- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-135-340/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22359-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- AB „Šilutės baldai“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Šilutės baldai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Šilutės baldai“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 19 757,87 Lt turtinei žalai atlyginti, 6 procentų metines palūkanas už reikalaujamą sumą, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog žala susidarė dėl Klaipėdos apygardos teismo teisėjų veiksmų, 2011-12-21 priėmus neteisėtą sprendimą su darbo santykiais susijusioje byloje Nr. 2-69-750/2010 (2A-909-524/2011), kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-07-04 nutartimi pakeitė sumažindamas Klaipėdos apygardos teismo priteistą T. G. 30 965,20 Lt sumą už priverstinės pravaikštos laiką iki 15 482,60 Lt bei panaikindamas minėto teismo sprendimo dalį dėl priteistų 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, jog turtinę žalą sudaro 16 581,60 Lt (34 064,20 – 17 482,60), AB „Šilutės baldai“ nepagrįstai sumokėtų T. G. bei 3 176,25 Lt ieškovo atstovavimo išlaidų, patirtų siekiant pasinaudoti teismo sprendimo vykdymo atgręžimo institutu.
Atsakovas Valstybei atstovaujanti Teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas turėjo numatyti tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas gali būti kasacine tvarka pakeistas ar panaikintas. Teikdamas kasacinį skundą ieškovas turėjo galimybę prašyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sustabdyti sprendimo vykdymą. Taip pat ieškovas galėjo prašyti sprendimą vykdžiusio antstolio, kad būtų atidėti vykdymo veiksmai kol bus išnagrinėtas kasacinis skundas. Todėl teigtina, kad ieškovas nuostolius patyrė dėl savo didelio neatsargumo. Nurodė, jog viena iš būtinų sąlygų tenkinti ieškinį būtų teismo veiksmų neteisėtumo konstatavimas instancine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdė sprendimo teisėtumo kontrolę, todėl teigti, kad kasaciniam teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, iš karto konstatuojami neteisėti teisėjų veiksmai, yra nepagrįsta ir neteisinga. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-04 nutarties matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas sprendime Darbo kodekso 297 str. 4 d. nuostatas taikė nukrypdamas nuo jų paskirties, tačiau nepasisakė dėl teisėjų kaltės ir teismų klaidos, tuo labiau šiurkščios, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo AB „Šilutės baldai“ 18 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad Šilutės rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-69-750/2010 atmetė T. G. ieškinį atsakovui AB „Šilutės baldai“ dėl įsakymo nutraukti darbo sutartį panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio skirtumo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu apylinkės teismo 2010-04-14 sprendimą panaikino, ieškovės T. G. ieškinį iš dalies patenkino. Apygardos teismas pripažino T. G. atleidimą iš darbo pagal 2009-05-22 įsakymą neteisėtu, nutarė laikyti, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė T. G. 30 965,20 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-05-26 iki 2011-12-21, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 600 Lt atstovavimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, iš dalies tenkindama AB „Šilutės baldai“ kasacinį skundą, 2012 m. liepos 4 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011-12-21 sprendimą pakeitė (civilinė byla Nr. 3K-3-372/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė priteisti T. G. iš AB „Šilutės baldai“ 15 482,60 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-05-26 iki 2011-12-21, o kitas ieškinio dalis nutarė atmesti. Teismai atsisakė tenkinti AB „Šilutės baldai“ prašymą grąžinti 15 482,60 Lt, sumokėtus T. G. pagal Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą.
Teismas nurodė, jog ieškovas patyrė 16 581,60 Lt išlaidas po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija pakeitė Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir buvo atmestas AB „Šilutės baldai“ prašymas taikant sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą grąžinti 15 482,60 Lt, tačiau pažymėjo, jog tam, kad atsirastų valstybės atsakomybė dėl teisėjų veiksmų vykdant teisingumą turi būti nustatytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi AB „Šilutės baldai“ kasacinį skundą, 2012 m. liepos 4 d. nutartyje nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismas, apskaičiuodamas ieškovei 30 965,20 Lt kompensaciją pagal darbo užmokestį už visą darbo dieną, neatsižvelgė, jog ieškovė pageidavo dirbti dvigubai trumpesnį laiką, į ką turėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant ieškovei kompensaciją, dėl ko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas per pusę sumažino Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu priteistą ieškovei 30 965,20 Lt kompensaciją priteisdamas ieškovei 15 482,60 Lt. Teismas sprendė, kad Klaipėdos apygardos teismas akivaizdžios, šiurkščios teisės aiškinimo ar taikymo klaidos nepadarė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje veikia instancinė teismų sistema, kurios paskirtis yra šalinti žemesnės pakopos teismų galimas klaidas, kurių ne visada įmanoma išvengti, nes skirtingų sprendimų priėmimas gali būti nulemtas įstatymų netobulumo, normų nesuderinamumo, esminio teisminės praktikos pakeitimo, subjektyvaus situacijos vertinimo joms taikomų teisės normų atžvilgiu ir kitų veiksnių. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kasacinis teismas tik pakeitė Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, t.y. jo nepanaikino padaręs, kaip ir Klaipėdos apygardos teismas, išvadą, kad darbo sutartį su ieškove T. G. AB „Šilutės baldai“ nutraukė neteisėtai. Nurodė, jog pats ieškovas suabsoliutino savo pareigas vykdant teismo sprendimą akcentuodamas tik pareigą sumokėti teismo priteistas sumas, tačiau ignoruodamas CPK numatytas skolininko teises, numatytas CPK 643 str., taip pat teisę prašyti antstolio atidėti vykdymo veiksmus ar vykdomąją bylą sustabdyti (CPK 625 str.1d.), o antstoliui netenkinus prašymo – apskųsti šį antstolio veiksmą (CPK 643 str. 5p.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1.Teismas skundžiamame sprendime visiškai nenagrinėjo teismo (teisėjų) kaltės klausimo, be to, netinkamai interpretavo kasacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-207/2011, kurioje išaiškinta, jog teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Tai, anot apelianto, reiškia, kad teismo (teisėjo) veiksmai turi būti analizuojami kitoje byloje, kurioje keliamas valstybės atsakomybės dėl teismo (teisėjo) veiksmų klausimas pagal CK 6.272 str., t.y. tai, kad aukštesnės instancijos teismas tiesiogiai nenurodė akivaizdžios ir šiurkščios teismo klaidos, dar nereiškia, kad tokios klaidos nebuvo – teismo (teisėjo) veiksmai (kaip tokie) dažniausiai nėra apeliacijos ar kasacijos objektas;
2. Šiuo atveju buvo padaryta teismo klaida, kurią nors vėliau ir panaikino kasacinis teismas, tačiau dėl to buvo patirta reali žala. Tokios klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti, nes priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl to jo būtų priimtas teisingas sprendimas;
3. Nemano, jog yra objektyviai įmanoma suabsoliutinti asmens pareigą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Kiekvienas teisę ir nustatytą tvarką gerbiantis asmuo įsiteisėjusį teismo sprendimą vykdo. Tuo atveju, jeigu jis nebūtų vykdęs gauto antstolio raginimo geranoriškai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, jam galėjo būti taikomos CPK numatytos procesinės prievartos priemonės vykdymo procese. Vien tik prašymo atidėti vykdymo veiksmus ar antstolio veiksmų apskundimas išlaidas galėjo tik ženkliai padidinti ir egzistavo reali galimybė, kad tokių išlaidų nebus galima susigrąžinti. Valstybės civilinė atsakomybė jokiu būdu negali būti paneigta teisėtais veiksmais vykdant teismo sprendimą laikantis galiojančių teisės aktų;
4. Neapgynus jo teisių, toks teisinis reguliavimas nepagrįstai apsunkintų jo konstitucines teises ir teisėto intereso, inter alia ir teisės ir teisminę gynybą įgyvendinimo, o tiksliau, padarytų jį neįmanomu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:
1. Apeliantas valstybės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodo, o teismui priimant sprendimą nekilo pagrįstų abejonių dėl teismo (teisėjų) kaltės, todėl išsamiau nagrinėti šią vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės teismas nematė pagrindo;
2. Teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas ar pakeitimas instancine tvarka pats savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymas. Apeliantas neįrodė, kad Klaipėdos apygardos teismas priimdamas sprendimą veikė tyčia. Klaipėdos apygardos teismo teisėjui, priėmusiam 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą nebuvo taikyta drausminė atsakomybė, o aukštesnės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) nepriėmė atskirosios nutarties. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime nebuvo padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti;
3. CPK 363 str. pagrindu apeliantas turėjo teisę prašyti stabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo vykdymą, tol kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas. Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų; nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį, pagristai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika analogiškoje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Esminė nagrinėjamos bylos problema yra apygardos teismo teisėjų kolegijos, priėmusios procesinį sprendimą civilinio proceso tvarka, kuris vėliau buvo kasacinio teismo pakeistas, kaltės klausimas.
