Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. K., V. K. ir M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. K., V. K. ir M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 50U-1611; 1612; 1613 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams E. K., V. K. ir M. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti atlyginti iš atsakovo Migracijos departamento visas pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjai E. K. ir V. K. yra Lietuvoje įsteigtos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) akcininkai, kuriems priklauso po 50 proc. Bendrovės akcijų. E. K. yra Bendrovės direktorė. Bendrovė įsteigta 2011 m. rugsėjo 23 d. ir veiklą vykdo daugiau negu 9 metus. Bendrovės įstatinis kapitalas yra 28 962 Eur. Bendrovė valdo du grožio salonus Vilniuje. Pareiškėja E. K. 2020 m. lapkričio 9 d. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir leidimas), galiojantį iki 2022 m. gegužės 14 d., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (verslo vykdymo pagrindu). Pareiškėjai M. K. ir V. K. 2020 m. lapkričio 9 d. ir 2020 m. lapkričio 20 d. atitinkamai gavo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojančius iki 2022 m. gegužės 14 d., Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (šeimos susijungimo pagrindu). Pareiškėja E. K. 2021 m. kovo 31 d., 11:37 val., gavo pranešimą, kad jai išduodamas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) ir kad kortelę galima atsiimti Migracijos departamento teritoriniame skyriuje ne anksčiau kaip 2021 m. balandžio 9 d. Pareiškėja E. K. 2021 m. balandžio 1 d., 13:01 val., gavo pranešimą, t. y. ginčijamą Sprendimą, kad jai ir šeimos nariams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje yra naikinami. Tikėtina, kad Sprendimas surašytas atgaline data. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas: Sprendime yra nepagrįstai ir neteisėtai nurodyta, kad pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų.

1.2. Ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenys buvo patikslinti dėl buhalterės padarytos klaidos. Sprendimas priimtas neteisingai pritaikius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (minėtos nepriemokos nesudaro realaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, kadangi reikalavimas dėl 2 vidutinių BDU dydžių tėra kriterijus, o tikrasis įstatymų leidėjo tikslas yra pritraukti į Lietuvos Respubliką patikimus, verslius ir ekonominę naudą Lietuvai teikiančius užsieniečius, kokiais pareiškėjus galima laikyti). Be to, ginčijamas Sprendimas neatitinka teismų praktikos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų principų.

1.3. Ginčijamu Sprendimu grubiai pažeidžiami pareiškėjų interesai ir teisės. Sprendimas priimtas neįvertinus pažeidimo masto (darbuotojams mokamas darbo užmokestis neatitiko minimalaus dydžio dėl to, kad padaryta buhalterės klaida, kuri jau yra ištaisyta), teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui. Sprendimas sukelia pareiškėjai E. K. rimtas pasekmes, nes ji netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo pastaruosius 9 metus. Leidimo gyventi Lietuvoje netenka ir jos šeimos nariai. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams. Sprendimas priimtas neįvertinus pažeidimo masto (Bendrovės darbuotojams mokamas darbo užmokestis neatitiko minimalaus dydžio tik dėl to, kad padaryta buhalterės klaida, kuri jau yra ištaisyta), teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui.

1.4. Virusinės infekcijos COVID-19 plitimas ir visoje šalyje paskelbtas karantino režimas neigiamai paveikė Bendrovės veiklą (išėjo du darbuotojai). Apie šių aplinkybių egzistavimą nei Bendrovė, nei pareiškėjai, rengdami verslo planą, negalėjo numatyti. Bendrovės nuosavas kapitalas ir kiti finansiniai rodikliai visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o skundžiamas Sprendimas yra priimtas tik dėl to, kad patikrinus Sodros informacinėje sistemoje už 2020 m. spalio mėn. Bendrovės darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis sudarė 1 830 Eur, o turėjo būti 2 612,60 Eur; už 2021 m. vasario mėn. Bendrovės darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis sudarė 1 310 Eur, o turėjo būti 2 612,60 Eur. Šios klaidos visiškai ištaisytos, t. y. Bendrovės veikla ir 2020 m. spalio, ir 2021 m. vasario mėnesiais, ir šiuo metu visiškai atitinka Įstatymo nuostatas.

1.5. Pareiškėjai su Lietuva susiję socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą – veikiančią bendrovę, iš kurios gauna pajamas, nėra duomenų, kad pareiškėjai keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių, kurios numato, kad tokie užsieniečiai kaip pareiškėjai turi būti pritraukiami į Lietuvą, o ne išvaromi iš jos. Pareiškėjai sėkmingai socializavosi Lietuvoje: pareiškėja E. K. išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminą ir lietuvių kalbos egzaminą, kalba lietuviškai. Pareiškėjų dukra M. K. mokosi Vilniaus miesto mokykloje. Pareiškėja E. K. kartu su savo šeimos nariais gyvena nuosavame bute Vilniuje ir jame deklaruoti visi pareiškėjai. Be to, pareiškėjams ir jų valdomai Bendrovei nuosavybės teise priklauso kitas nekilnojamasis turtas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neturi gyvenamosios vietos Rusijos Federacijoje, jie gyvena ir deklaravę savo gyvenamąją vietą tik Lietuvoje, su šia kilmės valstybe jų nesieja jokie ekonominiai ir socialiniai ryšiai.

1.6. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nepilnametė M. K. turės išvykti į Rusiją, o tai grubiai pažeistų ir nepilnamečio vaiko interesus, kurių apsaugą įtvirtina tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai. M. K. mokosi Lietuvoje. Asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas. Jungtinių tautų vaiko teisų apsaugos konvencijos 28 straipsnyje pripažįstama vaiko teisė mokytis, o valstybės konvencijos dalyvės įpareigojamos imtis priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 ir 47 straipsniuose įtvirtintos vaikų pareigos mokytis ir tėvų pareigos užtikrinti vaikams sąlygas mokslui. Šios sąlygos bus akivaizdžiai pažeistos, nes mokykloje Lietuvoje ir rusų mokykloje Rusijoje stipriai skiriasi mokymosi programos, o svarbiausia vaiko gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, todėl vaikas galbūt nebus priimtas mokytis mokykloje Rusijoje. Tai galbūt sukeltų vaikui nepataisomą traumą. Pareiškėjai jaučia stresą ir didelę įtampą dėl perkėlimo į kitą šalį, perėjimo į naują mokyklą, naują klasę, ypač kai tėvai Rusijoje neturi nei buto, nei finansinių išteklių, nei verslo, nei darbo.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų 2020 m. vasario 11 d. pateiktus prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, jų prašymus patenkino ir sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams priėmė 2020 m. gegužės 14 d., tačiau leidimai buvo įforminti trumpesniam laikotarpiui, nes pareiškėjų kelionės dokumentai galiojo trumpiau negu terminas, kuriam išduoti leidimai laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 4 dalį, jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. Po to, kai pareiškėjai gavo naujus galiojančius kelionės dokumentus, jų prašymu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punktu, įformino pareiškėjams naujus leidimus, kurie buvo išduoti 2020 m. lapkričio 9 d. bei 2020 m. lapkričio 20 d. Priimant sprendimą dėl naujo leidimo įforminimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies nuostatas užsieniečio atitiktis leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindui iš naujo nėra vertinama, todėl šiuo atveju prieš įformindamas pareiškėjams naujus leidimus laikinai gyventi Migracijos departamentas nevertino pareiškėjos E. K. atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems reikalavimams.

2.2. Migracijos departamentas nepažeidė gero administravimo principo. Pareiškėjų patikrinimą Migracijos departamentas pradėjo ne dėl to, kad pareiškėja E. K. pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir šis pareiškėjos prašymas nėra išspręstas ginčijamu Sprendimu – Migracijos departamento įvykdytas patikrinimas siekiant nustatyti, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu jiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, ir pareiškėjos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo nagrinėjimas yra dvi skirtingos, viena su kita nesusijusios procedūros. Migracijos departamentas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu (pareiškėja pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi) leidimą nuolat gyventi pareiškėjai išdavė 2021 m. balandžio 2 d., šis leidimas nuolat gyventi yra galiojantis, todėl akivaizdu, jog ginčijamo Sprendimo priėmimas nesusijęs su klausimo dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjai išdavimo išsprendimu ir nesukėlė jai neigiamų pasekmių. Jeigu Migracijos departamentas nebūtų priėmęs ginčijamo Sprendimo, pareiškėjos leidimas laikinai gyventi jai išdavus leidimą nuolat gyventi būtų tapęs negaliojančiu remiantis Įstatymo 52 straipsnio 7 punktu.

2.3. Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą Spendimą neturėjo pareigos pareiškėjus apklausti – tokia pareiga Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo teisės aktuose neįtvirtinta, o pareiškėjų cituojama teismų praktika nagrinėjamu atveju neaktuali.

2.4. Priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi aktualia Sodros informacinėje sistemoje pateikta informacija apie Bendrovės darbuotojus ir jiems mokamą darbo užmokestį, kurie laikytini objektyviais, patikimais ir pakankamais. Pareiškėjai nepateikė tokių įrodymų, kad Migracijos departamentas netinkamai vadovavosi Sodros duomenimis, o, jeigu dėl Bendrovės kaltės tariamai nebuvo deklaruota dalis darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, tai yra pačios Bendrovės (jos darbuotojų) atsakomybė ir šį faktą tinkamais įrodymais privalo pagrįsti patys pareiškėjai.

