Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-09 · Administracinė byla Nr. I-7529-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-09
Bylos Nr.
I-7529-142/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01413-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
K. N.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7529-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-01413-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

K. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų, atlyginimą (b. l. 1). Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas kankinančiomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodo, kad kameros buvo 6 kv. m., o jose buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų. Paaiškina, kad kamerose buvo drėgna, jose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, o į tualetą buvo galima nueiti tik 3 kartus per parą. Anot pareiškėjo, kamerose siautė parazitai ir graužikai, nebuvo ventiliacijos. Taip pat nurodo, kad duše buvo tik viena prausimosi vieta (vienas purkštas), o praustis buvo vedami visi kameroje buvę asmenys. Paaiškina, kad areštinės stogas yra šiferinis, pastato konstrukcijose yra asbesto. Pareiškėjo nuomone, patirtai žalai atlyginti adekvati bei protingumo ir teisingumo principus atitinkanti suma yra 100, 00 Eur.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 152). 2015 m. spalio 30 d. teisme gautas pareiškėjo raštas, kuriame pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 153).

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Komisariatas), atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–50). Nurodo, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos kilimo fakto, nepateikė jokių duomenų apie savo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl laikymo sąlygų areštinėje poveikio pareiškėjui masto, pobūdžio ar intensyvumo. Komisariato vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, praėjus daugiau nei metams nuo jo buvimo areštinėje, kuris truko nepilnas 2 paras.

Teismo posėdyje Komisariato atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 149).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės pagrįstumas.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. Komisariato, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Komisariato neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl Komisariato (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja Komisariato veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų Komisariato neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad Komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Komisariatas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 5 d. (nepilnas 2 paras). Komisariato atsiliepimas pareiškėjui įteiktas 2015 m. balandžio 24 d. (b. l. 147). Pareiškėjas teismui nenurodė, kad atsiliepime nurodytas jo buvimo Komisariate laikotarpis yra klaidingas. Be to, Komisariato nurodyto laikotarpio teisingumą patvirtina ir tyrėjos 2013 m. liepos 2 d. nutarime nurodytas laikotarpis, kuriam pareiškėjas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo turėjo būti etapuotas į Komisariato areštinę (b. l. 57). Atitinkamai, šį laikotarpį taip pat patvirtina teismui pateiktos ataskaitos apie laikomus asmenis (b. l. 96–100). Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad pareiškėjo buvimo Komisariate laikotarpis buvo nuo 2013 m. liepos 3 d. 14.20 val. (b. l. 96) iki 2013 m. liepos 5 d. 14.00 val. (b. l. 100) (toliau – ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skunde teigia, kad 6 kv. m. kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų.

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus; vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 3 d. nuo 14.20 val. iki 20.00 val. buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 6,09 kv. m., kartu su dar vienu asmeniu (b. l. 55, 96–97), o likusią 2013 m. liepos 3 d. dalį, 2013 m. liepos 4 d. ir 2013 m. liepos 5 d. iki 14.00 val. buvo vienas laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas 5,72 kv. m. (b. l. 55, 97–100). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 3 d. beveik 6 val. buvo laikomas neužtikrinant Taisyklėse įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Konstatuotina, kad Komisariatas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jo laikymas areštinėje neatitiko higienos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, o 60 punkte nustatyta, kad asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Komisariatas nurodė, kad pareiškėjas nebuvo išvestas į dušą, atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo buvimo Komisariate laikotarpį ir į tai, kad pareiškėjas tokio pageidavimo nereiškė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prausimosi patalpose yra įrengtos dvi dušo patalpos (b. l. 131). Komisariato duomenimis, 2012 m. pabaigoje buvo suremontuotos 4 areštinės kameros, pakeistos jose sanitarinio mazgo plytelės. Remontas buvo atliktas ir kameroje Nr. 5 (b. l. 93), kurioje pareiškėjas praleido didžiąją dalį ginčo laikotarpio (t. y. apie 1,5 paros). Pareiškėjo skundo teiginius dėl asbesto Komisariato areštinės pastato konstrukcijose paneigia byloje esantys įrodymai, patvirtinantys, kad 2006 m. pastato stogas buvo įrengtas iš plieninių lakštų (b. l. 133). Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 4 d. buvo išvestas į pasivaikščiojimų kiemelį (b. l. 130). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Komisariato areštinės administraciją su pretenzijomis dėl laikymo kameroje sąlygų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus patikrinimų metu pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, nenustatyti. Be to, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Komisariatas) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo).

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje vis dėlto buvo konstatuoti Komisariato neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kankinančiomis ar žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl minimalaus ploto trūkumo buvo pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į tai, kad jie tęsėsi itin trumpai – vos keletą valandų. Konstatuotina, kad pareiškėjas nepatyrė žalos CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atitinkamai, vertintina, kad pažeidimo aspektu neegzistuoja kitos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo patirta skriauda atlyginama asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad šiuo atveju tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė