Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-22 · Administracinė byla Nr. I-7104-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-22
Bylos Nr.
I-7104-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02766-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 1.9.3.5Pridėtinės vertės mokesčio atskaita
Administracinė byla Nr. I-7104-561/2016Proceso Nr. 3-61-3-02766-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.9.3.5., 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 22 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Miglei Mainionytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Antėjos valda“ (toliau – ir Bendrovė, UAB „Antėjos valda“) su skundu kreipėsi į tesimą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013-10-29 sprendimą Nr. 44.1-56-51; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014-01-27 sprendimą Nr. 69-5; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014-04-24 sprendimą Nr. S-79(7-32/2014).

Nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjos galimybės pasinaudoti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaita už įsigytą ilgalaikį turtą bei gyvulius, pirktus iš ūkininko A. V. ir pareiškėjos žinojimo/galėjimo žinoti, kad A. V. PVM nesumokės. Paaiškino, kad A. V., pareiškėja ir Pakruojo ūkininkų kredito unija 2009-10-19 pasirašė trišalę tarpusavio įsipareigojimų sutartį, pagal kurią A. V. įsipareigojo įkeistus gyvulius parduoti ir perduoti pareiškėjai, tuo tarpu pareiškėjai buvo numatytas A. V. šeimos narių turėtų paskolų Pakruojo ūkininkų kredito unijai dengimas, kurių grąžinimas buvo užtikrintas parduotais gyvuliais. Gyvulius ir turtą Bendrovė iš A. V. nupirko 2009 m. spalio mėn. už 418 902 Lt, su pardavėju atsiskaitė pilnai. Bendrovė žinojo, kad perkamas A. V. turtas yra įkeistas Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Kaip buvo sutarta, pareiškėja dalį pinigų sumokėjo Pakruojo ūkininkų kredito unijai, dalį pagal A. V. prašymus atitinkamas sumas pervedė darbuotojų atlyginimams, kurui, už elektros energiją ir dalį (146 000 Lt) A. V. sumokėjo grynais pinigais. Apie tai, kad Bendrovė už A. V. turėtų sumokėti PVM, tartasi nebuvo.

Prieštaraudama Komisijos sprendimui nurodė, kad už tuos pačius sandorius A. V. jau dalį PVM yra sumokėjęs arba iš jo turto dalis PVM jau yra išieškota, todėl Bendrovei paneigti atskaitą į visą A. V. mokėtiną 65 777 Lt PVM sumą nėra teisinga. A. V. ir jo turto perėmėja R. V. yra fiziniai asmenys ir prievolė sumokėti 65 777 Lt PVM tenka jiems, todėl neteisėta už tą patį sandorį reikalauti, kad tą pačią sumą sumokėtų ir Bendrovė.

Pažymėjo, jog jokios neteisėtos mokestinės naudos siekimas Bendrovės veikloje nebuvo nustatytas. Bendrovė su A. V. atsiskaitė, o ar jam 2010 m. sausio mėn. reikės mokėti PVM, Bendrovė negalėjo žinoti, tuo labiau negalėjo žinoti, kad A. V. planuoja nesumokėti PVM. Pareiškėjos teigimu, vien tik aplinkybės, kad buvo iš vieno kaimo, vykdė tą pačią veiklą, dirbo tie patys darbuotojai, negali reikšti, kad sudarytu sandoriu buvo siekiama sukčiauti. Be to, tai, kad dalis sumokėtos sumos buvo sumokėta grynais pinigais, taip pat nereiškia, kad buvo siekiama sukčiauti. Mokant tiek pavedimu, tiek grynaisiais pinigais, laikytina lygiaverčiu atsiskaitymu. Pareiškėjos teigimu, mokestinės institucijos nenustatė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad sandoriais buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos. Be to, siekiant nesumokėtą PVM sumą išieškoti iš A. V. ir kartu Bendrovės, pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo draudimo principas, o vien žinojimas, kad A. V. turėjo skolų, neįrodo, kad Bendrovė turėjo žinoti, kad A. V. PVM nesumokės. Taip pat vien aplinkybė, kad R. P. konsultavo Bendrovę, nereiškia, kad Bendrovę kažkaip valdė ar buvo kontroliuojantis asmuo. Be to, R. P. neįtakojo A. V. mokėti ar nemokėti PVM, R. P. jokių konsultacijų A. V. neteikė. Nustatyta, kad A. V. dar anksčiau turėjo mokestinių skolų, tačiau VMI nesiėmė priemonių mokesčių surinkimui.

