- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-24
- Bylos Nr.
- P-39-218-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Kategorijos
- 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. V. prašymą atnaujinti procesą jo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-931/2006.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas V. P. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 2005 m. birželio 13 d., 12.40 val., Vilniuje, Lapų - Aušros Vartų gatvėje, vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbulas atsitrenkė į paskui važiavusį ir sustojusį automobilį, abu automobilius apgadino. Eismo įvykio vietoje nepasiliko, policijai nepranešė. Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 158, 269.3, 269.4 punktų reikalavimus. Ši veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.
Institucijos 2005 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad V. P. V. protokole nurodyta veika padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, už kuriuos skirta subendrinta 3000 Lt bauda.
II.
V. P. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti. Nurodė, kad pažeidimo nepadarė. 2005 m. birželio 13 d. gal būt ir buvo automobiliu nuvykęs į Lapų - Geležinkelio gatvę, tačiau eismo įvykyje nedalyvavo. Jo vairuojamo automobilio gale esantis įbrėžimas galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodo D. G. Pastarasis stato automobilį toje pačioje aikštelėje kaip ir jis, todėl galėjo apžiūrėti jo automobilį ir sugalvoti, kad buvo kontaktas, ir tokiu būdu siekti gauti automobilio draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad V. P. V. padarytus teisės pažeidimus įrodo liudytojo D. G. parodymai apie tai, kad V. P. V. vairuodamas automobilį Hyundai atbuline eiga atsitrenkė į jo automobilio, sustojusio Lapų - Geležinkelio g., priekinę dalį ir ji sugadino. Iš eismo įvykio vietos V. P. V. nuvažiavo. D. G. parodymus patvirtina eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Liudytojas R. S. parodė, kad jis atliko eismo įvykio tyrimą. Tuo tikslu apžiūrėjo eismo įvykyje dalyvavusius automobilius. Juos sugretinęs nustatė, kad eismo įvykio metu automobilių sugadinimai padaryti susiduriant automobiliams VW Golf ir Hyundai Accent, nes sugadinimai yra beveik tame pačiame aukštyje, žymės ant automobilio Hyundai Accent galėjo atsirasti nuo kontakto su automobilio VW Golf bamperiu. Parodė, kad sugadinimų aukštis lyginant galėjo nesutapti dėl eismo įvykio vietoje buvusio gatvės nelygumo ir dėl to, kad automobilis Hyundai Accent judėjo, o automobilius lyginant jie stovėjo lygioje aikštelėje. Teismas vertino liudytojo R. S. parodymus kaip objektyvius, nes jo parodymai atitinka automobilių sugadinimus, užfiksuotus nuotraukose. V. P. V. neprisipažinimą dėl padaryto pažeidimo teismas traktavo kaip pasirinktą gynybos būdą, kadangi jo paaiškinimai nepaneigia surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. ATPK 272 straipsnis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnis numato teisę patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui teikti įrodymus. V. P. V. paaiškino, kad jo vairuojamo automobilio sugadinimai padaryti kitu laiku ir kitur, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir nenurodė jų buvimo vietos, nenurodė datos ir aplinkybių, kada buvo padaryti jo automobilio galinės dalies sugadinimai. V. P. V. nurodyta liudytoja S. K. taip pat nepatvirtino kada ir kur buvo padaryti automobilio Hyundai Accent galinės dalies sugadinimai. Teismas neturėjo pagrindo tikėti V. P. V. aiškinimu, kad D. G. galėjo tyčia apkaltinti jį, nes toks aiškinimas grindžiamas tik spėjimais ir nėra pagrįstas įrodymais. D. G. apklaustas liudytoju parodė, kad V. P. V. suprato, jog įvyko susidūrimas, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teismas, įvertinęs automobilio VW Golf sugadinimus, padarė išvadą, jog P. V. V. pastebėjo, jog atsitrenkė į kitą automobilį, todėl privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje. Teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, jog pažeidimo padarymo aplinkybės, jo padarymo vieta ir laikas yra nustatytos bei įrodytos, kaip ir įrodyta V. P. V. kaltė pažeidimo padarymu. Jo veika kvalifikuota teisingai ir paskirtos nuobaudos tinkamai subendrintos. Jo atsakomybę lengvina tai, kad jis pažeidimą padarė sulaukęs 65 metų (ATPK 31 straipsnio l dalies l punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, padarė išvadą, jog automobilių sugadinimai nėra žymūs, tačiau V. P. V. nesigaili dėl padaryto pažeidimo, neprašo keisti baudos dydžio, todėl paskirta bauda nekeistina.
III.
