Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų teisėja Iveta Pelienė, dalyvaujant pareiškėjos advokatei Daivai Gadliauskienei., atsakovės atstovui T. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Herkus Agro“ atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos prie finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016-06-27 sprendimą Nr. S-140(7-84/2016); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016-03-25 sprendimą Nr.69-28; 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2015-12-16 sprendimą Nr.(36.9)FR0682-778.

Skunde pareiškėja nurodė, kad Panevėžio AVMI, atlikusi UAB „Herkus Agro“ PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2013-06-30, 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (36.9) FR0682-778, kuriuo nusprendė patvirtinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus 2015-10-15 patikrinimo akte Nr. (42.59) FR0680-712 papildomai apskaičiuotą 80 335,67 Eur PVM, 19 281,81 Eur PVM delspinigių ir skirti 16 067 Eur PVM baudą. Nesutikdama su Panevėžio AVMI 2015-12-16 sprendimu, UAB „Herkus Agro“ (toliau – ir Bendrovė) jį apskundė Inspekcijai, kuri išnagrinėjusi skundą 2016 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 69-28, patvirtino Panevėžio AVMI 2015-12-16 sprendimą. Nesutikdama su Inspekcijos 2016-03-25 sprendimu Nr. 69-28, UAB „Herkus Agro“ jį apskundė MGK. MGK, nepranešusi apie skundo nagrinėjimo laiką ir vietą, išnagrinėjo skundą ir 2016-06-27 priėmė sprendimą Nr. S-140(7-84/2016), kuriuo patvirtino Inspekcijos 2016-03-25 sprendimą Nr. 69-28.

Pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutinka. Paaiškina, kad UAB „Herkus Agro“, būdama PVM mokėtoja ir vykdydama grūdų, neperdirbto tabako, sėklų ir pašarų gyvuliams didmeninės prekybos veiklą apie parduodamą žemės ūkio produkciją paskelbė pirkimų pardavimų portaluose SS.LV ir SOOV.EE. SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik, kaip ir kiti UAB „Herkus Agro“ klientai (pirkėjai), pasiūlė pareiškėjai sudaryti žemės ūkio produkcijos tiekimo vienkartinius sandorius atitinkamam produkcijos kiekiui tiekti. UAB „Herkus Agro“ tiekiamai žemės ūkio produkcijai taikė 0 proc. PVM tarifą, vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėja prieš sudarydama sutartis su SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik apsilankė Europos Komisijos (http://europa.eu.int/vies/') interneto svetainėje ir įsitikino, kad minėtos bendrovės yra įsiregistravusios PVM mokėtojais ir turi PVM mokėtojo kodą. Pareiškėja pirkėjų PVM kodų galiojimą minėtoje Europos komisijos interneto svetainėje stebėjo per visą žemės ūkio produkcijos tiekimo laikotarpį. Taip pat ėmėsi papildomų priemonių įsitikinti, kad pirkėjai yra realūs ir tikrai vykdo veiklą, t. y. domėjosi bankų bendrųjų sąlygų reikalavimais, kurie reglamentuoja klientų identifikavimą. Sandoriai buvo sudaryti įsitikinus, jog minėtos bendrovės realios ir vykdo realią ūkinę finansinę veiklą, jos yra įregistruotos PVM mokėtojomis ir turi PVM mokėtojo kodą.

Estijos mokesčių administratorius išregistravo OÜ Hilman Grupp iš PVM mokėtojų 2013-06-29, o paskutinį prekių tiekimą UAB „Herkus Agro“ įvykdė 2013-06-20. Latvijos mokesčių administratorius išregistravo SIA „LKF Grupa“ iš PVM mokėtojų 2013-05-30, o paskutinį prekių tiekimą UAB „Herkus Agro“ įvykdė 2013-03-05. Estijos mokesčių administratorius išregistravo OÜ Balt Sentrik iš PVM mokėtojų 2013-06-11, o paskutinį prekių tiekimą UAB „Herkus Agro“ įvykdė 2013-05-13. Šios aplinkybės rodo, kad UAB „Herkus Agro“ elgėsi rūpestingai, prekes tiekė atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, ėmėsi papildomų priemonių, kad įsitikinti, jog pirkėjai yra realūs ūkio subjektai, vykdantys ūkinę finansinę veiklą, nes tik tokie subjektai galėjo ir gali būti SEB ir AS Eesti Krediidipank bankų klientais.

Pareiškėja paaiškina, kad minėtoms bendrovėms produkcija buvo tiekiama pagal žodines prekių tiekimo sutartis. Siekiant išvengti nesusipratimų atsiskaitymuose už patiektą produkciją, pirkėjai buvo įpareigoti už UAB „Herkus Agro“ tiekiamą produkciją sumokėti išankstiniu pavedimu, o prekes išsigabenti savo transportu. Bendrai tokiais vienkartiniais išankstiniais susitarimais buvo sutartas 865 t žemės ūkio produkcijos tiekimas į Europos bendrijos šalis.

Pareiškėja sudarė sutartį su OÜ Hilman Grupp per atstovą - vadybininką P. K., kuris UAB „Herkus Agro“ direktoriui pateikė darbuotojo pažymėjimą su nuotrauka ir asmens duomenimis. P. K. darbo pažymėjimo duomenys atitiko P. K. asmens dokumentų duomenis. Be to, P. K. pateikė savo kontaktinius duomenis, o būtent: telefono Nr. (duomenys neskelbtini), el. pašto adresą: (duomenys neskelbtini). Šiuo elektroniniu paštu pirkėjas naudojosi, teikdamas patvirtintus banko pavedimus, pretenzijas dėl produkcijos kokybės, atsiskaitymų suderinimo aktus. P. K. informavo, kad jo atstovaujamos bendrovės direktorius ir valdybos narys yra H. V.. Bendrovė šią informaciją pasitikrino internetinėje erdvėje www.inforegister.ee ir ji atitiko tikrovę.

