Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-31 · Civilinė byla Nr. 2-207/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-31
Bylos Nr.
2-207/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Gailiūnas, Donatas Šernas, Dalia Vasarienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Ervin“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-207/2013
2-55-01201-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Serneta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Ervin“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Serneta“ pareikštu atsakovui UAB ,,Ervin“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ieškovo sąskaita nepagrįstai sutaupytus 330 320,86 Lt, 62 806,21 Lt palūkanų, 8,06 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto ar kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, areštą 393 127,07 Lt sumai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi ieškovo ieškinį priėmė bei atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

Ieškovas pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto ar kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, areštą 393 127,07 Lt sumai. Paaiškino, kad pagal atsakovo 2010 m. balansą įmonės finansinės situacija nėra gera, todėl ieškiniu reikalaujama 393 127,07 Lt suma įmonei yra didelė. Be to, dalis atsakovo nekilnojamojo turto yra areštuota, dalis turto yra įkeista, įmonė vengia atsiskaityti su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 10 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB ,,Serneta“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimas

Teismas, įvertinęs ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nepagrįstai riboti atsakovo turtines teises.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Serneta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – laikinąsias apsaugos priemones taikyti. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus dėl tariamo apelianto ieškinio nepagrįstumo, nukrypo į bylos nagrinėjimo iš esmės stadiją, todėl visiškai nepagrįstai neįvertino realios grėsmės, jog galimai palankaus apeliantui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti apskritai neįmanomu.

2. Prasta atsakovo finansinė būklė neužtikrina galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Nepaisant to, jog apeliantas visus duomenis apie atsakovo finansinę būklę buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, teismas nepagrįstai pateiktų duomenų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pareikšto ieškinio suma, atsižvelgiant į atsakovo finansinę padėtį, yra didelė, o tai padidina būsimo apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

3. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota (CPK 291 str. 1 d. 5 p.), kas sudaro absoliutų skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 338 str.).

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Ervin“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, taikyti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę paskirtos baudos skiriant atsakovui, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti iš apelianto nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 9 767 786 Lt sumai. atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismų praktikoje yra pripažįstama teismo pareiga ex officio preliminariai įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje, kurioje yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas – ar ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Toks preliminarus teismo atliekamas įvertinimas nėra laikomas bylos nagrinėjimu iš esmės. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika, pagrįstai preliminariai įvertino apelianto ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo galimybes. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškinio pagrįstumą pagal teismo tokio preliminaraus vertinimo metu turimus įrodymus ir susidaręs nuomonę, kad pagal šią medžiagą yra pakankamai ir pagristai abejotinas apeliantui palankaus sprendimo priėmimas, visiškai pagrįstai ir nenukrypdamas nuo aukštesniųjų teismų formuojamos praktikos atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo teiginys, kad teismas tokio preliminaraus vertinimo metu neturi teisės vertinti visų teismo turimų įrodymų, atsakovo pateiktų procesinių dokumentų ir jų priedų, yra visiškai nepagrįstas. Šis apelianto argumentas prieštarauja kertiniams civilinio proceso principams – šalių lygiateisiškumo, rungimosi, laisvo įrodymų vertinimo ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo, bei neatitinka teismų praktikos.

2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismo nutarties nemotyvuotumas gali būti pagrindu nutarčiai panaikinti tik tada, jeigu ji yra visiškai be motyvų. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atitiktų šiuos nemotyvuotumo kriterijus jos absoliučiam negaliojimui pripažinti. Kadangi skundžiamoje nutartyje teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinio motyvo, kuriuo remiantis buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – dėl prima facie ieškinio nepagrįstumo ir kartu trumpai aptarė atsakovo finansinę situaciją bei kitas reikšmingas aplinkybes, nėra jokio pagrindo spręsti apie nutarties nemotyvuotumą kaip pagrindą jos absoliučiam negaliojimui.

