Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-09-27 · Civilinė byla Nr. 2A-780/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-06-08Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-09-27Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-27
Bylos Nr.
2A-780/2013
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-06888-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
E. V.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Edvervita“
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-780/2013Proceso Nr. 2-06-3-06888-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 42.9. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-883-538/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Edvervita“ ieškinį atsakovei E. V. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 101 353,92 Lt skolą, kurią sudaro 89 200 Lt negrąžinta paskolos dalis, 6 895,99 Lt palūkanų, 5 257,93 Lt delspinigių ir 5 027,08 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, jog 2010 m. birželio 9 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovei 92 000 Lt, atsakovė įsipareigojo skolą grąžinti iki 2020 m. birželio 8 d. dalimis kas mėnesį po 700 Lt ir paskaičiuotas palūkanas (12 proc.). Tačiau atsakovei nuo 2010 m. spalio mėnesio nevykdant įsipareigojimo, ieškovas pareikalavo iki 2011 m. balandžio 5 d. grąžinti visą negrąžintą paskolą bei sumokėti palūkanas ir delspinigius. Patikslinęs reikalavimą, ieškovas atsisakė ieškinio dalies dėl delspinigių priteisimo ir prašė priteisti 89 200 Lt negrąžintos paskolos dalies, 6 895,99 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2011 m. gegužės 23 d., 4 722,13 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2011 gegužės 24 d. iki 2011 m. spalio 31 d., 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovui iš atsakovės 89 200 Lt negrąžintos paskolos, 11 618,12 Lt nesumokėtų palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 016,36 Lt žyminio mokesčio; civilinės bylos dalį dėl delspinigių priteisimo nutraukė. Teismas nustatė, kad 2010 m. birželio 9 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 92 000 Lt paskolą, o atsakovė įsipareigojo ją grąžinti per 10 metų, grąžindama po 700 Lt paskolos kas mėnesį bei 12 proc. metinių palūkanų nuo neišmokėtos paskolos sumos. Vadovaudamasis CK 6.874 straipsnio 2 dalimi bei nustatęs, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį ir nuo 2010 m. spalio mėn. negrąžino nė vienos eilinės paskolos sumos dalies, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti visą likusią paskolos sumą ir palūkanas yra pagrįstas, todėl šią ieškinio dalį tenkino. Teismas sprendė apie pagrindo mažinti palūkanų sumą nebuvimą, motyvuodamas tuo, kad šalys susitarė dėl 12 proc. dydžio metinių palūkanų už naudojimąsi paskolos suma ir byloje nėra duomenų, kad atsakovė šių sutarties sąlygų nesuprato; atsakovė nuo 2010 m. spalio mėn. negrąžino nė vienos sutartyje numatytos paskolos sumos dalies, visiškai nemokėjo palūkanų, taip pat neatliko jokių mokėjimų jau esant bylai teisme. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovės interesus, atsisakė reikalavimo dėl sutartyje numatytų delspinigių priteisimo, be to, sutartyje numatyto dydžio palūkanas prašo priteisti tik už vienerius metus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė E. V. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir sumažinti priteistas 11 618,12 Lt palūkanas. Nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas nustatė beveik dvigubai didesnes palūkanas, negu 2010 m. birželio mėnesį nustatyta banko palūkanų norma – 7,63%. Taip pat neįvertino ieškovo pranašumo kreditavimo santykių srityje, jog siekdama nesusigadinti savo kaip skolininko charakteristikos, apeliantė buvo priversta skolintis bet kokiomis sąlygomis. Apeliantės teigimu, teismas, gindamas kreditorių nuo skolininko netinkamų veiksmų – piniginės prievolės neįvykdymo laiku, turi ginti pažeistą teisę taip, kad būtų pašalinta galimybė kreditoriui lupikauti, t. y. gauti neprotingai dideles palūkanas. Teismas netinkamai vadovavosi CK 1.5 straipsnio nuostatomis, neatsižvelgė, kad sutartyje nustatytas per didelis palūkanų dydis, nors pagal CK 6.228 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir atitinkamai jas pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

