- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-05
- Bylos Nr.
- 2K-661/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Alvydas Pikelis, Jonas Prapiestis (pran.)
- Nuteistasis
- A. P., ir R
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį aštuoniems mėnesiams, pagal BK 233 straipsnio 3 dalį – vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė A. P. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėjus Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu A. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą, tačiau neatliktą laisvės atėmimo bausmę, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Į A. P. bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo laikas nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2005 m. spalio 2 d.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir R. O., tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine ir kasacine tvarka nebuvo apskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su R. O. tyčiniais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. A. P. 2005 m. rugsėjo 30 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje, Zarasuose, Vilniaus g., prie Didžiosios salos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, išlipęs iš automobilio „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė J. K. į pilvą ir sukėlė jam fizinį skausmą, o A. Ch. – į veidą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą;
BK 233 straipsnio 3 dalį už tai, kad, panaudodamas psichinę prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį A. Ch. duoti melagingus parodymus. A. P. 2005 m. spalio 3 d., apie 16.00 val., atvykęs pas A. Ch. į darbovietę, reikalavo, kad nukentėjusysis pakeistų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusiajam A. Ch. nesutikus, grasino deginti ir sprogdinti automobilius, taip pat panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiojo draugus. A. P., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, maždaug po savaitės ar kelių dienų, kai 2005 m. spalio 15 d. buvo sudeginti D. A. ir T. Ch. automobiliai, vėl atvyko pas nukentėjusįjį A. Ch. į darbovietę ir reikalavo pakeisti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, teismai, nuteisdami jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į aplinkybes, galėjusias iš esmės pakeisti teismų išvadas dėl jo (kasatoriaus) kaltės padarius minėtą nusikaltimą, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas. Kasatorius nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bylose O. prieš Norvegiją, Condron prieš Jungtinę Karalystę ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte yra konstatavę, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Kasatoriaus tvirtinimu, jo byloje teismai šių nuostatų nesilaikė, nes vietoj to, kad nepašalintas abejones vertintų kaltininko (t. y. kasatoriaus) naudai, jo kaltę, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, iš esmės grindė tik nukentėjusiųjų D. A., T. Ch., A. Ch., J. K. nenuosekliais parodymais. Tuo tarpu liudytojų V. G., I. R. (R.), E. Č., A. B. parodymus, kad jis (kasatorius) nukentėjusiesiems smūgių nesudavė, tyrė šališkai. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusieji, kurie šūkavo bei rodė nepadorius gestus jam (kasatoriui) ir R. O., tačiau teismai automobilių stovėjimo aikštelėje įvykusio konflikto priežasčių netyrė.
Kartu kasatorius nurodo, kad viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) objektas yra viešoji tvarka, pažeidžiama šiurkščiais, aiškiai visuomenės negerbiančiais veiksmais, kurių antivisuomeniškumą suvokia ir pats kaltininkas, ir kiti asmenys. Jeigu viešosios tvarkos pažeidimas padaromas kėsinantis į asmens sveikatą, nusikaltimo objektas yra asmens sveikata. Pasak kasatoriaus, baudžiamoji byla buvo iškelta ne dėl viešosios tvarkos pažeidimų, bet pagal nukentėjusiųjų pareiškimus dėl jiems padarytų sveikatos sužalojimų, o tai patvirtina, kad šiuo atveju nusikaltimo objektas yra asmens sveikata. Be to, kasatoriaus teigimu, byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad jis bandė išskirti konfliktavusius asmenis. Todėl, kasatoriaus nuomone, net ir tuo atveju, jeigu jis ir būtų sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, jo veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau kaltinimas jam dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo pateiktas.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad teismai, nuteisdami jį pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorius tvirtinimu, teismai savo sprendimus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį iš esmės grindė tik nukentėjusiojo A. Ch. parodymais, nes kiti jį kaltinantys įrodymai (liudytojų D. A., T. Ch., L. G. ir kt. parodymai) yra tik išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų ir nepatvirtina esminių nusikaltimo aplinkybių. Pasak kasatoriaus, teismai, nepatikrinę jo poziciją patvirtinančių liudytojų J. M., F. N., R. N. parodymų teisingumo, minėtų liudytojų parodymus atmetė lakoniškai nurodydami, kad jis (kasatorius) bendrauja su F. N. bei R. N., todėl „jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi“. Kartu kasatorius nurodo, kad, liudytojos L. G. parodymų negalima laikyti įrodymais, nes, asmeniui, su kuriuo ji kalbėjo, atsisakius duoti parodymus ir apeliacinės instancijos teismui nepatenkinus jo (kasatoriaus) prašymo apklausti D. A., galėjusį patvirtinti ar paneigti liudytojos L. G. bei nukentėjusiojo parodymus, šios liudytojos parodymų nebuvo galima patikrinti (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
