- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- I-2288-289/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01249-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo A. K. skundas, kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu, savo rašytiniu prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (105 b.l.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. sausio 28 d. atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių jam buvo atliekamos asmens kratos iš viso 25 kartus. Kratos kambarys yra įrengtas po žeme, jame yra apie 13 laipsnių Celsijaus oro temperatūra. Kameroje yra įrengta stebėjimo kamera, pareigūnai kiekvieną kartą liepdavo jam nusirengti nuogai ir be pirštinių jį tikrindavo, tam nenaudodami metalo detektoriaus. Dėl tokių atsakovo veiksmų jis patyrė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, emocinę depresiją, jautėsi žeminamas (2–3 b.l.).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad su skundu nesutinka. Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje pažymėjo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.
Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie LT teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.
Kalėjimų departamento prie LT teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 152 punkte nurodyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai vadovaujantis minėta instrukcija visuminę asmens kratą (išskyrus kratą, atliekamą uždaroje zonoje, karceryje) atlieka atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo/paskirstymo patalpose yra vaizdo kamera, tačiau ji fiksuoja tik daiktų ir bagažo saugumo kontrolės prietaiso „Rapsican“ darbą. Visa vaizdo medžiaga yra saugoma kompiuteryje iki 7 parų, vėliau vaizdo įrašai automatiškai išsitrina.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241.
2012-07-09 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254. Iš patikrinimo akto matyti, kad priėmimo-paskirstymo skyrius tvarkingas, išvalytas.
2013-02-07 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013-02-08 patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje. Mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai patalpoje vyrauja nuolat. Atsakovas taip pat pažymi, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18-22? C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4? žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes, t.y., kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Patikrinimo akto turinys taip pat paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės.
2013-06-26 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224. Iš patikrinimo akto matyti, kad priėmimo-paskirstymo skyrius tvarkingas, išvalytas.
2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad „yra naujai įrengtos išvykstančiųjų apžiūros patalpos bei išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos“. Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.
Dėl neturtinės žalos pagrįstumo pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas ? tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme).
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, nebūtinai sąlygotais laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti. Be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11- 944/2007). Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Įstatymas numato, kad valdžios veikimas ar neveikimas turi tiesiogiai daryti įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams (2009 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo išraiškos pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė atmesti kaip nepagrįstą
Pareiškėjo A. K. skundas tenkintinas iš dalies, pripažintina, kad pareiškėjo A. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1250 eurų neturtinės žalos atlyginimui atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK6.249 straipsnis), tačiau LR CK6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pareiškėjas galimai neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus sieja su tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. sausio 28 d. pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių jam buvo be reikalo atliekamos asmens kratos (iš viso 25 kartus), kratos kambaryje, esant žemai oro temperatūrai (apie 13 laipsnių Celsijaus), kiekvieną kartą jam liepdavo nusirengti nuogai ir be pirštinių jį tikrindavo, tam nebuvo naudojamas metalo detektorius.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros vykdymo tvarką nustato Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (aktuali redakcija galioja nuo 2014 09 13), bei instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (aktuali redakcija galiojo iki 2014 09 13).
Instrukcijos 148 punktas numato, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros.
Suimtojo arba nuteistojo krata – suimtojo arba nuteistojo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų (Instrukcijos 151 punktas).
Kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą, pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys (Instrukcijos 149 punktas).
Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo (Instrukcijos 152 punktas). Instrukcijos 153 punktas nustato atvejus, kada suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata atliekama privalomai. Vienas iš tokių atvejų – kai suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Instrukcijos 153.1. punktas).
Taigi pagal teisinį reglamentavimą suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos, atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius privalėjo organizuoti ir atlikti šiems asmenims visuminę kratą. Techninių ir specialiųjų priemonių (tame tarpe pareiškėjo nurodyto metalo detektoriaus) panaudojimas kratų ir apžiūrų metu nebuvo privalomas, tai buvo atsakovo diskrecija.
Pareiškėjas nurodo, kad asmens kratos buvo atliekamos kratos kambaryje esant žemai oro temperatūrai ir pareigūnai jį tikrindavo be pirštinių.
Instrukcijos 152 punktas numato, kad apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-05-19 pažymos Nr. 60/09-16786 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo/paskirstymo patalpose (kur yra atliekamas asmenų ir daiktų patikrinimas) yra vaizdo kamera, tačiau ji fiksuoja tik daiktų ir bagažo saugumo kontrolės prietaiso „Rapsican“ darbą. Visa vaizdo medžiaga yra saugoma kompiuteryje iki 7 parų, vėliau vaizdo įrašai automatiškai išsitrina (16 b.l.).
Šiaulių apygardos administraciniam teismui atsakovas nepateikė jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kratų metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai mūvėdavo pirštines. Savo atsiliepime į skundą atsakovas apie tokių pirštinių naudojimą ar nenaudojimą net neužsimena, nors teismas savo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi įpareigojo atsakovą tokius įrodymus pateikti, todėl konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 152 punktą neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 (26–32 b.l.) nurodoma, kad 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas patikrinimas kratos patalpose. Patikrinimo metu konstatuota, kad patalpose esantys kilimėliai švarūs, pagal kasdieninės dezinfekcijos registracijos žurnalo atžymas guminiai kilimėliai dezinfekuojami kasdien su dezinfekciniu tirpalu „Sokrena“ 1 %. Kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta. Joje nustatyta oro temperatūra 15,6 laipsnio C, neapibrėžtis 0,27 laipsnio C (HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas). Higienos normos 76:2010 VI skyriaus 26 punkte šaltuoju metų laikotarpiu bendrosios paskirties patalpose reglamentuojama oro temperatūra 18–22 laipsniai C.
Konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkto bei HN 76:2010 X skyriaus 56 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Pažymėtina, kad kiti atsakovo pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai yra nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas arba nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, arba atlikti patikrinimai nėra susiję su pareiškėjo keliamais reikalavimais (20–25, 33–44 b.l.).
Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, darytina išvada, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo pasekmės, t. y. pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų buvę laikytasi aukščiau minėtų teisės normų reikalavimų. Kita vertus, nors teismo vertinimu, šioje byloje nustatyti neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikrus nepatogumus, tačiau šiais veiksmais pareiškėjui nebuvo padarytas tokio laipsnio neigiamas poveikis, kuris sukėlė pareiškėjui ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas.
Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas sąlygas tardymo izoliatoriuje. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK1.138 str. 6 p.). CK1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo A. K. reikalavimas dėl 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjo reikalavimą priteisti 1250 (vienas tūkstantis du šimtai penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.