- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-04
- Bylos Nr.
- ATP-771-380/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-43-3-01230-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Aurelija Sadauskaitė
- Pažeidėjas
- A. J.
- Kategorijos
- 2.7.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. 2015 m. rugsėjo 4 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 4 d., 12.10 val., (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Volvo V 70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei vengė neblaivumo patikrinimo, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimu A. J. pripažintas kaltu padaręs administracinės teisės pažeidimus ir jam paskirta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį, administracinė nuobauda – 723 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį – 5 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, A. J. nustatyta subendrinta nuobauda – 723 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.
Šalies argumentai
A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, kad K. Č. vairavo automobilį. A. J. ir I. R. buvo išgėrę ir suvokė, kad patys negali vairuoti, todėl paprašė K. Č. parvežti namo. Vyresnysis patrulis I. L. apkaltino A. J. vairavus automobilį ir surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą vadovaudamasis pasieniečių L. R. ir E. K. paaiškinimais. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog liudytojų – pasienio pareigūnų parodymai detalūs, nes pasieniečių parodymai dviprasmiški, prieštaringi. Teigia, kad įvertinus pareigūnų parodymus galima daryti išvadą, jog pareigūnai stovėjo atokiau nuo žvyrkelio, negalėjo aiškiai matyti kas vairavo automobilį „Volvo“. Pareigūnai negali tiksliai ir vieningai nurodyti aplinkybių kur stovėjo jų automobilis, tačiau abu teigia, kad už automobilio vairo matė apeliantą, tiksliai nurodydami, kaip A. J. buvo apsirengęs. Tuo tarpu liudytojų I. R. ir K. Č. parodymai sutampa. Teismas vadovaudamasis tik prielaidomis ir dviprasmiškais pareigūnų parodymais nustatė, jog automobilį vairavo A. J., būdamas neblaivus. Teismas ignoravo vienintelius akivaizdžius byloje pridėtus įrodymus – fotonuotraukas, patvirtinančias apelianto parodymus, jog jis automobilio nevairavo. Teigia, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. J. neteisėtus veiksmus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 8 dalyje, todėl teismas, pripažindamas apeliantą kaltu, pažeidė teismų formuojamą praktiką.
Atsiliepimas
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo A. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimą. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą buvo išsiaiškintos visos pažeidimo aplinkybės ir skiriant administracinę nuobaudą buvo atsižvelgta į teisės pažeidimo padarymo pobūdį, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Priimtas nutarimas pagrįstas ir teisėtas, ATPK nuostatos pritaikytos teisingai. Pasienio pareigūnai stovėjo nurodytu laiku nurodytoje vietoje, nes dirbo pagal parengtą planą, suveikus daviklio signalui, budėtojai pranešė apie artėjančią transporto priemonę. Pasienio pareigūnai aiškiai matė, kas tuo metu sėdėjo už vairo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, laikydamasis ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad A. J. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 8 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą grindė laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog A. J. vairavo automobilį, vengė neblaivumo patikrinimo, nepateikė vairuotojo pažymėjimo.
Apeliantas A. J. neigia vairavęs automobilį, tvirtina, kad įvykio dieną automobilį vairavo K. Č. (b. l. 35-36). Šiuos A. J. parodymus paneigė liudytojai L. R., E. K., kurie nurodė, jog budint pasienio ruože, jiems paskambino budintysis ir panešė, kad suveikė mobilus judesio daviklis, todėl pasiruošė stabdyti atvažiuojantį automobilį. L. R. stabdė atvažiuojantį automobilį „Volvo“, tačiau automobilis nesustojo ir nuvažiavo. L. R. ir E. K. teigė, jog matė, kad automobilį vairavo A. J., K. Č. sėdėjo automobilio gale. Pavijus automobilį ir sustabdžius, prie automobilio vairo sėdėjo K. Č., o automobilio gale A. J. (b. l. 36-38). Nors apeliantas teigia, kad liudytojų L. R. ir E. K. parodymai dviprasmiški, prieštaringi, tačiau minėtų liudytojų parodymai sutampa su rašytine bylos medžiaga, teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų nurodytomis aplinkybėmis. Apeliacinio skundo argumentas, kad pasienio pareigūnai skirtingai aiškina automobilio stovėjimo vietą, yra nepagrįstas, nes abu pasienio pareigūnai teigia, kad L. R. stabdė automobilį, stovėdamas už savo automobilio galo, o E. K. sėdėjo automobilyje. L. R. nurodė, kad stabdant automobilį, pareigūnų automobilis matėsi, stabdė su lazdele, buvo su uniforma. Liudytojas E. K. nurodė, kad sėdėjo vairuotojo pusėje, kai pravažiavo automobilis ir aiškiai matė kas sėdėjo už vairo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų pareigūnų L. R. ir E. K. suinteresuotumą ar norą pakenkti A. J.. Pasienio pareigūnų paaiškinimai atitinka faktines aplinkybes užfiksuotas tarnybiniuose pranešimuose, be to, jie betarpiškai matė įvykį, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais. Pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matosi, jog K. Č. sėdi prie automobilio vairo, o A. J. ant galinės automobilio sėdynės, nepatvirtina aplinkybės, jog pasienio pareigūnams pirmą kartą stabdant automobilį „Volvo V 70“ vairavo būtent K. Č.. Policijos pareigūnas I. L. teigė, kad buvo gautas pranešimas, kad sulaikytas automobilis, kurio vairuotojas įtariamas neblaivus. Nuvykus į įvykio vietą, pasienio pareigūnai nurodė sustabdytą automobilį ir vairuotoją A. J., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus. A. J. neneigė gėręs alkoholį, tačiau kategoriškai neigė vairavęs automobilį, tikrintis blaivumą atsisakė (b. l. 6, 38-39).
Nors liudytojai K. Č. ir I. R. teigia, jog visą laiką K. Č. vairavo automobilį, pamačius pasienio pareigūnus stabdančius automobilį, sustojo (b. l. 39-40), tačiau nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys ir jos prieštarauja liudytojų pasienio pareigūnų nurodytoms aplinkybėms, kad automobilį jie vijosi nes šis nesustojo. Vėliau, kai automobilį pavijo ir stabdė, automobilis sustojo, tuo metu prie automobilio vairo sėdėjo K. Č.. Liudytojai L. R. ir E. K. nurodė, kad važiuojant paskui automobilį, automobilis buvo trumpam dingęs iš akiračio, tuo metu vairuotojai galėjo apsikeisti vietomis. Liudytojas I. L. patvirtino, kad dirbdamas policijos patrule E. V. gavo pranešimą, kad pasienio pareigūnai stabdė automobilį ir jis nesustojo, kad tuo metu automobilį vairavo A. J.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar A. J. vairavo automobilį, teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nutarime rėmėsi liudytojų L. R. ir E. K., I. L. parodymais, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota informacija ir kita byloje esančia medžiaga.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų įvykio aplinkybių ir išvados, kad būtent A. J. vairavo automobilį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. J. veikoje yra visi ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 8 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, dėl to A. J. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už šių pažeidimų padarymą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. J. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimą nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.