Pareiškėjos teigimu, VMI argumentai pagrįsti tik prielaidomis, nes, nagrinėjamu atveju, neteisėta tokia situacija, kad teisė į PVM atskaitą būtų ribojama naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo. Tuo tarpu pagal tarptautinę teisę, tai, kad įmonė anksčiau nėra sumokėjusi PVM įmokų, neturi įtakos apmokestinamo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Pažymėjo, kad Šiaulių prokuratūroje išnagrinėjus ginčo sandorius, nei sukčiavimo, nei piktnaudžiavimo požymių nebuvo nustatyta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių skyrius savo išvadoje taip pat paneigė VMI nuomonę, kad A. V. sukčiavo ir piktnaudžiavo PVM prasme, o pareiškėja apie tai žinojo/galėjo žinoti.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad A. V. sukčiavimą PVM srityje patvirtina aplinkybės, kad: Bendrovė, įsigydama prekes, didžiąja dalimi sumos padengė A. V. šeimos skolas, o likusią dalį davė grynais pinigais, kadangi Vaitekūnų sąskaitos buvo areštuotos; kaip paaiškinimuose nurodė R. V., ūkininkavimo veiklos tęsti nebuvo planuota, todėl visi veiksmai buvo atliekami siekiant užbaigti veiklą, t. y. išparduodamas turtas ir dengiamos šeimos skolos; A. V., atsiskaitydamas su kreditoriais, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė šeimos skoloms padengti, o ne PVM mokėjimui; pas A. V. dirbę darbuotojai buvo atleisti ir įdarbinti pas pareiškėją. Iš paminėtų aplinkybių VMI darė išvadą, kad priešingai, nei nurodė pareiškėja, A. V. PVM mokesčio nesumokėjo ne dėl nemokumo, o dėl žinojimo, kad daugiau veiklos netęs, todėl gauta suma buvo siekiama atsiskaityti su kreditoriais, o ne mokesčiams sumokėti. Tokia A. V. veikla įvertinta kaip tikslinga, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių. Atitinkamai tokie veiksmai laikytini sukčiavimu.

Atsakovės įsitikinimu, Bendrovė žinojo, jog A. V. vengs sumokėti PVM ir šiuos savo paaiškinimus atsakovė grindė šiomis aplinkybėmis: Bendrovė buvo sudariusi sutartį su Klovainių ŽŪB, kuri faktiškai kontroliavo Bendrovės priimamus sprendimus; Vaitekūnų šeimyna taip pat buvo Klovainių ŽŪB klientai, kuriems taip pat buvo suteikta konsultacija (konsultavo du mėnesius); susitikimai tarp Bendrovės ir Vaitekūnų šeimos narių vyko Bendrovės patalpose dalyvaujant Klovainių ŽŪB direktoriui R. P.; R. P. tyrimo metu pripažino, kad žinojo Vaitekūnų finansinę padėtį, tačiau nepaisant to, jo atstovaujama Bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartis su A. V.; Bendrovei buvo galimybė sužinoti Vaitekūnų finansinę padėtį, nes buvo perkamas bankui įkeistas turtas bei buvo dengiamos skolos bankui ir kitiems kreditoriams; Bendrovė neneigė, kad žinojusi, jog A. V. banko sąskaitos areštuotos, tačiau sutiko dalį sumos pervesti A. V. kreditoriams, o dalį sumokėti grynais pinigais, todėl tokių piniginių lėšų nukreipimu prisidėjo prie mokesčių vengimo atsiskaitant su valstybės biudžetu, nes piniginės lėšos nebuvo pervestos į A. V. sąskaitą ir mokesčių inspekcija bei antstoliai neturėjo galimybės ieškoti susidariusios nepriemokos.

Pabrėžė, kad mokesčių administratorius teisingai vertino ginčo situaciją ir priėmė teisėtus sprendimus, kurių naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu atsakovės VMI atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad Inspekcija, patikrinusi pareiškėjos PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą už laikotarpį nuo 2009-12-30 iki 2010-04-30, 2010-06-18 patikrinimo akte Nr. 35-64 konstatavo, kad pareiškėja, turėdama žinoti, kad A. V. pardavimo PVM nesumokės, įtraukdama į atskaitą 65 777 Lt, elgėsi nesąžiningai. Tuo pagrindu pareiškėjai buvo apskaičiuota mokėti į biudžetą 65 777 PVM ir 4 217 Lt PVM delspinigių. Inspekcija 2010-08-30 sprendimu Nr. 14.4-74-53, iš dalies patvirtinusi Inspekcijos aktą 2010-06-18 aktą Nr. 35-64, nurodė pareiškėjai į biudžetą sumokėti 65 777 Lt PVM, 133 Lt PVM delspinigių bei 6 578 Lt delspinigių baudą.

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2010-08-30 sprendimu Nr. 14.4-74-53, pateikė skundą VMI, kuri 2010-11-02 sprendimu Nr. 69-285 pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą.