Estijos mokesčių administratorius savo atsakyme (2014-10-02 TIMS raštas Nr. (25.7-09)-Rl-5210) Panevėžio AVMI inspekcijai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-10-31 iki 2013-08-27 H. V. buvo įmonės Hilman Grupp akcininkas, valdybos narys. P. K. atliko tiekiamų prekių (rapsų) nepriklausomus kokybės tyrimus, derino kainas bei kiekius ir organizavo prekių išsigabenimą iš Lietuvos Respublikos. Be to, P. K. prekių tiekimo metu bendravo su ūkininku Š. Š., paimant produkcijos pavyzdžius tyrimui. Rapsų kokybę nustatinėjo tiek UAB „Herkus Agro“, tiek ir pirkėjas. Pirkėjas sutardavo produkcijos išgabenimo dieną, susitarus dėl produkcijos kokybės parametrų ir kainos. Pažymi, kad atlikus rapsų kokybės tyrimus, atitikties deklaracijoje (deklaration of conformity) pasirašydavo rapsą išgabenimui priėmęs pirkėjo samdomas vairuotojas. Pirkėjas prekių išgabenimui iš Lietuvos samdė Estijos įmonę Ruuben OÜ. Pirkėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl rapsų kokybės. Estijos mokesčių administratorius savo atsakyme (2015-07-23 TIMS raštas Nr.(25.7-39-2) Rl-4121) parvirtino, kad pagal įmonės Ruuben OÜ įgalioto asmens A. K. paaiškinimą Ruuben OÜ vežė prekes Hilman Grupp OÜ. Užsakymus dėl kiekvieno transportavimo pateikdavo telefonu P. K. iš įmonės Hilman Grupp OÜ. P. K. taip pat nurodydavo transporto įmonės savininkui A. K. prekių pakrovimo ir iškrovimo vietas. Estijos mokesčių administratorius pažymėjo, kad iš Ruuben OÜ banko sąskaitos išrašo matyti, kad ši bendrovė vykdė sandorius su Hilman Grupp OÜ. Apmokėjimo paaiškinime Ruuben OÜ sumokėjo už įsigytas prekes įmonei Hilman Grupp OÜ ir atsiėmė mokestį už transportavimo paslaugas.

Estijos administratorius tik 2014-06-16 su paklausimu kreipėsi į Lietuvos mokesčių administratorių dėl duomenų surinkimo apie savo šalies piliečius: H. V., P. K., A. K., R. K.. UAB „Herkus Agro“ direktorius Panevėžio AVMI apie šiuos asmenis pateikė visą turimą informaciją. Atsižvelgiant į tai, galima daryti prielaidą, kad tik 2014 metais Estijos administratorius įvardijo OÜ Hilman Grupp kaip „buferinę“ įmonę. 2013 metų lapkričio mėnesį OÜ Hilman Grupp atstovas H. V., atvykęs į Estijos administratoriaus biurą, negalėjo prisiminti verslo partnerių, negalėjo konkrečiai apibūdinti sandorių, tačiau Estijos administratorius tokius duomenis galėjo nustatyti pagal banko sąskaitų išrašus, kaip tai padarė su vežėjo kompanijos Ruuben OÜ banko sąskaita. Pagal Ruuben OÜ banko sąskaitos išrašus Estijos administratorius nustatė, kad minėta įmonė prekiavo su OÜ Hilman Grupp - sumokėjo už įsigytas prekes ir atsiėmė mokestį už transportavimo paslaugas, suteiktas OÜ Hilman Grupp. Estijos administratorius nurodo, kad audito departamentas, atlikęs įmonės Ruuben OÜ patikrinimą nustatė transporto paslaugų teikimą OÜ Hilman Grupp. Taigi, nors Estijos administratorius netikrino OÜ Hilman Grupp banko sąskaitų išrašų, tačiau nurodė, kad negali patvirtinti ar paneigti sandorių tarp OÜ Hilman Grupp ir UAB „Herkus Agro“.

Estijos mokesčių administratorius savo atsakymuose Panevėžio AVMI patvirtino įmonių OÜ Hilman Grupp ir Ruuben OÜ veiklos faktą 2013 metais, o kita informacija apie įmonės veiklą atsirado tik 2014 metais. Tuo tarpu UAB „Herkus Agro“ sandorius vykdė 2013-02-15- 2013-06-20 laikotarpiu, kai tokių duomenų neturėjo ir neskelbė nei Lietuvos, nei Estijos mokesčių administratoriai.

UAB „Herkus Agro“ su OÜ Balt Sentrik sudarė sutartį per jos atstovą T. S., kuris nurodė, jog bendrovei vadovauja I. P., o jam ji yra viena iš jo atstovaujamų įmonių. OÜ Balt Sentrik prekių išgabenimui iš Lietuvos samdė Estijos įmonę Viljavedaja OÜ, kurią atstovavo A. A.. Estijos mokesčių administratorius atsakyme Panevėžio AVMI nurodė, kad minėtos įmonės valdybos nariais buvo: iki 2013-03-07 T. Š., po jo I. P.. PVM deklaracijose Balt Sentrik OÜ deklaravo įsigijimus Bendrijos šalyse tiktai už 2013 metų kovo mėnesį – 14300 Eur. Pžymi, kad UAB „Herkus Agro“ pardavė OÜ Balt Sentrik žemės ūkio produkciją 14356 Eur vertės 2013 metų kovo mėnesį, todėl šios aplinkybės patvirtina, jog OÜ Balt Sentrik deklaravo prekių įsigijimą Lietuvos Respublikoje. Estijos administratorius raštuose nurodė, kad OÜ Balt Sentrik užsakinėjo transportavimo paslaugas iš OÜ Viljavedaja. Pastaroji OÜ Balt Sentrik 2013-05-15 išrašė sąskaitą už 1500 Eur. Atkreipia dėmesį į tai, kad Estijos įmonė OÜ Viljavedaja, registruota adresu Radvila 53B, 51014 Tartu, Estonija, reg. Nr.10736877, tik nuo 2013-12-10 vadinasi ATL corp AS.

