Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-08-26 · Byla Nr. Iv-1907-244/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-08-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-08-26
Bylos Nr.
Iv-1907-244/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01070-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. J., A. J.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1907-244/2010Proceso Nr. 3-61-3-01070-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 16.2, 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjų atstovei Dovilei Mikučionytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir A. J. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde prašo solidariai priteisti iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką – V. J. 61,73 Lt ir A. J. 223,62 Lt. Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuodami priedus bei priemokas, atsakovai nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, ribojančią mokamų priedų ir priemokų dydį. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Paaiškino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas nutarimu konstatavo, kad minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis pareiškėjai negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai laikytini neteisėtais, todėl jiems atsirado pareiga pareiškėjams išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjai patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų. Būtent šiomis nuostatomis ir vadovavosi išmokėdama darbo užmokestį pareigūnams, tame tarpe ir pareiškėjams. Nevykdyti įstatymų reikalavimų negalėjo. Prašo atidėti sprendimo įvykdymą dėl sunkios finansinės padėties.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba nėra įgaliota atstovauti Lietuvos valstybei dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei galimai iš to kylančios žalos pareiškėjams. Lietuvos valstybei turi atstovauti Vyriausybė. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius pareiškėjams buvo pagrįstai taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kadangi teisės aktas privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu nurodė, jog valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Galiojant įstatymo teisėtumo prezumpcijai, įstatymas laikomas teisėtu iki tol, kol paskelbiamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo pareiškėjams buvo atskaityta V. J. 61,73 Lt ir A. J. 223,62 Lt. Tokia nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjams buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad:

1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Atsižvelgus į Konstitucinio teismo suformuotą poziciją, darytina išvada, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Pagal Darbo kodekso 16, 93 str., įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjų darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Remiantis tuo konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už trejus kalendorinius metus. Pareiškėjų prašymas priteisti darbo užmokesčio dalį už laikotarpį, kuris neviršija trijų metų, todėl yra pagrįstas pilnai.

Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjų ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jie solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjų darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš VSAT prie LR VRM Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės. Atsižvelgiant į šalies sunkią ekonominę padėtį, sprendimo vykdymas atidedamas vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1, 4 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

Pareiškėjų V. J. ir A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės V. J. 61,73 Lt (šešiasdešimt vieną litą 73 ct) ir A. J. 223,62 Lt (du šimtus dvidešimt tris litus 62 ct) neišmokėto darbo užmokesčio, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Liudmila Zaborovska