2.5. Kritiškai vertintini kartu su skundu pateikti dokumentai, kuriais pareiškėjai įrodinėja premijų Bendrovės darbuotojoms G. K. ir K. N. išmokėjimą. Sodros duomenys buvo patikslinti tik po ginčijamo Sprendimo priėmimo. Premijas tariamai pamiršta deklaruoti būtent už 2020 m. spalio ir 2021 m. vasario mėnesius, kuriais Migracijos departamentas tikrino Bendrovės darbuotojams išmokėtus atlyginimus ir nustatė, kad mokamas darbo užmokestis yra mažesnis, negu reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Premijų išmokėjimas grindžiamas kasos pajamų orderiais, o ne bankiniais pavedimais, dėl ko neatmestina galimybė, kad dokumentai galėjo būti surašyti ir atgaline data, o premijos faktiškai neišmokėtos. Iš kasos pajamų orderių matyti, kad Bendrovės finansininkė yra pareiškėja E. K., o tai reiškia, jog buhalterinius dokumentus parengė ir užpildė suinteresuotas šios bylos baigtimi asmuo. Kasos pajamų orderiuose gavėjo eilutėse nenurodytas pinigines lėšas gavęs asmuo. Bendrovė yra įtraukta į nuo COVID-19 nukentėjusiųjų įmonių sąrašą, todėl mažai tikėtina, kad galėjo nuspręsti darbuotojoms išmokėti didesnes, negu darbo sutartyse nurodyti jų darbo užmokesčiai, premijas sunkmečio laikotarpiu. Darbuotoja K. N. yra įdarbinta Bendrovėje kirpėja, tačiau premija jai skirta už pardavimus elektroninėje parduotuvėje, t. y. už darbą, kuris neatitinka šios darbuotojos darbo funkcijų. Tokių įrodymų, kad pardavimai internetinėje parduotuvėje buvo didesni negu įprastai ir pateisino premijų darbuotojams mokėjimą, pareiškėjai nepateikė. Taigi pareiškėjų pateikti dokumentai apie premijų darbuotojams skyrimą neatitinka tikrovės (premijos apskritai neišmokėtos arba išmokėtos tik po ginčijamo Sprendimo priėmimo) ir nepaneigia ginčijamame Sprendime padarytų išvadų dėl Bendrovės darbuotojams išmokėtų darbo užmokesčių dydžio neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir nustatęs, jog Bendrovė, kurios vadovė ir akcininkė yra pareiškėja E. K., nemoka darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio darbo užmokesčio, įvertinęs, jog Įstatymo reikalavimų neatitikimas nėra nulemtas vien karantino režimo ribojimų (darbuotojams mokamas darbo užmokestis buvo vertinamas ir laikotarpiu tarp karantinų – 2020 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn.), privalėjo panaikinti pareiškėjai bei tuo pačiu jos sutuoktiniui ir dukteriai išduotus leidimus laikinai gyventi.

2.6. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jie su Lietuvos Respublika susiję socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą, nėra duomenų, kad pareiškėjai keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, neturi teisinės reikšmės ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, į šias aplinkybes prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas neprivalėjo atsižvelgti.

2.7. Nesutiktina, kad dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo atsiranda žala pareiškėjams ir Bendrovei. Kaip jau minėta, pareiškėjai E. K. išduotas leidimas nuolat gyventi, todėl ji turi teisę toliau gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai E. K. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, jos nepilnametė dukra taip pat turi teisę gauti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 arba 6 punktą. Taip pat pareiškėjas V. K. yra pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šeimos susijungimo pagrindu).

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašė priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir pareiškėjai skunde.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2021 m. kovo 29 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie E. K. valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus. Nustatyta, kad tuo metu Bendrovėje buvo įdarbinti šeši darbuotojai. Bendrovės darbuotojams, atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bendrai mokėtas darbo užmokestis 2021 m. vasario mėnesį sudarė 1 310 Eur, todėl pareiškėja ir jos valdoma Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokamas 1 310 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (2019 m. III ketvirtį paskelbtas BDU dydis sudarė 1 306,30 Eur, o du tokie dydžiai – 2 612,60 Eur). Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo įvestas karantino režimas, kurio metu Bendrovei buvo įvesti vykdomos grožio salonų veiklos ribojimai, patikrino Bendrovės darbuotojams, atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, mokėtą darbo užmokestį 2020 m. spalio, rugsėjo, rugpjūčio mėnesiais bei nustatė, kad ir šiais mėnesiais mokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (spalio ir rugsėjo mėnesiais – po 1 830 Eur, rugpjūčio mėnesį – 2 440 Eur). Migracijos departamentas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi bei, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino pareiškėjui V. K. ir pareiškėjai M. K. išduotus leidimus laikinai gyventi.

8. Teismas, pagal bylos medžiagą patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje 2021 m. vasario mėnesio duomenis, pripažino, kad Bendrovės darbuotojos A. K. darbo užmokestis sudarė 650 Eur per mėnesį, o N. K. – 660 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kokio dydžio darbo užmokesčiai 2021 m. vasario mėnesį buvo mokami darbuotojams, yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovėje visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokėtas 1 310 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudarė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (2019 m. III ketvirtį paskelbtas BDU dydis sudarė 1 306,30 Eur, o du tokie dydžiai – 2 612,60 Eur), todėl Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kad pareiškėja E. K. būtų pripažinta turinti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Pagal Sodros informacinėje sistemoje turimus 2020 m. spalio mėnesio duomenis taip pat fiksuota, kad Bendrovės darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis sudarė tik 1 830 Eur, nors turėjo būti 2 612,60 Eur.

9. Teismas pareiškėjos argumentus, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė, jog prieš antrąją karantino bangą išėjo du Lietuvos Respublikos pilietybę turintys darbuotojai, bei į tai, jog Bendrovė ėmėsi aktyvių veiksmų ieškodama naujų darbuotojų, vertino kaip nepagrįstus. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs. Atsakovas neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti. Be to, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į nuo 2020 m. lapkričio 7 d. įvestą karantino režimą, patikrino Bendrovės darbuotojams, atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, mokėtą darbo užmokestį 2020 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais (t. y. atgaline tvarka tris mėnesius iki karantino režimo įvedimo) bei nustatė, kad ir šiais mėnesiais mokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismo įsitikinimu, pareiškėjai nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad Migracijos departamentas netinkamai vadovavosi Sodros informacinėje sistemoje pateikta informacija apie Bendrovės darbuotojus ir jiems mokamą darbo užmokestį.

10. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo imperatyvią pareigą informuoti pareiškėjus apie atliekamas patikrinimo procedūras ir juos apklausti (suteikti teisę pateikti paaiškinimus) ar kitokiu būdu su jais bendradarbiauti. Vertinant tas aplinkybes, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialių registrų informacinėmis sistemomis, kur duomenis teikia patys suinteresuoti subjektai, šiuo atveju trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė turi pareigą deklaruoti Sodrai darbuotojų draudžiamąsias pajamas, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė gero administravimo principo, papildomai nesiėmęs veiksmų dėl pareiškėjų informavimo, kadangi pati pareiškėja E. K., būdama Bendrovės direktore, turėjo pareigą nustatytais terminais teikti Sodrai deklaracijas apie Bendrovės darbuotojus ir jų draudžiamąsias pajamas.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus ir pateiktus įrodymus apie patikslintus duomenis dėl darbuotojams 2020 m. spalio mėnesį ir 2021 m. vasario mėnesį išmokėtų premijų, kurios per klaidą nebuvo deklaruotos Sodrai jų išmokėjimo metu, pažymėjo, jog duomenys Sodrai tikslinti 2021 m. balandžio 9–10 dienomis, t. y. jau po ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo. Kaip teisingai atkreipia dėmesį atsakovas savo atsiliepime į skundą, premijos pamirštos deklaruoti būtent už 2020 m. spalio ir 2021 m. vasario mėnesius, kuriais ir buvo tikrinti Bendrovės darbuotojams išmokėti atlyginimai ir nustatyta, kad mokami darbo užmokesčiai yra mažesni, negu reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Premijų išmokėjimą patvirtina tik kasos išlaidų orderiai, kuriuos išrašė pati Bendrovės direktorė, kartu esanti ir finansininke, pareiškėja E. K. Be to, Bendrovė yra įtraukta į nuo COVID-19 nukentėjusiųjų įmonių sąrašą, todėl kelia pagrįstų abejonių pats premijų (didesnių nei darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis) skyrimo faktas sunkmečio laikotarpiu.

12. Teismas konstatavo, kad, įvertinus tikrinimo laikotarpiu ir Sprendimo priėmimo metu buvusius oficialius duomenis apie Bendrovės darbuotojus ir jų draudžiamąsias pajamas informacinėse sistemose, papildomai, po ginčijamo Sprendimo priėmimo pateikti pareiškėjų duomenys nepaneigia ginčijamame Sprendime padarytų išvadų dėl Bendrovės darbuotojams išmokėtų darbo užmokesčių dydžio neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems reikalavimams.

13. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjų teiginius, jog priėmus ginčijamą Sprendimą jiems ir Bendrovei atsirado žala. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, Migracijos departamentas pareiškėjai E. K. 2021 m. balandžio 2 d. išdavė leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi ginčijamas 2021 m. kovo 30 d. priimtas atsakovo Sprendimas dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pareiškėjai neužkirto kelio gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ir jokios žalos nesukėlė nei jai, nei jos šeimos nariams. Taip pat nenustatyta, kad tokia žala kilo Bendrovei, ar kad pareiškėjai E. K. kiltų sunkumų toliau vykdyti Bendrovės veiklą. Vadovaujantis Įstatymo 52 straipsnio 7 punktu, užsieniečiui įgijus leidimą nuolat gyventi, leidimas laikinai gyventi tampa negaliojančiu. Taigi, pripažįstant, kad priimtas Sprendimas neturėjo įtakos leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjai E. K. išdavimui 2021 m. balandžio 2 d., nėra pagrindo išvadai, kad priimtas atsakovo Sprendimas ateityje sukels neigiamas pasekmes pareiškėjų šeimai.

14. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio įstatymo nustatytu pagrindu. Taigi užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, šeimos nario leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas yra priklausomas nuo minėto užsieniečio leidimo laikinai gyventi galiojimo. Todėl Migracijos departamentas, panaikinęs pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, pagrįstai panaikino ir jos šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi šalyje, kadangi šių asmenų leidimų galiojimas priklausė nuo pareiškėjos E. K. turėto leidimo galiojimo.

15. Teismas, vertindamas visus byloje surinktus įrodymus, darė išvadą, jog nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis Įstatymo nuostatas. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas netenkino ir pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens, dalyvavusio pareiškėjų pusėje, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

16. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo Migracijos departamento priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Teismas, priimdamas sprendimą, akivaizdžiai netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, konstatuodamas, kad pareiškėjams ir Bendrovei žala neatsirado, neigiamų pasekmių pareiškėjų šeimai nėra. Pareiškėja E. K. neginčija, kad jau gavo leidimą nuolat gyventi, taip pat jos nepilnametė dukra M. K. gavo šį leidimą. Visgi pareiškėjos sutuoktinis V. K. pateikė dokumentus Migracijos departamentui dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau jo prašymas vis dar nėra išnagrinėtas. Be to, nepateikus skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo nei pareiškėja, nei jos dukra negautų leidimų nuolat gyventi Lietuvoje, nes įsigaliotų Migracijos departamento Sprendimas panaikinti leidimus laikinai gyventi, o leidimų nuolat gyventi atsiėmimo metu pareiškėjų buvimas Lietuvoje turėjo būti teisėtas. Taip pat nepateikus šio apeliacinio skundo, įsiteisėtų pirmosios instancijos teismo sprendimas ir pareiškėjos sutuoktinis V. K. netektų teisės teisėtai būti Lietuvoje: leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jo atžvilgiu yra panaikintas, o kitas leidimas dar nėra išduotas. Pareiškėjas bandė pateikti dokumentus migracijos įstaigai dėl nacionalinės D vizos išdavimo, tačiau buvo atsisakyta dokumentus priimti, argumentuojant, kad pareiškėjų atžvilgiu yra iškelta byla teisme.

16.2. Migracijos departamento Sprendimas priimtas neįvertinus pažeidimo masto (Bendrovės darbuotojams mokamas darbo užmokestis neatitiko minimalaus dydžio dėl to, kad padaryta buhalterės klaida, kuri jau yra ištaisyta), teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui. Pareiškėjai sutinka ir neginčija, kad už 2020 m. spalio mėn. Bendrovės darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis sudarė 1 830 Eur (o turėjo būti 2 612,60 Eur), taip pat už 2021 m. vasario mėn. Bendrovės darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis sudarė 1 310 Eur (o turėjo būti 2 612,60 Eur), tačiau susidariusios nepriemokos buvo vienkartinės, jas nulėmė buhalterės padarytos klaidos, kurios buvo nedelsiant ištaisytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4568-602/2020 konstatavo, kad tuo atveju, jeigu oficialūs Sodros duomenys buvo patikslinti, nes buvo padaryta buhalterės klaida, o Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose nenurodo, kad pareiškėjai ar bendrovė būtų piktnaudžiavę migracijos procedūromis, bendrovė sėkmingai Lietuvoje vykdo verslą bei jos darbuotojams yra mokamas didelis darbo užmokestis, todėl nėra jokio pagrindo netikėti pareiškėjų dėstoma pozicija dėl darbuotojai paskirtos ir išmokėtos premijos. Migracijos departamento Sprendimas priimtas neteisingai pritaikius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (minėtos nepriemokos nesudaro realaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, kadangi reikalavimas dėl dviejų vidutinių BDU dydžių tėra kriterijus, o tikrasis įstatymų leidėjo tikslas yra pritraukti į Lietuvos Respubliką patikimus, verslius ir ekonominę naudą Lietuvai teikiančius užsieniečius, kokiais pareiškėjus galima laikyti). Ginčijamas Sprendimas taip pat neatitinka teismų praktikos.

16.3. Migracijos departamentas, gavęs prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, realiai pradėjo dvi atskiras administracines procedūras: pirmosios metu tikrino, ar pareiškėja E. K., o kartu – ir jos šeimos nariai, kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos susijungimo pagrindu, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, buvo sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo E. K.. Pareiškėjai turėjo būti informuoti apie nustatytas faktines aplinkybes dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams tam tikrais laikotarpiais, kad administracinių procedūrų metu galėtų teikti paaiškinimus, įrodymus, jog pareiškėjams nebūtų kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus visiems prieštaravimams, abejonėms išsklaidyti, tačiau tokia galimybė pareiškėjams nebuvo suteikta. Prieš priimant ginčijamą Sprendimą, pareiškėjai nebuvo apklausti Migracijos departamente, jiems nebuvo pasiūlyta pateikti naujus duomenis apie valdomos Bendrovės darbuotojams mokėtą darbo užmokestį, premijas, kad įvertintų tuometinį Bendrovės veiklos atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Tad buvo pažeistas gero administravimo principas.

16.4. Migracijos departamentas priėmė du vienas kitam prieštaringus sprendimus: atimti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje iš visų pareiškėjų, o kitą – išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tik vienai pareiškėjai, t. y. E. K.. Sprendimai priimti 2021 m. kovo 30 d. ir kovo 31 d. Šeimos narių atžvilgiu galiojo tik Migracijos departamento Sprendimas panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Susidarė paradoksali situacija: tik tada, kai pareiškėja E. K. kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Lietuvoje ir netgi gavo teigiamą sprendimą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, staiga (galbūt atgaline data surašytame Sprendime) paaiškėjo, kad jos ir šeimos narių gyvenimas Lietuvoje buvo neteisėtas, nes pareiškėjai ir jų valdoma Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjai yra šeimos nariai: motina negali viena likti gyventi Lietuvos Respublikoje, kai jos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas turi išvykti iš šalies. Teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

