- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-488-275/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-03394-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- UAB „Fiat lux“
- Atsakovas
- D. L.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Fiat lux“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Fiat lux“ ieškinį atsakovei D. L. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 10 000 Lt negrąžintos permokos, 1 226,03 Lt įstatyminių palūkanų, 363 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-09-06 pavedimu per klaidą į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 10 000 Lt, kuriuos atsakovė grąžinti atsisako. Nepavykus su atsakove susitarti žodžiu dėl permokos grąžinimo, ieškovas kreipėsi į teisinių paslaugų įmonę, atsakovei registruotais laiškais buvo išsiųsti pranešimai-raginimai atsiskaityti, ar galimai sudaryti taikos sutartį. Atsakovė į ieškovo pasiūlymą tartis taikiai nereagavo, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą. Ieškinys grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo institutu, todėl atsakovė, be teisinio pagrindo gavusi ieškovo turtą, privalo jį grąžinti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovo įmonės direktoriaus nurodymu atsakovei 2007-09-06 mokėjimo pavedimu Nr. 6544 pervesta 10 000 Lt, mokėjimo paskirtis - autorinė sutartis. Atsakovė pripažino pinigų gavimą. Jokių rašytinių paskolos dokumentų byloje nėra. 2007-08-03 ieškovo bendrovės direktorius atsiuntė atsakovei duomenis apie įmonės konkurentus, 2007-08-08 atsakovei iš ieškovo bendrovės darbuotojos R. K. elektroniniu paštu atsiųsti reikalavimai, keliami elektros darbų ir projektų vadovams. Ieškovas grindė savo reikalavimą neteisėto praturtėjimo atvejus reguliuojančiomis teisės normomis, tačiau pagal byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus teismas sprendė, kad atsakovei ginčo suma pervesta ieškovo bendrovės įmonės direktoriaus tiesioginiu nurodymu, nesant suklydimo dėl mokėjimo paskirties ir adresato. Teismas motyvavo, kad remiantis liudytojo L. B. ir atsakovės atsiliepime išdėstytais paaiškinimais nustatyta, jog atsakovė ir L. B. buvo artimi draugai, todėl būtent asmeniniai santykiai nulėmė sprendimą dėl lėšų išmokėjimo. Nors ieškovo atstovė teismo posėdžio metu pakeitė ieškinio pagrindą, įvardindama ginčo sumą faktine paskola, tačiau pakankamų tokios paskolos egzistavimo įrodymų nepateikė (CPK 177, 178 str.). Paskolos sutartis yra dvišalis sandoris (CK 6.870 str.), kuriam sudaryti reikalinga abiejų šalių suderinta valia (CK 1.63 str. 6 d.), be to, paskolos sutartis tarp juridinio ir fizinio asmens turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.871 str. 2 d.). Įstatymo reikalavimus atitinkančios valios šiuo atveju nenustatyta, kaip nėra ir įstatymo imperatyviai reikalaujamos formos. Paskolos sutartis yra realinė, todėl atsakovės įsipareigojimas dėl pinigų grąžinimo turėjo būti aiškiai išreikštas raštu jau pinigų pervedimo momentu. Įmonės direktoriaus žodinis nurodymas pervesti įmonei priklausančius pinigus tretiesiems asmenims, šiems asmenims jokiais veiksmais neišreiškus savo laisvos valios dėl įsipareigojimo grąžinti pinigus kaip paskolą, jokių prievolių pagal paskolos santykius reguliuojančias teisės normas šiems asmenims nesukelia (CK 1.64 str.). Ieškovo įmonės direktorius teisme pripažino, jog duodamas nurodymą dėl pinigų pervedimo norėjo padėti savo pažįstamai, tačiau pinigų pervedimo momentu jokių atsakovės įsipareigojimus grąžinti pinigus patvirtinančių dokumentų neturėjo, kai sprendžiant ginčą dėl paskolos būtent rašytinių įrodymų reikalauja įstatymas (CK 6.875 str. 2 d.). Mokėjimo pagrindu įvardinta autorinė sutartis teismui nepateikta, tačiau atsakovės ir ieškovo elektroninio susirašinėjimo duomenys, liudytojų bei atsakovės paaiškinimai leidžia teigti, jog ieškovas atsakovei siuntė informaciją, reikalingą personalo atrankai. Teismas padarė išvadą, kad esant šių aplinkybių visumai, atsakovė nelaikytina subjektu, be teisėto pagrindo įgijusiu ieškovo turtą (CK 6.237 str. 1 