Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens antstolio D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų apskundimo pagal pareiškėjų V. M. R., A. R. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui D. Š., Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjų skundą patenkino, t. y. panaikino antstolio D. Š. 2010-10-06 patvarkymą dėl varžytynių pripažinimo neįvykusiomis ir pasiūlymo pasiimti turtą išieškotojui. Teismas nustatė, kad išieškotojas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2009-09-15 pateikė antstoliui vykdyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-07-22 išduotą vykdomąjį raštą dėl 68 198,66 eurų bei 126 Lt žyminio mokesčio, 16 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos nuo 2009-04-08 iki visiško skolos išieškojimo dienos iš skolininkų, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą, priverstinai parduodant iš varžytynių A. R. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kad turto arešto akte antstolis nurodė turto arešto mastą – 261 746 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad 2009-09-15 antstolis priėmė patvarkymą dėl turto arešto, o 2009-09-24 - patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, kad 2010-02-01 antstolis priėmė patvarkymą parduoti turtą, 2010-08-18- patvarkymą parduoti butą iš pirmųjų varžytynių, nustatydamas pradinę buto pardavimo kainą – 162 400 Lt, kad 2010-10-06 antstolis priėmė patvarkymą dėl varžytynių pripažinimo neįvykusiomis ir pasiūlymo pasiimti turtą, kuriame nurodė, kad varžytynių paskelbimo neįvykusiomis pagrindas– nedalyvavo nei vienas pirkėjas. Teismas nurodė, kad minėtame bute yra deklaruotos nepilnamečių vaikų T. R. ir G. R. gyvenamosios vietos, kad 2009-07-22 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais vaikams buvo paskirta laikinoji globa, paskiriant jų globėja– pareiškėją V. M. R., nustatant nepilnamečių vaikų globos vietą – (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjai yra pensinio amžiaus, jų gaunamas pajamas sudaro senatvės pensija ir išmokos vaikams. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei prioritetinį vaiko interesų apsaugos principą, konstatavo, kad antstolis, nukreipdamas išieškojimą į pareiškėjų paskutinį gyvenamąjį būstą, juolab, turėdamas duomenis, kad pareiškėja yra paskirta globėja, vaikų globos vieta nustatyta bute, į kurį nukreiptas išieškojimas, pažeidė viešąjį interesą. Teismas nurodė, kad antstolis neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjai yra pensininkai ir gauna senatvės pensijas, kad galėjo nukreipti išieškojimą į šias gaunamas pajamas, o ne į vienintelį gyvenamąjį būstą, kad antstolis neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjų materialinė padėtis yra sunki, šie asmenys yra priskirtini prie socialiai pažeidžiamų asmenų ir jų galimybės yra ribotos įsigyti naują būstą ar jį išsinuomoti bei užtikrinti tinkamas gyvenimo bei vystymosi sąlygas nepilnamečiams vaikams. Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgia ir į CPK 663 str. 4 d. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad antstolis, priimdamas ginčijamą patvarkymą, neatsižvelgė, kad nurodytame bute gyvena nepilnamečiai vaikai, kad nukreipus išieškojimą į paskutinę gyvenamąjį patalpą, nebūtų užtikrinta vaiko teisė turėti būstą, todėl, vadovaudamasis CK 3.161 str., antstolio 2010-10-06 patvarkymą panaikino kaip neteisėtą ir pažeidžiantį vaikų neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis, būti auklėjamais bei aprūpinamais. Teismas, nepaisant to, jog antstolis nurodė, kad pareiškėjai skundė jo veiksmus teismams, kurie pripažino jo veiksmus teisėtais, reikšminga aplinkybe laikė tai, kad tiek Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme, tiek Vilniaus apygardos teisme pareiškėjų skundai buvo išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, kad, teismo manymu, formalus teisėtumas negali reikšti teisingumo CK 1.5 str. prasme.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų (skolininkų) V. M. R. ir A. R. skundą dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais ir panaikino antstolio D. Š. 2010-10-06 patvarkymą dėl varžytynių pripažinimo neįvykusiomis ir pasiūlymo pasiimti turtą išieškotojui, nes pagal bylos duomenis ne antstolis nukreipė išieškojimą į skolininkams priklausantį butą, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius pagal hipotekos kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, reikalavimą.