UAB „Herkus Agro“ sudarė sutartį su SIA „LKF Grupa“ atstovu T. S.. Susitikimo Rygoje metu UAB „Herkus Agro“ direktoriui minėtas asmuo taip pat pateikė darbuotojo pažymėjimą su nuotrauka ir vizitinę kortelę, patvirtinančius, kad T. S. yra SIA „LKF Grupa“ direktorius. T. S. 2013-02-28 elektroniniu paštu, kurio adresas (duomenys neskelbtini), atsiuntė „SIA LKF Grupa“ identifikacinius duomenis: rekvizitus ir nurodė banko atsiskaitomosios sąskaitos numerį. Minėta bendrovė prekių transportavimui samdė Estijos įmonę OÜ Viljavedaja. Prekių išgabenimą derino su OÜ Viljavedaja vadybininku A. A., dirbusiu įmonėje 2013 m. kovo - gegužės mėnesiais.

Estijos mokesčių administratorius atsakyme Panevėžio VMI informavo, kad įmonei SIA „LKF Grupa“ atstovavo T. S., o A. A. tuo metu pardavė paslaugas Latvijos įmonei „LKF Grupa“ už 1150 Eur. Apklaustas vairuotojas M. J. patvirtino, kad prekes tikrai išvežė iš Lietuvos.

Pažymi, kad UAB „Herkus Agro“ prekių tiekimą įformino PVM sąskaitomis- faktūromis, kurios atitinka PVM įstatymo reikalavimus. PVM sąskaitose-faktūrose įrašyti pirkėjai yra registruoti PVM mokėtojais, turintys galiojančius PVM mokėtojo kodus. Bendrovė patikrinimo metu pateikė visus duomenis patvirtinančius, kad žemės ūkio produkcija buvo tiekiama pirkėjams vykdant sutarčių sąlygas t. y. tik atlikus mokėjimo pavedimus, o prekes išsigabeno patys pirkėjai. Įmonės žemės ūkio produkciją išsigabendavo iš Lietuvos patys savo šalyse samdytomis transporto priemonėmis pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau - Konvencija). Krovinio vežimo sutartys yra patvirtinamos žemės ūkio produkcijos gabenimo važtaraščiais (CMR). Remdamasi Konvencijos nuostatomis UAB „Herkus Agro“ perdavė krovinį vežėjo dispozicijon, įforminusi reikiamus dokumentus. PVM sąskaitos faktūros buvo įrašytos į CMR. Transporto kompanijų atstovai - vairuotojai apie gautą krovinį pasirašė PVM sąskaitose-faktūrose ir CMR. Pretenzijų dėl krovinių paradimų ar kitokio krovinio gedimo UAB „Herkus Agro“ negavo. Pirkėjai apmokėjo už patiektas prekes, perdavė grįžtamus CMR.

Lietuvos Respublikos įstatymai neįpareigoja mokesčio mokėtojo kontroliuoti partnerių veiklos. UAB „Herkus Agro“ įvykdė visus Lietuvos Respublikos įstatymais reglamentuotus reikalavimus, t. y. užtikrino, kad PVM sąskaitomis faktūromis būtų įformintas prekių tiekimas, į PVM sąskaitas faktūras įtraukė krovinius priėmusios transporto kompanijos darbuotojus - vairuotojus, kurie savo parašais patvirtino krovinio priėmimą pervežimui ir perdavimui pirkėjo dispozicijon.

2013-06-13 Panevėžio AVMI Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr.(OPP-M)-87, kurios pagrindu buvo grąžinta PVM permoka UAB „Herkus Agro“, patvirtina, kad pažeidimų nebuvo nustatyta. 2013 metais Panevėžio AVMI priėmė sprendimus grąžinti mokesčio permokas, tame tarpe susijusias ir su SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik. Šios aplinkybės rodo, kad ne tik UAB „Herkus Agro“, bet ir Lietuvos bei Estijos mokesčių administratoriai neturėjo neigiamos informacijos apie minimas įmones ir jos neskelbė. Sandoriu metu PVM mokėtojų kodai SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik nacionalinėse duomenų bazėse buvo pripažinti galiojančiais ir buvo parodyti sistemoje VIEŠ. UAB „Herkus Agro“ veikė sąžiningai ir pakankamai rūpestingai, vadovavosi PVM įstatymo reikalavimais. Patikrinimo metu pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius teisę į kitą ES valstybę narę tiekiamas prekes apmokestinti taikant 0 proc. PVM tarifą ir, kad nedalyvavo prekių pirkėjo galimame sukčiavime mokesčių srityje, aktyviai bendradarbiavo tiek su Estijos, tiek su Lietuvos mokesčių administratoriais ir jiems pateikė visą turimą informaciją apie pirkėjus. Mano, kad UAB „Herkus Agro“, priešingai nei nurodė Panevėžio AVMI, Inspekcija bei MGK savo sprendimuose, įrodė, kad žemės ūkio produkciją tiekė į kitą valstybę narę ir ji buvo išgabenta Lietuvos, kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir turinčiam galiojantį PVM mokėtojo kodą.

UAB „Herkus Agro“ mano, kad jai nepagrįstai nuspręsta taikyti standartinį PVM tarifą, apskaičiuoti PVM delspinigiai ir paskirta bauda, todėl skundžiamus sprendimus prašo panaikinti.

Inspekcija atsiliepimu su skundu nesutinka, paršo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2013 m. birželio mėn. PVM sąskaitomis faktūromis įformino tiekimus šioms įmonėms: SIA „LKF Grupa” (2013-05-30 išregistruota iš PVM mokėtojų), OÜ Hilman Grupp (2013-06-29 išregistruota iš PVM mokėtojų), OÜ Balt Sentrik (2013-06-11 išregistruota iš PVM mokėtojų). Pareiškėja sandorius su minėtomis įmonėmis apskaitė kaip tiekimus į kitas ES valstybes nares ir apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu pagal PVMĮ 49 str. 1 dalį. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos vykdomi tiekimai minėtoms įmonėms tenkino ne visas 0 proc. PVM tarifo taikymui reikalaujamas sąlygas. SIA „LKF Grupa”, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik nepripažintini kaip apmokestinamieji asmenys ir kad įmonės įgijo prekių disponavimo teisę, t. y. įgijo prekes disponuoti kaip savo.

Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu Inspekcija kreipėsi į Latvijos ir Estijos mokesčių administratorius dėl pareiškėjos vykdytų tiekimų šioje byloje minimoms įmonėms. Estijos Centrinė ryšių įstaiga nurodė, jog remiantis duomenų bazės duomenimis OÜ Hilman Grupp yra buferinė įmonė. Įmonės valdybos narys R. P. ir buvęs vadybos narys H. V. yra traktuojami kaip šešėliniai asmenys. Įmonė išregistruota iš Estijos PVM mokėtojo registro dėl ekonominės veiklos nevykdymo Estijoje (2014-06-25 raštas Nr. (36.3 JAPS)-6K-1716). Dėl OÜ Balt Sentrik Estijos Centrinė ryšių įstaiga nurodė, jog jiems su minėta įmone susisiekti nepavyko. Įmonės juridiniu adresu randasi gyvenamasis namas. Estijos mokesčių administratorius nurodė, jog nebuvo galimybės gauti informacijos ir dokumentų, todėl negali patvirtinti sandorių, OÜ Balt Sentrik buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kadangi įmonės ekonominė veikla nebuvo įrodyta. Įmonė 2013 metais darbuotojų neturėjo, įmonė transporto priemonių ar turto neturi (2014-09-16 raštas Nr. (25.7-09)-R1-4929). Latvijos Centrinė ryšių įstaiga nurodė, jog įmonė SIA LKF Grupa išregistruota iš PVM mokėtojų registro, todėl Latvijos mokesčių administratorius negali pateikti prašytos informacijos. Įmonėje darbuotojų nėra, apie juos Latvijos mokesčių administratoriui informacijos pateikta nebuvo. Prekių įsigijimų iš kitų ES PVM mokėtojų nedeklaruota, įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kadangi PVM deklaracijose pateikė neteisingą informaciją (2014-09-02 raštas Nr. (25.7-09)-R1-4680. Atsižvelgus į tai, jog Latvijos ir Estijos mokesčių administratoriai nurodė, jog SIA „LKF Grupa”, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik neteikė PVM deklaracijų, nebuvo deklaruoti sandoriai ar įsigijimai su pareiškėja, įmonės yra nevykdančios ekonominės veiklos, o OÜ Hilman Grupp yra buferinė įmonė, Centrinis mokesčių administratorius atkreipia dėmesį, jog LVAT yra konstatavęs, jog sukčiavimas PVM savaime reiškia, kad tokį sukčiavimą atliekantys asmenys nėra laikytini apmokestinamaisiais asmenimis, veikiančiais kaip tokiais. Atitinkamai tai leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinama viena iš PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomųjų sąlygų, kad toks tiekimas būtų neapmokestinamas PVM, t. y. ginčo prekės nebuvo tiekiamos apmokestinamajam asmeniui.

Siekiant nustatyti ar SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik įmonės įgijo prekėmis disponuoti kaip savo, Centrinis mokesčių administratorius atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie įrodytų prekių perdavimą PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms įmonėms. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėja siekdama įrodyti, jog prekės buvo perduotos būtent SIA „LKF Grupa”, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik įmonėms, yra pateikusi tarptautinius krovinių vežimo važtaraščius (CMR) ir (duomenys neskelbtini) (OÜ Hilman Grupp) elektroninio laiško kopiją, kurioje yra išreikšta pretenzija dėl prekių kokybės. Inspekcija pažymi, kad CMR važtaraštis yra įrodymas, patvirtinantis, kad yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Tam tikrais atvejais CMR gali būti ir dokumentu įrodančiu prekių perdavimą – įteikimą PVM sąskaitose faktūrose nurodytam prekių pirkėjui (savininkui).Šiuo atveju prekės buvo pristatytos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytais (pirkėjų) adresais, o kitiems, su prekių tiekimu tiesiogiai nesusijusiems subjektams. CMR nurodyti adresai yra nekonkretūs, nurodyta tik šalis ir miestas, mokesčių administratoriui atlikus pateiktų dokumentų analizę ir atlikus su byloje susijusių subjektų patikrinimus (vežėjų), nustatyti prekių pristatymo adresai, kurie nesutampa su pareiškėjos pateiktų PVM sąskaitų faktūrų adresais.

Inspekcijos prašymu Estijos ir Latvijos mokesčių administratoriai kreipėsi į prekes gabenusias įmones, apklausė krovinį gabenusius vairuotojus bei pateikė paaiškinimus, kuriuos pavyko paimti.

Dėl OÜ Hilman Grupp Estijos mokesčių administratorius savo atsakyme (2015-07-23 raštas Nr. (25.7-39-2)R1-4121) nurodė, kad pagal įmonės Ruuben OÜ įgalioto asmens A. K. paaiškinimą Ruuben OÜ vežė prekes Hilman Grupp OÜ, raštiška krovinio gabenimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Pasak A. K., prekės buvo iškrautos Taline Kopli uoste ir dar kitoje vietoje, kurios jis neatsimena <...>. Estijos mokesčių administratorius atsakyme taip pat nurodė, kad Audito departamentas atliko įmonės Ruuben OÜ patikrinimą už 2013 m. vasario ir kovo mėn. Tikrinamu laikotarpiu Ruuben OÜ teikė transporto paslaugas įmonei Hilman Grupp OÜ, taip pat Ruuben OÜ iš Hilman Grupp OÜ pirko rapsus, pašarinius kviečius ir atsargines automobilių dalis. Ruuben OÜ pardavė pirktus rapsus įmonei Avena Nordic Grain OÜ. Patikrinimo metu nustatyta, kad Ruuben OÜ tik transportavo rapsus ir pašarinius kviečius įmonei Hilman Grupp OÜ, o pirkimo sandoriai su Hilman Grupp OÜ ir Avena Nordic Grain OÜ buvo fiktyvūs. Prekės tiesiogiai gabentos įmonei Avena Nordic Grain OÜ. Įmonės Ruuben OÜ darbuotojas I. O. paaiškino, kad A. K. (Ruuben OÜ savininkas) nurodydavo prekių pakrovimo vietą ir laiką. Prekės buvo iškrautos Bekker uoste Taline įmonės Avena Nordic Grain OÜ (pagrindinė veikla – grūdų, neperdirbto tabako, sėklų ir pašarų didmeninė prekyba) sandėlyje. Pagal CMR dokumentus, prekių gavėjas buvo Hilman Grupp OÜ. I. O. nežino, su kokiais dokumentais prekės buvo priimtos Bekker uoste. Prekės buvo pasvertos ir išpiltos. I. O. nežino asmenų, kurie priėmė prekes, pavardžių, nežino, ar jie atstovavo įmonei Hilman Grupp OÜ. Bekker uoste CMR dokumentai nepasirašyti. Kitas įmonės Ruuben OÜ darbuotojas R. K. pateiktame paaiškinime teigė, kad A. K. jam nurodydavo prekių pakrovimo laiką ir vietą. Prekės buvo iškrautos Rakvere, R. K. tikslaus adreso neatsimena.

