Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-05-19 · Civilinė byla Nr. 2A-2026-656/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-19
Bylos Nr.
2A-2026-656/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrius Ignotas (pran.), Rūta Petkuvienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Ieškovas
E. F.
Atsakovas
S. T.
Bylos Nr. 2A-2026-656/2015(S)
Teisminio proceso Nr. . 2-68-3-20831-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 63.; 63.1.; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės ir Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo (apelianto) S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. F. ieškinį atsakovui S. T. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 50 000 Lt skolą, 4 000 Lt palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. balandžio 7 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovo 50 000 Lt, įsipareigodamas šią sumą grąžinti 2006 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad atsakovui laiku pinigų negrąžinus, šalys 2008 m. sausio 1 d. pasirašė naują paskolos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo 50 000 Lt skolą grąžinti iki 2008 m. birželio 30 d. Atsakovui ir toliau laiku negrąžinus skolos ieškovui, 2009 m. sausio 3 d., 2010 m. sausio 1 d., 2010 m. liepos 1 d., 2011 m. sausio 1 d., 2011 m. liepos 1 d. buvo pasirašytos kitos paskolos sutartys, kuriomis atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti atitinkamai iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 1 d., 2011 m. birželio 30 d., 2012 m. birželio 30 d. Teigė, kad pagal 2011 m. liepos 1 d. paskolos sutartį šalys susitarė, kad už suteiktą paskolą paskolos gavėjas moka paskolos davėjui 8 procentus metinių palūkanų nuo suteiktos paskolos sumos. Nurodė, kad šiuo metu atsakovas ieškovui viso pagal paskolos sutartis sumokėjo 10 000 Lt palūkanas, t. y. 2012 m. vasario 14 d. sumokėjo 2 500 Lt, 2012 m. spalio 26 d. – 6 000 Lt palūkanas už paskolą už 2011 metus ir už 2012 metus iki birželio 30 d., o 2013 m. vasario 1 d. sumokėjo palūkanas už 2012 m. antrą pusmetį. Ieškovas teigė, kad šiuo metu likusios nesumokėtos atsakovo palūkanos sudaro 4 000 Lt sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog neginčija aplinkybių, kad iš ieškovo pasiskolino 50 000 Lt sumą, bei to, kad 2006 m. balandžio 7 d. paskolos sutartis ne kartą buvo pratęsta. 2011 m. liepos 1 d. paskolos sutartimi pratęstu terminu iki 2012 m. birželio 30 d. paskolos suma nebuvo grąžinta. Šalių veiksmai (2013 m. vasario 1 d. atsakovas sumokėjo 2012 m. antro pusmečio palūkanas už paskolą, o 2013 m. vasario 1 d. atsakovo sumokėta 1 500 Lt palūkanų suma atitinka šalių žodinį susitarimą dėl 6 procentų metinių palūkanų nuo suteiktos 50 000 Lt paskolos sumos) patvirtina, jog žodiniu susitarimu paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gruodžio 31 d., nustatant atsakovo pareigą mokėti 6 procentų metines palūkanas nuo suteiktos paskolos sumos. 2006-2010 metais palūkanas už paskolą atsakovas mokėjo grynaisiais pinigais, o už 2011-2012 metus – pervesdamas ieškovui į jo banko sąskaitą. Ieškovas pats su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kad atsakovas 2012 m. spalio 26 d. pavedimu ieškovui sumokėjo 6 000 Lt palūkanų sumą ir jokio įsiskolinimo dalyje dėl palūkanų atsakovas neturėjo. 2006 m. gruodžio 31 d. negrąžinus paskolos, sutarties pratęsimais buvo numatytos itin didelės palūkanos, kurios, atsakovo nuomone, vertintinos kaip investicija, palanki pačiam ieškovui. Visose sudarytose paskolos sutartyse numatyta, kad palūkanos mokamos pasibaigus paskolos terminui, todėl pareiga mokėti reikalaujamą priteisti 4 000 Lt palūkanų sumą už 2013 metus atsiras tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Nurodė, kad ieškovas reikšdamas ieškinį yra nesąžiningas ir iš atsakovo nepagrįstai reikalauja ankstesnio prievolės įvykdymo.

II. Teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteis4 iš atsakovo ieškovo E. F. naudai 50 000 Lt paskolą, 2 500 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (52 500 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. birželio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 571,40 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad paskolos sutartimis šalys vis pratęsdavo tarp šalių atsiradusius sutartinius teisinius santykius joms pasirašius 2006 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo paskolinta 50 000 Lt suma. Šalys kiekvienoje iš paskolos sutarčių numatydavo atsakovo pareigą mokėti už suteiktą paskolą palūkanas. Atsakovas pareigą mokėti ieškovui palūkanas vykdė. Pasirašius 2006 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo paskolinta 50 000 Lt suma, tarp šalių atsirado atlygintiniai paskolos sutarties civiliniai teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.870 ir 6.872 straipsniai). Per pakankamai ilgą laiką (nuo 2006 metų iki 2011 metų) tarp šalių buvo susiklosčiusi sutartinių teisinių santykių vykdymo tvarka, kuomet tokio pobūdžio teisinių santykių tęstinumas bei sąlygos buvo įtvirtinami kiekvienos iš šalių pasirašytame dokumentu. Vien atsakovo nurodytos aplinkybės, kad 2013 m. vasario 1 d. atsakovas sumokėjo 2012 m. antro pusmečio palūkanas, o 2013 m. vasario 1 d. atsakovo sumokėta 1 500 Lt palūkanų suma atitiko šalių žodinį susitarimą dėl 6 procentų metinių palūkanų nuo suteiktos 50 000 Lt paskolos sumos, nepatvirtina 2012 metais buvus šalių valiai tęsti sutartinius teisinius santykius remiantis žodiniu šaliu susitarimu. Todėl teismas atmetė atsakovo argumentą apie galimai tarp šalių buvusį žodinį susitarimą pratęsti paskolos sutartį iki 2015 m. gruodžio 31 d., nustatant 6 procentų mokėtinas atsakovo metines palūkanas, kaip nepagrįstą. Teismas nusprendė, kad atsakovui atsirado pareiga grąžinti iš ieškovo paskolintą pinigų sumą šalių nustatytą paskutinėje paskolos sutartyje paskolos grąžinimo dieną, t. y. 2012 m. birželio 30 d. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl 50 000 Lt iš atsakovo priteisimo yra pagrįstas, dėl ko tenkintinas.

Šalys paskolų sutarčių 5 bei 6 punktuose susitarė, kad atsakovas palūkanas moka pasibaigus paskolos terminui. Iš paskolos sutarčių turinio matyti, kad iš esmės šalys, nustatydamos atsakovo mokėtiną palūkanų dydį už suteiktą paskolą, aiškiai sutartyse nenumatė, ar šios palūkanos yra mokamos iki visiško skolos grąžinimo, ar tik iki šalių nustatyto paskolos grąžinimo termino. Atsakovas palūkanas už paskolą faktiškai mokėjo šalių sutartinių santykių metu, todėl teismas padarė išvadą, kad paskolos sutartyje šalių nustatytos palūkanos laikytinos pelno palūkanomis, kurios yra traktuotinos kaip ieškovo mokestis už pinigų atsakovui skolinimą. Ieškovas reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo palūkanas už 2013 metus, t. y. jau po šalių paskutinėje paskolos sutartyje nustatytos paskolos grąžinimo dienos (2012 m. birželio 30 d.). Teismo vertimu, ieškovas prašydamas teismo priteisti 4 000 Lt palūkanas už 2013 metus, šioje civilinėje byloje reiškia reikalavimą priteisti kompensacines palūkanas, t. y. tokias palūkanas, kurios atlieka minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo funkciją. Šalys nesusitarė dėl kompensacinių palūkanų dydžio, todėl taikoma Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų Civilinio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Teismas taikė Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanų dydis, t. y. 5 proc. dydžio metines palūkanas. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 4 000 Lt palūkanas patenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteisiant 2 500 Lt palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį dėl pirmalaikio paskolos sugrąžinimo atmesti. Tuo atveju, jei teismo sprendimas dėl pirmalaikio skolos grąžinimo būtų paliktas nepakeistas, apeliantas prašė ieškovui priteistą palūkanų sumą už 2013 metus sumažinti iki 225 Lt ir priteistas procesines 5 procentų metines palūkanas, skaičiuoti nuo 52250 Lt sumos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tarp šalių ne kartą buvo žodiniai susitarimai dėl paskolos termino pratęsimo, nes pasibaigus rašytinėje paskolos sutartyje nurodytam paskolos grąžinimo terminui ieškovas nereikalaudavo grąžinti paskolos, o atsakovas mokėdavo palūkanas. Nauja paskolos sutartis buvo pasirašoma po ilgo laiko tarpo. Tokiu būdu 2012-06-30 žodiniu susitarimu paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2015-12-31, o atsakovas turėjo mokėti 6 proc. metines palūkanas. 2013-02-21 ieškovo sumokėta 1500 lt suma atsakovui ir buvo sutartų palūkanų mokėjimas už 2012 m. antrą pusmetį. Pareiga grąžinti paskolą atsiranda tik po 2015-12-31.Teismas nepagrįstai atsakovo 2013-02-01 atliktą 1500 Lt mokėjimą įvertino, kaip kompensacinių 5 proc. palūkanų mokėjimą už laiku negrąžintą paskolą. Tuo tarpu kompensacinės palūkanos už laikotarpį nuo 2012-06-30 iki 2012-12-31 sudaro 1250 Lt. Tokiu būdu ieškovas pagal teismo sprendimą gavo palūkanų 250 Lt daugiau, negu priklauso pagal tokį teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir atsiliepime nurodė, kad paskola ne vieną kartą buvo pratęsinėjama iki paskutinio pratęsimo termino pabaigos 2012-06-30, tačiau daugiau žodiniu susitarimu pratęsta nebuvo. Atsakovas vis žadėjo grąžinti paskolą, nes dirbo, vykdė verslą, pardavė butą. Toks susitarimas negalimas, nes CK 1.73 str. numato paskolos sutarčiai, kai paskolos suma didesnė kaip 2000 Lt privalomą rašytinę formą. Tai, kad atsakovas sumokėjo palūkanas už 2012 m. antrą pusmetį, patvirtina, kad paskola grąžinta nebuvo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskolos grąžinimo termino