Iš civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009-04-09 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009-07-07, nutarė išieškoti iš skolininkų V. M. R. ir A. R. 60 820,20 eurų negrąžintos skolos, 1 396,47 eurų nesumokėtų palūkanų, 5 921,99 eurų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 60 eurų nesumokėtų mokesčių, iš viso 68 198,66 eurų skolos, 126 Lt žyminio mokesčio, 16 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos nuo 2009-04-08 iki visiško skolos išieškojimo dienos, priverstinai parduoti iš varžytynių A. R. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas 2009-07-22 išdavė vykdomąjį raštą, kurį antstolis D. Š. 2009-09-15 patvarkymu priėmė vykdyti. Antstolis paskyrė ekspertizę, kad būtų nustatyta buto vertė. Ekspertizė buvo atlikta ir ekspertas nustatė, kad buto vertė 203 000 Lt, apie nustatytą eksperto buto vertę buvo informuoti skolininkai. Antstolis nustatė, kad pradinė parduodamo pirmosiose varžytynėse buto vertė 162 400 Lt, t. y. 80 proc. nuo eksperto nustatytos buto vertės, kaip kad tai numato CPK 681 str. Skolininkai skundė antstolio 2010-08-18 patvarkymą parduoti turtą iš varžytynių, tačiau Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010-09-30 nutartimi skundas buvo atmestas. Antstolio paskelbtose 2010-10-06 pirmosiose varžytynės nedalyvavo nei vienas pirkėjas, todėl antstolis 2010-10-06 priėmė patvarkymą pripažinti varžytynes neįvykusiomis ir pasiūlyti išieškotojui pasiimti turtą, kaip kad tai numato CPK 717, 719, 720 Lt. Išieškotojui pasiūlyta perimti turtą už 162 400 Lt. Skolininkai šį antstolio patvarkymą apskundė, skundą grindė tuo, kad reali buto vertė yra virš 204 000 Lt, todėl nustatyta 162 400 Lt yra nereali buto vertė, bute yra deklaruota dviejų mažamečių vaikų gyvenamoji vieta, vaikai neturi kitos gyvenamosios vietos. Šių pareiškėjų skundo argumentų pagrindu nėra faktinio ir teisinio pagrindo patenkinti jų skundą ir panaikinti minėtą antstolio patvarkymą. Pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina 162 400 Lt buvo nustatyta neteisingai, kad antstolis, skelbdamas pirmąsias varžytynes turėjo atlikti perkainojimą. Pagal CPK 719 str. antstolis, paskelbęs varžytynes neįvykusiomis, išieškotojui pasiūlo paimti neparduotą iš varžytynių turtą už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. Pradinė turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina yra 80 proc. CPK 681 str. numatyta tvarka nustatytos kainos (nagrinėjamu atveju - 203 000 Lt). Antstoliui paskelbus varžytynes, skolininkams nebuvo užkirstas kelias patiems surasti buto pirkėjus ir parduoti butą už didesnę kainą nei kad ji buvo nustatyta, vadovaujantis įstatymais. Patys pareiškėjai nurodė, jog pirkėjai už jų butą siūlė 120 000 Lt (b. l. 29).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolio patvarkymas yra neteisėtas, nes jis pažeidžia pareiškėjų, kurie pensininkai, ir nepilnamečių vaikų T. R. ir G. R., kurie gyvena bute kartu su pareiškėjais, teises, patvarkymą panaikino vadovaudamasis CPK 663 str. 4 d., kuri yra skirta apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinį gyvenamąjį būstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukreipus išieškojimą į paskutinę gyvenamąją patalpą, nebūtų užtikrinta vaikų teisė turėti būstą, kadangi aprūpinti vaikus kitu būstu pareiškėjai nėra pajėgūs. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad antstolis galėjo nukreipti išieškojimą į pareiškėjų gaunamas senatvės pensijas, o ne į vienintelį jų turimą būstą. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutiktina, nes kaip jau buvo minėta, sprendimą priverstinai parduoti pareiškėjų butą priėmė ne antstolis, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009-04-09 nutartimi, ir antstolis vykdo konkretų teismo nurodymą – parduoti butą iš varžytynių, todėl antstolis neturi teisės savo nuožiūra spręsti apie tai į kokį kitą turtą jis galėtų nukreipti pareiškėjų skolos išieškojimą. Pagal bylos duomenis kreditorius Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, vienašališkai nutraukė su pareiškėjais sudarytą sutartį ir kreipėsi į hipotekos skyriaus teisėją su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkams priklausančio nekilnojamojo turto – buto, kuris hipotekos sutartimi buvo įkeistas užtikrinant paskolos pagal kreditavimo sutartį grąžinimą. Hipotekos teisėjui patenkinus kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, turtas parduodamas iš varžytynių tretiesiems asmenims. Hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia klausimų, kilusių tarp hipotekos šalių ginčų. Hipotekos teisėjas reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą. CPK XXXVI skyriuje nustatytas bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo teisinis reguliavimas yra skirtas sudaryti sąlygas materialiosioms teisėms, kylančioms iš hipotekos teisinių santykių supaprastinta tvarka, tinkamai įgyvendinti, tačiau nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/20). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu skolininkas prievolės neįvykdo, hipotekos kreditoriaus prašymu jo reikalavimas patenkinamas, nukreipus išieškojimą į įkeistą daiktą (CK 4.174 str. 1 d., 4.192 str. 1 d.); šiose materialiosios teisės normose įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė gauti patenkinimą iš įkeisto turto reiškia, kad įkeistas turtas turi būti realizuotas arba perduotas pačiam hipotekos kreditoriui administruoti, iš šios veiklos gautomis pajamomis sudarant galimybę patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2005). Kadangi hipotekos sutarties šalys susitaria pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.192 str. 1 d., 4.193 str. 1 d.). Taigi hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdydamas hipotekos teisėjo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių, antstolis atlieka priverstinį įkeisto daikto pardavimą. Jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse paaiškėja, kad gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 str. 1 d. įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Nagrinėjamoje byloje antstolis nepažeidė CPK 663 str. 4 d. reikalavimo, nes ši įstatymo norma netaikoma išieškant iš įkeisto turto (CPK 663 str. 5 d.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjai skundė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008-08-13 nutartį, kuria buvo areštuotas įkeistas butas, uždraudžiant įkeisto daikto savininkui juo disponuoti, skolininkai buvo įspėti, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui, apie tai pranešant visiems suinteresuotiems asmenims, ši nutartis įsiteisėjo 2008-12-01, kai Vilniaus apygardos teismas 2008-12-01 nutartimi atmetė skundą. Pareiškėjai taip pat skundė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-04-09 nutartį, kuria nuspręsta parduoti butą iš varžytynių, atskirąjį skundą iš esmės grindė tuo, kad prievolės įvykdymo terminas sueis tik 2027 metais, todėl parduoti įkeisto turto iš varžytynių nėra teisinio pagrindo, kad prievolės vykdymui prieš terminą nėra sąlygų, nustatytų CK 4.196 str. Vilniaus apygardos teismas 2009-07-07 nutartimi netenkino atskirojo skundo, tačiau išaiškino pareiškėjams, kad jie, manydami, jog kreditorius vienašališkai nutraukdamas kredito sutartį pažeidė jų teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu. Tai, kad vyksta vykdymo procesas, pareiškėjams neužkirstas kelias kreiptis į teismą su ieškiniu ir ginčyti kreditoriaus veiksmus, vienašališkai nutraukiant sutartį ir nukreipiant išieškojimą į paskutinį pareiškėjų, kurie yra pensininkai, būstą. Dėl išieškotojo kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, veiksmų, kuriais siekiama, kad skola būtų išieškota iš pareiškėjams priklausančio buto, priimta atskiroji nutartis (CPK 299, 332 str.).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pripažintini pagrįstais atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, t. y. pareiškėjų skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336, 337-339 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjų V. M. R., A. R. skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.