Dėl SIA „LKF Grupa“ nustatyta, jog transporto paslaugas teikė Estijos įmonė Viljavedaja OÜ (dabar-ATL corp AS). Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog SIA „LKF Grupa“ yra Latvijoje registruota įmonė (Bullu iela, 36, Riga LV-1055), tačiau pagal byloje esančius CMR nustatyta, jog prekės buvo nugabentos ne Latvijos įmonei, o į Estiją. Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad SIA „LKF Grupa“ valdybos narys ir atstovas - K. P.. Registruota veikla individualios krovinių gabenimo paslaugos, įmonėje darbuotojų nėra. Latvijos mokesčių administratorius vykdytų sandorių nepatvirtino. Estijos mokesčių administratorius informavo, kad įmonei SIA „LKF Grupa” atstovavęs T. S. yra teistas. J. A., su kuriuo buvo derintos gabenimo sąlygos, tuo metu dirbo (nuo 2013-03 iki 2013-05) ATL corp AS ir pardavė pervežimo paslaugas Latvijos įmonei SIA „LKF Grupa“ už 1 150 EUR. Apklaustas vairuotojas M. J. negalėjo nurodyti, kada ir kas CMR krovinio gavimo laukelyje uždėjo spaudą ir kokias įmones šie asmenys atstovavo.

Dėl OÜ Balt Sentrik Estijos mokesčių administratorius nurodė, kad nepavyko susisiekti su Balt Sentrik OÜ, 2013 m. darbuotojų nėra, veikla yra nežinoma, įmonė turto neturi, atstovai pas mokesčių administratorių neatvyko. Įmonės nurodytu adresu rastas gyvenamasis namas, veikla šiuo adresu nevykdoma. Pareiškėjos direktoriaus mokestiniam tyrimui pateiktoje lentelėje nurodyta, kad kviečiai, parduoti OÜ Balt Sentrik vardu, buvo iškrauti Tartu Mill AS – Tartu Estija, o rapsai - Tartu Mill AS - Rakvere, Oli 3 (sandėliai) Estija, tai yra ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytais adresais. Pagal byloje pateiktus CMR negalima nustatyti konkrečios prekių iškrovimo vietos, kuri patvirtintų, jog prekes gavo būtent OÜ Balt Sentrik, kadangi paskirties vieta nurodyta abstrakčiai, tik miestas ir šalis, arba tik šalis.

Inspekcija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos pateiktuose CMR važtaraščiuose nustatyti akivaizdūs trūkumai, t. y. nenurodyta tiksli prekių iškrovimo vieta (nurodyta tik šalis ir miestas), CMR važtaraščių 24 grafoje visais atvejais nenurodyta krovinio iškrovimo/gavimo data, nenurodytos prekes gavusios įmonės atstovų duomenys (vardas, pavardė).Įmonių spaudai ar nenustatytų asmenų parašai 24 CMR langelyje, neidentifikuojant pasirašiusiojo asmens, savaime neįrodo, kad prekės yra perduotos krovinio gavėjo įgaliotam asmeniui. Pareiškėja, būdama prekių siuntėja, žinodama, jog jai teks pareiga įrodyti 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą mokestine prasme, kaip rūpestingas mokesčių mokėtojas, turėjo pasirūpinti ir šių rekvizitų buvimu, nes jie padeda užtikrinti visapusiškos informacijos apie krovinio išgabenimą ir jo perdavimą pirkėjui ar jo įgaliotam asmeniui buvimą.

Inspekcija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad konstatavus, jog prekių tiekimas įvyko ne apskaitos dokumentuose nurodytiems subjektams, tai yra įmonės, kurios atvaizduotos PVM sąskaitose faktūrose, SIA „LKF Grupa“,, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik, neįgijo prekių naudoti kaip savo, visuomet yra vertinamas prekių tiekėjo, šiuo atveju pareiškėjos sąžiningumas, ar Pareiškėja nesukčiavo ir nepiktnaudžiavo savo teisėmis.

Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu pareiškėjos nesąžiningumą ir nesidomėjimą savo kontrahentų veikla patvirtina mokestinio patikrinimo metu nustatyti faktai ir byloje esantys įrodymai. Patikrinimo metu įvertinus pateiktus dokumentus, paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pareiškėja su pirkėjais raštiškų sutarčių nesudarinėjo. Pareiškėjos direktorius paaiškinimuose yra nurodęs, jog pirkėjų atstovai prekių pakrovimo metu nedalyvavo, tik vairuotojai užpildydavo CMR ir pasirašydavo PVM sąskaitose faktūrose, kad sąskaitą gavo. Pareiškėja sandorių sudarymo metu apsiribojo tik formalių veiksmų atlikimu (be viešoje VIES sistemoje tikrinto PVM kodo ir, pasak direktoriaus, parodyto įmonės atstovo P. K. darbuotojo pažymėjimo) nesiėmė kitų veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir juos atstovaujančius asmenis, nesiėmė priemonių išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su realiu prekių pristatymu ir neįsitikino, ar jos atliekamas tiekimas Europos Bendrijos viduje nelemia jos dalyvavimo PVM sukčiavimo srityje. Vien tas faktas, jog už prekes pareiškėjai buvo apmokama išankstiniais bankiniais pavedimais nesudaro pagrindo konstatuoti, jog prekės tikrai perėjo apskaitos dokumentuose nurodytiems subjektams , o ne kitiems asmenims, kurie sukčiauja PVM.