Atlikus pakartotinį patikrinimą, buvo surašytas 2013-08-28 patikrinimo aktas Nr. 35-142, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota 70 428 Lt PVM, iš kurių 65 777 Lt dėl sumažinto pirkimo PVM bei 4 651 Lt sumažinta PVM atskaita žuvus pasėliams, kurių pirkimo PVM buvo įtraukta į PVM atskaitą (Komisijos byla, I t. b. l. 68–80).

Inspekcija 2013-10-25 sprendimu Nr. 44.1-56-51 patvirtino patikrinimo aktą Nr. 35-142 bei nuo priskaičiuotų 70 428 Lt PVM skyrė 7 043 Lt baudą bei apskaičiavo 3 249 PVM delspinigių (b. l. 60–74).

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2013-10-25 sprendimu Nr. 44.1-56-51, su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2014-01-27 sprendimu Nr. 69-5 patvirtino Inspelcijos 2013-10-25 sprendimą Nr. 44.1-56-51 (b. l. 52–59).

Pareiškėja, nesutikdama su VMI 2014-01-27 sprendimu Nr. 69-5, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2014-04-24 sprendimu Nr. S-79(7-32/2014) patvirtino VMI 2014-01-27 sprendimą Nr. 69-5 (b. l. 15–27).

Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, t. y. pareiškėja pagal 2009-10-22 pirkimo pardavimo sutartį iš A. V. įsigijo gyvulių, pašarų ir kito ilgalaikio turto už 418 902 Lt. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėja su A. V. pilnai atsiskaitė (ši aplinkybė patvirtinta Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais, Komisijos byla, I t. b. l. 34–39, 55–59). Byloje ginčas kilo dėl galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytą turtą bei pareiškėjos žinojimo ir/ar galėjimo žinoti, jog A. V. pardavimo PVM nesumokės. Šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl pareiškėjos pripažinimo žinančia/žinojusia, kad A. V. nesumokės į biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki savo veiklos pabaigos. Sprendžiant skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, esminę reikšmę turi aplinkybių nustatymas, ar mokesčių administratorius pagrįstai ginčo situacijos faktinių aplinkybių apimtyje vertindamas pareiškėjos veiksmus (atsiskaitymo už įsigytą ilgalaikį turtą modelio pasirinkimas ir kt. aplinkybės), nepripažino pareiškėjos teisės atskaityti pirkimo PVM, išskirto A. V. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi, darytina išvada, jog įstatymas nustato atvejus, kad net ir formaliuosius reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros tam tikrais atvejais gali nesuteikti teisės mokesčių mokėtojui atskaityti pirkimo PVM.

Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo aspektu išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš minėtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, t. y. Bendrovės žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Šiuo klausimu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu, koks yra susiklostęs nagrinėjamoje byloje, atveju yra privalu įrodyti šias sąlygas: 1) jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 2) jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą, teisiškai reikšmingą, aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad prekių pardavėjas – A. V. – sukčiavo PVM, o pareiškėja apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžininga.

Tokią išvadą teismas daro išsamiai įvertinęs ir išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus bei mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes.

Pirmiausia, byloje surinkti įrodymai liudija apie tai, kad A. V. iki nagrinėjamu atveju aktualių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo turėjo įsiskolinimų kreditoriams, t. y. 2009 m. spalio 12 d. vien mokestinė nepriemoka sudarė 61 475,51 Lt, įsiskolinimas biudžetui – 197 272,51 Lt.

Pagal sudarytą 2009-10-19 Trišalę tarpusavio įsipareigojimų sutartį, A. V. įsipareigojo Pakruojo ūkininkų kredito unijai įkeistus gyvulius parduoti ir perduoti pareiškėjai. Taip pat sutartyje buvo numatytas A. V. šeimos narių ir kitų asmenų turėtų paskolų Pakruojo ūkininkų kredito unijoje dengimas (Komisijos byla, I t. b. l. 117). Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad ūkininkas A. V. ir jo sutuoktinė nurodė kitus asmenis, kuriems turėjo būti padengtos skolos ir pervesti pinigai, o dalis pinigų turėjo būti sumokėti A. V. grynais pinigais (Komisijos byla, I t. b. l. 120, 121, 122, 123, 125, 177), kas leidžia teismui daryti išvadą, jog A. V. žinojo, kad iki savo veiklos pabaigos nevykdys iš sandorių kylančių mokestinių prievolių, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams įvykdymui. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad 2009 m. spalio – lapkričio mėn. A. V. darbuotojai buvo atleisti iš darbo ir įdarbinti pas pareiškėją, kad po pardavimo gyvuliai ir toliau buvo laikomi toje pačioje fermoje, sudarius nuomos sutartį (Komisijos byla, I t. b. l. 135).