Be to, kasatoriaus tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus
1. Esminis nuteistojo A. P. kasacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.
2. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas reikalauja, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų įvertinimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje turi būti išsamiai, nešališkai vertinamas įrodymų visetas.
3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. P. pagal BK 284 straipsnio dalį, nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą, nuo kurio priklauso A. P. veikos teisinis įvertinimas.
3.1. Nukentėjusysis A. Ch. savo pirminiame pareiškime nurodė, kad jį sumušė „A.“, t. y. A. P. 2005 m. spalio 1 d. A. Ch., apklausiamas kaip liudytojas, parodė, kad jam, paklausus „ką blogo padarėme“, R. O. jam sudavė į veidą ir jis (A. Ch.) pasitraukė. Po to matė, kaip prie J. K. priėjo A. P. ir sudavė J. K. iš pradžių į pilvą, po to – į veidą. 2005 m. spalio 18 d. A. Ch., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo kaip nukentėjusysis, parodė, kad, A. P. sudavus J. K. į pilvą ir veidą, jis (A. Ch.) priėjo prie jų norėdamas pasakyti „baikit muštis“, ir A. P. sudavė jam vieną kartą į veidą, o po to, R. O. sudavus smūgį T. Ch., jie visi (nukentėjusieji) atsitraukė. Atsakydamas į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimą, A. Ch. nurodė, kad kaktą nusibrozdino, kai parkrito nuo A. P. smūgio. 2005 m. spalio 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu A. Ch. teigė, kad A. P. priėjo prie jo, jį pastūmė ir jis (A. Ch.) parkrito. Kai kėlėsi nuo žemės, matė, kaip A. P. sudavė J. K. į pilvą ir veidą. Tada jis (A. Ch.) priėjo prie A. P. ir šis jam sudavė smūgį į veidą, nuo smūgio jis nenukrito. Pirmosios instancijos teisme A. Ch. parodė, kad, iš automobilio išlipus A. P., A. V., I. R., V. G., R. O. sudavė T. Ch. Nepamena, kuriam – jam ar T. Ch. – pirmam sudavė. R. O. sudavė jam (A. Ch.) į petį ir jis parkrito. Keldamasis matė, kaip A. P. kumščiu sudavė J. K., kuris susirietė. A. Ch. priėjus ir paklausus „ko jūs mušatės“, A. P. sudavė jam kumščiu į galvą.
3.2. Nukentėjusysis J. K. 2005 m. spalio 17 d., apklausiamas kaip liudytojas, parodė, kad jis priėjo prie R. O. su D. A., paklausė: „Ką čia darot?“. Tada, priėjęs iš nugaros, A. P. jį atsuko į save ir trenkė jam vieną kartą į pilvą. Kas ką toliau mušė, jis nematė, nes buvo susilenkęs ir buvo tamsu. Vėliau pamatė, kad sumušti A. ir T. Ch. 2005 m. spalio 21 d. J. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė, kad, A. P. jam trenkus į pilvą, jis (J. K.) nusisuko, atsikvėpė porą kartų. Atsisukęs pamatė, kaip nuo žemės keliasi A. Ch. Jis nuėjo prie automobilio ir daugiau nieko nematė. Pirmosios instancijos teisme J. K. parodė, kad jis bandė eiti prie D. A., tačiau jį už dešinio peties atsuko A. P. ir trenkė jam į pilvą. Jis nusisuko ir kelias minutes buvo susilenkęs, kol atgavo kvapą. Atsisukęs pamatė nuo žemės besikeliantį D. A. Nematė, kad „A. P. suduotų Ch.“. Be to, J. K. tvirtino, kad konflikto vieta „buvo blogai apšviesta“.