Pareiškėja patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kurių pagrindu neabejotinai galima būtų pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp pareiškėjos ir nurodytų Latvijos bei Estijos įmonių, ir būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos PVM sąskaitose faktūrose. Įvertinus šiame sprendime išdėstytus faktus ir surinktų įrodymų vertinimą, galima konstatuoti, kad minėtų Estijos ir Latvijos įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės už 202 363,08 Lt buvo patiektos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems Latvijos ir Estijos PVM mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims ir surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių pareiškėjos sąžiningumą, o pareiškėja patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime, todėl UAB „Herkus Agro“ negali pasinaudoti mokestine teise taikyti 0 proc. PVM tarifą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti skunde išdėstytais argumentais. Akcentavo tai, kad pareiškėja nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad jos kontrahentai dalyvauja PVM sukčiavime, abejonių, kad kontrahentai yra realūs ir vykdo ūkinę veiklą nekilo, už praduodamas prekes gavo mokėjimo pavedimus. Sudarydama sandorius pareiškėja buvo sąžininga, mokestinio patikrinimo metu su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, pateikė visus turimus duomenis apie sandorių sudarymo aplinkybes.

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą ir prašė jį tenkinti skunde nurodytų argumentų tenkinti. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius neginčija to, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o pareiškėjos kontrahentai buvo PVM mokėtojais.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės taikyti 0 proc. PVM prekėms tiektoms Latvijos ir Estijos įmonėms, vadovaujantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Herkus Agro“ tikrinimo laikotarpiu sudarė sandorius su užsienio bendrovėmis SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik dėl rapsų ir grūdų tiekimo.

Panevėžio AVMI patikrinusi pareiškėjos mokėtą PVM už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2013-06-30, surašė 2015-10-15 patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-712 (toliau – ir Patikrinimo aktas; MGK b. l. 39-49). Mokesčių administratorius nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja PVM sąskaitomis faktūromis įformino 1 320 872 Lt vertės sandorius su Estijos ir Latvijos ūkio subjektais ir juos apmokestino 0 proc. PVM tarifu pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad sutartys su įmonėmis nebuvo sudarytos, pareiškėja nesilankė pirkėjų buveinėse. Prieš pirmą sandorį bendrovės direktorius su tariamai atstovaujančiu SIA „LKF Grupa“ asmeniu buvo susitikę Rygoje, tačiau susitikimo ir vėliau abiejų sandorių vykdymo metu, nesidomėjo ir nereikalavo jokių įrodymų, kurie neabejotinai leistų taikyti 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėja, sudarydama sandorius ir tiekdama prekes, nesiėmė jokių veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir juos atstovaujančius asmenis (patikrinimui nepateikė jokių asmens dokumentų ar įgaliojimų) bei pakankamai nesidomėjo, ar asmuo T. S. turėjo įgaliojimus veikti SIA „LKF Grupa“ ir OÜ Balt Sentrik įmonių vardu ir atstovauti šias įmones, vykdant sandorius su pareiškėja. Formindama sandorius, pareiškėja nereikalavo iš minėtų įmonių įrodymų (išskyrus rekvizitus), kad prekės bus pristatytos PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems Latvijos ir Estijos PVM mokėtojams. Pareiškėjos pateikti CMR buvo pildomi neišsamiai ir nepakankamai rūpestingai, juose pateikta informacija apie prekių gavimą yra neišsami: nenurodytos prekes gavusių asmenų pavardės, prekių gavimo datos, nėra parašų (išskyrus du CMR), krovinio iškrovimo vieta nurodyta nekonkreti. CMR esančios atitinkamos žymos nepatvirtina, kad pagal juos gabentos prekės buvo perduotos prekių pardavimo PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems Estijos ir Latvijos PVM mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo. CMR nenurodytos prekių pristatymo sąlygos. Pareiškėjos pateiktose prekių pardavimo PVM sąskaitose faktūrose yra parašai, daugeliu atveju įvardintos pavardės vairuotojų, gabenusių įgijėjui prekes (be įgaliojimo asmens atstovauti pirkėją). Pareiškėjai už Latvijos įmonės SIA „LKF Grupa“ ir Estijos įmonės Balt Sentrik OÜ vardu parduotas prekes buvo apmokama išankstiniu pavedimu. Latvijos ir Estijos mokesčių administratorius nurodė, kad įmonėms SIA „LKF Grupa“ ir OÜ Balt Sentrik tariamai atstovavęs T. S. yra teistas, minėtose įmonėse darbuotojų nėra, po sandorių su pareiškėja įmonės buvo išregistruotos iš PVM registro, įmonės SIA „LKF Grupa“ registruota veikla - individualios krovinių gabenimo paslaugos, o OÜ Balt Sentrik - ekonominė veikla nežinoma. Pareiškėja neturi įrodymų, kad Latvijos ir Estijos PVM mokėtojais registruotos įmonės dalyvavo šiuose sandoriuose ir įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Nurodytų aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes šio akto 1 ir 2 dalyje nurodytoms Estijos ir Latvijos įmonėms, pritaikė 0 proc. PVM tarifą bei pažeidė PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepateikė įrodymų, jog prekes patiekė būtent tiems ūkio subjektams, kurie yra nurodyti pareiškėjos išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Pareiškėja sandorių vykdymo metu elgėsi nesąžiningai, nes neturėdama pakankamai įrodymų šių ūkinių operacijų realumui pagrįsti, pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Panevėžio AVMI, vadovaudamasi PVMĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalimis, konstatavo, kad pareiškėjos įforminti prekių tiekimai nurodytiems Estijos ir Latvijos ūkio subjektams apmokestinami taikant standartinį PVM tarifą. Nurodė, kad patikrinimo metu apskaičiuojamas 277383 Lt, kas atitinka 80335,67 Eur (1320872 x 21 proc.) papildomai mokėtinas į biudžetą PVM suma.

Pareiškėja nesutikdama su Patikrinimo aktu Panevėžio AVMI pateikė pastabas (MGK b. l. 37-38), kuriose išdėstė nesutikimo motyvus dėl apskaičiuoto PVM.

