Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Kvartūnaitei, dalyvaujant ieškovui M. P., atsakovams P. K., E. K., atsakovės atstovui advokato padėjėjui M. V. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovams P. K., E. K. dėl vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia atsakovų 2009-12-21 sudarytą vedybų sutartį ir iš atsakovo P. K. priteisti bylinėjimo išlaidas (144 Lt žyminio mokesčio).

Teismo posėdyje ieškovas palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad iki 2010-03-08 Vekselio išrašymo, atsakovas buvo išrašęs 2009-01-30 vekselį dėl 16 000 eurų; šio vekselio per nustatytą terminą atsakovui neapmokėjus, buvo ieškoma problemos sprendimo, tai užtruko iki 2010 m. pradžios, kai atsakovas pasiūlė išrašyti naują vekselį didesnei sumai, taip kompensuojant nuostolius. Ieškovo teigimu, 2009-12-21 vedybų sutartis atsakovų sudaryta siekiant išvengti skolos grąžinimo, yra fiktyvi, todėl turi būti pripažinta negaliojančia. Pasak ieškovo, apie šios Sutarties buvimą jis sužinojo gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1807-727/2013, kurioje atmestas jo prašymas nustatyti skolininko turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalį.

Teismo posėdyje atsakovas P. K. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes jo skoliniai įsipareigojimai ieškovui pagal vekselį niekaip nesusiję su atsakove, o ginčijama sutartis nėra fiktyvi, ji sudaryta dėl to, kad santuokiniai ryšiai su atsakove faktiškai yra iširę.

Teismo posėdyje atsakovė E. K., jos atstovas advokato padėjėjas prašė ieškinį atmesti, remdamiesi atsiliepime nurodytais motyvais, papildomai nurodė, kad vedybų sutartis sudaryta ne dėl akių, o siekiant realių pasekmių, atsižvelgiant į faktiškai nutrūkusius sutuoktinių santykius.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančios 2009-01-30 Paprastojo neprotestuotino vekselio kopijos matytyti, kad atsakovas P. K. įsipareigojo 2009-04-30 sumokėti ieškovui M. P. 16 000 eurų (b. l. 36). Paprastuoju vekseliu, išrašytu 2010-03-08, atsakovas P. K. įsipareigojo sumokėti ieškovui M. P. 58 700 Lt iki 2010-03-31 (b. l. 6). Byloje nustatyta, kad, atsakovui neapmokėjus 2010-03-08 vekselio per nurodytą terminą, Vilniaus miesto 33 notaro biuras 2010-04-22 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 59 199,64 Lt išieškojimo iš P. K. (b. l. 8). Šį vykdomąjį dokumentą ieškovas pateikė vykdyti antstoliui. Iš antstolio 2013-12-10 pažymos apie vykdymo eigą matyti, kad priverstinio vykdymo metu nustatyta, jog skolininko P. K. banko sąskaitose lėšų nėra, VSDFV duomenimis skolininkas niekur nedirba, skolininko vardu registruoto automobilio Subaru SVX buvimo vietos nepavyko nustatyti, skolininko vardu įregistruotas keturių kambarių butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra įkeistas hipoteka, hipotekos turėtojas informavo, kad neprisijungia prie vykdymo, todėl į šį turtą negali būti nukreiptas išieškojimas; kito skolininkui priklausančio turto ar pajamų nenustatyta (b. l. 8). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-29 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1807-727/2013, pareiškėjo M. P. prašymo nustatyti skolininko P. K. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalį netenkino, konstatavęs, kad Vedybų sutarčių registro duomenimis, P. K. ir E. K. 2009-12-21 yra sudarę povedybinę sutartį, kuria nustatyta, kad po Sutarties pasirašymo už savo skolinius įsipareigojimus kiekvienas sutuoktinis atsako savo asmeniniu turtu (b. l. 9-10).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovai 2009-12-21 sudarė Vedybų sutartį, kuri teisiškai kvalifikuotina povedybine sutartimi (CK 3.102 straipsnio 1 dalis) (b. l. 18-20). Šia Sutartimi atsakovai pakeitė įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, susitardami, kad po Sutarties pasirašymo sutuoktinių įgytas turtas yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė ir už savo skolinius įsipareigojimus kiekvienas sutuoktinis atsako savo asmeniniu turtu, išskyrus atvejus, kai yra sutuoktinių susitarimas vieno iš sutuoktinių skolinius įsipareigojimus užtikrinti arba už juos atsakyti turtu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė (Sutarties 2.3, 2.4, 2.8 punktai). Atsakovų sudaryta Vedybų sutartis 2009-12-22 įregistruota Vedybų sutarčių registre.

Ieškovas teigia, kad 2009-12-21 atsakovų sudaryta povedybinė sutartis yra fiktyvi, sudaryta tik dėl akių, siekiant išvengti skolos pagal ieškovui išrašytą Vekselį grąžinimo.

