Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-12-20 · Civilinė byla Nr. 2-1428/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-20
Bylos Nr.
2-1428/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė, Rimvydas Norkus
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas
UAB „Senovė“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1428/2012Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4439-585/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Senovė“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Senovė“ 450 000 Lt skolos, 371 400 Lt delspinigių bei 8,06 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumos vertės atsakovo turtą. Nurodė, kad didelė reikalavimo suma savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pareikšto reikalavimo suma yra didelė ir atsakovui, nes jis negali sumokėti 150 000 Lt sumos. Atsakovas jau penkerius metus vengia sumokėti skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nurodė, kad nors reikalavimo suma yra santykinai didelė, ieškovas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų paslėpti jam priklausantį turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims ar kitaip sumažinti jo vertę. Ieškovui nenurodžius tokių argumentų ir nepateikus įrodymų, o taip pat nesant duomenų, sudarančių teismui pagrindą vertinti, kad laikinosios apsaugos priemonės būtinos viešo intereso apgynimui, pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nenustatė. Teismo nuomone, yra reikšminga ta aplinkybė, kad atsakovas yra paprašęs apsaugos nuo kreditorių reikalavimų pateikdamas teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Be to, išieškojimas iš atsakovo UAB „Senovė“ sustabdomas nepaisant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų netaikymo, kadangi toks sustabdymas vyksta ne teismo nutarties, bet įstatymo pagrindu, esant teisiškai reikšmingai aplinkybei – teisme priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo (LR Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovo UAB „Sėnovė“ nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ar esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 821 400 Lt sumos. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas dėl ieškinio tikėtinumo pagrįstumo nepasisakė, todėl, ieškovo nuomone, sutiko su ieškovo argumentu, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti faktines aplinkybes ir jas pagrįsti įrodymais, kurie leistų manyti, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovo nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja teismų formuojamai praktikai bei pažeidžia civilinio proceso kodekso principus, neteisingai paskirsti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Teismui byloje buvo pateiktas analogiškoje situacijoje priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymui užtikrinti buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, pagal teismų formuojamą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama realaus ir tinkamo teismo sprendimo įvykdymo. Tai, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai yra ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo. Byloje pareikšto reikalavimo suma 821 400 Lt laikytina didele. Pareiga įrodyti, kad reikalaujama priteisti suma nėra didelė, nustatyta atsakovui, o ne ieškovui. Be to, pirmosios instancijos teismas savo nutartyje konstatuoja, kad atsakovo finansinė padėtis nėra gera.

2. Nei CPK, nei Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumato, kad prašymo dėl restruktūrizavimo bylos pateikimas yra pagrindas nelaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismų praktikoje vienintelis pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kai yra pareikštas ieškinys dėl didelės sumos priteisimo, kai pareikšto reikalavimo suma atsakovui nėra didelė. Pagal restruktūrizavimo įstatymo nuostatas nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti restrukturizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas yra sustabdomas, o ne arešto taikymas.

3. Teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir dėl to, kad teismas nesilaikė imperatyvaus reikalavimo priimti motyvuotą nutartį, todėl pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą tai yra pagrindas ją panaikinti.

4. Teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir tuo pagrindu, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį buvo šališkas, pažeidė pamatinius principus, nes nesistengė užtikrinti šalių lygiateisiškumo, konstatavo, kad UAB „Senovė“ teisės yra svarbesnės už Vilniaus miesto savivaldybės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Senovė“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad šioje byloje yra reikšminga aplinkybė, jog 2012 m. gegužės 4 d. buvo priimta nutartis iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota. Pažymėjo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra itin varžančio pobūdžio, o ieškovas jų taikymo būtinumo nepagrindžia. Vien tai, kad teismui priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka sustabdomas išieškojimas iš atsakovo turto pagal teismų ir kitų institucijų priimtus sprendimus bei jų pagrindu išduotus vykdomuosius raštus, yra pakankama apsauga sprendimo įvykdymui. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais dėl teismo šališkumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo.

Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimą dėl 8 21 400 Lt sumos iš RUAB „Senovė“ priteisimo. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi bei suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vadovaujantis CPK 145 str. 2 d., laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos. Tai suponuoja ir būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į tai, ar jų taikymas nepažeis kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei taikomos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos, numatančios specialią tvarką, kaip yra valdomas įmonės turtas jos restruktūrizavimo laikotarpiu, pagal kurias restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo restruktūrizuojama įmonė negali: 1) parduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises; 2) perduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises kitų asmenų nuosavybėn ar leisti jiems naudotis įmonės turtu neatlygintinai; 3) suteikti garantijas, laiduoti, įkeisti ar kitais būdais užtikrinti prievolių įvykdymą (ĮRĮ 9 str. 3 d.). Sandoriai, sudaryti nesilaikant šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; įmonės valdymo organų nariai už įmonei ir (ar) kreditoriams padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka (ĮRĮ 9 str. 2-5 d.).

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovui UAB „Senovė“ įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla, paskirtas įmonės administratorius iki restruktūrizavimo plano parengimo bei nustatytas 6 mėnesių terminas restruktūrizavimo planui parengti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumato išimčių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau jis riboja galimybę restruktūrizuojamai įmonei be teismo leidimo valdyti įmonės turtą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, išskyrus atvejus, kuriems taikoma šios dalies 5 punkto nuostata, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (ĮBĮ 9 str. 1 d. 1 p.), taip siekiant užtikrinti tinkamą restruktūrizavimo tikslo įgyvendinimą bei kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovo turto ir lėšų areštas nereikalingai varžytų įmonės veiklą ir atsiskaitymus, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo įgyvendinant teises bei taikant įstatymus principams.

Apeliantas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu ginčijo nutartį ir dėl to, kad ji yra nemotyvuota. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, joje trumpai yra išdėstyti motyvai, dėl kurių teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu dėl visiško nutarties nemotyvavimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėRimvydas Norkus