Panevėžio AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas 2015-12-16 sprendimu Nr. (36.9)FR0682-778 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 80335,67 Eur PVM, apskaičiavo 19281,81 Eur PVM delspinigius ir skyrė 16067 Eur PVM baudą (MGK 29-36). Sprendime nurodė, pareiškėja sudarydama sandorius veikė aplaidžiai ir nerūpestingai: nesiėmė jokių veiksmų identifikuoti įmones atstovaujančius asmenis, įsitikinti jų tapatybe bei neprašė jokių asmenų įgaliojimų atstovauti atitinkamas Latvijos ir Estijos įmones, nesiekė išsiaiškinti aplinkybių, susijusių su realiu prekių pristatymu įmonėms SIA „LKF Grupa“ ir Balt Sentrik OÜ. Įformindama sandorius, kuriems taikomas 0 proc. PVM tarifas, pareiškėja apsiribojo formalių veiksmų atlikimu: PVM kodo galiojimo patikrinimu, rekvizitų sutikrinimu, o atlygio gavimas nėra tiesioginis įrodymas, leidžiantis taikyti 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėja, įformindama sandorius su kontrahentais, nesiėmė jokių sandorio įvykdymo užtikrinimo priemonių, o toks elgesys vertintinas kaip nerūpestingas ir neatsakingas, todėl pareiškėja negali būti pripažinta sąžininga. Pareiškėja, žinodama, kad būtent jai teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo ir tiekimo kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, faktą, elgdamasi sąžiningai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti daugiau informacijos. Pareiškėja patikrinimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad PVM sąskaitomis faktūromis įformintos prekės už 202363,08 Lt buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems įmonėms, ir kad šie pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Apibendrinusi mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą Panevėžio AVMI konstatavo, kad Estijos ir Latvijos įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės už 202363,08 Lt buvo patiektos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems Latvijos ir Estijos PVM mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims. Patikrinimo metu surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių mokėtojo sąžiningumą, todėl pareiškėja negali pasinaudoti mokestine teise taikyti 0 proc. PVM tarifą.

Nesutikdama su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėja pateikė skundą Inspekcijai, prašydama Panevėžio AVMI 2015-12-16 sprendimą panaikinti (MGK b. l. 18-25). Inspekcija 2016-03-25 sprendimu Nr. 69-28 „Dėl UAB „Herkus Agro“ skundo“ Panevėžio AVMI 2015-12-16 sprendimą Nr. (36.9)FR0682-778 patvirtino. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad Latvijos ir Estijos mokesčių administratoriai nurodė, jog SIA „LKF Grupa”, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik neteikė PVM deklaracijų, nebuvo deklaruoti sandoriai ar įsigijimai su pareiškėja, įmonės nevykdo ekonominės veiklos, o OÜ Hilman Grupp yra buferinė įmonė, padarė išvadą, kad ginčo prekės nebuvo tiekiamos apmokestinamiems asmenims. Inspekcija sprendime pažymėjo, kad ginčo prekės buvo pristatytos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytais (pirkėjų) adresais, o kitiems, su prekių tiekimu tiesiogiai nesusijusiems, subjektams. CMR nurodyti adresai yra nekonkretūs, nurodyta tik šalis ir miestas, mokesčių administratoriui atlikus pateiktų dokumentų analizę ir atlikus su byloje susijusių subjektų patikrinimus (vežėjų), nustatyti prekių pristatymo adresai, kurie nesutampa su pareiškėjos pateiktų PVM sąskaitų faktūrų adresais. Centrinis mokesčių administratorius nurodė, kad 24 CMR langelyje esantys įmonių spaudai ar nenustatytų asmenų parašai, neidentifikuojant pasirašiusiojo asmens, savaime neįrodo, kad prekės yra perduotos krovinio gavėjo įgaliotam asmeniui. Inspekcija sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėja nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerius atstovaujančius asmenis atsiėmusius prekes bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams.

Nesutikdama su Inspekcijos sprendimu pareiškėja MGK pateikė skundą dėl sprendimo panaikinimo (MGK b. l. 1-8). MGK 2016-06-27 sprendimu Nr. S-140 (7-84/2016) iš esmės sutikdama su Inspekcijos sprendime išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisiniu jų kvalifikavimu, centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja PVM įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustatanti, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Prekių tiekimas apibrėžiamas PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, jog prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas.

Pagal PVMĮ 56 str. 1 dalį PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 proc. PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

Aiškinant šių teisės aktų nuostatas svarbi yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04 šis teismas išaiškino, kad “1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.<...>“

Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad mokesčio mokėtojas tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę.

Pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti šių įrodymų patikimumą bei paneigti juos surinkdamas papildomus įrodymus.

Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius neginčija prekių fizinio išgabenimo iš tiekėjo valstybės narės teritorijos sąlygos ir aplinkybių, kad sandorių sudarymo metu pareiškėjos kontrahentai buvo registruoti PVM mokėtojais. Mokesčių administratorius laikosi pozicijos, kad pareiškėja neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą jo įformintiems prekių tiekimams dėl teisės disponuoti daiktu kaip savininkui neperėjimo. Mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėja nesąžininga, nes nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerių, jam atstovaujančių asmenų, išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su realiu prekių pristatymu kontrahentams, ir neįsitikino, ar jos atliekamas tiekimas Europos Bendrijos viduje nelemia jos dalyvavimo PVM sukčiavimo srityje.

Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija ir atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra konkrečiai nustatyta kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, jog galėtų pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad pirminiais leistinais bei pakankamais įrodymais, kurie PVM mokesčio mokėtojui suteiktų teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą, pripažintini PVM sąskaita faktūra ir prekių gabenimo dokumentai (CMR ir kt.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-147-438/2017).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja Patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikė užsienio bendrovėms SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir CMR (MGK b. l. 56-84). Mokesčių administratorius, nustatęs, kad PVM sąskaitas faktūras įgijėjų vardu pasirašė su prekių gavėju nesusiję ir neturintys reikiamų įgaliojimų asmenys, o CMR užpildytas neišsamiai, padarė išvadą, jog pareiškėjos kontrahentai neįgijo prekių disponuoti kaip savo.

Ginčijamuose sprendimuose taip pat nurodyta, jog pareiškėja pateikė ir minėtų užsienio bendrovių išankstinius mokėjimus pavedimus už įsigyjamas prekes (rapsus, grūdus). Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad mokėjimo pavedimai už prekes nepatvirtina, jog ginčo prekės buvo perduotos PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems asmenims, tačiau argumentų dėl tokio vertinimo iš esmės nepateikė. Mokesčių administratorius posėdžio metu pripažino, kad nesiaiškino, kokius duomenis reikia pateikti Latvijos ir Estijos bankams, norint bendrovės vardu atidaryti atsiskaitomąsias sąskaitas ir disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis.

