Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. (V. K.) ir J. M. (J. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį (dėl A. N. (A. N.) turto prievartavimo) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl N. D. turto prievartavimo) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl A. N. turto prievartavimo) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. M. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. ir J. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su trim tyrimo nenustatytais asmenimis, 2009-10-09 apie 00 val. 30 min. atvyko prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žinodami, kad į susitikimą šioje vietoje turi ateiti A. N., kuris buvo nesumokėjęs tyrimo metu nenustatytos pinigų sumos nenustatytam asmeniui už iš pastarojo gautą tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinių bei psichotropinių medžiagų (amfetamino ir kanapių), kad šio susitikimo metu bus reikalaujama pinigų ir siekiant paveikti A. N. tuos pinigus sumokėti šio asmens atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas. Nurodytu laiku į susitikimą atėjus A. N., V. K., J. M. ir dar trys nenustatyti asmenys sudavė A. N. rankomis ir kojomis ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas, dėl ko A. N. buvo sulaužytas nosikaulis, sumuštas kairysis petys ir taip padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. V. K., J. M. ir dar trims tyrimo metu nenustatytiems asmenis veikiant bendrai ir vartojant fizinį smurtą prieš A. N., buvo atvirai pareikalauta pastarojo už narkotines ir psichotropines medžiagas sumokėti 1000 Lt sumą, kurią čia pat padidino dar 200 Lt, t. y. pareikalavo sumokėti 1200 Lt.

V. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas vadovaujantis BK 39¹ straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 1 dalies 7 punktu buvo nutrauktas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, išsakydamas žodžiu, reikalavo iš N. D. nesumokėtų už prekybą narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis pinigų bei jų reikalaujant panaudojo fizinį smurtą:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. K. ir J. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. ir J. M. yra pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad neturėdami teisėto pagrindo reikalavo iš nukentėjusiojo A. N. už narkotines ir psichotropines medžiagas piniginio užmokesčio ir tai darė panaudodami fizinį smurtą. Nuteistieji V. K. ir J. M. šioje dalyje dėl jų priimtą apkaltinamąjį nuosprendį skundžia apeliacine tvarka. Iš jų paduotų apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji kaltais neprisipažįsta, neigia dalyvavimą teismo šios nustatytos nusikalstamos veikos padaryme. Jų įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jų kaltės. Teismo nuosprendyje nurodyti jų kaltės įrodymai ne įrodo jų kaltę, o priešingai rodo, jog jie nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteisti, nepadarė. Visi šie nuteistųjų V. K. ir J. M. apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tuo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo ir nepagrįstai konstatavo, kad V. K. ir J. M. kaltė yra neginčijamai įrodyta. Tokias teismo abejones išsklaido byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo ištirti ir nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti įrodymai. Nuteistųjų V. K. ir J. M. kaltės nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirti bylos duomenys, kurie minimi apeliantų skunduose ir kuriuos prašė apeliantai tinkamai ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų V. K. ir J. M. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Nukentėjusysis A. N., apklaustas Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, parodė, kad jis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis buvo sumuštas už jam uždėtas skolas dėl neefektyvios narkotikų prekybos. Pagal A. N. parodymus, R. K. jam atveždavo narkotikų už skolą, kurią jis jam turėjo atidirbti. Pradžioje jis jam davė parduoti kažkokias tabletes, kurių jis nepardavė, dėl to jam uždėjo skolą. Paskui apgyvendino bute, kad atidirbtų skolą. Tačiau, kiek jis bedirbo, tiek matėsi, jog ta skola be pabaigos. Jis, kaip suprato, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis buvo sumuštas dėl tos skolos ir narkotikų (t. 5, b. l. 134-136). Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo perskaityti ir nukentėjusiojo A. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 5, b. l. 11). Nukentėjusysis A. N. patvirtino jų teisingumą. Šios apklausos metu A. N. taip pat nurodė, kad jis buvo sumuštas, siekiant išgauti skolą už narkotines medžiagas. Pagal šiuos nukentėjusiojo A. N. parodymus, ,,Ž“ paskambino G. B. ir pasakė ateiti prie kebabinės, esančios netoli namo, kuriame jie gyveno, ir atsivesti jį. Jis su G. B. nuėjo į tą vietą, kur netrukus atvažiavo juodos spalvos ,,BMW“ ir šio išlipo penki vaikinai. Vienas iš jų buvo ,,Ž“, kitų jis nepažinojo ir net nespėjo įsižiūrėti. Jie visi buvo su kepurėmis, buvo žiema. Visi vaikinai jį apstojo ratu. Jis išsigando, pradėjo bėgti, bet jį kažkuris vienas iš penkių vaikinų pagavo ir pradėjo mušti. Mušė visi apie 10-15 minučių, mušė rankomis, kojomis į įvairias kūno vietas. Dėl ko jis buvo mušamas jam neaiškino, tik ,,Ž“ pasakė, kad jis ,,žolę“ nuberdavo sau ir kad R. K. pinigų už parduotas narkotines medžiagas negražino. Po to sakė, kad dabar jis skolingas 1000 Lt, o kai nustojo mušti pasakė, kad dar 200 Lt. Davė savaitę surinkti pinigus. Tačiau pinigų jis niekam ir neatidavė, nes jis skolingas nebuvo, minėti vaikinai šiaip sau pakabino ant jo minėtą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo perskaityti Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme duoti nukentėjusiojo A. N. parodymai (t. 6, b. l. 69). Apeliantai bando sumenkinti šių nukentėjusiojo A. N. parodymų įrodomąją vertę, apeliuodami į tai, kad jis nei vienos apklausos metu tiksliai neįvardijo nei vieno iš jų kaip asmenų dalyvavusių jo sumušime. Jų įsitikinimu, dėl to nukentėjusiojo A. N. parodymai tik įrodo jų nekaltumą. Iš tiesų, nukentėjusysis A. N., duodamas parodymus apie jo sumušimo aplinkybes ir priežastis, teisme kategoriškai negalėjo pasakyti, kad jį sumušė J. M. ir V. K. Pagal jo parodymus, J. M. yra panašus į vieną iš penkių vaikinų, kurie jį mušė, tačiau dėl to jis nebuvo tikras, o V. K. jis nurodė iš viso nepažįstantis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad negalintis kategoriškai tvirtinti, kad J. M. yra tas asmuo, kuris jam teikė narkotikus, ir kad pastarasis jį mušė. Jis tuo nėra įsitikinęs. Ar V. K. dalyvavo jį mušant taip pat negalėjo pasakyti. Nurodė, kad pradėjus jį mušti bandė prisidengti ir nematė asmenų, kurie jį mušė. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiojo A. N. parodymai rodo, kad J. M. ir V. K. nedalyvavo mušant nukentėjusįjį A. N. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nukentėjusysis A. N. parodė apie tokias aplinkybes, kurias jis matė. Kaip matyti iš jo parodymų, jis, pradėjus jį mušti, prisidengė ir nematė visų jį mušusių asmenų. Tai reiškia, kad nukentėjusysis A. N. tos aplinkybės, kad būtent J. M. ir V. K. jį mušė nors kategoriškai nepatvirtino, bet to ir nepaneigė. Be to, vertinant nukentėjusiojo A. N. parodymus, pažymėtina, kad atsižvelgus į tai, kad užpultas, sumuštas A. N. niekam nereiškė jokių pretenzijų, nenorėjo būti byloje pripažintas nukentėjusiuoju, aiškino, jog bijo pasekmių, rodo, kad jis galėjo būti ir nevisai atviras ir turėjo priežasčių nutylėti kai kurias svarbias įvykio aplinkybes. O tokią išvadą, kokią daro apeliantai, tvirtindami, kad A. N. parodymai įrodo, kad jie nedalyvavo prievartaujant turtą iš A. N., kolegijos nuomone, galima būtų daryti tik vertinant nukentėjusiojo A. N. parodymus izoliuotai nuo kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių. Nukentėjusiojo A. N. parodymai, kuriuos jis davė, patvirtina reikšmingas aplinkybes, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktai įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti įvykio aplinkybes ir patikrinti apeliantų duotų parodymų teisingumą. Todėl teismas nukentėjusiojo A. N. parodymais, kurie neprieštaravo kitais įrodymais nustatytoms įvykio aplinkybėms, jas, priešingai, papildė, pagrįstai vadovavosi šiame nuosprendyje. Juolab, kad pirmosios instancijos išvados dėl J. M. ir V. K. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiamos ir kitais įrodymais, kurie turi savarankišką įrodomąjį reikšmę, todėl ne tik patvirtina, bet ir papildo A. N. parodymus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo apklaustas liudytojas G. B., buvęs kartu su nukentėjusiuoju A. N. įvykio vienoje, kuris patvirtino, kad nukentėjusysis A. N. buvo sumuštas pastarojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Liudytojo G. B. parodymai apie A. N. sumušimo aplinkybes savo esme atitinka nukentėjusiojo A. N. parodymus. Pagal minėto liudytojo parodymus, kurie papildomai dar buvo perskaityti ir ištirti apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu, prieš du ar tris metus, gal 2009 m. ar 2010 m. iki lapkričio mėnesio, jis kartu su nukentėjusiuoju A. N. gyveno (duomenys neskelbtini). Vakare jam paskambino vaikinas, vardu J., kurį vadino ,,Ž“. Tai nebuvo J. M.. Šis liepė jam išvesti į lauką A. N., kurį vadino ,,V“. Kai jie išėjo į lauką, privažiavo automobilis, iš kurio išlipo penki vaikinai ir apsupo A. N. Jį nustūmė. Jis nuo įvykio vietos buvo apie 2-3 metrai. Jau buvo tamsu ir jis neaiškiai matė, kas vyksta. Kaip jis suprato tie vaikinai mušą A. N.. A. N. buvo suduotas smūgis, nuo kurio šis nugriuvo rato viduryje, po ko šį mušė rankomis, spardė (t. 5, b. l. 137-138). Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje negalėjo laikyti jų kaltės įrodymu šių liudytojo G. B. parodymų, nes jis teisme negalėjo tiksliai pasakyti, ar jie dalyvavo mušant A. N.. Iš tiesų, šios apklausos metu liudytojas G. B. jau negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad J. M. ir V. K. mušė nukentėjusįjį A. N., aiškino, kad tiksliai neprisimena, nenori meluoti, bandė švelninti nuteistųjų teisinę padėti, aiškindamas, kas dalyvavo sumušant nukentėjusįjį A. N. Kita vertus, liudytojas G. B. teisiamajame posėdyje visiškai patvirtino savo ikiteisminiame tyrime ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus, kurie buvo perskaityti teisme (t. 5, b. l. 137-138) nurodydamas, jog šie jo parodymai yra pirminiai, todėl tikslesni (t. 1, b. l. 123-126, 129-131, t. 5, b. l. 13). Šiuose parodymuose liudytojas G. B. buvo nurodęs, kas mušė A. N. Liudytojas G. B., apklaustas 2012-01-30 ikiteisminio tyrimo pareigūno, nurodė, kad A. N. mušė asmuo pravarde ,,B“ (byloje nustatyta, kad ši pravardė yra J. M.), V. K. ir trys nepažįstami vaikinai, kurių atpažinti negali (t. 5, b. l. 13). Ikiteisminio tyrimo metu 2010-03-04 ir 2011-03-29 ikiteisminio tyrimo pareigūnams G. B. taip pat nurodė, kad A. N. mušė J. M., V. K. ir dar trys nepažįstami vaikinai (t. 1, b. l. 129-131). Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi vien tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Taigi nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis liudytojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek, kiek tokių parodymų panaudojimo ribos apibrėžtos BPK 276 straipsnio 4 dalyje, Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Be to, šiems įrodymams – nukentėjusiojo A. N., liudytojo G. B. parodymams patikrinti teisme buvo perskaityti ir liudytojos R. K., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas įtariamuoju (2011-04-07 paskelbta jo paieška), parodymai, kurie taip pat patvirtina šiais įrodymais nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas aplinkybes. R. K. parodė, kad A. N. jam vis negalėjo grąžinti skolos už narkotikus. Tada V. K. pasakė, kad jei pats nesusitvarkys, tai pastarasis nuvažiuos pats. Kiek jis žino, V. K. buvo nuvažiavęs primušti A. N. kartu su J. M. ir dar kažkuo, tiksliai nežino, apie tai jam sakė pats V. K. Taip pat nurodė, kad J. M. pravardė buvo ,,B“ (t. 1, b. l. 92-94). Apeliantai taip pat be jokio pagrindo bando sumenkinti tokius R. K. parodymus ir neteisingai nurodo, kad jais negalima remtis, nes R. K. nebuvo apklaustas teisme. Iš tiesų R. K. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar pirmosios instancijos teisme ir savo ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotų parodymų patvirtinti neturėjo galimybės (2011-04-07 paskelbta jo paieška), teismas juos, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė teisiamajame posėdyje, tačiau vien dėl to, kaip tvirtina apeliantai, nėra pagrindas tokiais R. K. parodymais nesivadovauti ir neatsižvelgti į juos tikrinant bei vertinant nukentėjusiojo A. N., liudytojo G. B. parodymus, kitus byloje esančius duomenis. Šios apklausos metu gauti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai. BPK 276 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Skunduose apeliantų nurodytos aplinkybės, kad R. K. įvykio pats nematė, pats pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, yra įtariamasis, be to, skolingas nuteistajam V. K., dėl ko gali būti suinteresuotas duoti melagingus parodymus, pačios savaime