3. Atsakovo finansinė padėtis nėra tokia sunki, kad dėl jos kiltų reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas nėra nemokus ir nėra jokio pagrindo spręsti, kad jis galėtų tokiu tapti ateityje. Ieškiniu pareikšto atsakovui reikalavimo suma nėra jam didelė ir savaime nepadidina teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.

4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovui galėtų sukelti neproporcingas ir nepataisomai sunkias pasekmes, todėl apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu būtų neproporcingas, neekonomiškas ir pažeidžiantis bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.

Šalies argumentai

5. Apelianto pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirasis skundas laikytini neteisėto apelianto ekonominio spaudimo atsakovui forma, apeliantui tokiu būdu siekiant priversti atsakovą jam sumokėti sumas, kurių šioje byloje yra reikalaujama be jokio pagrindo. Šios aplinkybės patvirtina apelianto nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą procesinėmis ir materialinėmis teisėmis. Atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti šias aplinkybes ir skirti apeliantui CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesų, parenkant jos dydį teismo nuožiūrą ir skiriant pusę sumokėtos baudos sumos atsakovui.

6. Atsakovas yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuris už savo prievoles atsako savo turtu. Aktualiais atsakovo balanso duomenimis, jo turtą sudaro 9 767 786 Lt suma. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atsakovui iškiltų bankroto grėsmė, apeliantas turėtų pateikti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą visai atsakovo turto sumai – 9 767 786 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo minėta teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau minėtą teismų praktiką, formuojamą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, preliminariai įvertinusi apelianto pareikšto ieškinio reikalavimus, daro prielaidą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, negalėtų būti priimtas apeliantui palankus teismo sprendimas. Tokiu atveju neegzistuotų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai vertindamas pareikšto ieškinio reikalavimus, pagrįstai įvertino tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus bei visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškinių pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti patenkintas iš esmės išnagrinėjus bylą arba apeliantas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 07 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Lukrida" v. UAB ,,Vilterma", bylos Nr. Nr. 2-28/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Staldūmė" v. UAB ,,Utvilsta", bylos Nr. 2-428/2008). Ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė.

Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2012 m. birželio 30 d. balansą, iš kurio matyti, kad atsakovas turi iš viso 9 767 786 Lt vertės turto. Didžiąją dalį atsakovo turimo turto sudaro ilgalaikis materialusis turtas, iš kurio net 2 039 130 Lt vertės yra žemė ir 3 328 862 Lt vertės yra atsakovui priklausantys pastatai ir statiniai. Atsakovo skolos tiekėjams sudaro 1 362 604 Lt. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į atsakovo turimo nekilnojamojo turto vertę, pateikto balanso duomenys leidžia daryti prielaidą, jog ieškiniu prašoma priteisti suma – 393 127,07 Lt, nėra atsakovui labai didelė, todėl neegzistuoja grėsmė būsimo galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui dėl didelės ieškinio sumos.

Apeliantas nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei atskirajame skunde neįrodė realios būtinybės taikyti atsakovo turto areštą (CPK 178 str., 185 str., 314 str.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas ėmėsi veiksmų siekdamas sumažinti savo turto vertę, paslėpti jį ar perleisti kitiems asmenims. Objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti apelianto piniginio reikalavimo dydį, nėra. Kadangi objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukurs realios apelianto interesų apsaugos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, yra nepagrįstas, nes nutartis atitinka tokio procesinio dokumento motyvuojamosios dalies turiniui keliamus reikalavimus (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, įvertino visas šiam klausimui svarbias aplinkybes ir savo procesinį sprendimą tinkamai motyvavo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovo prašymas skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – pakartotinio nepagrįsto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepagrįsto atskirojo skundo pateikimą netenkintinas. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.), pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme. Piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pripažįstama ir tokia faktinė situacija, kai galima konstatuoti, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio mėn. 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliantas, pakartotinai prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui bei pasinaudodamas apeliacijos teise, piktnaudžiavo įstatymo jam suteiktomis teisėmis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDonatas ŠernasDalia Vasarienė