Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) ieškinį atsakovui R. D. dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypus nustatymo, trečiasis asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Sprendžiamas klausimas dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydžio nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Byloje nėra duomenų apie atsakovo sąmoningai vilkinamą bylos nagrinėjimą, jis sutiko su žemės sklypų paėmimu, tačiau nesutiko su ieškovės sumokėtu atlygiu, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 5 dalimi, nepriteisė iš atsakovo valstybei žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį patenkinus, teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 150 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apmokėjimu už eksperto dalyvavimą teismo posėdyje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

10. Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti – nustatyti atsakovui teisingą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypą 1 ir žemės sklypą 2 dydį; panaikinti sprendimo dalį dėl 15 700 Eur ir 150 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo ieškovei; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, paskirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Byloje nustatyta, kad NŽT direktoriaus 2016 m. vasario 26 d. įsakymu pradėta Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijoje esančių ir apeliantui priklausančių žemės sklypo 1 ir žemės sklypo 2 paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. NŽT direktoriaus 2017 m. sausio 13 d. įsakymu apeliantui priklausę žemės sklypas 1 ir žemės sklypas 2 paimti visuomenės poreikiams ir už juos pagal UAB „Marleksa“ parengtą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą nustatytas atlyginimo dydis – atitinkamai 33 900 Eur ir 12 600 Eur. 2017 m. balandžio 14 d. ieškovė pervedė apeliantui 46 500 Eur sumą kaip atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypus. Apeliantui nesutikus su ieškovės nustatytu atlyginimo dydžiu, ieškovė dėl jo nustatymo kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantui atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą 1 dydis yra 22 900 Eur, o už žemės sklypą 2 – 7 900 Eur, taip pat priteisė iš apelianto ieškovės naudai kaip be teisėto pagrindo gautą 15 700 Eur sumą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

15. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas: (1) nepagrįstai neskyrė byloje pakartotinės ekspertizės, o sprendimą grindė nepakankamai aiškiu, išsamiu ir abejones keliančiu ekspertizės aktu (2) nepagrįstai nustatė per mažą apeliantui atlyginimo už paimtus iš jo ginčo žemės sklypus dydį; (3) nepagrįstai iš apelianto ieškovei priteisė 15 700 Eur sumą bei 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo

20. Teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad nagrinėjamu atveju pakartotinė ekspertizė privalėjo būti paskirta todėl, kad yra esminių prieštaravimų tarp kelių turto vertinimo išvadų – UAB „Marleska“ turto vertinimo ataskaitų ir eksperto M. K. pateiktų išvadų, vertina nepagrįstais. Visų pirma, nagrinėjamu atveju šių dviejų byloje esančių įrodymų nėra pagrindo laikyti lygiaverčiais bei spręsti apie esamus tarp jų prieštaravimus. Eksperto M. K. išvados pateiktos teismui paskyrus ekspertizę (CPK 212 straipsnis), t. y. ekspertizės išvados gautos CPK nustatyta tvarka (teisėjų kolegija dėl jų vertinimo pasisakys žemiau). Pažymima, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias (CPK 216 straipsnis).

21. Tuo tarpu byloje esančios UAB „Marleska“ turto vertinimo ataskaitos priskirtinos kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors turto vertinimo ekspertizės dalykas iš esmės sutampa su turto vertinimo ataskaitos dalyku, nes tyrimo metu remiamasi iš esmės tais pačiais turto rinkos vertės nustatymo metodais bei šaltiniais, tačiau šalies į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita negali būti sutapatinama su civiliniame proceso nustatyta tvarka atlikta ekspertize, juolab, kad ekspertizės akte esantys duomenys teismų praktikoje paprastai pripažįstami patikimesniais už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Taigi, duomenys apie turto vertę, gauti ne teismo ekspertizės būdu, nėra lygiavertė įrodinėjimo priemonė ir paprastai teismo ekspertizės išvadų negali paneigti.

Dėl žodinio bylos proceso

23. Apeliantas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės grindžia pakartotinės ekspertizės skyrimu. Ieškovė sutinka byla nagrinėti žodinio proceso tvarka ir nurodo, kad tikslinga į teismo posėdį iškviesti teismo ekspertą M. K., kuris galėtų tiesiogiai paneigti apelianto abejones dėl ekspertizės akto.