taip pat neduoda kolegijai pagrindo netikėti ar abejoti R. K. parodymais. Įtariamojo (kaltinamojo) parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Jie (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami, kaip ir priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens procesinę padėtį, nuteistojo ir R. K. tarpusavio santykius, asmenybės bruožus ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Kaltininkams nepalankių parodymų davimas nereiškia, kad šie parodymai yra melagingi. Pažymėtina, kad V. K. procesinė padėtis duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu nesiskyrė nuo R. K.. Todėl nuteistasis V. K. neteisus teigdamas, kad būtent R. K. dėl to yra suinteresuotas duoti melagingus parodymus ir jais negalima vadovautis. Vienaip ar kitaip bylos baigtimi gali būti suinteresuoti ir patys apeliantai, duodami vienokius ar kitokius parodymus. Tuo tarpu kolegija, tokių duomenų, kurie būtų pagrindas nesiremti R. K. parodymais, duotais apie jam žinomas nukentėjusiojo A. N. sumušimo aplinkybes ir priežastis, nenustatė. Be to, nors R. K. parodymai iš dalies ir yra duoti, kaip jis nurodė, pagal kito asmens pasakojimus (V. K.), tačiau tie pasakojimai neprieštarauja teisme apklaustų betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo G. B., paties nukentėjusiojo A. N. parodymams, todėl jais nesivadovauti skundžiamame teismo nuosprendyje nebuvo pagrindo ir dėl šios priežasties.

Taigi iš to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad abiejų nuteistųjų kaltė grindžiama ne abejonėmis ir prielaidomis, o jų dalyvavimą nusikaltimo padaryme neabejotinai patvirtina visuma teisme išnagrinėtų įrodymų. Be to, išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis. Byloje taip pat įrodyta, kad nuteistieji, reikalaudami iš A. N. perduoti turtą, neturėjo jokio teisėto pagrindo ir versti mokėti pinigus neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis A. N. buvo skolingas nuteistiesiems V. K. ir J. M. ar juos siejo kitokie turtiniai santykiai. Nuostoliai, atsiradę dėl neefektyvios prekybos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, negali būti laikomi teisėto reikalavimo perduoti turtą pagrindu, negali atsirasti nei tikra, nei tariama teisė reikalauti, kad nukentėjusysis A. N., kuris prekiavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, atlygintų dėl nusikalstamos veikos atsiradusius nuostolius, taip vadinamas skolas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji V. K. ir J. M., panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. N., prievartavo A. N. turtą ir šią V. K. ir J. M. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Todėl nuteistojo V. K. šios veikos perkvalifikuoti į BK 294 straipsnį, kaip yra prašoma jo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad pagal BK 294 straipsnį savavaldžiavimu laikomas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Savavaldžiavimo atveju asmuo ne siekia užvaldyti svetimą turtą, bet reikalauja patenkinti ar kitaip vykdo savo ar kito asmens turtines pretenzijas, turėdamas tam tikrą ar tariamą teisę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiojo N. D. turto prievartavimo. Nuteistasis V. K. šioje dalyje dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį taip pat skundžia apeliacine tvarka. Iš jo paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. K. įsitikinęs, kad jis negalėjo būti pripažintas kaltu už minėto nusikaltimo padarymą, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis prievartavo nukentėjusiojo N. D. turtą. Pagal V. K. aiškinimus, jis kelis kartus sudavė N. D., nežinodamas tikrosios N. D. mušimo priežasties. Jis manė, kad N. D. yra skolingas R. K., o šis negali šių pinigų atgauti ir jam (V. K.) atiduoti skolos. Dėl šios priežasties V. K. prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi ir papildomai ištyrusi visus byloje surinktus įrodymus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), juos palyginusi ir įvertinusi, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus neteisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes, konstatavęs, kad V. K. reikalavo iš nukentėjusiojo N. D. už narkotines ir psichotropines medžiagas piniginio užmokesčio ir tai darė panaudodamas fizinį smurtą