3.3. Nukentėjusysis D. A. 2005 m. rugsėjo 30 d. pareiškime nurodė, kad, kai jį sumušė R. O., A. Ch. trenkė „A.“, o T. Ch. – R. O. 2005 m. spalio 1 d. D. A., apklausiamas kaip liudytojas, parodė, kad po to, kai jam trenkė R. O., jis prarado orientaciją ir sąmonę, todėl negali pasakyti, kas vyko toliau. Atsigavęs iš draugų sužinojo, kad R. O. sudavė A. ir T. Ch., o vėliau, iš automobilio išlipęs A. P., sumušė J. K. 2005 m. spalio 18 d. D. A., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teigė, kad tuo metu, kai jį mušė R. O., iš automobilio išlipo A. V., V. G., I. R., A. P. A. Ch., paklausęs „ką darot“, bandė nustumti R. O., tačiau gavo smūgį nuo R. O. R. O. A. Ch. „nustūmė, dėl to jis nusirito link ežero“. Tada jis (D. A.) nuėjo prie J. K. automobilio, pasiėmė tualetinio popieriaus kraujui nusišluostyti ir grįžo atgal. Matė, kaip A. P. kumščiu sudavė J. K. į krūtinę, o A. Ch. – į veidą. Nematė, ar A. Ch. nukrito, ar ne. Atsakydamas į prokuroro klausimą, D. A. nurodė, kad konfliktas vyko „po pačia lempa“, todėl buvo šviesu. Atsakydamas į A. P. klausimą, D. A. teigė grįžęs nuo savo automobilio. 2005 m. spalio 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu D. A. teigė, kad po to, kai jį sumušė R. O., prie A. Ch. priėjo A. P., kuris A. Ch. nustūmė, pastumtas A. Ch. parkrito. Tada A. P. priėjo prie J. K. ir trenkė jam į pilvą bei veidą. Po to, A. Ch. priėjo prie A. P., paklausė: „Ko mušatės?“, o A. P. jam trenkė į veidą. Nuo A. P. smūgio A. Ch. nenukrito. Pirmosios instancijos teisme D. A. parodė, kad A. Ch. nugriuvo, bet dėl ko – nematė. Matė, kaip virto A. Ch. ir nuriedėjo kelis metrus, taip pat kaip A. P. sudavė J. K.
3.4. Nukentėjusysis T. Ch. 2005 m. spalio 1 d., apklausiamas kaip liudytojas, parodė, kad, R. O. sumušus D. A., jis su broliu iš karto priėjo D. A. ir paklausė: „Ką čia darai?“. A. V., R. O., „A.“ pradėjus kažką sakyti, R. O. pastūmė D. A., po to – A. Ch. „Tada A. pastūmė A. Ch. ir trenkė jam du kartus kumščiu į veidą“. 2005 m. spalio 18 d. T. Ch., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tvirtino, kad A. P. trenkė A. Ch. į veidą, o J. K. – į pilvą. Atsakydamas į A. P. klausimus, T. Ch. teigė, kad A. P. J. K. sudavė tik į krūtinę; nematė, jog A. Ch. būtų nukritęs; matė, kaip A. P. sudavė du smūgius A. Ch. 2005 m. spalio 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu T. Ch. parodė, kad, prie A. Ch. priėjęs A. V., jį nustūmė, A. Ch. parkrito. Tada A. P. priėjo prie J. K. ir trenkė jam į veidą bei pilvą. Po šių smūgių, A. Ch. priėjus prie A. P. bei J. K., A. P. A. Ch. vieną kartą trenkė į veidą. A. Ch. nuo A. P. smūgio neparkrito. Pirmosios instancijos teisme T. Ch. parodė, kad A. P. trenkė J. K. į pilvą, o A. Ch. – ranka į veidą, žandikaulį. Atsakydamas į R. O. klausimą, T. Ch. teigė visada sakęs, kad „A. P. spardė, nuo smūgio J. K. net susirietė“.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Liudytojas M. Z. 2005 m. spalio 1 d. apklausos metu parodė, kad po to, kai R. O. sumušė D. A., A. V. vieną kartą kumščiu trenkė A. Ch. Iš karto po to atbėgo T. Ch., kuriam R. O. sudavė. Tada prie jų „priėjo Z. A. trenkė Z. kumščiu vieną kartą į pilvą. R. O., A. V., A., V. G. pradėjo stumdyti A. Ch. ir trankyti kumščiais į pilvą“. Kiek kartų buvo suduota A. Ch., M. Z. negalėjo pasakyti, nes viskas vyko labai greitai. 2005 m. spalio 21 d. M. Z., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė, kad po to, kai buvo sumuštas D. A., prie jo priėjo T. ir A. Ch. Iš automobilio išlipęs A. P., nieko nesakęs, kumščiu trenkė A. Ch. A. Ch. nuo smūgio suklupo. Tada „priėjo J. K. prie viso to būrio ir A. P. J. K. trenkė į pilvą“. Atsakydamas į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimus, M. Z. nurodė nematęs, ar A. V. kam nors sudavė, kad konfliktas vyko netoli žibinto. 2005 m. lapkričio 4 d. parodymų patikrinimo vietoje metu M. Z. parodė, kad po to, kai A. V. trenkė T. Ch., A. P. priėjo prie J. K. ir jam trenkė kumščiu į pilvą. Po to, priėjus A. Ch., A. P. A. Ch. vieną kartą trenkė į veidą. Nuo A. P. smūgio A. Ch. nenukrito. Pirmosios instancijos teisme M. Z. teigė, kad A. P. sudavė J. K. į pilvą, o A. Ch. – į veidą. Nuo A. P. smūgio A. Ch. parkrito.
3.6. Liudytojas K. C. 2005 m. spalio 1 d. apklausos metu parodė, kad matė, kaip „A.“ trenkė J. K. į pilvą ir veidą, o A. Ch. – į galvą. K. C. 2005 m. lapkričio 4 d., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teigė, kad „matomumas buvo geras“ ir jis matė kaip A. P. sudavė A. Ch. į veidą. Nuo smūgio A. Ch. susvyravo, bet parkritęs nebuvo. A. P. taip pat sudavė į pilvą J. K. A. V. smūgių nesudavė. Pirmosios instancijos teisme K. C. teigė, kad A. P. mušė A. Ch., o R. O. sudavė A. Ch. per petį. Prokurorui perskaičius K. C. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, K. C. šiuos parodymus patvirtino. Vėliau, atsakydamas į gynėjo klausimą, K. C. teigė, kad A. P. trenkė A. Ch. į pilvą.
3.7. Liudytojas S. P. 2005 m. lapkričio 2 d. apklausos metu parodė, kad A. P., išlipęs iš automobilio, priėjo prie J. K. ir jį pastūmė, matė, kad buvo sužaloti D. A. ir T. Ch. S. P. 2005 m. lapkričio 2 d., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, teigė nematęs, kad A. Ch. būtų parkritęs ir sužalotas – sužaloti buvo tik T. Ch. ir D. A.
