Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų V. M., J. M., I. B., G. M. atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. M., J. M., I. B., G. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad P. M. kartu su tėvais A. M. ir O. M. 1941 metais buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nurodė, kad Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius išdavė P. M. pažymas, patvirtinančias teisę neatlygintinai gauti žemę: 2006-07-28 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, ja P. M. pripažinta teisė neatlygintinai gauti 27,99 ha žemės, 2006-11-24 išduota pažyma Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, ja P. M. pripažinta teisė neatlygintinai gauti 14 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjas 2014-02-25 priėmė įsakymą Nr. 19VĮ(14.19.2)-394 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“, juo nuspręsta nesuteikti P. M. neatlygintinai valstybinės žemės sklypo. 2014-02-25 priimtas įsakymas „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“, juo nuspręsta nesuteikti P. M. neatlygintinai valstybinės žemės sklypo. Šie įsakymai yra ginčijami Kauno apygardos administraciniame teisme. Įkeldinimo fakto šiuo konkrečiu atveju nustatymas yra būtinas siekiant neatlygintinai gauti žemės bei paneigti priimtų įsakymų pagrįstumą.

Tauragės rajono apylinkės teismas 2015-10-02 nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Nurodė, jog iš byloje gauto Klaipėdos apygardos prokuratūros pareiškimo matyti, kad įsakymai yra ginčijami dviem motyvais: kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog P. M. buvo prievarta įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos aiškinimo ir taikymo praktiką valstybiniai žemės sklypai gali būti suteikti nuosavybėn neatlygintinai tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemės Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose, šeimos nariai; antras motyvas, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypas negali būti suteiktas, kadangi P. M. neatitiko sąlygų, keliamų asmenims, turintiems teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą. Sprendžiant iš pareiškėjų pareiškime nurodytų aplinkybių bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslų, darytina išvada, kad pareiškėjai siekia jau užvestose ginčo bylose pateikti įrodymus, patvirtinančius įstatymo nustatytą aplinkybę, kuri lemtų ginčijamų žemės nuosavybės dokumentų teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas negali nustatyti tokių juridinę reikšmę turinčių faktų, kurie gali būti įrodinėjimo dalykas kitose bylose. Taip pat teismas mano, kad nustačius prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, šis faktas neturės juridinės reikšmės ir nesukels teisinių pasekmių. Byloje yra duomenų, kad P. M. mirė 2003-01-14. Išplėstinė Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Žemės reformos įstatyme nėra reglamentuotas teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas. Nuosavybės teisių atkūrimo teisiniai santykiai ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisiniai santykiai nėra pakankamai panašūs, kad pagal analogiją būtų galima taikyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo nutartį ir priimti pareiškimą. Nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai palikėjas būna realizavęs subjektinę teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, t. y. pateikia prašymą kompetentingai institucijai, subjektinė teisė tampa turtine teise, kuri gali būti paveldima. P. M. dar būdamas gyvas realizavo subjektinę teisę, kurią pareiškėjai galėjo paveldėti. Kadangi archyvuose neišliko duomenų apie P. M. priklausymą A. M. šeimai bei jo įkeldinimą į Lietuvą, tačiau šis faktas būtinas siekiant realizuoti P. M. turtinę teisę neatlygintinai gauti žemės, pareiškėjai mano, kad egzistuoja pagrindas šį faktą nustatyti teismine tvarka. Šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos, būtinos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad P. M. kartu su tėvais A. M. ir O. M. 1941 metais buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nurodė, kad Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius išdavė P. M. pažymas, patvirtinančias teisę neatlygintinai gauti žemę: 2006-07-28 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, ja P. M. pripažinta teisė neatlygintinai gauti 27,99 ha žemės, 2006-11-24 išduota pažyma Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, ja P. M. pripažinta teisė neatlygintina gauti 14 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjas 2014-02-25 priėmė įsakymą Nr. 19VĮ(14.19.2)-394 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“, juo nuspręsta nesuteikti P. M. neatlygintinai valstybinės žemės sklypo. 2014-02-25 priimtas įsakymas „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“, juo nuspręsta nesuteikti P. M. neatlygintinai valstybinės žemės sklypo. Šie įsakymai yra ginčijami Kauno apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjai nurodė, jog įkeldinimo fakto šiuo konkrečiu atveju nustatymas yra būtinas siekiant neatlygintinai gauti žemės bei paneigti priimtų įsakymų pagrįstumą.

Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. 445 straipsnyje numatyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui būtinos tokios sąlygos: prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti dokumentų arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.

Tauragės rajono apylinkės teismas 2015-10-02 nutartimi pareiškėjų pareiškimą atsisakė priimti. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros pareiškimo matyti, kad įsakymai yra ginčijami dviem motyvais: kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog P. M. buvo prievarta įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos aiškinimo ir taikymo praktiką valstybiniai žemės sklypai gali būti suteikti nuosavybėn neatlygintinai tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemės Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose, šeimos nariai; antras motyvas, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypas negali būti suteiktas, kadangi P. M. neatitiko sąlygų, keliamų asmenims, turintiems teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje yra duomenų, kad P. M. mirė 2003-01-14, o Žemės reformos įstatyme nėra reglamentuotas teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas. Teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji neatitinka aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Kaip 2015-03-23 nutartyje, priimtoje byloje Nr. A-1421-858/2015, pažymėjo Vyriausiasis administracinis teismas, Žemės reformos įstatyme nėra reglamentuotas teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <...>, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Taigi Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 1.112 straipsnį „Turtinės teisės“ „civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos“. Remiantis Civilinio kodekso 6.2 straipsniu, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas nėra galimas, nepagrįsta. Pareiškėjai teigia, jog P. M. dar būdamas gyvas realizavo subjektinę teisę gauti nuosavybėn žemės neatlygintinai. Kadangi vienas iš prokuratūros skundo Kauno apygardos administraciniam teismui motyvų yra tas, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypas negali būti suteiktas, kadangi P. M. neatitiko sąlygų, keliamų asmenims, turintiems teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundus, pasisakys dėl šios aplinkybės ir nustatys, ar teisė gauti neatlygintinai žemės buvo paveldėta.

Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sprendžiant iš pareiškėjų nurodytų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslų (pareiškėjai nurodo, jog įkeldinimo fakto nustatymas yra būtinas siekiant neatlygintinai gauti žemės bei paneigti priimtų įsakymų pagrįstumą), darytina išvada, kad pareiškėjai siekia jau užvestose ginčo bylose pateikti įrodymus, patvirtinančius įstatymo nustatytą aplinkybę, kuri lemtų ginčijamų žemės nuosavybės dokumentų teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas negali nustatyti tokių juridinę reikšmę turinčių faktų, kurie gali būti įrodinėjimo dalykas kitose bylose. Aplinkybė, ar P. M. atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygas, yra ginčijama ir įrodinėjama Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamose bylose (Nr. I-3037-505/2015, Nr. I-1480-644/2015). Dėl šios priežasties darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjų prašomas nustatyti faktas neatitinka visų sąlygų, būtinų taikyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutą, taigi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl galimybės nustatyti pareiškėjų prašomą nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį ir ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.