Bene svarbiausią reikšmę sprendžiant šioje dalyje V. K. kaltės klausimus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymo turėjo liudytojo R. K., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39¹ straipsnyje numatytais pagrindais, parodymai. Didžioji nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentų, ginčijant šioje dalyje dėl jo priimtą nuosprendį, yra akcentuojama būtent į minėto liudytojo kritiką. Teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas vien tik nepatikimais ir prieštaringai liudytojo R. K., kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir yra linkęs nusikalsti asmuo, parodymais, ir kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog V. K. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama liudytojo R. K. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie liudytojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos liudytojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Liudytoją charakterizuojantys duomenys patys savaime taip pat nepatvirtina, kad liudytojo parodymai yra neteisingi, kaip kad ir kaltininkui nepalankių parodymų davimas nereiškia, kad šie parodymai yra melagingi. Be to, priešingos išvados, kad minėto liudytojo parodymai yra melagingi, negalima būtų daryti ir remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais apie liudytojo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. K. vienaip ar kitaip gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Ja gali būti suinteresuotas tiek pats apeliantas, tiek ir kiti proceso dalyviai. Normalu, kad visi jie turi savų interesų ir tikslų. Vieni tikisi, kad bus išaiškintos nusikalstamos veikos ir nuteisti jas padarę asmenys, kiti (nuteistieji, liudytojai, kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) siekia arba išvengti atsakomybės, arba kiek įmanoma labiau ją sušvelninti. Tačiau tai savaime nėra pagrindas atmesti šių asmenų parodymų. Tokio asmens parodymai vertinami remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tik asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui teismų praktikoje yra skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Tai yra toks aptartas proceso dalyvio padėties specifiškumas įpareigoja teismą jo parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę vertinti atsižvelgiant į jų turinio vidinį nuoseklumą, atitikimą kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams. Be to, tokio liudytojo parodymai prieš juos vertinant turi būti kruopščiai patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Vertinant liudytojo R. K. parodymus dėl nukentėjusiojo N. D. turto prievartavimo jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėto liudytojo parodymus įrodymais ir jais rėmėsi. Pažymėtina, kad pastarasis liudytojas parodymus davė ne tik apie kitų, bet ir apie savo padarytas nusikalstamas veikas, žinodamas, kad visi faktai tyrimo metu bus patikrinti, taip pat žinodamas, kad dėl šių nusikalstamų veikų jam bus pareikštas įtarimas. Šioje byloje liudytojas R. K. buvo tiesiogiai apklaustas pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 179-180). Taip pat davė parodymus anksčiau nagrinėjant šią bylą iki kaltinimo pakeitimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (t. 5, b. l. 139-144). Šie visi R. K. parodymai buvo papildomai perskaityti ir ištirti apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu (t. 6, b. l. 69). Iš šių parodymų matyti, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde, R. K., pakankamai detaliai nurodė faktines nusikaltimo aplinkybes ir visada nurodė, kad jis su V. K. N. D. mušė reikalaudami atiduoti skolą už narkotines medžiagas. Pagal liudytojo R. K. parodymus nustatyta, kad jis, V. K. paprašius, nuvežė N. D. prie parduotuvės ,,Hyper Rimi“, esančios (duomenys neskelbtini) prospekte, į antrą automobilių stovėjimo aikštelės aukštą. Ten jų jau laukė V. K. V. K. jam sakė, kad N. D. yra skolingas už narkotikus ir norėjo su šiuo pasikalbėti. Atvažiavus su N. D., jie persėdo į V. K. automobilį, kur šis pradėjo kalbėti apie skolą už narkotikus. Jis dabar nepamena apie kokią pinigų sumą buvo kalbama ir kas iš judviejų pirmas pradėjo mušti N. D. Jie N. D. mušė kartu, suduodami smūgius kumščiais. Kai N. D. kažkaip atsidūrė lauke, jie dar sudavė smūgius N. D.. Jie šį mušė kur papuola. Šie liudytojo R. K. teisme duoti parodymai iš esmės nesiskyrė ir nuo jo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų (t. 5, b. l. 12), kurie buvo perskaityti ir ištirti teisme (t. 1, b. l. 86-91, t. 5, b. l. 139). Tarp jų kažkokių esminių prieštaravimų dėl N. D. sumušimo aplinkybių, fizinio smurto prie N. D. panaudojimo priežasties nebuvo nustatyta. Liudytojas R. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, šių apklausų metu iš esmės nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, tik dar detaliau, kurias vėliau patvirtino ir teisme. R. K. parodė, kad N. D. prekiavo narkotinėmis medžiagomis. Iš pradžių šis gyveno išnuomotame bute (duomenys neskelbtini). Minėtą butą ir N. D. prižiūrėjo J. M.. Kiek jis žinojo, N. D. buvo skolingas už parduotus ar neparduotus narkotikus. Vėliau jis surado butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. V. K. jam sakė, kad ten ateis žmogus. Tai buvo N. D. Šis minėtame bute prekiavo narkotikais apie penkias dienas. Jis suprato, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo uždarytas ir V. K. perkėlė N. D. į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį butą, kad šis atidirbtų skolas. Tačiau N. D. per kelias dienas, kai gyveno minėtame bute, vėl pridarė skolų. 2010 m. sausio 14 d. jam paskambino V. K. ir pasakė, kad jis paimtų N. D. ir nuvežtų pastarąjį į ,,Rimi“ prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę, esančią antrame aukšte. Kai jie atvažiavo į minėtą aikštelę, persėdo į V. K. žalios spalvos automobilį ,,BMW“. V. K. sėdėjo už vairo, priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo V. K. mergina vardu G. Jis sėdėjo už keleivio sėdynės, o N. D. už V. K. Automobilyje V. K. pradėjo reikalauti pinigų iš N. D., tai yra skolos už parduotus narkotikus. Kelis kartus automobilyje jis ir V. K. sudavė rankomis N. D. Po to, jis ir V. K. lauke dar kelis kartus sudavė N. D.. Šis nugriuvo ant žemės. Kiek smūgių sudavė jis, kiek V. K., jau pasakyti negali, nes neprisimena. Po kieno smūgio nukrito N. D. taip pat nepamena. Apie kokią sumą kalbėjo V. K., jis nežino, V. K. neminėjo. Tai žinojo N. D. Po to, jis nuvežė N. D. atgal į Pietario gatvę. Kitą dieną, ryte jis nuvažiavo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažiūrėti kaip laikosi N. D. Šis minėjo, kad skauda ranką ar pirštus, pasakė, kad važiuos į Lazdynų ligoninę (t. 1, b. l. 86-91, t. 5, b. l. 12). Tokie jo parodymais nustatyti faktiniai duomenys apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikaltimo dalyvius, N. D. sumušimo priežastis, taip pat iš esmės atitinka ir kitus objektyvius bylos įrodymus, patvirtinančius tas pačias aplinkybes: iš dalies nukentėjusiojo N. D. parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu užfiksuotus duomenis, specialisto išvadas. Pagal nukentėjusiojo N. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus nustatyta, kad 2010-01-14 jam paskambino ar parašė SMS žinutę R. K.. Jis išėjo į lauką ir šis jį nuvežė į automobilių stovėjimo aikštelę prie ,,Rimi“ parduotuvės. Ten buvo dar vienas vaikinas, kurį jis atpažino – V. K. Jie abu pradėjo jį mušti. Mušė lauke. Jis rankomis užsidengė veidą, todėl negali pasakyti kuris iš jų daugiau mušė. Jie mušė rankomis ir kojomis. Kiek smūgių sudavė, pasakyti negali, bet daug. Kaip visada, jie reikalavo pinigų už narkotikus. Po to, R. K. nuvežė atgal į butą. Kitą dieną jis nuvyko į ligoninę, nes jam buvo lūžęs pirštas (t. 5, b. l. 8-9, t. 1, b. l. 155-157). Nukentėjusysis N. D., apklausus jį teisme, daugelį jo ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams duotuose parodymuose nurodytų aplinkybių taip pat pripažino. Nukentėjusysis N. D. patvirtino, kad V. K. ir R. K. jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytomis aplinkybėmis jį sumušė. Tačiau nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų dalies, jog fizinio smurto naudojimo metu skolos už narkotines medžiagas reikalavęs ir V. K. Tvirtino, kad skolos reikalavęs tik R. K. Tačiau tuo pačiu nukentėjusysis N. D., perskaičius teisme jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 5, b. l. 117), patvirtino juos, nurodydamas, kad jie yra teisingi. Šiuose parodymuose, kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis N. D. nurodė, kad fizinio smurto naudojimo metu skolos už narkotines medžiagas reikalavę tiek R. K., tiek ir V. K. Nukentėjusysis N. D., kaip matyti iš jo apklausų protokolų (t. 5, b. l. 8-9, t. 1, b. l. 155-157), nenurodė, kad jo parodymai apie V. K. yra užfiksuoti neteisingai. Priešingai, jis tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė du kartus, be to, jų teisingumą