Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Algirdo Auruškevičiaus

kolegijos posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal A. K. P. ieškinį M. P. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, turto padalijimo bei atsakovės M. P. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais UAB „Vilniaus energija“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR (duomenys neskelbtini) str. 2 dalis).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR (duomenys neskelbtini) str. 2 d., 3 d.). Nors bylos dėl šeimos santykių priskiriamos kategorijai bylų, kuriose teismo vaidmuo yra aktyvus (CPK 376 str., 320 str. 2 d.), šios kategorijos bylose apeliacinės instancijos teismas gali peržengti skundo ribas taip pat tik tuo atveju, kai reikia ginti viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržengti pateikto apeliacinio skundo ribas dėl poreikio ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Apeliantės pateiktas prašymas bei nauji pateikti dokumentai yra gauti 2011-12-29 jau po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį sprendimo priėmimui, todėl nepriimtini bei grąžintini apeliantei (CPK 314 str.).

Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės

Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal šią teisės normą sutuoktinio kaltė apibrėžiama kaip esminis sutuoktinių pareigų pažeidimas. CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose santuokinės pareigos konkretizuojamos kaip lojalumo, tarpusavio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos pareigos. Tokių pareigų pažeidimas reiškia sutuoktinio kaltą elgesį, pažeidžiantį pagrindinį santuokos tikslą – šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagalba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimą. Lietuvos A. T. suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje D. A. v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2008; 2006 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje E. D. v. P.D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; ir kt.). Teismas, nustatęs, kad santuoka iširusi tiek dėl vieno, tiek dėl kito sutuoktinio kaltės, priima sprendimą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja visiškai nesirūpina (CK 3.60 str. 3 d.). Taigi, įrodžius šioje teisės normoje nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimą, gali būti preziumuojamas santuokos iširimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės. Pagal įstatymą preziumuojamų aplinkybių įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 1 d. 4 p.). Tai reiškia, kad nustačius bent vienos iš Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d. numatytų aplinkybių egzistavimo faktą, nereikia įrodinėti, kad tai buvo santuokos iširimo priežastimi; įstatyminės prezumpcijos gali būti paneigtos, o tai reiškia, kad kita šalis, atsikertanti į tokio pobūdžio prezumpciją, turi įrodyti ne tik tai, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė tam tikras savo pareigas, bet ir tai, jog dėl tokio pažeidimo bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimu, t.y. kad santuokos iširimo priežastis buvusi visiškai kita. Santuokinio neištikimybės faktas priskiriamas prie sutuoktinių kaltės prezumpcijų, todėl pakanka įrodyti tokių aplinkybių egzistavimą ir tai yra pagrindas konstatuoti vienos iš šalių kaltę dėl santuokos iširimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kaltina atsakovę nesugyvenamu būdu, asmeninės higienos stoka, nurodo, kad atsakovė buvo netolerantiška jam, nesiekė tarpusavio supratimo ir nedemonstravo moralinės pagarbos savo sutuoktiniui. Atsakovė kaltina ieškovą santuokine neištikimybe ir tuo, kad ieškovas daugiau kaip vienerius metus visiškai nesirūpina atsakove. Tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovas buvo neištikimas atsakovei. Ieškovas nurodė, kad jis nėra atsakovei neištikimas, o tik nuomojasi kitą gyvenamąjį plotą pagal nuomos sutartį. Iš teismui pateiktos 2009 m. gruodžio 29 d. gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties matyti, kad S. U., gyv. (duomenys neskelbtini) išnuomojo A.K. P. vieną kambarį 3 kambarių bute (b.l. 167, 2 tomas). Vien aplinkybė, jog ieškovas gyvena atskirai nuo atsakovės, neįrodo neištikimybės fakto. Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovės operacijos metu atsakovei teikė pagalbą. Taigi, byloje surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti pagrįstai išvadai, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl ieškovo ar atsakovės netinkamo elgesio, priešingai, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai ir elgesys nulėmė santuokos iširimą. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Jas pažeidė abu sutuoktiniai ir šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t.y. vienokiu ar kitokiu mastu turėjo įtakos santuokos iširimui ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, dėl ko teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, yra teisiškai pagrįsta ir teisinga.