24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau toks prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

25. Nagrinėjamu atveju šalys žodinio proceso būtinumą sieja su pakartotinės ekspertizės byloje skyrimu bei ekspertizę atlikusio eksperto M. K. apklausa. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apelianto prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo išsprendė rašytinio proceso tvarka (šios nutarties 23 punktas). Netikslinga ir pakartotinė teismo ekspertizės aktą surašiusio eksperto apklausa apeliacinės instancijos teisme, nes ekspertas pirmosios instancijos teisme pateikė išsamius tiek rašytinius, tiek žodinius paaiškinimus, atsakė į šalių klausimus, o ieškovė nenurodė, kokias papildomai aplinkybes, susijusias su atlikta ekspertize, jis turėtų papildomai paaiškinti. Tiek byloje dalyvaujančių asmenų argumentai, tiek ir juos pagrindžiantys rašytiniai įrodymai bus įvertinti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl nustatyto atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypus nustatymo

26. Byloje neginčijama, kad žemės sklypas 1 ir žemės sklypas 2 galėjo (turėjo) būti paimti visuomenės poreikiams. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 31 d. nutartimi leido šiuos žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybės vardu ir pradėti juos naudoti Kauno laisvajai ekonominei zonai plėsti Kauno rajono savivaldybėje, nutartis įsiteisėjusi. Nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas dėl tinkamo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypą 1 ir žemės sklypą 2 nustatymo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantui atlyginimo už žemės sklypą 1 ir žemės sklypą 2 dydį atitinkamai 22 900 Eur ir 7 900 Eur sumai, vadovavosi byloje paskirtos teismo ekspertizės išvadomis. Teismo ekspertizės metu buvo vertinama žemės sklypų vertė, buvusi NŽT sprendimo paimti šiuos žemės sklypus visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2017 m. sausio 13 d. (retrospektyvinis vertinimas). Ekspertas žemės sklypų rinkos vertę apskaičiavo pajamų ir lyginamojo metodų deriniu, parenkant metodus atsižvelgta į nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikomas paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, vertinimą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, TVPĮ, Metodiką ir kitus turto vertinimo praktikoje naudojamus dokumentus bei šaltinius.

28. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė per mažą apeliantui atlyginimo už paimtus iš jo ginčo žemės sklypus dydį, nes nepagrįstai rėmėsi byloje esančiu ekspertizės aktu. Apelianto teigimu, ekspertizės aktas yra abejotinas ir nepagrįstas, nes nustatant žemės sklypų vertes pajamų metodu naudotos dr. S. M. formulės taikymas yra neteisingas, nes joje neatsispindi konkretaus miško žemės sklypo kaina, jame esamos medienos kaina ir pan., taip pat nėra išskirta žemės vertė, medynų vertė ir kiti nuostoliai, netinkamai parinkti lyginamieji objektai. Tačiau su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Ši nuostata pakartota bei detalizuota kituose įstatymuose. CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.100 straipsnio 1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (CK 4.100 straipsnio 2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę arba žemės savininko rašytiniu sutikimu jam suteikiamas valstybinės žemės sklypas, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, taip pat žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, medynų tūrio <...> vertė <...>.

30. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus kodekse numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 1 ir 2 dalis). Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui – ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje (CPK 218 straipsnis). Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu <...> pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-93-916/2017). Taigi, nesivadovauti byloje esančiu, teismo nutartimi paskirtos ekspertizės pagrindu parengtu ekspertizės aktu galima tik tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, tyrimo eigos ar jo rezultatų. Teismo atsisakymas atsižvelgti į eksperto išvadas, negali būti paremtas deklaratyviomis prielaidomis ar vienos iš šalių nepagrįstu nesutikimu su nustatyta turto verte.

31. Apeliantas nurodo, kad atliktas vertinimas yra klaidingas, nes ekspertas netinkamai taikė dr. S. M. formulę, bei kvestionuoja eksperto atliktus skaičiavimus. Apeliantas dėl ekspertizės akto patikimumo abejonės kėlė ir pirmosios instancijos teisme, todėl, siekiant pašalinti visus kilusius neaiškumus, buvo iškviestas ir apklaustas ekspertizę atlikęs ekspertas M. K.. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtas ekspertas pateikė rašytinius paaiškinimus bei teismo posėdyje išsamiai atsakė į šalių užduotus klausimus, be kita ko, paaiškino dėl miško vertei apskaičiuoti taikyto metodo pagrįstumo. Ekspertas pagal pasirinktą ir ekspertizės akte išsamiai aptartą miško vertės nustatymui taikomą metodą vertino miško kaip visumos – miško žemės su medynu vertę. Ekspertizės akte atlikti objektyviomis prielaidomis paremti skaičiavimai, o rašytiniuose paaiškinimuose ekspertas papildomai pateikė su tuo susijusius detalius paaiškinimus. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl eksperto pasirinktos formulės žemės sklypų rinkos vertei apskaičiuoti tinkamumo. Ekspertas nurodė, kad ekspertizės akto parengimo tikslas buvo apskaičiuoti žemės sklypų rinkos vertę, kaip tikėtiną pinigų sumą, kurią galėtų gauti apeliantas kaip miško savininkas, parduodamas miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypus kaip vientisus nekilnojamojo turto objektus – išbaigtą visumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad ekspertas netinkamai apskaičiavo žemės sklypuose esančių medynų vertę. Ekspertizės akte atlikti skaičiavimai, kurie buvo atliekami nustatant žemės sklypo 1 ir žemės sklypo 2 rinkos vertę, apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu dėl lyginamųjų objektų netinkamo parinkimo. Sutiktina su ieškovės argumentu, kad toje pačioje kaip ir ginčo žemės sklypai turto verčių zonoje parduodamų lyginamųjų žemės sklypų sandoriai tiksliausiai atspindi žemės sklypų rinkos vertę toje vietovėje. Ekspertizės akte nurodyti lyginamieji objektai apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių dėl turto lokalizacijos, nes buvo analizuojami žemės perleidimo sandoriai, sudaryti toje pačioje vietovėje, kaip ir žemės sklypas 1 ir žemės sklypas 2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti eksperto atrinktų lyginamųjų žemės sklypų tinkamumu ginčo žemės sklypų rinkos vertei nustatyti, nes nustatydamas ginčo žemės sklypų rinkos vertę, ekspertas parinko lyginamuosius žemės sklypus pagal jų plotą bei vieno aro kainą. Be to, apeliantas iš esmės nenurodė, kad tariamai netinkamų lyginamųjų žemės sklypų parinkimas sąlygojo neteisingas ekspertizės akto išvadas dėl žemės sklypo 1 ir žemės sklypo 2 rinkos vertės.

33. Apeliantas apeliaciniame skunde išdėsto, jo vertinimu, esančius ekspertizės akto trūkumus, tačiau nepagrindžia ekspertizės akto turinio prieštaringumo, išvadų neišplaukimo iš tyrimo eigos ar išvadų pateikimą, neatlikus tam tikrų aplinkybių tyrimo, kas tik tokiu atveju būtų pagrindu nesivadovauti eksperto išvada kaip įrodymu (šios nutarties 31 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertizės aktą, eksperto pateiktus paaiškinimus bei byloje esančius kitus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl ekspertizės išvadų patikimumo, atliktos tyrimo eigos bei jo rezultatų. Apeliantas kvestionuoja ekspertizės akte pasirinktus vertinimo metodus bei tiriamus duomenis, tačiau tai yra eksperto specialiųjų žinių sritis. Apeliantas savo subjektyviu vertinimu kvestionuoja asmens, turinčio teismo eksperto kvalifikaciją ir įrašyto į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, pateiktą išvadą, nepateikdamas jo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Apelianto išsakyta kritika ekspertizės aktui nepaneigia ir negali paneigti ekspertizės akto, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir jo įrodomosios reikšmės. Vien asmens subjektyvaus vertinimo nepakanka suabejoti nei ekspertinio tyrimo eiga, nei eksperto padarytomis išvadomis dėl žemės sklypų rinkos vertės, o išsakytų abejonių nepakanka tam, kad eksperto išvadą atmesti kaip įrodymą ar ja nesivadovauti. Juolab, kad apeliantas nekvestionuoja eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos.

