Šiaulių apygardos teismo nutartis

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje B. R. , a/k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Joniškyje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 7 klasių išsilavinimo, vedęs, ūkininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), Pakruojo raj., neteistas, kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (patvirtinto 1961-06-26 įstatymu) 116 str. 1 d. ir 118 str. 4 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo procesas baudžiamojoje byloje dėl B. R. pareikštų kaltinimų vyksta nuo 2002-07-12 dienos, t.y. penkeri metai. Byla pradėta nagrinėti pagal bendrąsias baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teisme taisykles, tačiau bylos teisminio nagrinėjimo pagal kaltinamąjį aktą eigoje procesas dėl kaltinamojo psichinės ligos nuo 2003-06-17 virto procesu dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu. B. R. buvo pareikšti kaltinamai tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2001 metų gegužės mėnesio pabaigos iki tų pačių metų rugpjūčio 25 d., pakartotinai – aštuonis kartus - Juknaičių kaime, Pakruojo raj., savo namuose ir kitose vietose, pasinaudojęs bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, išžagino mažametę, gim. 1990-03-13, jo žmonos anūkę K. S. , t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 118 str. 4 d. Be to, kaltinamas padaręs tai pačiai nukentėjusiajai K. S. lengvą kūno sužalojimą, t.y. nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 116 str. 1 d.

Teismas dar kartą pasikartoja, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, teismui ištyrus visus byloje surinktus įrodymus, baigiant bylos teisminį tyrimą, teismui kilus abejonių dėl kaltinamojo psichinės būsenos ir veikų padarymo metu, ir šiuo metu, teismas 2003-02-03 nutartimi paskyrė kaltinamajam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę.

2003-04-03 buvo atlikta kaltinamajam teismo psichiatrinė – psichologinė, narkologinė ekspertizė, kuri konstatavo, kad B. R. po inkriminuojamos veikos įvykdymo susirgo laikinu psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu be psichozės reiškinių, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Taigi, tuo metu ekspertai negalėjo užbaigti teismo psichiatrinės ekspertizės ir ekspertų komisija jam rekomendavo priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro rėžimo sąlygomis iki pasveikimo.

Į kitus nutartyje skirti ekspertizę pateiktus klausimus komisija atsakyti negalėjo.

B. R. sveikatos būklei pagerėjus ir stabilizavusis, teismas 2004-09-09 priėmė nutartį, kuria anksčiau paskirtą laikinąją priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje - nutraukė ir pavedė Utenos ekspertiniam skyriui užbaigti pradėtą stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę.

Utenos ekspertinis skyrius 2004-10-05 aktu užbaigė teismo psichiatrinę, psichologinę, narkologinę ekspertizę, kuria konstatavo, kad objektyvių medicinos duomenų apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu ar iki nusikaltimo padarymo B. R. sirgtų lėtine psichikos liga arba būtų laikinojo psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, nėra. Jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau šiuo metu B. R. diagnozuojama lėtinė psichikos liga – organinė silpnaprotystė su afektiniais svyravimais, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Jam rekomenduojama priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonė – priverstinis ambulatorinis gydymas pagal gyvenamąją vietovę.

Šiaulių apygardos teismas 2004-12-27 nutartimi paskyrė B. R. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Ligonis buvo stebimas iki šiol.

2007-01-26 teisme gautas viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro teikimas ir Aktas dėl ligonio B. R. psichikos būklės įvertinimo, kuriame konstatuojama, kad B. R. serga organine demencija, tačiau ligonis pats atsakingai rūpinasi gydymu, todėl siūloma priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis nutraukti.

Teismo posėdyje dėl teikimo ir bylos tolesnio nagrinėjimo apklausiant gydytoją psichiatrę D. M. , pastaroji patvirtino ligonio diagnozę, ir nurodė, kad B. R. liga nėra laikino pobūdžio, kad iš esmės organinė silpnaprotystė – yra negrįžtamas procesas.