d., CPK 185 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Fiat lux“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, kad teismas sprendime motyvavo, jog pinigų pervedimas į atsakovės sąskaitą negali būti pripažintas paskolos suteikimu, nes byloje nėra įstatymo imperatyviai reikalaujamos formos dokumento, patvirtinančio paskolos suteikimą. Su tokia teismo išvada ieškovas nesutinka, nes ji prieštarauja Civilinio kodekso 6.871 str. 3 d. nuostatoms. Aplinkybę, kad pinigus atsakovė gavo, patikimai patvirtina mokėjimo nurodymas, t.y. leistina rašytinė įrodinėjimo priemonė sudarytos sutarties esminei sąlygai patvirtinti. Civilinio kodekso 6.871 str. 3 d. nustato, kad paskolos sutarties rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Teismas nenurodė nei faktinių, nei teisinių argumentų, kurie pagrįstų teismo išvadą, jog mokėjimo nurodymas neatitinka Civilinio kodekso 6.871 str. 3 d. įvardyto dokumento reikalavimams. Mokėjimo nurodymas patvirtina, jog atsakovė gavo 10 000 Lt. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai įrodytas leistinu būdu paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui, kitos sutarties sąlygos (tame tarpe ir įsipareigojimas skolą grąžinti) gali būti įrodinėjamos visomis kitomis civilinio proceso kodekse nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tame tarpe ir šalies paaiškinimais (CPK 177 str.). Paskolinių santykių būvimą, t.y. įsipareigojimo grąžinti skolą prisiėmimą, ieškovas patvirtino pateikdamas atsakovės elektroninius laiškus. Nurodytame rašytiniame įrodyme atsakovė pripažino skolą, įsipareigojo ją grąžinti, tik pasisakė dėl esančių materialinių sunkumų. Apklaustas byloje liudytojas L. B. paaiškino, kad atsakovei pinigai buvo paskolinti, pati atsakovė iki ieškinio padavimo teismui net neminėjo, kad negrąžins paskolos, žadėjo grąžinti pinigus, tik dėl materialinių sunkumų šeimoje to negalėjo padaryti. Byloje nustatytas faktas, kad atsakovė pripažino skolą ir žadėjo skolą grąžinti, todėl teismo išvada, kad pinigų gavimo momentų atsakovė nebuvo įsipareigojusi grąžinti ieškovui 10 000 Lt yra klaidinga. Teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog nepripažinus paskolos santykių, atsakovė nelaikytina subjektu, kuris nepagrįstai praturtėjo, nes ieškovas teikė atsakovei informaciją (nors autorinė sutartis byloje nepateikta, nes ji nebuvo sudaryta) reikalinga personalo atrankai. Tokios informacijos siuntimas byloje įvertintas netinkamai. Taip bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovė dirbo įmonėje, kuri užsiminėjo personalo atranka. Liudytas L. B. patvirtino, kad susitikimų su atsakove metu buvo kalbama ir apie darbą, todėl tokios informacijos persiuntimas atsakovei visiškai nepatvirtina, kad 10 000 Lt atsakovei buvo pervesti kaip atlygis už paslaugas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė po 10 000 Lt teikė kokias nors paslaugas ieškovui. Teismas argumentuodamas savo išvadą apie ieškovo ir atsakovės santykių teisinį reglamentavimą, privalėjo nurodyti, kokie gi teisiniai santykiai siejo ieškovą ir atsakovę. Teismo sprendime yra nurodyti tik argumentai, dėl kurių teismas laikė, jog ieškovo ir atsakovės nesiejo nei paskoliniai, nei nepagrįsto praturtėjimo santykiai, būtent todėl apeliantas mano, kad teismas išnagrinėjęs bylą neatskleidė bylos esmės, nes nenustatęs ginčo santykių teisinio reglamentavimo, atmetė ieškinį. Šalių ginčas vyksta tik dėl to, kokia buvo jų valia pinigų perdavimo metu - ar pinigai perduoti neatlygintinai, ar turės būti grąžinti. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovei 10 000 Lt buvo pervesti neatlygintinai arba už paslaugas. Atmesdamas rašytinį įrodymą - atsakovės elektroninį laišką, kuriame atsakovė rašo, kad skolą grąžins, teismas privalėjo nurodyti argumentus, kodėl šį skolos pripažinimo įrodymą atmeta. Tokių argumentų teismo sprendime nėra. Bet kuriuo atveju pareiga nustatyti šalis siejančių teisinių santykių juridinę kvalifikaciją tenka teismui, o to nenustačius, teismas negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.
