijos
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-450/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 114.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,dalyvaujant ieškovų V. B. ir S. B. atstovui advokatui Dmitrij Aleksandrov,atsakovei Z. B. ,atsakovės Z. B. atstovei advokatei Kazimierai Kanišauskienei,atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atstovei S. Č. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-873-41/2008 pagal ieškovų V. B. ir S. B. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Z. B. , tretieji asmenys: Vilniaus miesto 26 notarų biuro notarė R. V. , Vilniaus miesto 8 notarų biuro notarė R. Š. , Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarė L. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai V. B. ir S. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1) pripažinti negaliojančia 1996 m. balandžio 15 d. susitarimo Nr. 8-2042 dalį, kurioje V. B. ir S. B. perleido J. R. B. 2/3 dalis teisės privatizuoti namą, ūkinius pastatus ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) ;

2) pripažinti negaliojančiais Valstybinės komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. balandžio 29 d. sprendimą ir Vilniaus miesto Rasų seniūnijos 1996 m. gegužės 20 d. potvarkį Nr. 1514 ta apimtimi, kuria J. R. B. ir Z. B. buvo leista išsipirkti nuosavybės teise 2/3 dalis namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini);

3) pripažinti negaliojančia 1996 m. birželio 5 d. sutarties Nr. R1-2425 dalį, kuria J. R. B. ir Z. B. įsigijo nuosavybės teise 2/3 dalis namo, ūkinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti V. B. ir S. B. po 1/3 dalį kiekvienam nuosavybės teisės į namą, ūkinius pastatus ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini);

5) pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 3949-01 1 punktą ir šio įsakymo priedą tomis dalimis, kuriomis J. R. B. ir Z. B. buvo leista išsipirkti nuosavybės teise 2/3 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

6) pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 2.3-4472-01 2 ir 5.2 punktus ir šio įsakymo priedą tomis dalimis, kuriomis buvo nutarta parduoti J. R. B. ir Z. B. nuosavybės teise 2/3 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pavesta sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant nuosavybės teise 2/3 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

7) pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 23 d. sutarties Nr. P01-2005-259 dalį, kuria J. R. B. ir Z. B. įsigijo nuosavybės teise 2/3 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

8) pripažinti S. B. ir V. B. po 1/3 dalį nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taikant restituciją, priteisti iš V. B. ir S. B. Z. B. po 396,83 Lt.

Ieškovai nurodė, kad V. B. 1973 m. rugpjūčio 4 d. susituokė su J. R. B. , 1977 m. sausio 13 d. gimė sūnus S.. Vilniaus Vykdomojo komiteto 1977 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovė V. B. gavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), šis butas jai buvo skirtas nugriovus namą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė gyveno nuo pat gimimo. Bute ji apsigyveno su šeima. 1981 m. gruodžio 30 d. orderiu butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pakeistas į vienbutį namą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį šeima persikėlė 1982 m. 1996 m. balandžio 15 d. susitarimu ji ir sūnus S. B. davė sutikimą išpirkti namą J. R. B. vardu su sąlyga, kad, sutvarkęs privatizavimo dokumentus, J. R. B. padovanos namą sūnui S.. 1996 m. birželio 5 d. namas su jo priklausiniais buvo išpirktas, tačiau paaiškėjo, kad J. R. B. , 1995 m. birželio 1 d. nutraukęs santuoką su ieškove V. B. , 1996 m. gegužės 4 d. susituokė su Z. B. , kuri santuokos pagrindu tapo gyvenamojo namo bendraturte. Ieškovai nurodė, kad 1996 m. balandžio 15 d. susitarimas privatizuoti namą iš esmės yra dovanojimo sutartis, kadangi J. R. B. niekada neminėjo, kad pirks pastatą bendrosios jungtinės nuosavybės teise su nauja žmona Z. B. Slėpdamas patį ketinimą tuoktis, kartu ir sutuoktuves iki namo išsipirkimo, J. R. B. apgavo ieškovus ir dėl tokios apgaulės atsakovė Z. B. tapo gyvenamojo namo su priklausiniais bendraturte. Ieškovų manymu, susitarimas ir privatizavimo sutartis ta dalimi, kuria ieškovai perleido teisę privatizuoti turtą J. R. B. , pripažintini negaliojančiais. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. kovo 23 d. J. R. B. ir atsakovė Z. B. nuosavybės teise nupirko žemės sklypą, priskirtą pastatams, adresu: (duomenys neskelbtini), todėl ir ši sutartis pripažintina iš dalies negaliojančia ta dalimi, kuria J. R. B. išsipirko ieškovams priklausančias 2/3 dalis pastatų. Pažymėjo, kad nuo pat pastatų privatizavimo sutarties sudarymo J. R. B. žadėjo juos padovanoti sūnui S., tačiau to nepadarė, kadangi 2006 m. gruodžio 29 d. staiga mirė. Tiek S. B. , tiek Z. B. priėmė palikimą po tėvo/vyro mirties.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad šalys neginčija aplinkybės, kieno vardu buvo susitarta privatizuoti namą, todėl niekaip negalima konstatuoti kokių nors apgaulės, pasirašant minėtą susitarimą, požymių, nėra ir pagrindo tokį susitarimą laikyti dovanojimo sutartimi, kaip nurodo ieškovai ieškinyje. Ieškovai, pasirašydami susitarimą privatizuoti namą J. R. B. vardu, turėjo ir privalėjo suprasti tokio susitarimo teisines pasekmes, juo labiau, kad jis buvo sudarytas notarine forma. Kadangi ieškovė V. B. jau buvo išsituokusi su J. R. B. ir ilgą laiką iki ištuokos, t.y. nuo 1988 m. name negyveno, jos veiksmai šioje situacijoje, susitariant namą pirkti J. R. B. vardu, atrodo suprantami ir logiški, juo labiau, kad tiek byloje apklausti liudytojai, tiek ir pati atsakovė Z. B. patvirtino, kad susitarimo pasirašymo metu atsakovė Z. B. jau gyveno name kartu su būsimu sutuoktiniu J. R. B. , o ir tuoj pat, poros mėnesių laikotarpiu, tarp jų buvo sudaryta ir santuoka. Ieškovas S. B. , pasirašydamas tokį susitarimą, atsisakė savo teisės įsigyti namą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir pasirinko galimybę naudotis butu, kaip savininko šeimos narys (Butų privatizavimo įstatymo 12 str.).

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčijamas susitarimas buvo pasirašytas tik su viena sąlyga, jog J. R. B. , privatizavęs namą savo vardu, jį padovanos ar kitaip perleis sūnui S. B. , negali būti laikoma mirusiojo J. R. B. apgaule, juo labiau, kad susitarimas buvo būtina pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga ir ji negali būti pasiekiama kokiu tai pasižadėjimu, juo labiau, kad ieškovai ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokio pasižadėjimo buvimo faktą. Sandorio (susitarimo) sudarymo motyvai nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga ir jokiu būdu jokia sąlyga (nekilnojamojo turto dovanojimas ar kitoks perleidimas ateityje) negali būti laikoma pagrindu, leidžiančiu tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Tai, kad ieškovas S. B. tikėjosi ateityje gauti dovanų ar paveldėti visą tėvo turtą, nelaikytina apgaule, kurią ieškovai nurodė, kaip faktinį savo ieškinio reikalavimų pagrindą.

Teismas konstatavo, kad, net ir esant ieškovo S. B. lūkesčiui, kad ateityje jam, kaip vieninteliam J. R. B. sūnui, atiteks tėvo nekilnojamas turtas, t.y. lūkesčiui, kad būtent jis įgis nuosavybės teisę į visą tėvo turtą, tai tik parodo, kad pasirašant susitarimą privatizuoti butą, J. R. B. veiksmuose nebuvo jokios apgaulės, ir visos šalys neklydo dėl sandorio esmės, suprato bei sutiko, kad namą nuosavybėn įgis J. R. B. , tuo tarpu ta aplinkybė, jog iki J. R. B. mirties šis turtas vis dėlto vienokiu ar kitokiu būdu nebuvo perleistas asmeninėn S. B. nuosavybėn, ir dėl to S. B. lūkesčiai neišsipildė, laikytina nauja aplinkybe, kuria remiantis negalima kvestionuoti šalių valios ar konstatuoti apgaulę, egzistavusią susitarimo dėl buto privatizavimo sudarymo metu. Dėl tų pačių priežasčių nėra galimybės susitarimą laikyti ir dovanojimo sutartimi, kaip tai nurodo ieškovai ieškinyje. Teismas nurodė, kad nėra juridinio ir faktinio pagrindo paneigti dabar jau mirusiojo J. R. B. nuosavybės teisių į namą atsiradimo fakto. Šiuo metu tiek jo sutuoktinė Z. B. , tiek ir jo sūnus S. B. turi paveldėjimo teisę į mirusiojo turtą įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas, nesant pagrindo pripažinti susitarimą bei namo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančiais, plačiau nepasisakė dėl ieškovų reikalavimų pripažinti negaliojančiais vėlesnių institucijų sprendimų bei žemės pirkimo-pardavimo sutartį teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kadangi sandorių sudarymo metu (namo pirkimo-pardavimo) galiojo senojo Civilinio kodekso redakcija, kuri numatė bendrą trijų metų senaties terminą kreiptis į teismą, o ieškovai į teismą kreipėsi tik po vienuolikos metų, ieškovai praleido įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.

Šalies argumentai

Ieškovai V. B. ir S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą. Nurodo šiuos argumentus:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad bylos aplinkybės nepatvirtina ginčijamų sandorių negaliojimo dėl apgaulės, ši išvada tiesiogiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir taikytinoms teisės normoms. 1996 m. balandžio mėn. 15 d. susitarimu ieškovai perleido J. B. jiems priklausančias turtinės teisės dalis, sutikdami, kad J. B. asmeninėn nuosavybėn privatizuotų ieškovų nuomojamą namą. Byloje apklausti liudytojai: V. D. ir V. V. patvirtino, kad prieš pasirašant 1996 m. balandžio mėn. 15 d. susitarimą, J. B. notaro kontoroje pareiškė, jog santuokos nėra sudaręs, susituokti prieš namo išpirkimą neketina ir išsipirks namą asmeniškai. Patikėję šiuo pareiškimu, ieškovai pasirašė 1996 m. balandžio mėn. 15 d. susitarimą. Tačiau 1996 m. gegužės mėn. 4 d., dar iki minėto namo privatizavimo, J. B. susituokė su Z. B. , kuri 1996 m. birželio mėn. 5 d. namo privatizavimo sutarties ir santuokos pagrindu įsigijo ½ dalį nuosavybės teise į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (ŠSK 21 str. 1 d.). Ieškovai nurodė, kad 1996 m. balandžio 15 d. susitarimas nebūtų sudarytas, jeigu ieškovai būtų žinoję, kad J. B. susituoks prieš išpirkdamas namą ir jo sutuoktinė įsigis šio namo dalį. Nutylėdamas informaciją apie savo ketinimą susituokti iki namo privatizacijos, J. B. neteisėtai paveikė ieškovų valią sudaryti 1996 m. balandžio 15 d. susitarimą. Ieškovų tikra valia buvo aiški - šiuo susitarimu išpirkti namą buvo leista vienam J. B. - nei Z. B. , nei kitas asmuo, išskyrus namo nuomininkus, jame nefigūruoja (2000 m. CK 6.193 str. 1 d.). Ši aplinkybė ir faktas, kad Z. B. visgi tapo namo bendraturte, neginčijamai liudija apie tai, kad namas buvo privatizuotas prieš ieškovų valią, panaudojus apgaulę. Ieškovai pažymėjo, kad momentas, kada jie sužinojo apie šią santuoką, jokios teisinės reikšmės sandorio negaliojimui neturi, kadangi bylai svarbios yra tik dvi aplinkybės: pirma, perleidžiama teisė privatizuoti namą vienam asmeniui, antra, po to sudaroma santuoka, kurios pagrindu išperkamo namo bendraturčiu tampa kitas asmuo. Namo privatizacija būtų buvusi teisėta tik tuo atveju, jeigu J. B. būtų išsipirkęs namą asmeninėn nuosavybėn, tai yra prieš susituokdamas. Ieškovų teises tai pažeidžia tiek tuo, kad jiems priklausantis turtas atiteko asmeniui, kuriam jie neketinome jo perleisti, tiek tuo, kad J. B. , atsakovei tapus namo bendraturte, nebegalėjo visa apimtimi ištesėti prisiimto įsipareigojimo perleisti ieškovui S. B. privatizuotą ir suremontuotą namą, tiek tuo, kad namo privatizavimas dviem asmenims iš esmės sumažino J. B. palikimą (CPK 5 str. 1 d.).Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamoje byloje apklausti liudytojai: V. D. ir O. F. patvirtino, kad visą laiką nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo, tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK galiojimo metu, J. B. viešai pripažindavo savo prieš 1996 m. balandžio 15 d. pasirašymą prisiimtą įsipareigojimą perleisti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), sūnui S. B. . Liudytojai (tiek ieškovų, tiek atsakovės) taip pat patvirtino, kad namas buvo J. B. remontuojamas su S. B. pagalba, kad tėvo ir sūnaus santykiai nuolat buvo geri. Byloje yra duomenys, kad J. B. mirė netikėtai, būdamas 56 m. amžiaus, dėl ko nespėjo ištesėti duoto pažado. Mirus J. B. , atsakovė atsisakė pripažinti ieškovų teises į turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Ieškovai nurodė, kad skolininko viešas teisės pripažinimas pašalina būtinumą įrodinėti šios teisės buvimą teisme, kitaip tariant nutraukia ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 89 str. 1 d. ir 2000 m. CK 1.130 str. 2 d.), todėl esant išdėstytoms bylos aplinkybėms ir nustatytam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad ieškovai nepraleido senaties termino ginčyti savo teises pažeidusių sandorių (2000 m. CK 1.125 str. 1 d. ir 1.130 str. 3 d.). Pareiškus ieškinį senaties termino ribose, senatis negali būti taikoma (2000 m. CK 1.124 str.).