Apeliantas skundą grindžia aplinkybe, kad šalys buvo žodžiu susitarusios 2012-06-30 žodiniu susitarimu, kad paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2015-12-31, todėl sprendimo priėmimo metu nesuėjęs paskolos grąžinimo terminas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys privaloma rašytine forma nebuvo susitarę dėl, kad paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2015-12-31. Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų ar aplinkybių. Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalyje (redakcijoje galiojusioje iki 2015-04-09) imperatyviai numatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad sutartiniai šalių teisiniai santykiai yra atsiradę 2006 m. balandžio 7 d. rašytinės paskolos sutarties pagrindu. Buvo susiklosčiusi šalių santykių praktika, kai šalys pasibaigus paskolos grąžinimo terminui kelių mėnesių bėgyje sudarydavo naują paskolos sutartį, tačiau, 2012-06-30 pasibaigus paskutinės rašytinės paskolos sutarties grąžinimo terminui, šalys iki pat ieškinio pateikimo teismui 2014-06-19, t.y. dviejų metų laikotarpiu nebesudarė naujos rašytinės paskolos sutarties. Ši aplinkybė patvirtina, kad nebuvo ieškovo (kreditoriaus) valios ir abiejų šalių konkliudentinių veiksmų pratęsti paskolos grąžinimo terminą, ankstesnė tarp šalių susiklosčiusi praktika nebebuvo tęsiama. Kitų įrodymų, išskyrus savo paties paaiškinimą bei mokėjimo nurodymą dėl palūkanų mokėjimo, apie sandorio dėl paskolos termino pratęsimą atsakovas nepateikė. Atsakovas 2012 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymu pervesdamas 2 500 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Palūkanos už paskolą“ bei 2013 m. vasario 1 d. mokėjimo nurodytu pervesdamas 1 500 Lt bei mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Palūkanos už paskolą 2012 m. antras pusmetis“ pripažino, kad moka palūkanas už naudojimąsi paskola ir po jos grąžinimo termino pabaigos, tačiau šie nurodymai nepatvirtina ieškovo valios pratęsti paskolos grąžinimo terminą. Mokėti palūkanas už tolimesnį naudojimąsi paskola ir po grąžinimo termino pabaigos šalys buvo susitarusios paskolos sutartyje bei ši pareiga skolininkui galėjo kilti ir įstatymo pagrindu (CK 6.37 str. ir 6.210 str.). Pažymėtina, kad atsakovas yra išsilavinęs, kuris dėsto aukštojoje mokykloje, vykdo komercinę veiklą, turintis pakankamai žinių ir gyvenimiškos patirties, todėl negalėjo turėti pagrįstu lūkesčių, kad vienašalis palūkanų sumokėjimas yra pakankamas rašytinės paskolos sutarties sudarymo įrodymas.

Dėl sumokėtų palūkanų vertinimo

Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai atsakovo 2013-02-01 atliktą 1500 Lt sumos mokėjimą įvertino, kaip kompensacinių 5 proc. palūkanų mokėjimą už laiku negrąžintą paskolą, nes kompensacinės palūkanos už laikotarpį nuo 2012-06-30 iki 2012-12-31 sudaro 1250 Lt. Apeliantas faktiškai teigia, kad, esant tokiai teismo pozicijai dėl palūkanų dydžio, apeliantas sumokėjo 250 Lt per daug. Apeliantas mano, kad dėl šios priežasties teismas priteisdamas 2500 Lt palūkanas už 2013 metus, turėjo palūkanų sumą mažinti iki 2250 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors aritmetiškai skaičiuojant kompensacinės palūkanos už laikotarpį nuo 2012-06-30 iki 2012-12-31 iš tikrųjų sudaro 1250 Lt, tačiau ieškinio dalykas buvo reikalavimas priteisti likusias nesumokėtas palūkanas už 2013 metus, kurį teismas tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas palūkanų normą sumažino nuo 8 procentų iki 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir ieškovas sprendimo šioje dalyje neskundė. Atsakovas, siekdamas užskaityti jau faktiškai sumokėtų palūkanų perviršį vėlesnio laikotarpio palūkanų dengimui turėjo pasirinkti tinkamą teisių gynimo būdą – reikšti priešieškinį dėl be pagrindo perduoti turto išreikalavimo (CK 6.237 str.), tačiau šiuo gynybos būdu nesinaudojo, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl palūkanų dydžio atmetamas.

Apeliantui teismo 2015-01-14 nutartimi iki sprendimo (nutarties) priėmimo atidėtas 369,26 eurų žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą atmetus visiškai, atidėtas žyminis mokestis iš apelianto priteisiamas valstybės naudai (CPK 93 str. 1 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo S. T. 369,26 eurus.

Teisėjai Andrius IgnotasRūta PetkuvienėGoda Ambrasaitė – Balynienė