Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas Ričardas Prašmuntas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų A. V. ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. N. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos BK 234 str. 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir J. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 metai ir 3 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., J. N. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš J. N. civilinės ieškovės E. R. naudai priteista 2477,00 Lt turtinei žalai atlyginti, 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1700 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Civilinio ieškovo Valstybinės miškų tarnybos ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. N. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpyje nuo 2011 metų spalio mėnesio vidurio iki 2011 metų gruodžio mėnesio vidurio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, dienos metu, svetimo turto vagystės tikslu, atvyko į E. R. ir V. S. bendra nuosavybės teise priklausančio miško, esančio Trakų miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 678 kvartalo 16 sklypą ir per kelis kartus, turėdamas tikslą pavogti, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką, savavališkai nupjovė 26,763 m³ žalios medienos, iš kurios 24,77 m³ išvežė, tokiu būdu pagrobė E. R. ir V. S. priklausantį turtą už 2477 Lt.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 30 d., apie 16 val., užėjęs į E. R. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Onuškio sen., Trakų r., iš nugaros priėjo prie sėdinčios ant kėdės E. R., užmetęs jai ant kaklo virvę bei virve spausdamas kaklą, reikalavo nesikreipti į policiją dėl jo pjaunamo E. R. miško, priešingu atveju grasino ją nužudyti, tokiu būdu grasino nužudyti E. R. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad panaudodamas prievartą prieš nukentėjusiąją E. R., tiesiogiai bei per jos draugą A. V., siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ši susitaikytų su kaltininku, sistemingai terorizuodamas nukentėjusiąją nuolatiniais skambučiais, o būtent: 2011 m. lapkričio 20 d., dienos metu, eilinį kartą paskambinęs mobilaus ryšio telefonu nukentėjusiajai E. R., grasindamas, kad ji bus atleista iš darbo, kad jos draugas A. V. bus stabdomas policijos, neteks vairuotojo pažymėjimo ir savo automobilio, reikalavo susitaikyti ir kad ikiteisminis tyrimas Nr. 87-1-00762-11, pradėtas Vilniaus apskrities VPK Trakų r. PK 2011 m. lapkričio 4 d. dėl E. R. bei jos bendrasavininkams priklausančios medienos vagystės, būtų nutrauktas. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir toliau siekdamas paveikti nukentėjusiąją E. R. susitaikyti, 2012 m. sausio 29 d., 14 val., privažiavo savo automobiliu prie Vilniaus apskrities VPK Trakų r. PK VPS PB vyriausiojo patrulio V. B. ir patrulio E. M., patruliavusių Vilniaus gatvėje, Trakų mieste, ir nurodė jiems sustabdyti atvažiuojantį automobilį Renault, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes jo vairuotojas A. V. yra neblaivus. Pareigūnams patikrinus vairuotojo blaivumą, informacija nepasitvirtino. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2012 m. sausio 30 d., apie 9 val., paskambinęs mobilaus ryšio telefonu A. V. pranešė, kad parašė pareiškimą Trakų rajono apylinkės prokuratūrai dėl E. R. melagingo pranešimo apie medienos vagystę ir pareikalavo įkalbėti E. R. susitaikyti su J. N..

Motyvuojamoji dalis

J. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, o juos vertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus bei tinkamai kvalifikavo J. N. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir 234 str. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. N. atžvilgiu, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl kaltinimų pagal BK 178 str. 1 d.

Vagystė BK 178 str.1 d. aprašyta materialiąja sudėtimi, t. y. joje kaip būtini objektyvieji požymiai nurodyti ir veika, kuria pagrobiamas svetimas turtas, ir šios veikos padariniai – svetimo turto užvaldymas. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia. Todėl apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą. Taigi kaltininko psichinis, valinis santykis vagystės atveju turi būti vertinamas kaip visuma, t. y. ir daromos veikos, ir kartu jos padarinių atžvilgiu. Kaltinant padarius vagystę, turi būti nustatyta ir neginčijamai įrodyta, kad ir daromą veiką, ir jos padarinius kaltininkas vagystės atveju vertina kaip pavojingus, neteisėtus, t. y. supranta jų tikrąją esmę, tačiau jų neatsisako, bet sąmoningai ir valingai siekia (2005 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-473/2005).