patvirtino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Šio tyrimo veiksmo metu N. D. patvirtino tas pačias ikiteisminio tyrimo metu vykusių jo apklausų metu nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir taip pat iš jam pateiktų nuotraukų atpažino tiek R. K., tiek ir V. K., kaip asmenis, kurie jį sumušė ir reikalavo pinigų už narkotines medžiagas. Nukentėjusysis, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas 2010 m. vasario 3 d. protokolų, kad V. K. ir R. K. yra abu tie asmenys, kurie reikalavo pinigų už narkotikus ir dėl to jį sumušė, nesuabejojo (t. 1, b. l. 158-160, 161-163). Parodymas atpažinti atliktas nepažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimų, faktiniai duomenys, gauti atlikus šį procesinį veiksmą, yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Kolegijos nuomone, visa tai rodo, kad nukentėjusiojo N. D. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai apie V. K. atliktus veiksmus visiškai atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes, o taip pat paneigia ir nukentėjusiojo N. D. iš dalies dėl V. K. teisme pakeistus parodymus. Todėl įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiai, kad byloje nėra objektyvių ir pakankamų įrodymų, išskyrus liudytojo R. K. parodymus, jog ir V. K. reikalavo iš nukentėjusiojo N. D. už narkotines ir psichotropines medžiagas piniginio užmokesčio ir tai darė panaudodamas fizinį skundą. Kolegijos nuomone, būtent visuma šių įrodymų pirmosios instancijos teismui kaip tik leido nustatyti faktines bylos aplinkybes, įeinančias į įrodinėjimo dalyką ir būtinas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui bei nusikalstamos veikos kvalifikavimui, o kartu ir paneigti V. K. keliamą versiją, kad jis N. D. sudavė tik kelis smūgius, nežinodamas tikrosios pastarojo mušimo priežasties, ir negalėdamas to suprasti, jeigu R. K. ir sakė tokio pobūdžio reikalavimą, nes yra rusas ir nesupranta lietuvių kalbos, kurią jis vėl kelia apeliaciniame skunde. Kituose apelianto skunde minimuose įrodymuose – liudytojų A. M., A. D. parodymuose, kuriais grindžiamas teismo nuosprendis, taip pat nėra nurodyta tokios informacijos, kuri paneigtų šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Liudytojai A. M., A. D. nedavė V. K. šioje dalyje kaltinančių parodymų (dėl fizinio smurto prieš N. D. panaudojimo priežasties) dėl paprasčiausios priežasties – jie paties įvykio kaip buvo sumuštas N. D. nematė ir nežino, kas išsakė reikalavimą sumokėti pinigus už narkotines ar psichotropines medžiagas. Jie davė parodymus tik apie tas aplinkybes, kurias matė ir žinojo. Tuo tarpu kito apelianto skunde minimo liudytojo S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas apskritai nesivadovavo, nes jie visiškai prieštaravo nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visumai. Todėl teigti, kad minėto liudytojo parodymai paneigia anksčiau minėtas teismo išvadas dėl V. K. taip pat nėra pagrindo.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo V. K. veiką šioje dalyje kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Nuteistojo V. K. padaryta veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius Todėl darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas šioje dalyje V. K. taip pat pritaikytas tinkamai.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. K. ir J. M., BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, nuteistųjų asmenybę. V. K. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. V. K. praeityje teistas, administracine tvarka baustas, niekur nedirbo. J. M. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. V. K. ir J. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalto, veikdami bendrininkų grupe. Jų nusikalstamais veiksmais sukeltos pasekmės nėra sunkios, iš dalies patys nukentėjusieji, susaistyti neteisėtais ryšiais su nuteistaisiais, sąlygojo nusikalstamų veikų padarymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, V. K. ir J. M. motyvuotai ir tinkamai paskyrė bausmes, mažesnes nei straipsnių, nustatančių atsakomybę už jų padarytų nusikalstamų veikų, sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Nei už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, nei galutinė subendrinta bausmė V. K. ir J. M. nėra per griežta, švelninti jų nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. K. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.