Įvertinęs kilusiame ginče susiklosčiusias faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į žemiau aptariamus pareiškėjos ir A. V. tarpusavio ryšius, teismas konstatuoja, kad pardavimo PVM į valstybės biudžetą A. V. nesumokėjo ne dėl nemokumo, kaip teigia pareiškėja, bet dėl to, kad, žinodamas apie, jog savo veiklos netęs, vengė šį mokestį sumokėti, jį iš esmės panaudodamas ne mokesčiams sumokėti ar ūkininko veiklos tęstinumui užtikrinti, bet atsiskaityti su kitais kreditoriais, o tokie veiksmai pagal anksčiau nurodytą teismų praktiką laikytini PVM sukčiavimu.

Teismo nuomone, mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad Bendrovė buvo sudariusi sutartį su Klovainių ŽŪB (Komisijos byla, I t. b. l. 92), kurios klientais buvo ir Vaitekūnų šeimyna (ši aplinkybė patvirtinta Klovainių ŽŪB direktoriaus R. P. parodymais, Komisijos byla, II t. b. l. 4), ir kuri (Klovainių ŽŪB) faktiškai kontroliavo Bendrovės priimamus sprendimus (pagrindas – Paslaugų teikimo sutarties 3.2–3.7 punktai); susitikimai tarp Bendrovės ir Vaitekūnų šeimos narių vyko Bendrovės patalpose dalyvaujant Klovainių ŽŪB direktoriui R. P., ir kuris, be kita ko, pripažino, jog žinojo Vaitekūnų finansinę padėtį (Komisijos byla, II t. b. l. 4), tačiau nepaisant to, Bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su A. V.; Bendrovei taip pat buvo galimybė sužinoti Vaitekūnų finansinę padėtį, nes buvo perkamas bankui įkeistas turtas bei buvo dengiamos skolos bankui ir kitiems kreditoriams (Komisijos byla, I t. b. l. 120, 121, 122, 123, 125, 134), taip pat Bendrovė neneigė, kad žinojo, jog A. V. banko sąskaitos areštuotos (Komisijos byla, II t. b. l. 10), tačiau sutiko dalį sumos pervesti A. V. kreditoriams, o dalį sumokėti grynais pinigais (Komisijos byla, I t. b. l. 126, 128), patvirtina, kad pareiškėja žinojo (turėjo žinoti) apie tai, kad kontrahentas nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Dar daugiau, nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad tokiu piniginių lėšų nukreipimu Bendrovė prisidėjo prie mokesčių vengimo atsiskaitant su valstybės biudžetu, nes sutiko, kad piniginės lėšos būtų pervestos ne į A. V. sąskaitą, o į kreditorių sąskaitas ir dalis atiduota grynais pinigais, o tokiu atveju mokesčių inspekcija ir antstoliai neturėjo galimybės ieškoti susidariusios nepriemokos, kuri buvo susidariusi dar iki Bendrovei ir A. V. sudarant 2009-10-22 pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas nesutinka su pareiškėja, jog tai, kad jokios neteisėtos mokestinės naudos siekimas Bendrovės veikloje nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo riboti teisės į PVM atskaitą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šio nagrinėjamo ginčo dalykas yra pareiškėjos teisė į atskaitą kaip PVM mokėtojui, t. y. nagrinėjamu ginču nustatinėjamas pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, sąžiningumas mokesčių įstatymų kontekste, o ne baudžiamųjų įstatymų srityje.

Nereikšmingais laikytini ir pareiškėjos teiginiai, kad už tuos pačius sandorius A. V. jau dalį PVM yra sumokėjęs arba iš jo turto dalis PVM jau yra išieškota, todėl Bendrovei paneigti atskaitą į visą A. V. mokėtiną 65 777 Lt PVM sumą nėra teisinga. Byloje ginčas kilo dėl mokestinių teisinių santykių, t. y. dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą, nustačius, kad pareiškėja buvo nesąžininga, nes žinojo (galėjo žinoti), kad A. V. PVM į biudžetą nesumokės, t. y. ginčas kilo dėl faktiškai jau susiklosčiusios situacijos, tuo tarpu į ateitį nukreipti teiginiai, jog mokesčių administratorius dar galės išsiieškoti A. V. (jo paveldėtojų) nesumokėtus mokesčius, neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą.

Kitos pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės – nežinojimas, kad PVM bus nesumokėtas, kad pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo draudimo principas, VMI nesiėmimas priemonių išieškoti ankstesnes A. V. skolas, laikytinos visiškai nepagrįstomis. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios paneigtų mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, t. y. pareiškėja neįrodė savo sąžiningumo. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad būtų nustatytas A. V. tikslų neteisėtumas, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė buvo nesąžininga ir neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcijos, VMI ir Komisijos sprendimai yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Bendrovės skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas