Alytaus apylinkės teismo nutartis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Asta Jakučiūnienė, susipažinusi su privačios kaltintojos I. R. skundu dėl P. J. veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nors skundas neatitinka tokiems skundams keliamų reikalavimų (jame nenurodyta konkreti veika, dėl kurios kaltinamas P. J. ir dėl kurios pareiškėja prašo jį patraukti į baudžiamąją atsakomybę), tačiau iš jo aprašomosios dalies manytina, kad I. R. prašo patraukti P. J. į atsakomybę dėl to, kad jis I. R. šmeižė elektroninėje erdvėje, atsiųsdamas jos darbdaviui-(duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriui elektroninį laišką dėl netinkamos jos, kaip mokytojos, darbo kokybės ir jos tinkamumo gimnazijai.

Pagal I. R. skundą privataus kaltinimo bylos procesą pradėti atsisakytina.

Privataus kaltinimo bylų proceso tvarka numato, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad yra aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį pradedant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė. Pradėjus privataus kaltinimo procesą, kai nėra duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą proceso dalyvių laiko ir lėšų švaistymą, o tam tikrais atvejais tai gali būti vertinama kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.

BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka visumą objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas į baudžiamąją atsakomybę. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Iš gauto I. R. skundo turinio matyti, kad yra aiški BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą. Pareiškėja prašo patraukti į baudžiamąją atsakomybę P. J. pagal BK 154 str. (straipsnio dalis skunde nenurodyta). Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal šio straipsnio 2-ąją dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 154 str. konstrukciją atsakomybė kyla tik tada, kai asmuo informaciją viešai paskelbė tyčia. Tyčia yra šio nusikaltimo subjektyvioji pusė ir kaltininkas turi suvokti, kad tam tikrą informaciją apie kitą žmogų viešai paskelbia savanaudiškais ar kitokiais motyvais ir nori tą daryti. Iš I. R. skundo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad P. J., išsiųsdamas elektroninį laišką, tyčios platinti neigiamos informacijos apie I. R. neturėjo. Jis pateikė savo asmeninės patirties pastebėjimus ir nuomonę. Pareiškėja I. R. teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad P. J. tyčia platino informaciją apie ją.

P. J. elektroniniu laišku pateikė I. R. manymu neigiamą informaciją apie I. R. jos darbdaviui. Tačiau tai nereiškia, kad toks jo poelgis turi būti pripažintas nusikalstamu ir kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti tokius kilusius ginčus, nes baudžiamoji atsakomybė yra tik kraštutinė priemonė konfliktinėms situacijoms spręsti. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti.

Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios teisės normomis. Baudžiamosios teisės normos yra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Todėl ir nagrinėjamu atveju I. R. jos manymu pažeistas teises – savo garbę ir orumą gali efektyviai apginti pasinaudodama ir civilinės teisės numatomomis galimybėmis.

Taigi, teismui nenustačius nusikalstamos veikos požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas (BPK 3 str. 1d. 1 p.) ir pagal I. R. skundą privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl c skundo, kuriame P. J. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. ir 155 str. (negaliojantis) padarymu.

Nutarties nuorašą nedelsiant išsiųsti I. R..

Po šios nutarties įsiteisėjimo I. R. grąžinti su jos skundu pateiktą medžiagą.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos nuorašo įteikimo privačiai kaltintojai I. R. dienos gali būti apskųsta Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Alytaus rajono miesto apylinkės teismą.