V. P. V. apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2006 m. vasario 2 d. nutartį. Nurodė, kad teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo D. G. kaip liudytojo parodymais, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Policininkas R. S. tik matė atskirai abu automobilius ir tikėtina, kad matė apgadinimus, tačiau visi kiti jo parodymai turėjo būti atmesti dėl tokių aplinkybių: 1) jis nėra ekspertas, t. y. neturi specialių žinių, kad apžiūrėjęs atskirai įvykio vietoje automobilius, po 4 mėnesių galėtų tvirtinti, jog ant automobilių apgadinimo žymės atsirado būtent toje vietoje, kur, pasak, D. G. , buvo susidūrimas; 2) jo automobilis buvo apžiūrėtas tik 2005 m. liepos 18 d. ir dar kartą po 4 mėnesių ir kitoje vietoje - abu automobiliai net nebuvo pastatyti šalia įvykio vietoje; 3) būtent, dėl to negalima tvirtinti, kad apgadinimai yra viename skirtingų automobilių lygyje, nes tai priklauso nuo kelio dangos aukščio, vietos, kurioje buvo automobiliai. Pažymi, kad pagal autoįvykio schemą nukentėjusiojo D. G. automobilis po įvykio pažymėtas dar neįvažiavęs į pagrindinį kelią ir 14,8 metrų nuo sankryžos, o teismo posėdyje jis sakė, kad stovėjo prieš šviesoforą. Be to, D. G. teigė, kad jis matęs, jog jis įlipo į savo automašiną. To sankryžoje negalėjo būti, nes KET draudžia kategoriškai palikti automobilius prieš pat sankryžą. Teismas neišsiaiškino, kur ir iš kur judėjo D. G. automobilis. Kaip matyti iš schemos, kuri jo automobilio požiūriu yra menama, D. G. automobilis pažymėtas vietoje įvažiuojant į pagrindinę gatvę. Teismas nesiaiškino KET numatytos vairuotojų (taigi ir D. G. ) prievolės, kad išvažiuojant į pagrindinį kelią vairuotojas privalo įsitikinti, ar jis yra laisvas, ir tik tada važiuoti norima kryptimi. Pats D. G. teigia, kad stovėjo prie sankryžos (degė raudona šviesa), nors teismo 2006 m. sausio 23 d. posėdžio protokole yra užuominų, kad D. G. judėjo. Teismas nevertino Vilniaus m. savivaldybės rašto, kuriame pažymėta, kad apie 2005 m. birželio 13 d. sankryža ir jos prieigos nebuvo remontuojamos. Todėl policininko R. S. parodymai, kad buvo priešingai, panašūs į neteisybę, ir teismas tokiais parodymais negalėjo remti savo sprendimo. Ši neteisybė D. G. buvo reikalinga dėl to, kad automobilių apgadinimai lygioje vietoje buvo negalimi (o sankryža ir jos prieigos buvo lygios), todėl iškelta versija neatitinka teisybės. R. S. parodymai negalėjo būti teismo nutarties nei pagrindu, nei motyvu, nei įrodymu, nes, kaip jis parodė teisme, jis net nebuvo įvykio vietoje, vadovavosi „teisine sąmone", susidarė tik nuomonę. O tai ne įrodymų šaltinis. Teismas pažeidė administracinių bylų teisenos esminį požymį - perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Tas, kas paskyrė nuobaudą, tas ir privalo įrodyti, kad ji buvo paskirta teisingai. Faktas, kad jis nepamena, kur vairuoto automobilio apgadinimai buvo padaryti, negalėjo būti jo kaltės įrodymu. Ar teismas nenorėjo ar negalėjo, bet, jo požiūriu, privalėjo žinoti, kad pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio l dalyje, turi būti tyčinis. Pats D. G. nurodo, kad kontaktas buvo lengvas ir kad jis tikrai jautęs susidūrimą ir tik taip galvoja dėl to, kad jis pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį (nors kaip jis tą pastebėjo, neįsivaizduoja).
Atsiliepimas
Nukentėjusysis D. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Teigė, kad teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl visų aplinkybių, turinčių bylai esminės reikšmės, ir nevertino tų aplinkybių, kurios yra visiškai nesusijusios su nagrinėjama byla. Teismo nutartis yra teisinga ir ją naikinti nėra jokio pagrindo.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad apygardos administracinis teismas, įvertinęs surinktųjų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nubaustas pagrįstai ir tokį sprendimą argumentavo. Padarytasis įrodymų vertinimas atitinka ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas nuostatas – įrodymai vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, teismas pripažino, kad patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimų sudėtys, kad automobilio vairuotojas V. P. V. pažeidė KET reikalavimus, nurodytus administracinio teisės pažeidimo protokole. Apygardos administracinio teismo nutartis atitinka jai keliamus pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus. Administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas apibrėžia bylos nagrinėjimo dalyką ir nustato bylos nagrinėjimo ribas. Todėl apeliaciniame skunde esantis tvirtinimas, kad teismas turėjo svarstyti ir kitas aplinkybes, nepagrįstas, nes tai nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Nors apeliaciniame skunde reiškiamas nepasitenkinimas teismo padarytomis išvadomis, tačiau jos materialiais duomenimis, nereikalaujančiais vertinimo, nepaneigiamos. Taip pat negalima sutikti su apeliantu, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Pažeidimo padarymą turi įrodyti institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau tai nereiškia, kad teismas neturi aiškintis incidento aplinkybių ir apelianto iškeltos versijos pagrįstumo, kuris neišvengiamai siejamas su jo paaiškinimų materialumu. Teismo pripažinimas, kad V. P. V. savo teiginio nepagrindė konkrečiais duomenimis, nereiškia, kad jis reikalavo įrodinėti nubaustojo asmens nekaltumą. Todėl apelianto argumentai negali būti pripažinti pakankamais, kad būtų naikinami priimti šiame procese dokumentai dėl jo nubaudimo.