Nors apeliantas neigia savo kaltę dėl medienos vagystės, tačiau jo kaltę patvirtina nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. R. parodymai, kad J. N. perdavus jai ir jos seseriai V. S. priklausančio miško sklypo planą su tikslu, kad jis padės sutvarkyti dokumentus, t.y., atidalinti mišką tarp bendrasavininkų ir tik sutvarkius dokumentus užsiims miško išvartų tvarkymu, tačiau J. N., iškirtęs medieną, dalį jos išsivežė, taip pat medieną kirtusių M. L. ir V. D. parodymai, kad medžius, taip pat ir žalius, kirto ir dalį jų išvežė į Alytaus rajone esantį (duomenys neskelbtini) kaimą J. N., kuris dėl medžių kirtimo nurodė sutaręs su E. R., prašymu. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, tą aplinkybę, kad prašymo dėl miško kirtimo į Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūrą J. N. vyko kartu su E. R., paneigia ne tik jos pačios parodymai, kad į RAAD ji vyko viena ir kad su J. N. ten nebuvo, bet ir liudytoju apklausto vyr. specialisto V. G. parodymai, jog J. N. buvo atvykęs vienas, be E. R.. Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo, jog nėra įrodymų, kad būtent jis pasisavino medieną, juolab, kad E. R. parodė, jog ji tik mano, kad medieną pasisavino apeliantas, tačiau šią aplinkybę patvirtino jau anksčiau aptarti M. L. ir V. D. parodymai, kad medieną išvežė J. N. prašymu. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog miško plotas priklauso bendra nuosavybės teise E. R., V. S., L. Ž. ir miško savininkų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“, yra neteisinga, kadangi iš byloje esančio pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre matyti, jog aptariamas miškas priklauso aukščiau nurodytiems asmenims. Nors apeliantas teigia, kad byloje negauta duomenų, patvirtinančių, jog šis miško plotas oficialiai atidalintas arba nustatyta naudojimosi tvarka ir tai užregistruota viešame registre, nepaneigia J. N. kaltės dėl medienos vagystės, kadangi ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal pareiškėjų V. S. ir E. R. pareiškimus dėl medienos vagystės, t.y., pagal nukentėjusių asmenų, kuriems ir buvo padaryta žala, pareiškimus.

Apeliantas skunde nurodė, kad kaltinime nenurodytas neva turto pagrobimo laikas, būdas, neteisingai nurodytas laikotarpis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto teiginiais. Kaip matyti iš kaltinimo, turto pagrobimo laikotarpis nurodytas nuo 2011 m. spalio mėn. vidurio iki 2011 m. gruodžio mėn. vidurio. Tuo atveju, kai kaltinime nėra galimybės nurodyti tikslų nusikalstamos veikos padarymo laiką, kaltinime nurodomas tiksliausiai žinomas laikas, kada padaryta nusikalstama veika. Pats nuteistasis pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad kirtimo darbus pradėjo 2011 m. spalio mėnesį, nukentėjusioji teismui parodė, kad 2011 m. spalio 31 d. matė J. N. automobilį savo miške, ir kad šalia automobilio gulėjo nupjauti medžiai. Kiti teisme apklausti liudytojai taip pat nenurodė konkretaus medžių kirtimo laiko. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismas teisingai nurodė apytikslį nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, o ne konkrečią datą. Pripažintina, kad kaltinime nurodytas ir turto pagrobimo būdas, o būtent nupjovus medieną ir dalį išvežus iš miško.

Dėl kaltinimų pagal BK 145 str. 1 d.

Atsakomybė pagal BK 145 str. 1 d. kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal įstatymą grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Objektyvioji nusikaltimo pusė reiškiasi tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar pan. Grasinimo nužudyti subjektyviosios pusės požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą išsako taip, jog nukentėjusysis tiki, kad tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (2006 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403/2006).

Apeliantas neigia grasinęs nužudyti E. R., tačiau jo kaltė yra įrodyta nukentėjusiosios parodymais, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje jai būnant namuose, priestato kambaryje ir sėdint prie lango, ant kėdės už stalo, šonu į lauko duris, pamatė ateinantį J. N., kuris rankoje laikė virvę. Įėjęs į vidų, J. N. ant kaklo jai užmetė virvę ir ėmė smaugti sakydamas, kad „jis jai parodys“. Smaugė trumpai, bet stipriai, ji ėmė dusti, springti. Kadangi ji dirba psichiatrijos ligoninėje ir yra apmokyta gintis, jai pavyko numesti virvę ir išbėgti į lauką. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji analogiškas įvykio aplinkybes nurodė viso proceso metu vykusių apklausų metu, davė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei iš esmės analogiškus apklausta teisme. Ji davė parodymus būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės, ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai tinkamai užfiksuoti, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji būtų turėjusi motyvą apkalbėti nuteistąjį. Tuo tarpu, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinamojo ir liudytojos V. B., jo sesers, parodymai yra prieštaringi, kadangi kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu nurodė, kad pas E. R. jis su V. B. vyko E. R. kvietimu, o liudytoja V. B. nurodė, kad pas E. R. jie vyko jos, t.y. V. B., iniciatyva siekiant išsiaiškinti, kodėl E. R. J. P. pavadino vagimi. Taip pat apylinkės teismas atkreipė dėmesį, kad J. N. teisiamojo posėdžio metu kategoriškai neigė, kad jis su savimi turėjo kokią nors virvę, nors ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą tarp jo ir nukentėjusiosios, nurodė, kad buvo paėmęs virvę siekdamas sutramdyti E. R.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad kaltinamojo parodymai yra nenuoseklūs, o V. B. parodymus tinkamai pripažino nepagrįstais, nes ši yra kaltinamojo sesuo ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Apeliantas savo skunde nurodė, kad jo kaltę paneigia ir tos aplinkybės, kad nukentėjusioji po įvykio nesikreipė pas medikus, o į teisėsaugos institucijas kreipėsi po kurio laiko. Apeliacinės instancijos nuomone, tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji į teisėsaugos institucijas kreipėsi vėliau, neleidžia teigti, kad nebuvo nuskalstamos veikos. Apelianto argumentą, kad nukentėjusioji nesikreipė į teismo medicinos specialistus, paneigia byloje esantis 2013 m. vasario 12 d. išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad E. R. medicinos įstaigoje gydosi nuo 2011 metų lapkričio mėnesio, po to, kai buvo užpulta kaimyno, tuomet klinikoje vyravo stiprus nerimas, įtampa, bloga nuotaika, miego sutrikimai, ji visą laiką vartojo medikamentus.