Ieškovas UAB „Edvervita“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą. Nurodo, jog paskolos sutartį apeliantė sudarė savo valia, niekieno neverčiama; pasirašydama sutartį sutiko su prašomu palūkanų dydžiu; nuo 2010 m. birželio iki 2010 m spalio mėnesio mokėjo ir paskolą, ir palūkanas, nekeldama pretenzijų dėl jų dydžio. Apeliantė nepagrįstai remiasi CK 6.228 straipsnio nuostatomis, kadangi byla nagrinėjama ne pagal apeliantės prašymą pakeisti paskolos sutartyje nustatytas palūkanas, o pagal kreditoriaus ieškinį dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamoje bylioje kilo ginčas dėl skolos ir palūkanų priteisimo, atsakovei nevykdant paskolos sutarties sąlygų. Apeliaciniu skundu skundžiama teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo, todėl teisėjų kolegija pasisako tik šiuo klausimu.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 9 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 92 000 Lt paskolą, o atsakovė įsipareigojo ją grąžinti per 10 metų, t. y. iki 2020 m. birželio 8 d., mokėdama kas mėnesį po 700 Lt paskolos ir ieškovo pateiktoje sąskaitoje-faktūroje nurodyto dydžio palūkanas (3.2 p.) (5-6 b. l.). Sutarties 1.4 punktu paskolos gavėja (atsakovė) įsipareigojo mokėti 12 procentų metines palūkanas.

Skundžiamu sprendimu teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nenustatė pagrindo mažinti sutartyje sulygtą palūkanų dydį. Apeliantė kvestionuoja šią teismo išvadą, motyvuodama tuo, kad teismas neįvertino sutartyje ieškovo nustatytų palūkanų dydžio, kuris beveik dvigubai didesnis už 2010 m. birželio mėnesį nustatytą 7,63% banko palūkanų normą; netinkamai vadovavosi CK 1.5 straipsnio nuostatomis.

Pagal Lietuvos civilinėje teisėje vyraujančią palūkanų sampratą, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str.) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 str.). Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mažinimo. CK bendri mokėjimo palūkanų dydžiai įstatymo neįtvirtinti, nes juos nustato šalys, sudarydamos konkrečias sutartis. Tačiau siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis ieškovas nėra vartojimo kredito davėjas Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme, o atsakovė - kredito gavėja šio straipsnio 14 dalies prasme. Be to, šalių sudarytos paskolos sutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad šalis sieja vartojimo kredito santykiai.

Vadovaujantis CK 6.156 straipsnio 1 dalimi šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, o šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 str.). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.).

Vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pasak apeliantės, sutartyje nustačius 12 proc. dydžio metines mokėjimo palūkanas, buvo pažeista esminė šalių teisių ir pareigų atitiktis. Apeliantė teisi, kad teismas, gindamas kreditorių nuo skolininko netinkamų veiksmų – piniginės prievolės neįvykdymo laiku, turi ginti pažeistą teisę taip, kad būtų pašalinta galimybė kreditoriui lupikauti. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo prašomas ir teismo priteistas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydis lemia ieškovo lupikavimą. Sutartis dėl 92 000 Lt paskolos suteikimo buvo sudaryta laisva šalių valia, jos įvykdymas niekuo neužtikrintas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas verstųsi pinigų skolinimu, turėtų didesnę kreditavimo teisinių santykių patirtį nei atsakovė. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą keisti paskolos sutarties sąlygą dėl palūkanų dydžio, apeliantė nenurodė ir neįrodė (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes - atsakovė nuo 2010 m. spalio mėn. sutarties nevykdo - negrąžino nei vienos sutartyje numatytos paskolos sumos dalies, visiškai nemokėjo palūkanų, taip pat neatliko jokių mokėjimų jau esant bylai teisme; ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovės interesus, atsisakė delspinigių reikalavimo, sutartyje nustatyto dydžio palūkanas prašė priteisti tik už vienerius metus. Šių teismo nustatytų ir tinkamai įvertintų, apeliantės neginčijamų faktinių aplinkybių egzistavimas lemia išvadą apie pagrindo mažinti ieškovo prašomų ir teismo priteistų sutartinių palūkanų dydį nebuvimą.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad pastarojo inicijuotos civilinės bylos pobūdis ir joje egzistuojančios faktinės aplinkybės lemia negalimumą nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas, todėl apeliantės argumentai dėl šios normos taikymo laikytini nepagrįstais ir atmestini. CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimo konstatuoti taip pat nėra pagrindo. Įgyvendindamas savo teises, ieškovas iki vienerių metų sumažino palūkanų laikotarpį, atsisakė delspinigių, todėl veikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Aplinkybių, leidžiančių konstatuoti šių principų pažeidimą teismui aiškinant ir taikant įstatymus, teisėjų kolegija neįžvelgia.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, dėl to skundžiama teismo sprendimo dalis yra teisėta bei pagrįsta ir keisti ją apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėKazys Kailiūnas