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovė Z. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovai reikalavimą iš dalies pripažinti negaliojančiu 1996 m. balandžio 15 d. susitarimą privatizuoti namą (duomenys neskelbtini) ginčija 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalies pagrindu. 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalyje nebuvo pateikta apgaulės samprata. Teismų praktikoje apgaule pripažįstama, kai viena iš sandorio šalių suklaidina kitą šalį dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. bylos Nr. 3K-3-1008/2001, Nr. 3K-3-353/2002). Ieškovai reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad sutikimu privatizuoti namą vienam J. R. B. , jie pastarąjį apdovanojo, tačiau J. R. B. nutylėjo aplinkybę, jog dar iki namo privatizavimo ketina susituokti su atsakove Z. B. , kuri santuokos pagrindu tapo privatizuoto namo bendrasavininke. Mano, kad J. R. B. , nuslėpdamas informaciją apie ketinimą susituokti, juos apgavo. Namo privatizavimas būtų buvęs teisėtas tik tuo atveju, jeigu J. R. B. būtų privatizavęs namą iki santuokos su S. B. sudarymo. Taigi iš ieškovų nurodytų aplinkybių, kuriomis jie grindžia savo reikalavimą, matyti, kad jie susitarimą (sutikimą) J. R. B. privatizuoti namą laiko dovanojimo sutartimi ir kad jie nebūtų davę sutikimo, jeigu J. R. B. būtų jiems pateikęs informaciją, jog ketina susituokti su atsakove. Ieškovai nurodo, kad susitarimas buvo sudarytas su sąlyga, jog J. R. B. , įgijęs namą asmeninės nuosavybės teise, vėliau jį padovanos ar kitaip perleis savo sūnui S. B. .