16.5. Teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas pareiškėjų atžvilgiu priimdamas Sprendimą pagrįstai vadovavosi Sprendimo priėmimo metu surinktais Sodros duomenimis. Pareiškėjų teismui pateikti duomenys nepaneigia, kad Migracijos departamentas pareiškėjų leidimus laikinai gyventi panaikino pagrįstai. Migracijos departamento Sprendimas pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas įvertinus surinktų duomenų visumą. Surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Tad pareiškėjų apklausa nebuvo būtina. Imperatyvios pareigos apklausti pareiškėjus Migracijos departamentas neturėjo. Nesutiktina su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamento Sprendimas panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi ir Migracijos departamento sprendimas išduoti pareiškėjai (E. K.) leidimą nuolat gyventi yra vienas kitam prieštaringi. Minėtų sprendimų priėmimo metu buvo vertinamos skirtingos aplinkybės, sprendimai nėra tarpusavyje susiję, tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi yra galiojantis.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti iš atsakovo Migracijos departamento visas Bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pareiškėjai apeliaciniame skunde. Pabrėžia, kad pareiškėjas V. K. yra ne tik pareiškėjos E. K. šeimos narys, jis yra Bendrovės akcininkas ir darbuotojas. Be jo buvimo Lietuvoje Bendrovė negali funkcionuoti ir patiria žalą. Pabrėžia, kad Bendrovė vykdė ir tebevykdo realią bei teisėtą ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjai atitinka visus Įstatymo nurodytus reikalavimus. Sprendimas sukelia neigiamas pasekmes ne tik pareiškėjams, bet ir Bendrovei. Jeigu pareiškėjams tektų palikti Lietuvą, nukentėtų Bendrovės teisėti interesai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2021 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 50U-1611; 1612; 1613 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams E. K., V. K. ir M. K., panaikinimo“, kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Bylos duomenimis, Rusijos Federacijos pilietei E. K., kuriai prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, o jo sutuoktiniui V. K. ir nepilnametei dukrai M. K. – prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, buvo priimti sprendimai išduoti ir išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję iki 2022 m. gegužės 14 d. Pateikus prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, Departamentas po atlikto patikrinimo dėl pagrindų E. K. leidimui laikinai gyventi panaikinimo buvimo (nebuvimo), nustatęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 50 straipsnio 3 dalyje numatytus pagrindus panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų; jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu), 2021 m. kovo 30 d. priėmė byloje ginčijamą sprendimą Nr. 50U-1611; 1612; 1613 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams E. K., V. K. ir M. K., panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, o 2021 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą išduoti E. K. leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi).

23. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjos E. K. nepilnametei dukrai M. K. yra išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu, o V. K. 2021 m. balandžio 23 d. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nėra išnagrinėtas.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą konstatavęs, kad: Departamentas, padaręs pagrįstą išvadą, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyvių reikalavimų, turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjai E. K. išduotą leidimą laikinai gyventi, o taip pat, atsižvelgdamas į Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, panaikinti leidimus laikinai gyventi ir jos šeimos nariams; užsieniečiui įgijus leidimą nuolat gyventi, leidimas laikinai gyventi tampa negaliojančiu. Taigi, pripažįstant, kad priimtas 2021 m. kovo 30 d. Sprendimas neturėjo įtakos leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjai E. K. išdavimui 2021 m. balandžio 2 d., nėra pagrindo išvadai, kad priimtas atsakovo Sprendimas ateityje sukels neigiamas pasekmes pareiškėjų šeimai.

25. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Nagrinėjamo ginčo kontekste visų pirma pažymėtina, kad aplinkybėmis, kurios yra nagrinėjamo ginčo atveju, atsakovas neturi diskrecijos pasirinkti procedūros, kuri yra vykdoma esant paduotam prašymui išduoti leidimą nuolat gyventi, bei joje priimamų sprendimų: leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris: pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius penkerius metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Atskiros nuostatos dėl pragyvento laikotarpio įskaičiavimo nustatytos Įstatymo 53 straipsnio 9–11 dalyse, o pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. ir 53 str. 3 d.); atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 str. 3 d.); išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (Įstatymo 53 str. 6 d.); nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti jam išduoti leidimą gyventi. Tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ar fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (Įstatymo 55 str. 3 d.).

27. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) (toliau – ir Aprašas), reglamentuojančio užsieniečio prašymų išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, t. y. leidimą nuolat gyventi, 47 punktas nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

28. Aprašo 48 punktas, be kita ko, nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020 (toliau – ir 2021 m. sausio 13 d. sprendimas), pasisakydamas dėl Aprašo 47–48 punktų nuostatų aiškinimo, be kita ko, pažymėjo, kad: būtent Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to ir reikalauja 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109) 4 straipsnio 1 dalis (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 38 p.); Aprašo 47 punkto nuostata nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi. Kitaip tariant, šiuo atžvilgiu atliekamos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu tikrinama, ar užsienietis prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios administracinės procedūros metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, atitinkamai sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 39 p.); tokia tvarka, vertinant ją sistemiškai kartu su Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis leidimų išdavimo, panaikinimo, atsisakymo juos išduoti ar pakeisti pagrindus ir sąlygas, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, savo pobūdžiu nelaikytina nauju, su Įstatymo normomis konkuruojančiu, reglamentavimu, ji kaip tik pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir tik jį detalizuoja, tad niekaip nepažeidžia teisinės valstybės principo suponuojamos teisės aktų hierarchijos. Aptariamą tvarką vertinant Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti Migracijos departamentui tenkančią užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės pareigą, taip pat Įstatymo 51 straipsnis, nustatantis Migracijos departamento kompetenciją leidimo laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo srityje, neapriboja šios institucijos administracinės diskrecijos užsieniečių kontrolės vykdymo laiko momento pasirinkimo prasme. Taigi Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Tokią išvadą pagrindžia ir išplėstinės teisėjų kolegijos šiame sprendime jau ne kartą minėta būtinybė efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to ir reikalauja Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalis (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 40 p.); Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintina ir Aprašo 48 punkto nuostata, sukėlusi abejonių individualią bylą nagrinėjančiam Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kaip minėta, ši nuostata nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.) (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 41 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį. Kitaip tariant, į tokį laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 43 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų situacijų atvejais atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą penkerių metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 45 p.).

30. Taigi, atsižvelgiant į imperatyvias Aprašo 47–48 punktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020, pateiktus išaiškinimus dėl šių Aprašo nuostatų turinio, konstatuotina, kad atveju, kai leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, yra vertinama, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, o sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas tik kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi. Pažymėtina, nurodytų nuostatų vykdymas užtikrina procedūroje priimamų sprendimų suderinamumą: kaip jau minėta, leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius penkerius metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

31. Kadangi nagrinėjamo ginčijamo administracinio akto dalis dėl pareiškėjos E. K. savo turiniu prieštarauja Aprašo 47–48 punktų nuostatoms, jis, įvertinus, kad leidimai laikinai gyventi kitiems pareiškėjams naikinti panaikinus tokį leidimą pareiškėjai E. K., yra naikinamas kaip neteisėtas iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

32. Pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pareiškė prašymus priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Kadangi tiek pareiškėjų skundas, tiek apeliacinis skundas tenkintini, konstatuotina, kad ši byla išspręsta pareiškėjų naudai, dėl to jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat palaikė pareiškėjų pusę, pripažintina, kad Bendrovė irgi turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą. Tad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą šį bylinėjimosi išlaidų pareiškėjams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui atlyginimo klausimą išnagrinėti. Sprendžiant dėl patirtų bylinėjimo išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti vadovautinasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

33. Remiantis pareiškėjų pateiktais dokumentais (suteiktų paslaugų ataskaita, PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 20778, PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 21144, 2021 m. balandžio 28 d. – 2021 m. gegužės 17 d. sąskaitos išrašu, 2021 m. balandžio 9 d. mokėjimo nurodymu), konstatuotina, kad pareiškėjai, be kita ko, įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį, pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 4 161,83 Eur išlaidų: 1) 3 164,34 Eur už advokato atliktą dokumentų teisinę analizę ir skundo pareiškėjų vardu parengimą; 2) 235,95 Eur už advokato atliktą atsiliepimo į skundą teisinę analizę (1.30 val.); 3) 242 Eur už advokato pasirengimą bylos nagrinėjimui (2 val.); 4) 90,75 Eur už advokato atliktą prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimą; 4) 314,6 Eur už advokato atliktą pareiškėjų atstovavimą teismo posėdyje; 5) 78,65 Eur už advokato konsultacijas prieš atstovavimą byloje (0.30 val.); 6) 13,04 Eur už kompensaciją už patikrą registruose; 7) 22,50 už žyminio mokesčio sumokėjimą.

34. Advokato atlikta dokumentų teisinė analizė ir skundo pareiškėjų vardu parengimas vertintina kaip paslauga Rekomendacijų 8.2 punkto prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šią teisinę paslaugą buvo apmokėta 2021 m. balandžio mėn., dėl to apskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2020 m. IV ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir vidutinis darbo užmokestis) (Rekomendacijų 7 p.), konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už šią paslaugą yra 3 810,5 Eur (1524,2 Eur x 2,5). Taigi pareiškėjų patirtos 3 164,34 Eur dydžio išlaidos už šią paslaugą neviršija galimo maksimalaus priteisti pagal Rekomendacijas dydžio, dėl to priteistinos pareiškėjams.

35. Advokato konsultacijos prieš atstovavimą byloje (0.30 val.), atsiliepimo į skundą teisinė analizė (1.30 val.), pasirengimas bylos nagrinėjimui (2 val.) vertintinos kaip paslaugos Rekomendacijų 8.19 prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šias teisines paslaugas buvo apmokėta 2021 m. gegužės mėn., dėl to apskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2020 m. IV ketvirčio darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už vieną valandą tokių paslaugų yra 152,42 Eur (1524,2 Eur x 0,1). Vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu ir remiantis pareiškėjų (jų atstovo) duomenimis apie išdirbtas valandas (5 val. – apvalinant pagal Rekomendacijų 9 punkte nustatytą tvarką), darytina išvada, kad patirtos išlaidos už šias paslaugas (556,6 Eur) neviršija maksimalios pagal Rekomendacijas galimos priteisti sumos (762,1 Eur), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nagrinėtos bylos pobūdį (byla nėra itin sudėtinga), vertintina, kad teisinga ir proporcinga priteisti už aptartas advokato suteiktas paslaugas 250 Eur.

36. Advokato atstovavimas teismo posėdyje taip pat vertintina kaip paslauga Rekomendacijų 8.19 punkto prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šią teisinę paslaugąs buvo apmokėta 2021 m. gegužės mėn., dėl to apskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2020 m. IV ketvirčio darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už vieną valandą tokių paslaugų yra 152,42 Eur (1524,2 Eur x 0,1). Iš 2021 m. gegužės 25 d. informacinės pažymos matyti, kad teismo posėdis truko 0.38 val., o tai pagal Rekomendacijų 9 punktą vertintina kaip 1 val. Taigi pareiškėjų už atstovavimą teismo posėdyje patirtos 314,6 Eur išlaidos viršija galimą pagal Rekomendacijas priteisti sumą. Todėl pareiškėjams šiuo atveju priteistina galima maksimali pagal Rekomendacijas priteisti suma – 152,42 Eur.