Apeliantas teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu E. R. neparodė, kad jai būtų išsakyti grasinantys žodžiai. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 str. 1 d. tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010).

Nukentėjusioji E. R. parodė, kad po to, kai nuteistasis staiga jai užmetė ant kaklo virvę ir pradėjo smaugti, jai pasakė „atėjau, kad tave pamokyti“. Atsižvelgiant į nuteistojo išsakytus žodžius ir veiksmus - smaugimą virve-, jo po to išsakyti žodžiai buvo grasinančio pobūdžio. Pripažintina, kad nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti ir ji taip manė, jog grasinimas gali būti realiai įvykdytas.

Dėl kaltinimų pagal BK 234 str.

Atsakomybė pagal BK 234 str. inter alia kyla tam, kas siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis susitaikytų su kaltininku, jeigu tai padaryta panaudojant smurtą ar kitokią prievartą.

Nuteistasis neigia savo kaltę dėl poveikio E. R. darymo, siekiant, kad ši susitaikytų su kaltininku, sistemingai terorizuodamas nukentėjusiąją nuolatiniais skambučiais. Nurodo neprisimenantis, kad 2011 m. lapkričio 20 d. skambino E. R. ir grasino atleisti ją iš darbo, kad jos draugas A. V. neteks vairuotojo pažymėjimo, atkreipia dėmesį, kad pranešimai policijai dėl A. V. vairavimo išgėrus laikytini asmens pilietinės pareigos vykdymu ir neįrodyta, kad tai buvo daroma siekiant paveikti kitą asmenį - E. R., o 2012 m. sausio 30 d. skambutis A. V. su prašymu įkalbėti E. R. susitaikyti, yra nesusijęs su jokia psichologine prievarta, poveikiu nukentėjusiajai ir vertintinas kaip realus žmogaus noras išspręsti ginčus taikiai. Šie apelianto argumentai yra paneigti ne tik telefoninio pokalbio tarp E. R. ir J. N. garso įrašo išklotine, bet ir E. R., kuriai buvo daromas poveikis tiesiogiai, ir A. V., per kurį buvo bandoma paveikti E. R., parodymais. E. R. pirmos instancijos teisme parodė, kad J. N. jai skambino, sakė, kad ji visą savo šeimą po velėna, skambino į darbą, grasino atleisti iš darbo, liepė atsiimti pareiškimą iš policijos. Liudytoju apklaustas A. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad J. N. jam skambino po to, kai buvo paduotas pareiškimas policijai. Pokalbis buvo grasinančio pobūdžio. Liudytoju apklausti policijos pareigūnas V. B. pirmos instancijos teismui parodė, kad 2012 m. sausio 29 d., apie 14 val., kartu su Vilniaus apskrities VPK Trakų rajono PK VPS PB patruliu E. M. dirbo Trakų mieste, Vilniaus gatvėje, netoli Trakų geležinkelio stoties. Prie jų privažiavo visureigis Toyota, iš jo išlipo J. N. ir kažką paaiškino E. M., po to sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Tuomet E. M. papasakojo, kad J. N. pranešė, kad neužilgo Vilniaus link važiuos automobilis Renault ir kad šio automobilio vairuotojas yra neblaivus. Netrukus važiavo minėtas automobilis, kurį jie sustabdė. Automobilį vairavo vyras, šalia sėdėjo moteris. Patikrinus vairuotojo blaivumą, buvo nustatyta 0 promilių. Vairuotojas sakė, kad žino, kas jį melagingai įskundė policijai, moteris sakė, kad tai padarė žmogus, kuris iš jų pavogė medieną. Šiais parodymais liudytojas patvirtino liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintus parodymus.

Konstatavus, kad J. N. pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir 234 str., prašymas atmesti E. R. civilinį ieškinį yra atmestinas.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. N. apeliacinį skundą atmesti.