Atsiliepimas
Atsakovė D. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo UAB „Fiat lux“ apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas pareiškė ieškinį teisme dėl negrąžintos permokos grąžinimo, kadangi ieškovo teigimu į atsakovės sąskaitą buvo per klaidą pervesta 10 000 Lt. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą motyvuoja netinkamu paskolos teisinių santykių vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas nepakeitė ieškinio pagrindo Civilinio proceso kodekso 141 str. nustatyta tvarka, todėl negali apeliaciniame skunde reikšti reikalavimo, grindžiamo paskoliniais teisiniais santykiais. Kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo suma į atsakovės sąskaitą buvo pervesta tiesioginiu direktoriaus L. B. nurodymu, dėl to akivaizdu, kad ieškovo argumentai dėl pinigų pervedimo per klaidą yra nepagrįsti, be to, L. B. liudydamas teisme pripažino, kad jį su atsakove siejo artimi asmeniniai santykiai, kurie ir nulėmė jo sprendimą dėl lėšų išmokėjimo. L. B. pats pripažino, kad jis asmeniškai liepė pinigus pervesti, nes atsakovė prašė jo asmeninės pagalbos. Jeigu vertintume tik paties ieškovo ir jo direktoriaus pateiktus argumentus ir paaiškintas aplinkybes, akivaizdu, kad žala ieškovui buvo padaryta ne kažkokiais kaltais atsakovės veiksmais, o ieškovo vienasmenio valdymo organo L. B. veiksmais. Darytina išvada, kad L. B. veikė ne ieškovo kaip juridinio asmens, o savo asmeniniais interesais. Kaip atsakovė buvo nurodžiusi teismo posėdžio metu, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.87 str. 4 d. juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.87 str. 7 d. juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas Civilinio kodekso 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Vadovaujantis išdėstyta argumentacija darytina išvada, kad būtent L. B., būdamas vienasmeniu ieškovo valdymo organu, savo neteisėtais veiksmai padarė ieškovui žalą, todėl padaryta žala teisiškai galėtų būti išieškoma iš jo, o ne iš atsakovės. Apelianto teigimu, atsakovės elektroninis laiškai patvirtino, kad pati ieškovė pripažino skolą. Šis teiginys taip pat nėra pagrįstas, kadangi ieškinys pareikštas ne dėl paskolos grąžinimo, o dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, be to, kritiškai vertintinas ir ieškovo teiginys dėl tokio įrodymo pripažinimo ir sąsajų su ginčo dalyku, kadangi ieškovo pateiktame elektroniniame laiške nenurodyta nei paskolos suma, nei paskolos terminas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad tame elektroniniame laiške kalbama būtent apie sumokėtus 10 000 Lt. Be to, iš elektroninio laiško turinio akivaizdu, kad tai yra asmeninio pobūdžio L. B. ir atsakovės susirašinėjimas, kuris nesukuria bei nekeičia esamų ar įsivaizduojamų ieškovo ir atsakovės teisinių santykių. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nėra pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad ieškovas teismui pateikė ieškininį pareiškimą, prašydamas priteisti iš atsakovės be pagrindo įgytą turtą, o 2011-04-12 teismo posėdžio metu ieškovo atstovė paaiškino ( b.l.130) , kad atsakovei buvo suteikta paskola, kuri turi būti grąžinta, nes buvo susiklostę faktiniai paskolos santykiai. Teismo sprendime nurodyti argumentai, kodėl netenkintinas reikalavimas priteisti iš atsakovės negrąžintą paskolą, tačiau šiuo pagrindu ieškovas nereiškė reikalavimo raštu, todėl teismas neturėjo daryti išvadų, ar negali būti tenkinamas ieškinys kitu, nei pareikšta ieškiniu, pagrindu, t.y. dėl negrąžintos paskolos priteisimo. Atsiliepime į ieškinį ( b. l. 49-51) atsakovei