V.
V. P. V. 2006 m. gruodžio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu. Prašymą grindė šiais argumentais:
1. Akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas" 2006 m. spalio 4 d. raštu Nr. 165794 patvirtino, kad D. G. su prašymais į draudimą kreipėsi du kartus – 2005 m. birželio 14 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d., nurodęs, jog 2005 m. birželio 13 d. eismo įvykio metu buvo sugadinti jo automobilio priekinio kairiojo sparno priekinė briauna ir priekinio panelio kairioji pusė. Rašte taip pat nurodoma, kad palyginus D. G. automobilio VW Golf sugadinimus su jo (V. P. V. ) vairuojamo Hyundai Accent galinio bamperio kairiosios pusės sugadinimais nustatyta, jog jie nesutampa pagal plotį, aukštį nuo žemės paviršiaus, įbrėžimų gylį ir storį, pagal automobilių plokštumų formą sugadinimų vietose. Tai leidžia teigti, kad nurodomi automobilio VW Golf sugadinimai buvo padaryti ne nurodomo eismo įvykio metu, bet kitomis aplinkybėmis, ir automobilio Hyundai Accent, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojui civilinė atsakomybė dėl nurodomų automobilio VW Golf sugadinimų nekyla.
Šalies argumentai
2. D. G. nuslėpė, kad kreipėsi į „Lietuvos draudimą“ ir, kad buvo priimta jam nepalanki išvada. Jis (V. P. V. ) negalėjo žinoti, kurioje draudimo įstaigoje D. G. galėjo būti apsidraudęs. Kita vertus, Lietuvos draudimo raštas yra akivaizdus įrodymas, kurį jis gavo po teismų sprendimų, kad jis yra nekaltas dėl autoįvykio, o tai yra esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, turintis įtakos neteisėtiems teismų sprendimams. Negalima bausti žmogaus, kuris nepažeidė KET ir nesugadino automobilio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teismui pateiktas 2006 m. gruodžio 11 d. Jis grindžiamas akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas" 2006 m. spalio 4 d. rašte Nr. 165794 nurodytomis aplinkybėmis, tad yra pateiktas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje tam numatyto trijų mėnesio termino.
Prašymas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu netenkintinas. Minėtoje teisės normoje reglamentuotas proceso atnaujinimo pagrindas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Įvertinus šio punkto dispoziciją spręstina, kad pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, tai yra žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia aplinkybe pareiškėjas įvardijo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas" 2006 m. spalio 4 d. rašte Nr. 165794 nurodytas aplinkybes. Minėtame rašte akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ informavo V. P. V. ir D. G. apie priimtą sprendimą atsisakyti atlyginti D. G. automobiliui VW Golf padarytą žalą bei nurodė tokio atsisakymo argumentus. Visų pirma, ši aplinkybė negali būti laikoma egzistavusia bylos nagrinėjimo metu, nes minėtas sprendimas priimtas tik 2006 m. spalio 4 d. Ir antra, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip turinti esminę reikšmę bylai. V. P. V. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus buvo konstatuota įgaliotų institucijų administracinio teisės pažeidimo byloje priimtais procesiniais sprendimais bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Minėtas akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ raštas tik patvirtina šios bendrovės poziciją sprendžiant D. G. padarytos žalos atlyginimo klausimą, kuri, beje, dar gali būti šalių ginčijama. Minėtas raštas nėra ir negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis ar paneigiantis V. P. V. kaltę padarius administracinius teisės pažeidimus.
VII.
Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu - kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Materialinės teisės normos taikomos teismui priimant procesinį sprendimą, todėl neteisingo minėtų teisės normų taikymo fakto paaiškėjimo momentas sietinas su šio sprendimo įsiteisėjimo dieną. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjos jos priėmimo dieną, tai yra 2006 m. rugsėjo 1 d. (ABTĮ 145 straipsnis). Prašymas atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu gautas 2006 m. gruodžio 11 d., tai yra praleidus tam nustatytą terminą. Jį atnaujinti V. P. V. neprašo, tad prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą V. P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-931/2006.
Nutartis neskundžiama.