37. Advokato parengtas prašymas priteisti bylinėjimo išlaidas vertintina kaip paslauga Rekomendacijų 8.16 punkto prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šią teisinę paslaugą buvo apmokėta 2021 m. gegužės mėn., dėl to apskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2020 m. IV ketvirčio darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už šią paslaugą yra 609,68 (1524,2 Eur x 0,4). Taigi pareiškėjų patirtos 90,75 Eur dydžio išlaidos už šią paslaugą neviršija galimo maksimalaus pagal Rekomendacijas priteisti dydžio. Visgi, atsižvelgiant, kad tai tik prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. procesinis dokumentas, kuriame nurodyti duomenys apie suteiktas paslaugas ir jų kainas, teisėjų kolegijos nuomone, teisinga ir proporcinga priteisti už šią paslaugą 20 Eur.

38. Pareiškėjams taip pat priteistinos atlyginti išlaidos už žyminio mokesčio sumokėjimą – 22,50 Eur.

39. 13,04 Eur kompensacijos už patikrą registruose išlaidos atlyginti nepriteistinos, nes nėra detaliau pagrįstos, t. y. nėra aišku, už ką konkrečiai pareiškėjai patyrė šias išlaidas.

40. Remiantis trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais duomenimis (PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 20779, 2021 m. balandžio 28 d. sąskaitos išrašu), konstatuotina, kad Bendrovė už advokatės parengtą atsiliepimą į pareiškėjų skundą, įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį, patyrė 314,60 Eur išlaidų. Atsiliepimo į skundą parengimas vertintina kaip suteikta paslauga Rekomendacijų 8.2 prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šią teisinę paslaugą buvo apmokėta 2021 m. balandžio mėn., dėl to paskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2020 m. IV ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už šią paslaugą yra 3 810,5 Eur (1524,2 Eur x 2,5). Taigi trečiojo suinteresuoto asmens patirtos 314,60 Eur dydžio išlaidos už šią paslaugą neviršija galimo maksimalaus pagal Rekomendacijas priteisti dydžio. Visgi, atsižvelgiant, kad atsiliepimas į skundą iš esmės yra parengtas skundo argumentų pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, teisinga ir proporcinga priteisti už šią paslaugą 100 Eur.

41. Remiantis pareiškėjų (jo atstovo) pateiktais dokumentais (suteiktų paslaugų ataskaita, PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 21497, PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 21144, 2021 m. birželio 21 d. – 2021 m. rugpjūčio 9 d. sąskaitos išrašu, 2021 m. birželio 17 d. mokėjimo nurodymu), konstatuotina, kad pareiškėjai, be kita ko, įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį, apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 2 370,75 Eur bylinėjimosi išlaidų: 1) 2 359,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą; 2) 11,25 Eur už žyminio mokesčio sumokėjimą.

42. Advokato atliktas apeliacinio skundo pareiškėjų vardu parengimas (tas pats advokatas rengė ir pareiškėjų skundą) vertintina kaip paslauga Rekomendacijų 8.10 punkto prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šią teisinę paslaugą buvo apmokėta 2021 m. birželio mėn., dėl to apskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2020 m. IV ketvirčio darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už šią paslaugą yra 2 591,14 Eur (1524,2 x 1,7). Taigi pareiškėjų patirtos 2 359,50 Eur dydžio išlaidos už šią paslaugą neviršija galimo maksimalaus priteisti pagal Rekomendacijas dydžio. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas nemaža dalimi yra parengtas skundo argumentų pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinga ir proporcinga priteisti už šią paslaugą 1 200 Eur.

43. Pareiškėjams taip pat priteistinos atlyginti išlaidos už žyminio mokesčio sumokėjimą – 11,25 Eur.

44. Remiantis trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais duomenimis (PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 21598, 2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. rugpjūčio 9 d. sąskaitos išrašu), konstatuotina, kad Bendrovė už advokatės parengtą atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį, patyrė 314,60 Eur išlaidų. Atsiliepimo į apeliacinio skundą parengimas vertintina kaip suteikta paslauga Rekomendacijų 8.11 punkto prasme, todėl atsižvelgiant, kad už šią teisinę paslaugą buvo apmokėta 2021 m. liepos mėn., dėl paskaičiuojant išlaidas reikia remtis 2021 m. I ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu, konstatuotina, kad maksimali priteistina suma už šią paslaugą yra 1 972,62 Eur (1517,4 x 1,3). Taigi trečiojo suinteresuoto asmens patirtos 314,60 Eur dydžio išlaidos už šią paslaugą neviršija galimo maksimalaus priteisti pagal Rekomendacijas dydžio. Visgi, atsižvelgiant, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės yra parengtas apeliacinio skundo argumentų pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, teisinga ir proporcinga priteisti už šią paslaugą 100 Eur.

45. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjai E. K. (būtent ji padengė visas pareiškėjų teisines išlaidas) iš viso priteistina atlyginti 4820,51 Eur išlaidų suma (3 609,26 Eur išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 1 211,25 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme), o trečiajam suinteresuotam asmeniui – 200 Eur išlaidų suma (100 Eur išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 100 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų E. K., V. K. ir M. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimą.

Pareiškėjų E. K., V. K. ir M. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2021 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 50U-1611; 1612; 1613 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams E. K., V. K. ir M. K., panaikinimo“.

Priteisti pareiškėjai E. K. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4 820,51 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt eurų ir penkiasdešimt vieną centą) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimos išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.