nurodžius, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. ieškovo direktoriumi dirbęs L. B. jos paprašė surasti elektros darbų vadovą, pasakęs, kad sumokės už darbą pagal autorinę sutartį, dėl to ji ieškojo kandidatų pagal šį prašymą, visų atrinktų kandidatų gyvenimo aprašymus perdavė L. B. , jai parašius sumokėti už atliktą darbą, ieškovo direktorius L. B. pasiūlė materialinę pagalbą, todėl jai buvo pervesti pinigai, nurodant, kad mokama pagal autorinę sutartį, todėl atsakovė įsitikinusi, kad jai buvo sumokėta šiuo pervedimu už personalo paiešką. Atsakovas turi teisę gauti ieškininį pareiškimą, kad galėtų pateikti atsiliepimą reiškiamu reikalavimo pagrindu, todėl teismas negalėjo nagrinėti ieškinio kitu, nei nurodyta pareiškime, pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad teismas išėjo iš ieškininio reikalavimo ribų, tuo pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią peržengti byloje pareikštus reikalavimus, todėl iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalintini motyvai, kuriais atmestas reikalavimas dėl paskolos grąžinimo.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad paskolinių santykių buvimą, t.y. įsipareigojimo grąžinti skolą prisiėmimą, ieškovas patvirtino pateikdamas atsakovės elektroninius laiškus. Byloje teismas vertino rašytinius įrodymus - ieškovo bendrovės darbuotojos R. K. elektroniniu paštu atsiųstus laiškus , kurie yra byloje ( b.l.52-79), nevertindamas išsamiai elektroninio susirašinėjimo laiško, kurį pateikė ieškovas, teigdamas, kad šis laiškas rašytas atsakovės ieškovo direktoriui. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovo įrodymai, kuriais jis įrodinėja paskolos suteikimo atsakovei faktą, nėra susiję su byla, elektroninio laiško kopija ( b.l.113), kuriuo įrodinėjo ieškovas paskolos suteikimą, nevertintina, nes nesusijusi su byloje pareikštu reikalavimu dėl turto įgijimo be pagrindo. Be to, įrodymas pateiktas netinkamai, nes jame nėra dalies teksto, todėl ir dėl šios aplinkybės jis negali būti vertinamas kaip įrodymas, susijęs su ieškovo pareikštu reikalavimu.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovas atsakovei siuntė informaciją, reikalingą personalo atrankai, dėl to darytina išvada, kad atsakovė atliko tam tikrus veiksmus ieškovo bendrovės naudai, tačiau, nesant autorinės sutarties, nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovas atsiskaitė su partneriu, kaip tai nurodyta pervedimo dokumente ( b.l.6). Byloje nustatyta, kad bendrovės direktorius L. B. neteisėtai davė nurodymą pervesti prašomą priteisti pinigų sumą atsakovei, todėl jis gali būti atsakingas už padarytą žalą ieškovui, o atsakovei reikalavimus grąžinti pinigus gali reikšti L. B., su kuriuo atsakovė tarėsi ir dėl kandidatų atrinkimo ir dėl pagalbos jai suteikimo. Tai, kad bendrovė neteisėtai, L. B. nurodymu, pervedė pinigus atsakovei, jai paprašius pagalbos, nereiškia, kad atsakovė juos įgijo be teisėto pagrindo. Pripažinus, kad pinigų pervedimu L. B. atsakovei suteikė pagalbą arba galimai apmokėjo už darbą, todėl dėl šių sumų susigrąžinimo atsakovei reikalavimą gali reikšti tas asmuo, su kuriuo ji tarėsi dėl pinigų gavimo. Nepateikta įrodymų, kad atsakovė bendravo su L. B. kaip su UAB „FIAT LUX“ atstovu, tas faktas, kad pinigus bendrovė pervedė atsakovei neturėdama su ja jokių sutarčių ir jai neturint įsipareigojimų bendrovei, leidžia daryti išvadą, kad tokiu pervedimu faktiškai pinigus atsakovė gavo ne iš ieškovo, o iš L. B.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis ieškinys atsakovei CK XX skyriaus pagrindu negali būti tenkinamas, pagrįsta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.