Dėl išlaikymo priteisimo

Apeliantė taip pat prašė priteisti iš ieškovo jai 600 Lt išlaikymą. LR CK 3.72 str. numato, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti. Pažymėtina, kad sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama ne su sutuoktinio nedarbingumu ar kitokiomis aplinkybėmis, o su jo turtine padėtimi. Pažymėtina, kad sutuoktinis, turintis turto ar pajamų, iš kurių gali save pakankamai išlaikyti, neturi teisės į išlaikymą, nors būtų ir nedarbingas, sirgtų. Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ir pajamos yra nepakankamos ir reikalingas išlaikymas, tenka apeliantei. Sprendžiant, ar sutuoktinio turtas ir gaunamos pajamos yra pakankamos visiškai save išlaikyti, vadovaujamasi minimalios mėnesio (toliau MMA) algos kriterijumi, kuri šiuo metu sudaro 800 Lt. Taip pat sprendžiama, ar išlaikymą privalantis mokėti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus šitai daryti. LR CK 3.72 str. 2 d. įtvirtinta prezumpcija, kokiomis aplinkybėms esant sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, t.y. pakanka įrodyti, kad jis nedarbingas dėl amžiaus (senatvės pensininkas) ar sveikatos būklės (turi invalidumą) arba augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką. Įrodžius bent vieną iš aplinkybių, pripažįstama, kad išlaikymas reikalingas. Tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama, todėl sutuoktinis, iš kurio reikalaujama priteisti išlaikymą, turi teisę įrodyti, kad net ir esant šioms aplinkybėms sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, nes turi pakankamai turto ar pajamų save išlaikyti. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo pajamas sudaro tik jo gaunama pensija apie 1000 Lt. Ieškovas pateikė duomenis į bylą, jog nuo 2011-09-12 jis nebedirba. Teismo sprendimu jam priteista: žemės sklypas, esantis(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, (duomenys neskelbtini); garažas, esantis (duomenys neskelbtini); automobilis AUDI A6 AVANT; savos gamybos priekaba; automobilis VAZ 2103; automobilis Audi 80; viso turto už 207 340 Lt (b.l. 192, 3 tomas) piniginių lėšų neturi, turi sveikatos problemų, išlaikytinių neturi. Apeliantei išduotas neįgaliojo pažymėjimas bei nustatytas specialus priežiūros (pagalbos) poreikis iki 2013-09-12 (b.l. 145, 1 tomas). Apeliantė gauna 904,70 Lt senatvės pensiją, 180 Lt valstybinę pensiją, ir 32,50 transporto išlaidų kompensaciją, viso 1117,20 Lt (b.l. 147-148, 3 tomas). Teismo sprendimu jai priteista: butas, esantis (duomenys neskelbtini); automobilis NISSAN PRIMERA; 860 TEO LT akcijų; viso turto už 209 341 Lt. Pripažintina, kad išlaikytinių neturi, nes šalių sūnus nors ir yra neįgalus, tačiau yra pilnametis, gauna invalidumo pensiją (b.l. 153-155, 1 tomas). Pažymėtina, kad šalių sūnus yra pilnametis, byloje nėra duomenų, kad jam būtų apribotas veiksnumas, todėl esant įstatyme numatytoms sąlygoms (CK 3.194 str. 3 d.), pats gali kreiptis į teismą prašydamas priteisti išlaikymą sau iš tėvų. Turtinė šalių padėtis yra beveik vienoda. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė turi turto ir piniginių lėšų, kurių pakanka jai deramai gyventi, taip pat gauna pajamas, kurių irgi pakanka save išlaikyti, todėl ji neturi teisės į išlaikymą nors ir yra nedarbinga, todėl šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo

Apeliantė patikslintu priešieškiniu ir apeliaciniu skundu prašo priteisti jai turto, viso už 246132,84 Lt. Atsakovui priteisti prašo turto už 141099,42 Lt.

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas dalijamas laikantis lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad po sutuoktinių bendro turto padalijimo, nesant įstatyminių pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, buvę sutuoktiniai turi gauti vienodos vertės turtą. Šio principo įgyvendinimą padeda užtikrinti CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis); kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama teismo pareiga įstatymo suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu turto padalinimu, nes jis labiausiai atitinka šalių poreikius ir teisingumo bei protingumo principus, todėl šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas nepadalino ieškovui priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). (b.l. 19, 4 tomas, b.l. 12-14, 1 tomas). Kaip matyti iš nekilnojamo turto registro įrašo, ieškovas nuosavybės teises į šį turtą įgijo apskrities viršininko sprendimo pagrindu ir šis turtas yra asmeninė jo nuosavybė, todėl negali būti dalintinas.

Apeliantė, kaip ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą, taip ir apeliaciniame skunde nurodo, kad įgyjant žemės sklypą, esantį Avižienių k., buvo panaudotos bendros santuokos metu įgytos lėšos, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka, nepateikė jokių įrodymų, apie patį žemės sklypą (kam jis priklauso ir kaip buvo įsigytas), nei duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, esant apeliantės nurodytas aplinkybes.

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog byloje neteisingai įvertintas dalintinas turtas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų reikiamų veiksmų, kad būtų tinkamai nustatyta dalintino turto vertė, t.y. byloje buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė (b.l. 50-51, 3 tomas), tačiau pačiai apeliantei neįmokėjus garantuojamos sumos apmokėti už ekspertizę, ekspertizė nebuvo atlikta. Apeliantė nors nurodė, kad pateiks duomenis apie dalintino turto vertę, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, tokių duomenų į byla nepateikė. Todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dalintino turto vertę, pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais duomenimis į bylą.

Apeliantė nurodo, kad ieškovas turi 40 vienetų AB „Agrotiekimas“ akcijų ir prašo jas padalinti. Tačiau pati apeliantė taip pat turėjo 41 šios įmonės akciją ir jas pardavė anksčiau. Tai pripažino ir pati apeliantė teismo posėdžio metu. Kadangi šalys turėjo po lygiai tapačios vertės akcijų ir jomis disponavo savo nuožiūra, nėra pagrindo dalinti ieškovo turimų akcijų, nes laikytina, kad tarp šalių minėtas turtas jau yra padalintas.

Apeliantė taip pat reikalauja iš ieškovo 30 000 Lt neturtinės žalos už jai padarytus skausmus, pažeminimą ir nepatogumus. Pagal CK 3.70 straipsnio 2 dalį nustatyta galimybė sutuoktiniui iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio reikalauti atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. CK trečiosios knygos normos detaliau nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo klausimų, todėl, esant poreikiui spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 straipsnio 2 dalis). Tačiau neturtinės žalos atlyginimo galimybė eliminuojama tuo atveju, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.70 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje konstatuota būtent tokia teisinė situacija. Dėl to apeliacinio skundo argumentas laikytinas teisiškai nepagrįstu ir detaliau neanalizuotinas.

Pagal CPK 96 str. teismo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra priteisiamos. Taip pat nėra spręstinas ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.