1996 m. balandžio 15 d. tarp ieškovų ir J. R. B. sudarytas susitarimas pirkti namą Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, susitariant, kad savininku bus J. R. B. , nėra, kaip teigia ieškovai, dovanojimo sutartis. Pagal Butų privatizavimo įstatymą iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo susitarti, kas bus buto savininku ar bendrasavininkais. Buto nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo lygias teises privatizuoti butą lygiomis dalimis ir tapti bendrasavininkais. Ieškovai, kaip ir J. R. B. , turėjo lygias teises ir galėjo namą privatizuoti. Kaip matyti iš ieškovų paaiškinimų, jie suprato esminę 1996 m. balandžio 15 d. susitarimo aplinkybę, kad susitarimo pagrindu jie netaps privatizuojamo namo bendrasavininkais, tačiau 1996 m. balandžio 15 d. susitarimą pasirašė manydami, kad J. R. B. , privatizavęs namą, padovanos jį ieškovui (sūnui) S. B. .

Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos šalies nesąžiningų veiksmų rezultatas. Taigi, taikant 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalį, reikia išsiaiškinti ir įvertinti, kiek J. R. B. veiksmai įtakojo ieškovų priimtą sprendimą pasirašant 1996 m. balandžio 15 d. susitarimą, kas taps privatizuojamo namo savininku. Kaip jau buvo pasakyta, ieškovai ir J. R. B. turėjo lygias teises privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą bei tapti bendrasavininkais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovų pateikta motyvacija, jog jiems priklausančių teisių privatizuoti namą neatlygintinas perleidimas J. R. B. yra iš esmės dovanojimas, kuris buvo padarytas susitarus, kad apdovanotasis J. R. B. privatizuotą namą padovanos ar kitaip perleis ieškovui (sūnui) S. B. rodo, kad ieškovas S. B. ateityje tikėjosi iš tėvo gauti dovanų ar paveldėti visą turtą. Tačiau J. R. B. veiksmus (žadėjimą padovanoti sūnui namą) pripažinti nesąžiningais nėra pagrindo. Patys ieškovai nurodo, kad J. R. B. nespėjo savo pažado įvykdyti dėl netikėtos mirties. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. B. lūkesčiai, jog jis ateityje įgis nuosavybės teises į visą tėvo turtą tik parodo, kad pasirašant susitarimą privatizuoti namą J. R. B. veiksmuose nebuvo jokios apgaulės ir visos susitarimo šalys neklydo dėl sandorio esmės, suprato ir sutiko, kad namą privatizuos J. R. B. .

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Susitarimas privatizuoti namą, privatizavimo sutartis buvo sudaryti 1996 m., ieškinys pareikštas 2007 m. kovo 29 d. Taigi, ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Apeliantai nurodo, kad J. R. B. pripažino įsipareigojimą perleisti turtą savo sūnui S. B. , ką patvirtino byloje apklausti liudytojai, tačiau dėl netikėtos mirties nespėjo pažado ištesėti. Todėl ieškovai laiko, kad ieškininės senaties eiga dėl nurodytų aplinkybių buvo nutrūkusi.

Ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą (1964 m. CK 89 str. 2 d., 2000 m. CK 1.130 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien tik žadėjimas ieškovui S. B. padovanoti turtą, nereiškia skolos pripažinimo. Jokių kitų veiksmų, kurie liudytų, kad J. R. B. pripažįsta skolą, jis neatliko. Ieškovai vienuolika metų nereagavo į jų manymu savo teisių pažeidimą ir nereiškė ieškinio, nors jiems buvo gerai žinoma, kad J. R. B. gyvena santuokoje su atsakove Z. B. , kad jie namą rekonstruoja. Vertinant ieškovų elgesį pagal protingo žmogaus elgesio kriterijus, esant tokioms aplinkybėms, ieškovai turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti į abiejų šalių interesus. Ieškovams vienuolika metų nereiškiant ieškinio, kita civilinio teisinio santykio šalis pagrįstai galėjo tikėtis, kad ieškovai mano, jog jų teisės nepažeistos arba atsisako savo teisės. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.131 str. 1 d.). Atsakovė Z. B. reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį pagrįstai atmetė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m.vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. B. ir S. B. po 16,80 Lt iš kiekvieno valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Danutė MilašienėVirginija ČekanauskaitėVigintas Višinskis