CK 3.108 straipsnio, reglamentuojančio vedybų sutarties pripažinimą negaliojančia, 1 dalyje nustatyta, kad, be šio Kodekso 3.105 straipsnyje numatytų pagrindų, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat šio Kodekso pirmojoje knygoje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Pagal CK 3.108 straipsnio 3 dalį, vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę reikalauti pripažinti vedybų sutartį negaliojančia dėl jos fiktyvumo. Šis vedybų sutarties negaliojimo pagrindas iš esmės sutampa su CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu bendruoju tariamo sandorio negaliojimo pagrindu – tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismas turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismas turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-362/2012; kt.).

Ieškovas, įrodinėdamas, kad atsakovų 2009-12-21 sudaryta povedybinė sutartis yra fiktyvi, remiasi tuo, jog atsakovas buvo jam skolingas jau iki šios sutarties sudarymo, nes 2009-01-30 išrašytu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu buvo įsipareigojęs iki 2009-04-30 sumokėti ieškovui 16 000 eurų; šio įsipareigojimo atsakovas neįvykdė, šalys ieškojo būdų, kaip išspręsti skolos klausimą, tai užtruko iki 2010 m. pradžios, kai atsakovas pasiūlė išrašyti naują vekselį didesnei sumai. Ieškovo nuomone, 2009-12-21 sutartis atsakovų sudaryta iš anksto numatant negrąžinti skolos ieškovui.

Teismas pažymi, kad teismo posėdyje ieškovas paaiškino, jog, derybose dėl 2010-03-08 vekselio išrašymo jis naudojosi advokato pagalba. Minėta, kad atsakovų 2009-12-21 sudaryta povedybinė sutartis 2009-12-22 įregistruota Vedybų sutarčių registre, t. y. ši sutartis išviešinta prieš 2010-03-08 vekselio, kurio išrašymo aplinkybėmis ieškovas grindžia povedybinės sutarties fiktyvumą, išdavimą. Teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad prieš vekselio išrašymą nesikreipė į viešąjį registrą duomenų, ar skolininkas nėra įregistravęs vedybų sutarties. Darytina išvada, kad ieškovas, priimdamas atsakovo įsipareigojimą pagal 2010-03-08 vekselį, veikdamas apdairiai ir rūpestingai, be to, naudodamasis advokato teisine pagalba, galėjo iš viešojo registro duomenų sužinoti, jog atsakovas yra sudaręs povedybinę sutartį, kurioje nustatyta, kad pagal prievoles, prisiimtas po šios sutarties įsigaliojimo, jis atsako tik savo asmeniniu turtu.

Dėl ieškovo teiginių, kad atsakovas, prašydamas paskolinti pinigų, kaip vieną iš skolos grąžinimo šaltinių nurodė savo sutuoktinės gaunamas pajamas, pažymėtina tai, jog byloje nėra kitų duomenų, kurie būtų pakankamas pagrindas pripažinti įrodyta aplinkybę, kad skolą atsakovas žadėjo grąžinti ir iš sutuoktinės gaunamų pajamų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013-10-21 nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl P. K. negrąžinamų pinigų, nurodyta, jog, apklausiamas kaip liudytojas advokatas M. N., dalyvavęs ginčo šalims pasirašant 2010-03-08 vekselį, parodė, kad jo akivaizdoje ieškovas ir atsakovas nesitarė, jog P. K. skolą grąžins iš žmonos atlyginimo, galbūt apie tai buvo kalbama vėliau (b. l. 47). Minėta, byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų ieškovo poziciją dėl atsakovo pažado skolą grąžinti ir sutuoktinės lėšomis.

Ieškovas remiasi ir tuo, kad, skolindamasis pinigus, atsakovas teigė, jog jų reikia šeimos verslui vystyti. Teismui nepateikta įrodymų, kad atsakovų šeima turi bendrą verslą. Bylos duomenimis, atsakovė yra (duomenys neskelbtini) darbuotoja. Byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė dalyvauja savo sutuoktinio versle. Pažymėtina tai, kad, duodamas paaiškinimus teismo posėdyje, atsakovas nurodė, jog pinigai buvo paskolinti ieškovo ir atsakovo bendram verslui kurti, bendram verslo projektui plėtoti (2014-06-19 teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:31:05-00:38:54). Ieškovas iš esmės neginčijo atsakovo nurodytų aplinkybių. Be to, ieškovo pateiktame 2013-10-21 nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl P. K. negrąžinamų pinigų, užfiksuota, kad telefonu pareiškėjas (ieškovas) paaiškino, jog pinigai buvo paskolinti siekiant sukurti bendrą verslą (b. l. 42).

Nagrinėjamos bylos ir prie šios bylos pridėtų civilinių bylų duomenų analizė neteikia pagrindo pripažinti įrodytais ieškovo argumentų, jog ginčijama povedybinė sutartis atsakovų sudaryta neketinant sukurti realių teisinių pasekmių, t. y. fiktyviai, būtent siekiant išvengti piniginių prievolių ieškovui vykdymo.

Pažymėtina, kad abu atsakovai, duodami paaiškinimus teismo posėdyje, nurodė iš esmės vienodas jų tarpusavio santykių aplinkybes, t. y. kad jų, kaip sutuoktinių, ryšiai faktiškai yra nutrūkę seniai, nuo 2006 m. jie negyvena kartu, atsakovas gyvena Kaliningrade, kur dirba nuo 1991 m. Atsakovai vienodai nurodė, kad povedybinės sutarties sudarymą inicijavo atsakovė po to, kai atsakovas, siekdamas padengti jam nepasisekusio verslo skolas, įkeitė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą ir vieninteliu atsakovės, nedalyvaujančios sutuoktinio versle, turtu liko jos gaunamas darbo užmokestis. Pažymėtina, kad atsakovų paaiškinimus patvirtina kitų byloje esančių duomenų analizė: iš 2013-10-21 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl P. K. negrąžinamų pinigų, turinio, taip pat civilinės bylos Nr. 2-3144-726/2011 pagal pareiškėjų P. K. ir E. K. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, civilinės bylos Nr. 2-1807-727/2013 pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl skolininko P. K. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalies nustatymo medžiagos matyti, kad atsakovai nurodė analogiškas aplinkybes, jų paaiškinimuose nėra prieštaravimų. Atsakovų ketinimų nutraukti santuoką realumą, be jų paaiškinimų ir kituose rašytiniuose įrodymuose esančių duomenų, patvirtina ta aplinkybė, kad, paduodant pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, atsakovė, atsižvelgdama į su atsakovu pasirašytos Santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygas, išsiregistravo iš šeimos buto, kuris po santuokos nutraukimo turėjo likti atsakovo nuosavybė, ir deklaravo savo gyvenamąją vietą kitame bute (b. l. 58).

Išanalizavęs ir įvertinęs nagrinėjamoje byloje ir prie jos pridėtose dviejose civilinėse bylose esančių duomenų visumą, teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrindu nurodytų aplinkybių, t. y. kad ginčijama 2009-12-21 povedybinė sutartis yra fiktyvi ir kad ją sudarant buvo siekiama išvengti atsakovo P. K. piniginių prievolių ieškovui vykdymo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Priešingai, byloje išanalizuoti įrodymai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad, sudarydami 2009-12-21 povedybinę sutartį, atsakovai siekė sukurti realias teisines pasekmes, t. y. pakeisti įstatymo nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą į asmeninės nuosavybės, šio tikslo buvo siekiama dėl to, jog, šalių santuokiniams ryšiams esant iširusiems, atsakovei nekiltų atsakomybė už atsakovo prievoles, atsirandančias dėl jo vykdomo verslo ar kitokios veiklos. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti, kad 2009-12-21 povedybinė sutartis atsakovų būtų sudaryta siekiant neteisėtų tikslų. Be to, ši sutartis buvo tinkamai išviešinta, ieškovas iki 2010-03-08 vekselio išrašymo turėjo realias galimybes sužinoti apie tokios sutarties buvimą.

Išdėstytų motyvų pagrindu ieškovo reikalavimas dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia ieškinyje nurodytu pagrindu atmetamas kaip neįrodytas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui pripažinti vedybų sutartį negaliojančia pareikšti

Atsakovai prašė atmesti ieškinį ir dėl to, kad reikalavimas dėl vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia pareikštas praleidus CK 3.106 straipsnio 4 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Pripažintini pagrįstais atsakovų argumentai, kad apie 2009-12-21 sudarytą povedybinę sutartį ieškovas turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio mėnesį. Šios sutarties kopijos buvo pateiktos į civilinę bylą Nr. 2-1807-727/2013 pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl skolininko P. K. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalies nustatymo, kartu su 2012-12-14 suinteresuoto asmens E. K. atsiliepimu į pareiškimą. Be to, apie tokios Sutarties buvimą nurodyta antstolio, vykdančio išieškojimą pagal ieškovui notaro išduotą vykdomąjį įrašą, 2012-12-03 patvarkyme, kuris buvo išsiųstas ir išieškotojui M. P. (civilinė byla Nr. 2-1807-727/2013, b. l. 16-18, 19-20).

Kartu pažymėtina tai, kad CK 3.106 straipsnis reglamentuoja vedybų sutarties pakeitimą ir nutraukimą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas vedybų sutarties pakeitimui ar nutraukimui ginčyti. Vedybų sutarties pripažinimą negaliojančia reglamentuoja CK 3.108 straipsnis. Šioje teisės normoje nėra nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia pareikšti. Dėl to tokiam reikalavimui taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. Dėl nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo ieškovo ieškinį atmesti, kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų

Dėl ieškovo inicijuoto teismo proceso valstybė patyrė 17 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atmetus ieškinį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nutarė:

atmesti ieškovo M. P. ieškinį atsakovams P. K. ir E. K. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Priteisti iš ieškovo M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17 Lt (septyniolika litų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Nurodytą sumą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB bankas „Swedbank“ arba sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, banko Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje. Įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.