3.8. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nepašalindamas esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymų, tarp nukentėjusiųjų, minėtų liudytojų parodymų, duotų viso bylos proceso metu, tarp tų pačių nukentėjusiųjų, tų pačių liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tarp tų pačių nukentėjusiųjų, tų pačių liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tarp tų pačių nukentėjusiųjų, tų pačių liudytojų parodymų, duotų teisme, iš esmės netyrė ir nevertino dalies byloje esančių duomenų, negalinčių neturėti esminės reikšmės konstatuojant faktines bylos aplinkybes. Kolegijos nuomone, tai vertintina kaip baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), kad teismo posėdyje turi būti imamasi visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kad byloje turi būti motyvuotai pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų duomenų apie faktines bylos aplinkybes (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), esminis pažeidimas.
4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl A. P. kaltės įvykdžius BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, nuosprendyje nurodė, kad L. G., atlikusi šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą ir apklausta kaip liudytoja, parodė, jog „ji buvo nuvykusi į A. Ch. darbovietę ir kalbėjosi su vienu iš darbuotojų, kuris parodė, kad buvo atvykęs A. P. ir reikalavo A. Ch. pakeisti parodymus, bet šis tai daryti atsisakė. Tas žmogus oficialiai atsisakė duoti parodymus byloje“. Tuo tarpu iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad minėta liudytoja parodė, jog buvo nuvykusi į A. Ch. darbovietę apklausti J. M., tačiau jo darbe nebuvo. Todėl ji nuėjo prie vieno iš ten dirbančių žmonių paklausti, kada J. M. bus darbe. L. G. ir minėtam darbuotojui besikalbant, „tas jaunuolis pasakė, kad matė, kad buvo atvažiavęs P. ir kvietė A. Ch. pasikalbėti.“ L. G. šį jaunuolį pasikvietė ir norėjo apklausti kaip liudytoją, tačiau jis atsisakė būti apklausiamas, nes teigė nenorįs turėti problemų su A. P.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad „liudytojo J. M. parodymai A. P. parodymų nepatvirtino, nes, kaip liudytojas parodė, jis girdėjo tik dalį pokalbio, tik vieną kaltinamojo A. P. pasakytą sakinį „kodėl nesąmones parašei“, o ką atsakė nukentėjusysis A. Ch. ir koks vyko pokalbis, negirdėjo“. Tuo tarpu liudytojas J. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis pokalbyje nedalyvavo, tačiau „iš šono“ girdėjo kaip A. P. A. Ch. paklausė „ko nesąmonių prirašei“, o ką atsakė A. Ch. negirdėjo; kad A. P. būtų grasinęs negirdėjo.
4.1. Nuteistasis A. P., apskųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, skunde nurodė, kad nukentėjusiųjų A. Ch., D. A., J. K., liudytojų S. P., M. Z., K. C. parodymai bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs.
Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytojus D. A., J. M. Prokurorė taip pat nurodė, kad „D. A. būtų galima apklausti“. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. P. bylą, įrodymų tyrimo neatliko ir šių bei kitų nutartyje nurodytų prieštaravimų nepašalino.
4.2. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų). Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas).
4.3. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir nuteistojo A. P. skundo nepatikrino tiek, kiek to prašoma skunde, ir nutartyje nenurodė įtikinančių motyvų, kodėl jo skundas atmetamas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
4.4. Kolegija, nenurodydama, kad šioje nutartyje išdėstytais įrodymais yra nustatomos ar paneigiamos bylos faktinės aplinkybės, reikšmingos A. P. veiksmų teisiniam įvertinimui, minėtus BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 6 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintų reikalavimų pažeidimus pripažįsta esminiais pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kolegijos nuomone, neištyrus ir nepašalinus šioje nutartyje nurodytų esminių prieštaravimų, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kokios yra tikrosios faktinės bylos aplinkybės, bei spręsti apie šių aplinkybių teisinį įvertinimą, t. y. apie baudžiamojo įstatymo nuostatų tinkamą ar netinkamą taikymą. Todėl kolegija neanalizuoja nuteistojo A. P. skundo argumentų apie jo nusikalstamų veikų kvalifikavimą. Kita vertus, analizuodamas nurodytus argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.