Esant tokiai situacijai, teismas, siekdamas proceso efektyvumo 2007-03-27 nutartimi paskyrė byloje papildomą teismo psichiatrijos ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti B. R. ligos trunkamąjį pobūdį, kadangi bylos aplinkybės, B. R. senyvas amžius ir diagnozė nurodė į tai, kad liga dėl senatvės gali tik progresuoti, taigi ir bylos procesas turi būti užbaigiamas iš esmės.

Šiaulių apygardos teisme 2007-06-28 dieną buvo gautas teismo psichiatrijos ekspertizės aktas kuriame konstatuojama, kad B. R. ir toliau stebimi pastovūs jo turimo lėtinio psichikos sutrikimo – įgytos silpnaprotystės – požymiai su progresavimo tendencija. Lėtinis psichikos sutrikimas – įgyta silpnaprotystė – yra negrįžtamojo pobūdžio psichikos sutrikimas, sąlygojamas senatvinių trofinių smegenų pakitimu, dėl ko silpsta asmens pažinimo funkcijos , tolygiai gilėjant intelekto defektui, progresuojant iki psichikos galutinių išeičių stadijos – marazmo, kuomet asmuo visai netenka gebėjimo produktyviai komunikuoti, netenka visų turėtų įgūdžių bei sugebėjimo suvokti save ir aplinką. Tiriamasis B. R. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste- nepatikslinta demencija, kuri yra negrįžtamas ir turintis tendenciją progresuoti psichikos sutrikimas. B. R. negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Negali dalyvauti teismo posėdyje, negalima jo apklausti, negalima jam įteikti teismo dokumentų.

Tokia ekspertų psichiatrų išvada, bylos proceso trukmė, ligos pobūdis ir galimas tik jos progresavimas, bet ne pasveikimas, taip pat 2007-01-26 teisme gautas viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro teikimas ir Aktas dėl ligonio B. R. psichikos būklės įvertinimo, kuriuo konstatuojama, kad B. R. serga organine demencija, tačiau ligonis pats atsakingai rūpinasi gydymu, ir siūloma priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis nutraukti, suponuoja teismui svarstyti galimybę nutraukti ne tik priverstinį B. R. gydymą, bet ir apskritai baudžiamąją bylą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 7 dalyje suformuluota taisykle, kur konstatuojama, kad jeigu priverčiamosios medicinos priemonės taikyti asmeniui nereikia, asmuo gali būti ne tik perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai, tačiau realizuojant šią materialinės teisės normą, vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso 403 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta taisykle nutraukti bylą apskritai ir netaikyti priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir pataloginę asmens būseną, toks asmuo nėra pavojingas visuomenei (BK 36 straipsnis).

Grįžtant prie bylos faktų, kurie nurodyti šioje teismo nutartyje, akivaizdu, kad ir dėl ilgo baudžiamojo proceso ir dėl ilgai trukusio ligonio priverstinio gydymo yra visos sąlygos taikyti nurodytą baudžiamojo proceso normą ir nutraukti ne tik priverstinį B. R. gydymą, bet ir pačią baudžiamąją bylą, kadangi jo būsena pasveikimo linkme pasikeisti jau nebegali, todėl neįmanoma ir bet kokia galimybė atnaujinti baudžiamosios bylos procesą ir užbaigti ją procesiniu sprendimu – nuosprendžiu pagal kaltinamąjį aktą.

Motyvuojamoji dalis

Baudžiamoji bylą, o kartu ir priverčiamasis gydymas nutrauktini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 403 straipsnio 1 dalies 4 punktu, -

nutaria:

Priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis B. R. nutraukti.

Baudžiamąją bylą B. R. pagal kaltinimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 116 straipsnio 1 dalyje ir 118 straipsnio 4 dalyje (1961 m. BK su pakeitimais redakcija) nutraukti.

Teismo nutartis gali būti skundžiama Lietuvos Apeliaciniam teismui.