- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-149-198/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė (pran.)
- Ieškovas
- V. K. Š., A. Š., A.
- Atsakovas
- P. G., V. K., I. K.
- Advokatai
- Diana Balčiūnienė, Inga Radinienė
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 149 – 198 / 2010
N UTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5827-452/2009 pagal ieškovų V. K. Š. ir A. Š. ieškinį atsakovams V. K., I. K. ir P. G. dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai prašė:
1) atidalinti Vilimui K. Š. ir A. Š. nuosavybės teise priklausančias 440/660 dalis 6,6000 ha žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais V. K., I. K. ir P. G., ieškovams priteisiant 4,4000 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-1;
2) atsakovams V. K., I. K. ir P. G. priteisti bendrosios dalinės nuosavybės teise 1 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-4, ir 1,20 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-3;
3) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad abiems ieškovams nuosavybės teise priklauso 440/660 dalys 6,6000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Trims atsakovams priklauso likusi dalis 6,6000 ha žemės sklypo. Atkūrus nuosavybės teises, A. Š., atsakovų motinai S. G. ir E. V. bendrosios nuosavybės teise buvo grąžintas natūra 6,60 ha žemės sklypas. Iki mirties visa žeme naudojosi ir dirbo atsakovų motina S. G., tačiau pagal paveldėtojų motinos valią ir visų trijų seserų žodinį susitarimą A. Š. ir E. V. turėjo atitekti 4,40 ha žemės sklypas, pažymėtas 52-1, S. G. – žemės sklypai, pažymėti 52-3, 52-4, esantys šalia jos sodybos. 2003 metais mirus S. G., žemę dirbo P. G.. 2005 metais jam atsisakius dirbti sklypą 52-1, ieškovai susitarė, kad šiuo sklypu naudosis ūkininkas A. Ž.. Nuomos sutartis su juo pasirašyta nebuvo. Kiti du žemės sklypai atiteko atsakovams: 52-4 sklype yra silosinė, šalia jos esančia žeme P. G. leido naudotis automobilių statymui, 52-3 yra šalia atsakovų tėvų sodybos ir ši žemė dirvonuoja niekieno nenaudojama. 2008-09-30 ieškovai nusipirko 2,20 ha sklypą iš E. V.. Prašo atidalinti žemę, nes nori įteisinti dokumentaliai seserų susitarimą dėl žemės atsidalijimo, kadangi atsakovai pradėjo reikšti pretenzijas, gražiuoju atsidalinti tai padaryti neįmanoma. Atsidalinti žemę pagal atsakovų siūlomą būdą jų nuomone yra neįmanoma, nes padalijus 52-1 į tris sklypus, nebus privažiavimui pralaidos į du žemės sklypus. Padalijus sklypą 52-3 pagal atsakovus, nebus privažiavimo į 20 arų sklypą, neįmanoma bus apsisukti technikai. Visi trys sklypai yra lygiaverčiai, todėl prašo padalinti jiems priteisiant 52-1 pažymėtą sklypą, nes tokia buvo žemės palikėjos valia, toks buvo seserų susitarimas ir šis būdas yra priimtiniausias, nes nepažeis kitų bendraturčių interesų.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atidalino V. K. Š. ir A. Š. nuosavybės teise priklausančias 440/660 dalis 6,60 ha žemės sklypo, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais V. K., I. K. ir P. G., priteisė ieškovams 4,40 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-1, atsakovams V. K., I. K. ir P. G. priteisė bendrosios dalinės nuosavybės teise 1 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-4, ir 1,20 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-3, esantį (duomenys neskelbtini).
Nustatė, kad ieškovai ir atsakovai yra vieno 6,6000 ha dydžio žemės sklypo, kurį du keliai dalija į tris skirtingo dydžio sklypus – 4,40 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 52-1, 1,20 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 52-3, ir 1,0 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 52-4, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Teismo nuomone, atsakovų I. K. ir P. G. pasiūlytas atsidalijimo būdas, t. y. 52-4 sklypą padalinti į du 1 ha ir 20 arų sklypus, 52-1 sklypą padalinti į tris skirtingo dydžio – 1,60 ha, 1,20 ha ir 1,60 ha sklypus, yra neracionalus ir niekuo nepagrįstas, nes: nepateikti įrodymai, kad prie visų žemės sklypų bus galima privažiuoti; ribojantis konfliktuojančių sklypų savininkų žemės riboms galimi konfliktai ateityje; atsakovai nepaneigė ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog visi trys sklypai yra nelygiaverčiai. Teismas pažymėjo, jog atsakovai teigdami, jog dalintini sklypai, pažymėti žemėtvarkos projekte Nr. 52-1, Nr. 52-3 ir 52-4, yra nelygiaverčiai, pateikė UAB korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymą, pagal kurią 52-1 sklypo dalies vidutinė rinkos vertė yra 19 500 Lt, 52-3 sklypo dalies – 4 600 Lt, 52-4 sklypo dalies – 2 900 Lt, tačiau turto vertintojai nedavė išvados apie tai, kokia šių sklypų dalių vertė būtų juos padalijus į šešias dalis, kaip to prašo atsakovai. Be to, teismas, spręsdamas sklypų lygiavertiškumo klausimą, atsižvelgė ir į tai, jog 52-1 žemės dalis yra ieškovų prižiūrima ir naudojama. Tuo tarpu atsakovai, leisdami naudoti žemės sklypą automobilių laikymui, neprižiūrėdami, nedirbdami žemės, ją apleido ir galimai sumažino Nr. 52-3, 52-4 sklypų vertę. Tai, jog į 52-3 sklypą yra įsiterpusi atsakovams priklausanti namų valda (pažymėta 52-2), tai pat turi įtakos šio sklypo vertei. Nurodė, kad, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, žemės sklypo vertę nagrinėjamu atveju teismas nelaiko esmine aplinkybe.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai įstatymo nustatyta tvarka yra gavę apskrities viršininko leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, planavimo sąlygas. Tuo tarpu atsakovai, teismui pateikę savo atsidalijimo variantą dėl atsidalijimo, nepateikė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto, parengto ir patvirtinto Žemės įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme ir Taisyklėse nustatyta tvarka, todėl teismas jų pateiktos schemos negali prilyginti tokiam projektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-101/2006).
Sprendžiant klausimą dėl žemės ūkio paskirties žemės atidalijimo, teismas atsižvelgė į tų bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus, jų pageidaujamų žemės sklypų ribų išdėstymą. Kadangi ieškovai 52-1 sklypu naudojasi nuo 2005 metų, kuomet atsakovas P. G. atsisakė jį dirbti, abi šalys žemės ūkio veikla neužsiima, 52-3 sklypo dalis ribojasi su atsakovams priklausančia tėvų sodyba, todėl, vadovaujantis protingumo kriterijumi, teismo nuomone, šis sklypas turi atitekti atsakovams. Teismas taip pat atsižvelgė į liudytojos E. V. parodymus, kad tarp tiesioginių žemės paveldėtojų – jos, atsakovų motinos S. G. ir ieškovės A. Š. buvo nustatyta žodinė naudojimosi žemės sklypais tvarka, kas atitinka ieškovų prašomą atidalijimą. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad ieškovų pasirinktas atsidalijimo būdas natūra yra galimas (sklypų dalys idealiai atitinka nuosavybės dalims), pagal šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis nedarantis žalos žemės sklypų paskirčiai ir nepažeidžia kitų bendraturčių teisėtų interesų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. G. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Teigia, jog įrodinėti, kad žemės sklypai yra lygiaverčiai, turėjo ieškovai. Spręsdami atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovai privalėjo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kitų bendraturčių teisių suvaržymo sąskaita, o ieškoti visiems priimtino sprendimo būdo. Tačiau ieškovai žemės sklypo atidalijimo projektinių pasiūlymų nebuvo pateikę. Tai rodo, kad ieškovai siekė savo interesų apsaugos kitų bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Kad dalijami žemės sklypai yra nelygiaverčiai, įrodo tai, jog sklypo dalies Nr. 52-1 vidutinė rinkos vertė yra 19 500 Lt., sklypo dalies Nr. 52-3 – 4 600 Lt, sklypo dalies Nr. 52-4 – 2 900 Lt. Be to, teismas, išdėstydamas argumentus dėl sklypų vertės dėl to, kad nagrinėjimu atveju vertę nelaiko esmine aplinkybe, prieštarauja savo teikiamiems argumentams. Teismas nepagrindė faktiniais duomenimis ar įrodymais, kad atsakovai, leisdami naudoti žemės sklypą automobilių laikymui, neprižiūrėdami, nedirbdami žemės, ją apleido ir galimai sumažino Nr. 52-3, Nr. 52-4 sklypų vertę. Nėra konstatuota, kiek ši vertė sumažėjo. Tokiu būdu, teismas, tirdamas bylos aplinkybes ir nagrinėdamas visų bendraturčių interesus į ginčo žemės sklypą, turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovų siūlomas atidalijimo būdas pažeidžia kitų bendraturčių teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo P. G. apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Teigia, jog apeliantas net nenurodo, kokį sprendimą turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų naikinamas ar keičiamas. Ieškovai pateikė optimalų atidalinimo iš bendrosios nuosavybės variantą, kuris nepažeidžia atsakovų teisų ir teisėtų interesų, užtikrina racionalų žemėvaldos naudojimą, atitinka ankstesnių savininkų, o taip pat tarp bylos šalių nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovo pateiktas variantas neatitinka LR Žemės įstatymo 37 str., 40 str. reikalavimų, todėl teisėtai pateiktos schemos neprilygino žemės sklypo atidalijimo projektui. Atsakovo pateiktas atidalinimo variantas yra neracionalus. Jis sklypą dalina į šešis sklypus, neįvertintos infrastruktūros, įvažiavimų, racionalaus eksploatavimo galimybės.
Apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad A. Š., S. G. ir E. V. atkurtos nuosavybės teisės ir kaip bendrasavininkėms grąžinta natūra bendrosios nuosavybės teise kiekvienai po 2,20 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Pagal 2008-09-30 pirkimo - pardavimo sutartį, ieškovai A. Š. ir V. K. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko iš E. V. 220/660 dalis žemės bendrame 6,6000 ha žemės sklypo plote, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-13). Po S. G. mirties, V. K. ir I. K. paveldėjo po 735/6600 dalis, o P. G. - 73/6600 dalis minėto žemės sklypo (b. l. 7-8). Ieškovai ir atsakovai yra vieno 6,60 ha dydžio žemės sklypo, kurį du keliai dalija į tris skirtingo dydžio sklypus - 4,40 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 52-1, 1,20 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 52-3 ir 1,0 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 52-4, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai (b. l. 6). Kaip matyti, ginčas tarp bendraturčių kilo dėl žemės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų pasirinktas atsidalijimo būdas natūra yra galimas, nedaro žalos žemės sklypų paskirčiai ir nepažeidžia kitų bendraturčių teisėtų interesų. Tuo pagrindu teismas atidalino V. K. Š. ir A. Š. nuosavybės teise jiems priklausančias 440/660 dalis 6,60 ha ginčo žemės sklypo iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais V. K., I. K. ir P. G. ir priteisė ieškovams 4,40 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-1, o atsakovams – bendrosios dalinės nuosavybės teise 1 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-4, ir 1,20 ha žemės sklypą, pasidalijimo schemoje pažymėtą indeksu 52-3, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantas P. G. skundą iš esmės grindžia tuo, kad, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovų siūlomas atidalijimo būdas pažeidžia kitų bendraturčių teisėtus interesus.
CK 4.80 str. reglamentuotas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdų, leidžiantis visiškai (kai atidalijamos visos bendrosios dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė išlieka neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar apsunkinimų, kurie kyla ar gali kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Savo tikslais į atidalijimą yra panašus ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 str.). Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta.
Šioje byloje ieškovai pareiškė reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtinausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Taigi, kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 str. 19 d.). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Kaip matyti, ieškovai įstatymų nustatyta tvarka būtent yra gavę leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą (b. l. 17-20). Tuo tarpu atsakovų pateikta schema neprilygsta įstatymų tvarka parengtam projektui (b. l. 49), ką, kolegijos nuomone, pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, vadovaujantis protingumo kriterijumi, žemės sklypas, žemėtvarkos projekte pažymėtas Nr. 52-3, turi atitekti atsakovams, kadangi šio sklypo dalis ribojasi su atsakovams priklausančia tėvų sodyba. Kad atsakovų siūlomas padalinimo planas neracionalus, įrodo ir Panevėžio rajono savivaldybės raštas dėl kelio pralaidų įrengimo, kuriame, nurodyta, jog dėl sklypų perskirstymo tarp atskirų savininkų savivaldybė papildomų kelio pralaidų su nuovaža į naujai susidariusiu sklypus nerengia, tai turi atlikti patys sklypų savininkai (b. l. 96).
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., Nr. 3K-3-485/2005). Pirmosios instancijos teismas būtent tuo ir vadovavosi, t. y. sprendė, kad toks atsidalijimo būdas, kaip siūlo atsakovai, yra neracionalus, nes nepateikti įrodymai, kad prie visų žemės sklypų bus galimas privažiavimas, ribojantis konfliktuojančių sklypų savininkų žemės riboms galimi konfliktai ateityje, be to, atsakovai nepaneigė ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog visi trys sklypai yra nelygiaverčiai. Tuo tarpu ieškovai 52-1 sklypu naudojasi nuo 2005 metų, be to, kaip parodė liudytoja E. V., tarp jos, atsakovų motinos S. G. ir ieškovės A. Š. buvo nustatyta žodinė naudojimosi žemės sklypais tvarka, kuri būtent atitinka ieškovų prašomą atidalijimą.
Kolegija sprendžia, jog ieškovų pasirinktas atsidalijimo būdas natūra yra galimas, pagal šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis nedarantis žalos žemės sklypų paskirčiai ir nepažeidžia kitų bendraturčių teisėtų interesų. Be to, kadangi žemės sklypas yra dalus, jis kelio yra padalintas į tris savarankiškus sklypus, todėl įvertinus gamtinius ir infrastruktūrinius veiksnius, žemės sklypo kitokia tvarka atidalinti netikslinga. Apelianto teiginį, kad dalijami žemės sklypai yra nelygiaverčiai, paneigia byloje esanti nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita, iš kurios matyti, kad žemės sklypo našumas yra vienodas, t. y. 39,4 (b. l. 59).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos ieškovo Vilimo K. Š. turėtos išlaidos – 1 500 Lt už teisinę pagalbą (b. l. 127, CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.) ir teismo turėtos išlaidos – 4 Lt, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500,00 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) teisinės pagalbos išlaidų Vilimui K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 4,00 Lt (keturis litus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.