34. Nors apeliantas ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atlyginimo už paimtus žemės sklypus dydžiu, tačiau nenurodo, koks, jo vertinimu, atlyginimas būtų teisingas, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jo vertinimu, teisingą kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad apeliantas nesutiko ir su ieškovės užsakymu UAB „Marleksa“ atliktomis turto vertinimo ataskaitomis nustatyta ginčo žemės sklypų verte, kuriomis žemės sklypas 1 ir žemės sklypas 2 buvo įvertinti didesne suma, nei jų vertė nustatyta ekspertizės akte.

35. Apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neįrodinėjo aplinkybių, kad jis už sprendime nustatytą ginčijamų žemės sklypų vertę negali įsigyti analogiško žemės sklypo (žemės sklypų), t. y. apeliantas neįrodinėjo kainos pokyčio nuo sprendimų paimti žemės sklypus visuomenės poreikiams iki teismo sprendimo (jo apskaičiuotą dydį). Pažymėtina, kad pareiga įrodyti pakitusią žemės sklypo vertę teismo sprendimo paimti žemės sklypo visuomenės poreikiams priėmimo dieną tenka šalims, tačiau, kaip minėta, tokių aplinkybių nei ieškovė, nei apeliantas byloje neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai).

36. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, kurios keltų pagrįstas abejones dėl atliktos ekspertizės patikimumo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai remiantis atliktos ekspertizės išvadomis nustatė apeliantui už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą 1 atlyginimo dydį 22 900 Eur, o už žemės sklypą 2 – 7 900 Eur.

Dėl pareigos grąžinti sumokėtos kompensacijos dalį

37. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad ieškovė jam yra pervedusi 46 500 Eur sumą, kaip atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypą 1 ir žemės sklypą 2. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs mažesnę paimtų žemės sklypų vertę (bendra suma 30 800 Eur), sprendė, kad apeliantui neliko teisėto pagrindo į jam ieškovės pervestą didesnę sumą, todėl 15 700 Eur iš apelianto priteisė ieškovės naudai. Apelianto teigimu, minėtos sumos iš jo priteisimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes šis skirtumas susidarė dėl ieškovės kaltės, pastarajai neįvykdžius įstatyminės pareigos apskaičiuoti teisingą atlyginimą už paimtą visuomenės poreikiams žemę. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais..

38. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai vadovavosi CK 6.237 straipsniu, reglamentuojančiu pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nes apeliantui neliko teisėto pagrindo turėti jam ieškovės pervestą didesnę sumą nei teismo nustatyta už paimtus žemės sklypus kompensuojama suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniu žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams reguliavimu siekiama suderinti du interesus – asmens, iš kurio paimamas turtas, bei visuomenės, kurios sąskaita yra atlyginami konkretaus asmens praradimai. Todėl apeliantui nepagrįstai gavus didesnę sumą, nei nustatyta paimtų visuomenės poreikiams žemės sklypų rinkos vertė, šis skirtumas ieškovei turi būti grąžintas (priteistas). Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas <...> nėra teisingas ir sudaro galimybes paimamo visuomenės reikmėms žemės sklypo savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017).

39. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas kompensacijos už paimtus visuomenės poreikiams ginčijamus žemės sklypus dydis nepažeidžia teisingo atlyginimo principo, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis neturi pagrindo grąžinti ieškovei 15 700 Eur sumos, o jos priteisimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto ieškovei priteisė 15 700 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

40. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

41. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, nukrypo nuo CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš apelianto valstybei žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši sprendimo dalis neginčijama, todėl dėl jos teisėjų kolegija nepasisako.

42. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo ieškovei priteistos 150 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apmokėjimu už eksperto dalyvavimą teismo posėdyje. Apelianto teigimu, jam buvo primesta pareiga dalyvauti teisminiame procese, nes ieškovė nesusidorojo su savo įstatymine pareiga teisingai apskaičiuoti atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypus. Tačiau su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ieškovės naudai (patikslintas ieškinys tenkintas visiškai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto ieškovei priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjamu atveju – 150 Eur išlaidų, susijusių su apmokėjimu už eksperto dalyvavimą teismo posėdyje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju būtent apelianto veiksmai ir sąlygojo teisminį procesą, be kita ko, ir ekspertizę atlikusio eksperto iškvietimą ir apklausą teismo posėdyje.

44. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.