Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. N. ir A. D. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams ir A. D. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 13 d. nutartis, kuria nuteistųjų T. N. ir A. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. ir A. D. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, bendrais tyčiniais veiksmais 2006 m. vasario 22 d., nuo 17.11 iki 17.14 val., Šiauliuose, iš parduotuvės „Topo centras“, esančios Pramonės g. 6, pagrobė svetimą turtą – UAB „Topo centras“ priklausantį 3799 Lt vertės nešiojamą kompiuterį ACER TM 4402 LMI TU 1,6 GHZ.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 1 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie lėmė netinkamą BK 178 straipsnio 1 dalies taikymą. Be to, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodyta, kokius konkrečius veiksmus jis, kaip bendrininkas, atliko darant nusikaltimą, todėl buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai ir suvaržytos jo procesinės teisės į gynybą, įtvirtintos BPK 22 straipsnio nuostatose.

Kasatoriaus A. D. manymu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, remdamasis netiesioginiais, neturinčiais faktinio pagrindimo, įrodymais (liudytojų parodymais), o apeliacinės instancijos teismas, patvirtinęs tas pačias išvadas, taip pat neįsigilino į bylos esmę.

Nuteistasis A. D. pripažįsta, kad 2006 m. vasario 22 d. būdamas „Topo centro“ parduotuvėje paėmė kompiuterį ir užsikišo jį už striukės, tačiau iš parduotuvės šios prekės neišsinešė, tik padėjo kitoje vietoje. Pagrobto kompiuterio pasigesta po dviejų dienų (vasario 25 d.), jis nesurastas ir nenustatyta, kad jis (A. D.) būtų perleidęs jį kitiems asmenims, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nors tikėtina, kad kompiuterį galėjo pagrobti kiti asmenys.

Kasatoriaus A. D. nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neištyręs filmuotos medžiagos, neapklausęs jo nurodytų liudytojų (jų parodymai galėjo nulemti kitokio sprendimo priėmimą), remdamasis netiesioginiais R. D. parodymais, padarė prielaidomis pagrįstą išvadą, kad jis įvykdė nusikaltimą. Taigi apygardos teismo nutartis priimta pažeidžiant BPK 7, 20 straipsnių reikalavimus.

Prokuroro manymu, baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei ją nagrinėjant abiejų instancijų teismuose, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Teismai ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir nuteistiesiems teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje pateikti įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas dėl T. N. bei A. D. kaltės, taip pat išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistiesiems palankius įrodymus.

Prokuroras teigia, kad nuteistasis T. N. nepagrįstai aiškina, jog nuosprendyje nenurodyta, kokia buvo jo nusikalstama veika, ir dėl to neva buvo suvaržytos jo teisės į gynybą. Teismas detaliai aprašė T. N. padarytą nusikalstamą veiką, nurodė visus baudžiamajame įstatyme numatytus šios veikos požymius, aiškiai ir suprantamai išdėstė, kokia buvo T. N. nusikalstama veika, t. y. tai, kad T. N., veikdamas bendrai su A. D., parduotuvėje užstojo prieš filmavimo kamerą A. D., po to, pastarajam užsikišus už striukės nešiojamąjį kompiuterį bei į tuščią lentynos vietą perkėlus lentelę, kartu su A. D., sudarydami sąžiningų pirkėjų įspūdį, pasišalino iš parduotuvės. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, vertinant ir tiriant įrodymus bei motyvuotai surašant apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų T. N. ir A. D. kasaciniai skundai atmestini.

Nuteistųjų T. N. ir A.D. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl T. N. ir A. D. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių bylos patikrinimą apeliacine tvarka, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties atitikties BPK 332 straipsnio reikalavimams

Iš bylos duomenų aišku, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus galimus įrodymus ir jais remdamasis nustatė faktines aplinkybes, turinčias reikšmę A. D. ir T. N. kaltės klausimo išsprendimui. Tų pačių įrodymų pagrindu priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmesti nuteistųjų apeliaciniai skundai, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nei nuteistieji, nei kiti proceso dalyviai nereiškė prašymų atlikti įrodymų tyrimą, o pirmosios instancijos teismas, be kita ko, tenkino visus gynybos prašymus dėl papildomų įrodymų rinkimo ir tyrimo, taip pat teisiamajame posėdyje peržiūrėjo kasatorių skunduose minimus vaizdo įrašus. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad bylas apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (jeigu tai yra reikalinga), tačiau iš naujo įrodymų netiria, o patikrina pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje iš esmės išnagrinėtą bylą, tai ir padarė Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad byla išnagrinėta neišsamiai, o kasatoriaus A. D. teiginiai apie BPK 7 ir 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus – neatitinka tikrovės.

Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, A. D. ir T. N. kaltė įvykdžius kompiuterio vagystę grindžiama ne tik liudytojos R. D. parodymais, parduotuvėje „Topo centras“ padarytu vaizdo įrašu, kuris užfiksuotas prie bylos pridėtame kompaktiniame diske, bet ir pačių nuteistųjų parodymais apie tai, kad 2006 m. vasario 22 d. jie buvo šioje parduotuvėje, nors ir neturėdami jokio tikslo, apsilankė kompiuterių skyriuje, o vėliau – bylos ikiteisminio tyrimo metu jiems pateikus ir peržiūrėjus minėtą vaizdo įrašą, tiek A. D., tiek T. N. patvirtino, kad įraše matosi būtent jie, šio fakto iš esmės neneigė ir teisiamojo posėdžio metu. Apylinkės teismo nuosprendyje ir apygardos teismo nutartyje detaliai išanalizuotos vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės apie įvykio vietą, laiką ir eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus bei šiuos asmenis galinčius apibūdinti požymius, jų aprangą; minėti duomenys palyginti su A. D. ir T. N. paaiškinimais, liudytojos R. D. parodymais, kitais bylos įrodymais. Be to, teismai pasisakė ir apie liudytojų G. M. bei G. U. parodymus, kurie, priešingai nei teigia kasatorius T. N., nei paneigia, nei patvirtina jo kaltę, nes šie liudytojai iš tiesų galėjo ir nematyti, kad jis iš parduotuvės išsinešė kompiuterį, juo labiau kad šią prekę paėmė ir išnešė A. D.

Taigi abiejų instancijų teismai, motyvuotai įvertinę bylos įrodymų visumą, o apeliacinės instancijos teismas ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, nustatė faktines aplinkybes ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad T. N. ir A. D., bendrai veikdami, pagrobė iš parduotuvės kompiuterį. Taip pat įvertinta ir kasatorių nurodoma aplinkybė, kad vagystė aptikta praėjus trims dienoms po įvykio ir kad kompiuterį paėmęs A. D. esą jį padėjęs kitoje vietoje, todėl ši prekė galėjusi būti pagrobta kitu metu ir kitų asmenų. Ši nuteistųjų versija motyvuotai atmesta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis bei nuosprendyje nurodytais motyvais, kurių pagrindu padarytos išvados dėl T. N. ir A. D. kaltės pavagiant kompiuterį iš „Topo centro“ parduotuvės, konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė – įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Atsakant į kasacinių skundų argumentus, susijusius su faktinių bylos aplinkybių nustatymu, kolegija pabrėžia, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Tai, kad kasatoriai nesutinka su teismų sprendimais ir juose padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 1 straipsnis) ar padarė kitus jų skunduose nurodytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad T. N. ir A. D. kasacinių skundų teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo neva padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, nepagrįsti, nes apygardos teismo nutartyje išsamiai bei argumentuotai atsakyta į visus apeliacinių skundų teiginius, šios nutarties turinys visiškai atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Dėl BK 25 straipsnio taikymo

Kasatorius T. N. taip pat ginčija bendrininkavimą vagiant kompiuterį ir nurodo, kad jis nežinojo ir nematė, kai A. D. pernešė kompiuterį į kitą vietą, kad vien tik vaikščiojimas po parduotuvę su A. D. negali būti traktuojamas kaip bendrininkavimas vykdant vagystę. Šie kasatoriaus argumentai taip pat nepagrįsti.

Iš vaizdo įrašų ir kitų įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. D. ir T. N. „Topo centro“ parduotuvėje, t. y. įvykio vietoje buvo kartu, taip pat kartu apžiūrinėjo kompiuterius, o tuo metu, kai T. N. užstojo A. D. prieš vaizdo kamerą bei paėmė iš jo mobilųjį telefoną, pastarasis paėmė iš lentynos kompiuterį ir užsikišo jį už striukės; po to abu, kiek pastovėję, pasitraukė. Remdamiesi šiais duomenimis abiejų instancijų teismai teisingai konstatavo, kad T. N. ir A. D. vagystę padarė bendrais veiksmais.

Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip tai yra nustatyta šioje byloje, susitaria daryti nusikalstamą veiką, ir bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (šiuo atveju paima kompiuterį, jį užsikiša už striukės ir išsineša), bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Pasisakydama dėl bendrininkavimo apeliacinės instancijos teismo kolegija nurodė, kad, sprendžiant iš nustatytų įvykio eigos aplinkybių, abu nuteistieji dalyvavo pasirenkant kompiuterį, T. N. matė, kai A. D. uždarė lentynoje padėtą kompiuterį, ir tik po to atsisuko nugara į jį; dar vėliau paėmė iš A. D. mobilųjį telefoną, o šis užsikišo kompiuterį už striukės ir nuo žemiau esančios lentynos į tuščią vietą, kur buvo paimtasis kompiuteris, perkėlė lentelę; po to, kiek pastovėję, abu nuėjo. Taigi T. N. suprato A. D. veiksmų esmę – svetimo turto užvaldymą ir pats sąmoningai dalyvavo padarant šią veiką, betarpiškai prisidėdamas realizuojant nusikalstamą ketinimą slapta pagrobti kompiuterį, nes būdamas įvykio vietoje užstojo A. D. tuo momentu, kai šis, paėmęs kompiuterį, paslėpė jį už striukės, t. y. suteikė jam reikalingą pagalbą, priešingu atveju kompiuterio vagystė galėjo būti pastebėta, t. y. jai galėjo būti užkirstas kelias; po to abu kartu, imituodami sąžiningus parduotuvės klientus, sutartinai pasišalino iš vagystės vietos. Minėtos aplinkybės reiškia, kad T. N. veiksmai buvo būtina sąlyga tam, kad A. D. netrukdomai paimtų kompiuterį, todėl nepriklausomai nuo kiekvieno iš kaltininko veiksmų apimties abu jie turėjo vieningą tikslą ir atsako kaip vagystės bendravykdytojai.

T. N. tyčios turinį, kaip bendrininko sąmoningumą darant nusikalstamą veiką, nagrinėjamu atveju lemia teismų nustatyti objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, nes sutikimas bendrai veikti darant nusikaltimą akivaizdžiai išreikštas konkliudentiniais veiksmais.

Dėl BPK 22 straipsnio nuostatų (kaltinamo asmens teisės žinoti, kuo kaltinamas) ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aprašymas) laikymosi

Aprašant pripažinta įrodyta nusikalstamą veiką, teismų sprendimuose nurodytos visos svarbios ir būtinos jos padarymo faktinės aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai, taip pat tai, kad A. D. ir T. N. kompiuterio vagystę įvykdė veikdami bendrininkų grupe, t. y. bendrais veiksmais. Tai reiškia, kad BK 178 straipsnio 1 dalies dispozicija visiškai atskleista, o kaltinamam asmeniui nurodyta, kur, kada, kam dalyvaujant ir kokio turto vagystę jis kaltinamas padaręs, t. y. nurodytos visos faktinės, būtinuosius nusikaltimo požymius atitinkančios ir į jo sudėtį įeinančios aplinkybės. Apylinkės teismo nuosprendyje bei apygardos teismo nutartyje nedviprasmiškai išdėstyta, kokie buvo kiekvieno iš bendrininkų veiksmai, t. y. tai, kad nuteistieji kartu apžiūrinėjo kompiuterius, tuo tarpu, kai T. N. užstojo A. D. bei paėmė iš jo mobilųjį telefoną, pastarasis paėmė iš lentynos kompiuterį ir įsikišo jį už striukės; abu kiek pastovėję pasitraukė. Nors, skyrium imant, T. N. veiksmai labiau konkretizuoti ne pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos formuluotėje, o aptariant įrodymus ir išdėstant jais remiantis nustatytas įvykio aplinkybes bei motyvuojant T. N. veiksmų teisinį vertinimą, tačiau tai nesumenkina galimybių realizuoti teisę gintis. Dėl to nepagrįsti yra nuteistojo T. N. teiginiai apie BPK 22 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, susijusius su nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymu ir su teisės į gynybą nuo reiškiamo kaltinimo užtikrinimu. Apie tai, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendis (taipogi ir pareikštas kaltinimas) atitinka BPK reikalavimus, motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad baigus ikiteisminį tyrimą abu nuteistieji buvo supažindinti su visa bylos medžiaga, nė vienas jų, taipogi – T. N., neprašė išaiškinti kokių nors kaltinimo aplinkybių. Vėliau jiems įteikti kaltinamojo akto nuorašai, o perskaičius kaltinamąjį aktą teisiamojo posėdžio metu, tiek T. N., tiek A. D. pareiškė suprantantys kaltinimo esmę. Apeliaciniame skunde T. N. taip pat neprašė naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas), bet prašė išteisinti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų T. N. ir A. D. kasacinius skundus.