Iš MGK byloje esančių duomenų (MGK b. l. 53) matyti, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu sudarė sandorius ir su kitomis užsienio bendrovės, tačiau šių sandorių ir jų sudarymo aplinkybių Inspekcija nelygino, nevertino kaip įprastai buvo pildomi CMR važtaraščiai, kaip pareiškėjai jie buvo grąžinami, kas pasirašydavo PVM sąskaitas faktūras, kokių dokumentų pareiškėja reikalaudavo prieš sudarydama sandorius.

Mokesčių administratorius išvadą, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, kad jos vykdomi sandorai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą, grindė Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių pateiktais duomenimis, bei tuo, kad iš viešoje erdvėje esančios informacijos ir komunikacijai naudojamų kontaktinių duomenų (telefono numerių, el. pašto adresų) buvo galima įžvelgti ir nustatyti sandorių sudaryme dalyvavusių asmenų sąsajumą su kitomis bendrovėmis, o tai pareiškėjai turėjo kelti įtarimų.

Estijos mokesčių administratoriaus nurodė, kad OÜ Hilman Grupp yra buferinė įmonė, buvo pradėtas jo mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio iki 2013 m. birželio mėnesio, kurio metu nustatyta daugybė pažeidimų, pagal banko išrašus matyti, kad mokėjimai buvo atliekami ir darbuotojams, tačiau jie nebuvo deklaruoti nei pajamų, nei socialinio mokesčio deklaracijose. Taip pat buvo vykdomi mokėjimai, kurie nesusiję su įmonės veikla. OÜ Hilman Grupp mokestinio patikrinimo metu jokių dokumentų nepateikė, todėl Estijos mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti su pareiškėja sudarytų sandorių (MGK b. l. 101-104). Estijos mokesčių administratoriui OÜ Hilman Grupp pervežimus vykdžiusios bendrovės Ruuben OÜ įgaliotas asmuo A. K. nurodė, kad prekių transportavimą užsakė OÜ Hilman Grupp. Užsakymus telefonu pateikdavo P. K., nurodydavo prekių pakrovimo ir iškrovimo vietas. Mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad Ruuben OÜ ne tik teikė transportavimo paslaugas OÜ Hilman Grupp, bet ir pirko iš jos rapsus ir pašarinius grūdus. Ruuben OÜ pirktus rapsus pardavė Avena Nordic Grain OÜ, tačiau mokestinio patikinimo metu nustatyta, kad Ruuben OÜ tik transportavo OÜ Hilman Grupp OÜ rapsus ir pašarinius grūdus, o pirkimo sandoriai su Hilman Grupp OÜ ir Avena Nordic Grain OÜ buvo fiktyvūs. Estijos Mokesčių ir muitų valdyba iki galo sandorių grandinės neįrodė. Patvirtinti ar paneigti sandorių tarp Hilman Grupp OÜ ir UAB „Herkus Agro“ Estijos mokesčių administratorius negali (MGK b. l. 132-137).

Iš nurodytų duomenų matyti, kad Estijos mokesčių administratoriaus iš esmės nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėja sudarydama sandorius su OÜ Hilman Grupp metu žinojo ar galėjo žinoti, jog vykdomi sandoriai gali dalyvauti PVM sukčiavime. Tokių duomenų nėra ir Estijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje apie OÜ Balt Sentrik (MGK b. l. 115-118) bei Latvijos mokesčių administratorius pateiktoje informacijoje apie SIA „LKF Grupa“ (MGK b. l. 139-142). Byloje taip pat nėra duomenų, kad sandorių sudarymo metu viešoje erdvėje buvo paskelbta informacija apie pareiškėjos kontrahentų sukčiavimą PVM srityje.

Pažymėtina, kad mokesčių administratorius priimdamas ginčijamus sprendimus nenurodė, kokiu būdu sukčiavimą PVM srityje, įsigydami prekes iš pareiškėjos, vykdė jos kontrahentai, ar dėl sukčiavimo PVM kontrahentų kilmės valstybėse pradėti tyrimai ir/ar patikrinimai, ar yra priimti kompetentingų institucijų sprendimai, kurie patvirtintų kontrahentų sukčiavimo PVM faktą, kokius vaidmenis vykdė kiekvienas iš kontrahentų, kokį vaidmenį sukčiavime atliko pareiškėja.

Pagal užsienio mokesčių administratorių pateiktą informaciją apie pareiškėjos kontrahentų veiklą, įsigyjant prekes iš pareiškėjos, yra pagrindo matyti, jog šie kontrahentai ar dalis jų galėjo sukčiauti PVM srityje, todėl svarbu nustatyti, kurie iš pareiškėjos kontrahentų sukčiavo, koks buvo šio sukčiavimo būdas bei mechanizmas, ar į šį sukčiavimą (ar sukčiavimus) buvo įtraukta pareiškėja, kuo pasireiškė jos veikla vykdant sukčiavimą ir pan.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjos kontrahentai neįgijo prekių disponuoti kaip savo, o pareiškėja teikdama prekes SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik dalyvavo PVM sukčiavimo srityje, arba žinojo ir galėjo apie tai žinoti, negali būti pripažinta pagrįsta, nes ši išvada nėra grindžiama visapusišku ir objektyviu visų bylai svarbių aplinkybių ištyrimu ir nustatymu bei pateiktu jų teisiniu įvertinu.

Nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus ir juos įvertinti, todėl MGK ir atsakovės sprendimai naikinami, mokestinį ginčą perduodant mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja skunde prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, o posėdžio metu pateikė jas pagrindžiančius dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė sąskaitą faktūrą, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių jų apmokėjimą, todėl minėtas pareiškėjos reikalavimas šiuo metu nesprendžiamas. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, pareiškėja minėtą prašymą turės teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Herkus Agro“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-06-27 sprendimą Nr. S-140(7-84/2016) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016-03-25 sprendimą Nr.69-28 ir mokestinį ginčą perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.