Apeliantas kelia klausimą dėl žalos padarymo Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-909-524/2011; šiuo sprendimu apygardos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš ieškovo (apelianto nagrinėjamoje byloje) darbuotojos naudai priteisė 30 965,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už darbuotojo priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-05-26 iki 2011-12-21 bei 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas nurodė, kad sprendimas buvo įvykdytas geruoju. Paminėtą sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė 2012 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012, sumažindama priteistą vidutinio darbo užmokesčio sumą iki 15 482,600 Lt, taip pat nusprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas nepritiesiamas, t.y. apeliantas permokėjo 16 581,60 Lt. Apeliantas mėgino susigrąžinti permoką taikant sprendimo vykdymo atgręžimo institutą, tačiau teismai jo pareiškimo netenkino, o kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti kasacinį skundą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas sprendimo vykdymo atgręžimo procese (3 176,25 Lt) apeliantas taip pat vertina kaip apygardos teismo neteisėto sprendimo pasekmes. Apelianto vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas nebuvo teisėtas, kas sudaro pagrindą taikyti valstybės civilinę atsakomybę už teisėjų kolegijos neteisėtus veiksmus bei reikalauti priteisti permokėtą 16 581,60 Lt sumą bei bylinėjimosi išlaidas sprendimo vykdymo atgręžimo procese iš valstybės.
CK 6.272 str. 2 d. numato valstybės atsakomybė už žalą, padarytą vykdant teisingumą civilinio proceso tvarka; tokiu atveju valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito pareigūno kaltei. Pagal generalinio delikto doktriną neteisėti veiksmai neatsiejamai susiję su kalte (CK 6 .263 str. 1 d.), taigi, kaip buvo paminėta, esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-909-524/2011 teisėtumo ir jo pakeitimo kasacinio teismo nutartimi fakto vertinimas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagristai pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimais 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011. Šioje byloje teismo buvo sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kilusią dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kurios dalis vėliau buvo pakeista kasacinio teismo nutartimi, klausimas; ieškovas teigė patyręs žalą, nes įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties dalį, kuri vėliau kasacine tvarka buvo panaikinta, t.y. kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011, išaiškino, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 4 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje konstatuodamas neteisėtą ieškovės atleidimą iš darbo, pažymėjo, kad ji nesutiko dirbti ankstesniu režimu, t. y. visą 8,5 val. trukmės pamainą, bet prašė sudaryti galimybę dirbti po 4–5 val. per pamainą. Sprendžiant dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio turėjo būti atsižvelgiama į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad, atleidus ieškovę iš darbo ir nesuteikus jai galimybės dirbti dvigubai trumpesnę darbo pamainą, jos negautos pajamos sudaro dvigubai mažesnę sumą nei dirbant visą pamainą. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistą 30 965,20 Lt kompensaciją pagal darbo užmokestį už visą darbo dieną, į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė ir DK 297 str. 4 d. nuostatas taikė nukrypdamas nuo jų paskirties. Pasisakant dėl DK 297 str. 4 d. nustatytos išmokos kaip sankcijos darbdaviui už padarytą pažeidimą, pažymėtina, kad darbdavio padarytas pažeidimas konstatuotas tik tuo pagrindu, jog jis neišnaudojo visų turėtų galimybių įdarbinti ieškovę, kai ji paskutinę darbo dieną, jau priėmus įsakymą dėl atleidimo iš darbo, pareiškė pageidavimą dirbti sutrumpintą pamainą. Dėl išdėstyto kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad už tokio pobūdžio pažeidimą pakankama sankcija darbdaviui yra suma, atitinkanti ieškovės dėl nesuteikto pageidaujamo darbo negautų pajamų sumą ir sumažino ieškovei priteistą sumą per pusę – iki 15 482,60 Lt.
Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir taikė šalių ginčui DK 297 str. 4 d., tačiau taikė šio straipsnio nuostatas neatsižvelgęs į jų paskirtį bei, taikydamas normą, pažeidė proporcingumo principą. Apeliacinės instancijos teismo paskirta darbuotojai išmokų suma buvo sumažinta dvigubai dėl to, kad paskutinę darbo dieną, po įsakymo dėl atleidimo priėmimo, darbuotoja sutiko dirbti sutrumpintą pamainą, būtent todėl kasacinis teismas pripažino, kad sankcija darbdaviui už padarytą pažeidimą proporcingai sumažinama iki sumos, atitinkančios ieškovės dėl nesuteikto pageidaujamo darbo negautų pajamų sumą. Apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal pažymos apie jos vienos valandos vidutinį darbo užmokestį duomenis, laikydamas, kad būtent tokio dydžio darbo užmokesčio kaip ji gaudavo iki darbo santykių nutraukimo, ji realiai neteko dėl neteisėto atleidimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio teismo DK 297 str. 4 d. nustatytos išmokos apskaičiavimo logika (atsižvelgiant į atleisto darbuotojo negautas pajamas ateityje) nėra akivaizdi. Apeliantas pagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl DK 297 str. 4 d. normos aiškinimo ir taikymo yra iš esmės suformuota, kasacinis teismas ne kartą nurodęs būtinumą taikyti šio straipsnio nuostatas atsižvelgiant į normos paskirtį, laikytis proporcingumo darbdavio padarytam teisės pažeidimui principo, tačiau kiekvienu atveju priteisiamų iš darbdavio išmokų proporcingumas pažeidimui nustatomas pagal individualias atskiros bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtinumas sumažinti išmokų dydį proporcingai darbuotojos ateities pajamoms pagal bylos aplinkybes nebuvo toks akivaizdus, kad kvalifikuotų teisėjų kolegija turėjo pagrindą priimti vienintelį galimą tokioje situacijoje sprendimą.
Kasacinis teismas taip pat panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra nuoseklūs – apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisimas tik įstatymo numatytais atvejais, o DK 250 str. toks pagrindas įtvirtintas; pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, kad patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, pasireiškiančius ramybės sutrikimu ir nemiga dėl neteisėto atleidimo; teismas priteisė jai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes ji nenurodė, kad jai turi būti priteistas didesnis, nei teismų praktikoje nustatytas neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo (b.l.25). Taigi apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pripažino, kad pagal bylos faktines aplinkybes neturtinė žala neteisėtu atleidimu buvo ieškovei padaryta. Kasacinis teismas nurodė, kad pats faktų nenustatinėja, bet remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis; apeliacinės instancijos teismas nenurodė suformuotoje teismų praktikoje įtvirtintų pagrindų priteisti neturinės žalos atlyginimą, dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad nenustačius neturtinės žalos atlyginimo pagrindų, teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti panaikinta. Apeliacinės instancijos ir kasacinio teismo skirtingos išvados dėl neturtinės žalos padarymo fakto pagrįstos skirtingų byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. Nagrinėjamu atveju aplinkybių vertinimas priskiriamas prie teismo diskrecijos ir negali būti vertinamas kaip akivaizdi įrodymų vertinimo klaida.
Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-909-524/2011 padaryta teisės taikymo klaida negali būti vertinama kaip akivaizdi ir šiurkšti. Nenustačius teisėjų kolegijos veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paties apelianto veiksmų vertinimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad pats ieškovas nepagrįstai suabsoliutino savo pareigas vykdant teismo sprendimą akcentuodamas tik pareigą sumokėti teismo priteistas sumas, tačiau ignoravo CPK numatytos skolininko teises. Apeliantas nepaneigė, kad sprendimo vykdymo metu nepasinaudojo CPK 363 str. 1 d. numatyta teise prašyti sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad jis privalėjo nedelsiant įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, todėl jo pagrindu į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėjo 34 064,20 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali tam tikrais atvejais leisti skubiai vykdyti visą sprendimą (CPK 283 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismas nebuvo priėmęs tokio sprendimo, taigi skubiai vykdytina pagal įstatymą buvo tik teismo sprendimo dalis neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Skunde apeliantas nurodė, kad skubos tvarka įvykdė teismo sprendimą, norėdamas išvengti galimo piniginių lėšų arešto, kuris būtų žalingas jo verslui, be to, tikėjosi, kad netgi įvykdęs teismo sprendimą, kasaciniam teismui panaikinus žemesnės instancijos teismo sprendimą, galės savo teises apginti. Dėl tos priežasties gavęs antstolio raginimą, nepasinaudojo CPK 363 str. 1 d. nurodyta teise. Apeliantas savo skunde nenurodė, kokiu būdu tikėjosi apginti savo teises, kasaciniam teismui panaikinus žemesnės instancijos teismo sprendimą. Įvykdžiusio teismo sprendimą asmens teisių gynimas po tokio sprendimo panaikinimo galimas per sprendimo vykdymo atgręžimo institutą, tačiau sprendimo vykdymo atgręžimo galimybė bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo įstatymo ribojama - CPK 762 str. 4 d. numato, kad apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą dėl darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti vykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Sprendimo vykdymo atgręžimas galimas per vienerius metus nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo neišspręstas sprendimo vykdymo atgręžimo klausimas, įsiteisėjimo dienos. Viso proceso dėl darbuotojos atleidimo iš darbo metu apeliantas buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko - advokato, taigi įstatymo numatyti apribojimai pasinaudoti sprendimo vykdymo atgręžimo institutu tokio pobūdžio byloje atsakovui buvo žinomi. Kaip nurodė pats apeliantas savo 2014-08-28 rašytiniuose paaiškinimuose dėl apeliacinio skundo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl DK 141 str. 3 d. nuostatų aiškinimo ir sprendimo vykdymo atgręžimo galimybės bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo buvo pakeista tik 2014 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2014, taigi po Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-909-524/2011 apeliantas neturėjo pagrindo tikėtis pasinaudoti sprendimo vykdymo atgręžimo institutu jam nepalankaus Klaipėdos apygardos teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo atveju. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija vertina apelianto apsisprendimą geruoju skubiai įvykdyti visą teismo sprendimą, su kuriuo jis nesutiko ir dėl kurio padavė kasacinį skundą, kaip didelį neatsargumą, turėjusį tiesioginės įtakos žalos atsiradimui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas pateikė 2014-08-28 paaiškinimuose papildomus argumentus, kuriuose inter alia nurodė, kad apelianto teisę į žalos atlyginimą suponuoja ir tai, kad valstybė neįtvirtino tinkamo reglamentavimo, kurio pagalba apeliantas galėtų apginti savo pažeistas teises dėl patirtos žalos, kadangi, kaip nustatė Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-2041-163/2012, sprendimo atgręžimo institutas tokio tipo byloje nėra galimas. Apeliacinis skundas negali būti pagrindžiamas aplinkybėmis, kuriuos nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Nagrinėjamos bylos dalyku buvo valstybės atsakomybė už žalą, padarytą vykdant teisingumą civilinio proceso tvarka; tinkamo reglamentavimo, kurio pagalba apeliantas galėtų apginti savo pažeistas teises nebuvimas, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas, pirmosios instancijos teisme nagrinėjamas nebuvo, todėl negali būti apeliacijos dalyku.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.