Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. gegužės 10 d. pažymėjime Nr.R4-25-25 įvardinta, jog Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio gyventojų perkėlimo reikalams archyviniame fonde esančiame sąraše gyventojų, (duomenys neskelbtini) atvykusių į Lazdijų evakuacijos punktą ir (duomenys neskelbtini) išvykusių į Kauno apskritį, įrašyti L. I. S., L. V. M., L. I. I., L. J. I., kurių paskutinioji gyvenamoji vieta nurodyta „(duomenys neskelbtini).“, taip pat, P. V. O., P. M. I., kurių paskutinioji gyvenamoji vieta įrašyta „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad minėtame dokumente detalizuojama pareiškėjos ir senelių gyvenamoji vieta, t.y. nurodomi konkretūs kaimai, patvirtinant, kad P. ir L. iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, todėl Komisija pagrįstai atmetė pareiškėjos teiginius, kad Lenkijoje jos tėvai ir seneliai vedė bendrą ūkį. Taip pat nustatė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. lapkričio 23 d. pažyma Nr. R4-5264 patvirtina, jog 1942 m. gegužės 5 d. lydraščiu Žemės tvarkymo departamentui siunčiamose žiniose apie žydų ūkius ir repatrijavusių į Vokietiją paliktus žemės sklypus bei ūkius sąrašuose K. M. 11,61 ha žemės (duomenys neskelbtini), su trobesiais valdytoju nurodytas P. V. Žemės komisijos 1945 m. vasario 28 d. nutarimu bei Valstybiniu žemės paskyrimo aktu Nr.820, išduotu 1945 m. birželio mėnesį P. V. neatlygintinai, neribotam laikui naudotis skirta 5,81 ha žemės (duomenys neskelbtini). Valstybinio archyvo Suvalkuose 2004 m. gegužės 4 d. pažymoje nurodoma, kad 1944-1947 m. Poviato žemietijos valdybos Suvalkuose archyviniame vienete, pažymėtame skaičiumi 9, 1946 m. kovo 11 d. „(duomenys neskelbtini) prorusiškųjų ūkių įraše“ įrašytas „J. L.“, buvęs 4,48 ha žemės ūkio valdos, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas. Atitinkami duomenys minėtoje pažymoje pateikiami ir pagal kitus 1944-1947 m. Poviato žemietijos valdybos Suvalkuose, 1944-1950 m. Suvalkų poviato seniūnijos, 1945-1951 m. rajoninės likvidacinės valdybos Suvalkuose archyvinius dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 3 punktą minėta Valstybinio archyvo Suvalkuose pažyma pripažintina dokumentu, patvirtinančiu, kad pareiškėjos senelis J. L. į Lietuvos Respubliką buvo įkeldintas iš nuosavybės teise valdytos 4,48 ha žemės ūkio valdos (duomenys neskelbtini). Remdamasis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktu, konstatavo, kad tiek skunde Tarnybai, tiek skunde Komisijai, tiek skunde teismui pareiškėja teigė, jog jos tėvas V. P. gyveno kartu su seneliu J. L. vienoje šeimoje, vedė bendrą ūkį, tačiau minėtos Žemės reformos įstatymo nuostatos nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą piliečiams, kurių tėvai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį su asmenimis, iki įkeldinimo į Lietuvos Respubliką nuosavybės teise turėjusiems ūkį Lenkijos ar Vokietijos teritorijoje, t.y. suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą už senelio, įkeldinto į Lietuvos teritoriją, su kuriuo pati pareiškėja nevedė bendro ūkio ir kuris nėra pripažintinas pareiškėjos šeimos nariu, nuosavybės teise iki įkeldinimo valdytą žemės sklypą Lenkijos teritorijoje, todėl Komisija ginčo sprendime pagrįstai įvardino, jog vienu iš reikalavimų asmeniui, kuriam suteikiamas neatlygintinai žemės sklypas, yra tas, kad jo šeimos narys turėjo būti įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės pretenduoti į žemės sklypo suteikimą neatlygintinai, nes nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jos tėvai V. P. ar V. P. nuosavybės teise turėjo žemės Lenkijos teritorijoje. Padarė išvadą, jog, remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktu, neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas ir su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu, t.y. žemės sklypai gali būti suteikiami tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemę Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose ir po 1939 m. įkeldinto į Lietuvos Respublikos teritoriją, šeimos nariai. Komisija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos tėvai ir seneliai buvo atskiros šeimos, todėl įstatymo įtvirtintą reikalavimą, kad šeima į Lietuvos Respublikos teritoriją būtų įkeldinta iš tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėto ūkio, atitiko tik pareiškėjos senelio J. L. šeima, o duomenų, kad pareiškėja būtų vedusi bendrą ūkį su seneliu J. L., nėra. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A8 -704/2004), konstatavo, kad teisine prasme yra negalima situacija, jog asmuo vienu ir tuo pačiu metu gali būti dviejų šeimų nariu, todėl Komisija pagrįstai sprendime konstatavo, jog pareiškėja negali būti vienu metu laikoma ir P. ir L. šeimų nare, t.y. pareiškėja ir jos seneliai nebuvo vienos šeimos, Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punkto prasme, nariais, todėl pareiškėjai negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas, remiantis tuo, jog jos senelis J. L. Lenkijos teritorijoje nuosavybės teise turėjo ūkį. Pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktas apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai žemės plotas piliečiams, kurie atitinka minėto įstatymo reikalavimus ir turi teisę, kad jiems būtų suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės plotas. Teismas nurodė, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužes mėnesį išduota pažyma Nr.1341 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ buvo pagrįstai panaikinta, nes šia pažyma teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai pripažinta J. L. anūkui, t.y. ne jo šeimos nariui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Nurodė, kad pareiškėja siekė, jog žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtų sutapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimu vykdomu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimo įstatymą, ir atmetė tokius pareiškėjos argumentus. Pažymėjo, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėja, jos seneliai V. ir J. L., tėvai V. ir M. P. būtų turėję nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje žemės, ar kad ta žemė nuosavybės teise jiems būtų suteikta atvykus iš Lenkijos, ar kad Lietuvos Respublika kažkokiu būdu būtų prisidėjusi prie paminėtų asmenų nuosavybės teisių pažeidimo iškeldinimo iš Lenkijos metu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose yra visiškai skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Atsižvelgdamas į Žemės reformos įstatymo 2 straipsnį, faktą, jog valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą, padarė išvadą, jog nenustatyta, kad esamas reglamentavimas galėtų prieštarauti Konstitucijai, todėl atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Nurodė, kad Žemės reformos įstatyme byloje nagrinėjamu atveju terminas „šeima“ buvo panaudotas Žemės reformos įstatymą papildžius 1991 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. I-2138, o tuo metu galiojantys įstatymai nepateikė aiškios „šeimos“ sampratos. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A8-704/2004, A15-1815/2005), konstatavo, kad terminas „šeima“, taikant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t.y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 psl.). Pažymėjo, jog, byloje esant prieštaringiems įrodymams, turi būti vadovaujamasi rašytiniais įrodymais, kadangi jie šioje byloje, teismo nuomone, objektyviausiai atspindi tiesą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. gegužės 10 d. pažymėjimo Nr. R4-25-25 turinį ir pagrįstai konstatavo, jog šis dokumentas patvirtina, kad P. ir L. iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Pabrėžė, kad civilinėje byloje užfiksuoti liudytojų parodymai nepakankami šiam dokumentui atmesti, o minėtas pažymėjimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje pateiktą įrodymo sampratą, todėl teismo gali būti vertinamas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos senelis J. L. į Lietuvos Respubliką buvo įkeldintas iš nuosavybės teise valdytos 4,48 ha žemės ūkio valdos (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos tėvai V. P. ar V. P. nuosavybės teise turėjo žemės Lenkijos teritorijoje, todėl pareiškėjai, kuri ir jos seneliai nebuvo vienos šeimos nariai, Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punkto taikymo prasme, negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas.