Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-08-29 · Administracinė byla Nr. I-4348-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-08-29
Bylos Nr.
I-4348-484/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07229-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Donatas Vansevičius, Ina Kirkutienė, Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
L. B.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4348-484/2014Proceso Nr. 3-61-3-07229-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjai L. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Fondo valdyba) 2013-11-07 sprendimą Nr. (6.5)I-7374; 2) įpareigoti Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai neteisėtai 2010-2011 metais sumažintą pensijos dalį (b. l. 1-3).

Skunde paaiškino, kad yra dirbanti pensininkė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatomis nuo 2010 m. sausio mėnesio jos gaunama pensija buvo sumažinta. Kadangi toks pensijos sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl pensijos sumažinimo neišmokėta pensijos dalis, pareiškėjos manymu, turi būti grąžinta, todėl ji 2013-10-17 su prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių. Fondo valdybos Kauno skyrius 2013-10-22 raštu Nr. (10.1)S-72576 atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką bei informavo, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, bei pasiūlė, nesutikus su sprendimu, per 20 darbo dienų šį sprendimą skųsti Fondo valdybai. Fondo valdyba 2013-11-07 raštu Nr. (6.5)I-7374 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, kadangi jis paduotas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nurodydamas, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija jai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013-03-12 nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-552-432-13 nuostatomis, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu, mano, kad šiuo atveju 3 metų terminas netaikytinas, kadangi jos senatvės pensijos nepriemoka susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, todėl neapribojant kokiu nors terminu privalo būti grąžinta ir tuo apgintos jos teisės. Atkreipė dėmesį į tai, kad per masines visuomenės informavimo priemones aukščiausi ir kompetentingi šalies vadovai vis kartodavo pažadus apie tai, kad ši nepriemoka artimiausiu laiku bus grąžinta, todėl ji turėjo pagrįstą lūkestį dėl jos grąžinimo ir kaip lojalus Lietuvos Respublikai pilietis laukdama to, nesikreipė į atitinkamas institucijas. Teigia, kad tik paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, suprato, kad jos teisės yra pažeistos, todėl mano, kad 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo šio momento (b. l. 1-2).

Atsiliepimas

Atsakovas Fondo valdybos Kauno skyrius pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalies pagrindu (b. l. 11-15).

Paaiškino, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555; toliau – Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066), o laikotarpiu 2010-2011 metais ir Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820). Laikinasis įstatymas nuo 2010-01-01 nustatė perskaičiuoti senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį (650 Lt). Be to, Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta dirbantiems senatvės pensijos gavėjams 2010-2011 m. mokėti ne visą perskaičiuotą senatvės pensiją, o jos dalį, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Nurodė, kad pareiškėjai 2010-2011 m. buvo mokama Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus (nuo 2012-01-01 – 1-as pensijų skyrius) 2010-03-30 sprendimu Nr. 10.33.C-6985, Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2011-02-28 sprendimu Nr. 10.33.C-4404, Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012-07-13 sprendimu Nr. 10.19-42512 paskirta ir pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nuostatas perskaičiuota senatvės pensija. Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013-10-22 raštu Nr. (10.1)S-72576 atsisakė L. B. išmokėti pensijos nepriemoką, kadangi nėra galiojančių teisės aktų, kuriais būtų nustatyta laikinai sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija (administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013) atmetė neterminuotos teisės pareikšti skundą galimybę ir ginčo reikalavimams nustatė 3

metų procesinį kreipimosi į teismą terminą. Pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pareiškėjai L. B. pirmą kartą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja į Fondo valdybą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi 2013-10-31, į teismą dėl pensijų nepriemokų priteisimo – 2013-11-19, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintų pensijų mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja į Fondo valdybą bei į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.Todėl mano, kad remiantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos 31 punktu Fondo valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą.

Dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką atsakovo Fondo valdybos Kauno skyrius nurodė, kad Fondo valdybai neišnagrinėjus iš esmės ginčo dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo ir jo įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką, nurodytas pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme, nes jis neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žr. LVAT 2013-10-09 nutartį adm. byloje Nr. AS502-849/2013), todėl skundą dėl aptarto reikalavimo turėjo būti atsisakyta priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė Fondo valdyba atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė skundą dėl reikalavimo panaikinti Fondo valdybos 2013-11-07 sprendimo Nr. (6.5)I-7374 atmesti kaip nepagrįstą, o dėl reikalavimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką bylą nutraukti (b. l. 21-26). Paaiškino, kad Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad jos teritorinis skyrius pirmą sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį ir apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad kreipdamasi į Fondo valdybą 2013-10-31 skundu įpareigoti Fondo valdybos teritorinį skyrių išmokėti jai nuo 2010-01-01 negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2013-11-07 sprendimu Nr. (6.5)I-7374, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad jei ji iki 2013-11-21 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja iki nurodytos datos nepateikė Fondo valdybai jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų atnaujinti terminą skundui paduoti, ir kreipėsi į teismą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja į Fondo valdybą dėl pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Kadangi Fondo valdyba neišnagrinėjo iš esmės ginčo dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo ir jo įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką, atsakovės nuomone, pareiškėjos skundo reikalavimas dėl senatvės pensijos dalies priteisimo negali būti nagrinėjamas teisme, nes jis neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žr. LVAT 2013-10-09 nutartį adm. byloje Nr. AS502-849/2013), todėl byla dėl šio skundo reikalavimo turi būti nutraukta.

Dėl ginčo esmės taip pat pabrėžė, kad 2010-2011 metais senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjo reikalaujamą pensijos nepriemoką.

Tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjos skundą, prašo atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, gali kilti grėsmė Fondo valdybos įstaigų finansinių įsipareigojimų vykdymui, todėl prašo priteisti pensijos nepriemoką, išmokant ją dalimis.

Šalies argumentai

Pareiškėja teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Pareiškėja kelia ginčą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010-01-01 pareiškėjai paskirtos pensijos dydį perskaičiavo todėl, kad jos pensijos dydis 2009 m. gruodžio mėn. viršijo ribinį pensijos dydį 650 Lt (b. l. 31-32). Kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija dar kartą perskaičiuota ir buvo mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (b. l. 31-32). Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 susidarė 8 457,04 Lt nepriemoka (b. l. 31-32).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėja 2013-10-17 kreipėsi į Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių su prašymu dėl 2010-2011 metais neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir duomenų apie neišmokėtą pensijos dalį pateikimo. Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013-10-22 raštu Nr. (10.1)S-72576 pareiškėją informavo, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005 Nr. 83-3066), o 2010-2011 metais – ir Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ir pateikė detalų dėl Laikinojo įstatymo taikymo pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimą. Atsakovas taip pat paaiškino, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 31-32). Šiame rašte taip pat išaiškinta, kad nesutikus su šiuo atsakymu, jis gali būti skundžiamas Fondo valdybai per 20 dienų nuo jo gavimo dienos.

Pareiškėja 2013-10-31 kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, prašydama panaikinti Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013-10-22 sprendimą Nr. (10.1)S-72576 ir įpareigoti Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai 2010-2011 metais neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Fondo valdyba 2013-11-07 sprendimu Nr. (6.5)I-7374 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013-10-31 prašymą, nustačiusi, kad pareiškėja į Fondo valdybą dėl sumažintos pensijos kreipėsi praleidusi iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Tame pačiame sprendime atsakovė išaiškino pareiškėjai, kad iki 2013-11-21 pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Fondo valdyba taip pat informavo, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Vertino, kad Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyrius 2013-10-22 raštu Nr. (10.1)S-72576 pateikė teisingą informaciją apie pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas bei neišmokėtos pensijos dalies dydžius, nurodė vadovaujantis kokiais teisės aktais pareiškėjai mokėjo pensiją 2010-2011 metais bei informavo, jog nėra teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus. Teigia, kad šio informacinio pobūdžio rašto panaikinti nėra teisinio pagrindo (b. l. 27-28).

Dėl termino kreiptis į Fondo valdybą su skundu dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo sumažinti senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir Fondo valdybos sprendimo teisėtumo

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pagal laikotarpiu, kai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas Fondo valdybai galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 31-32). Taigi, apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja į Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013-10-17 prašymu, kuriame, be kita ko, prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Kaip matyti, jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais ir siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Minėta, kad tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti Fondo valdybai, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Tačiau esant tokiai situacijai, Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia gero administravimo principo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui, turėjo pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti pagal kompetenciją Fondo valdybai. Be to, tai reglamentuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Tačiau aptariamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų, t. y. veikė ultra vires. Nors pareiškėja teismui neginčija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013-10-22 sprendimo Nr. (10.1)S-72576 teisėtumo, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra pagrindas šį sprendimą panaikinti ta apimtimi, kuria išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, kadangi, kaip minėta, Fondo valdybos teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Kadangi pareiškėja 2013-10-17 prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pačios pozicijos laikosi ir LVAT, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (žr. adm. bylą Nr. A143-816/2014).

Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos 2013-10-31 skundą, 2013-11-07 sprendimu Nr. (6.5)I-7374 nors ir konstatavo, kad pareiškėja kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą bei pasiūlė pareiškėjai iki 2013-11-21 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad pateikus tokius įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija tame pačiame sprendime pasisakė ir dėl skundžiamo Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013-10-22 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vertindama, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius teisingai nurodė, jog nėra priimtas teisės aktas, reglamentuojantis pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtų pensijų dalies kompensavimo tvarkos. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba sprendė, todėl nėra pagrindo panaikinti Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013-10-22 sprendimo. Taigi nagrinėjamu atveju Fondo valdyba 2013-11-07 sprendime Nr. (6.5)I-7374 konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad jai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. nesilaikydama savo norminiu teisės aktu nustatytų taisyklių, kad pensijos gavėjui praleidus terminą kreiptis dėl teritorinio skyriaus sprendimo skundas iš esmės gali būti nagrinėjamas atnaujinus skundo padavimo terminą, faktiškai priėmė pareiškėjos skundą ir jį išnagrinėjusi išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio normą, nėra pagrindo. Dėl šios priežasties Fondo valdybos 2013-11-07 sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra pagrindas šį sprendimą panaikinti.

Kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, darytina išvada, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Skundą teismui dėl Fondo valdybos sprendimo pareiškėja padavė 2013-11-21, t. y. nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (b. l. 7).

Dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas vertindamas iškeltas abejones dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ir / ar valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją.

Atsakovai Fondo valdybos Kauno skyrius ir Fondo valdyba savo poziciją grindė taip pat ir argumentais, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Vertinant šiuos argumentus yra aktuali Konstitucinio Teismo pozicija šiuo klausimu. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

LVAT yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Minėta, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010-10-01 iki 2011-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į aptartas Konstitucijos nuostatas ir teismų praktiką, darytina išvada, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Iš byloje pateikto Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013-10-22 sprendimo Nr. (10.1)S-72576 matyti, kad pareiškėja 2010-2011 m. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu turėjo gauti sumažintą 23205,74 Lt dydžio pensiją, tačiau pritaikius antikonstituciniu pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, per nurodytą laikotarpį jai buvo išmokėta dar kartą sumažinta 14748,70 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 19-20), t. y. šiuo pagrindu pareiškėjos apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2011-12-31 sudarė 8 457,04 Lt. Prieštaravimų dėl nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis neišmokėtos pensijos dalis (8 457,04 Lt) iš Fondo valdybos Kauno skyriaus priteistina pareiškėjai.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl to, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgiant į paminėtąją nuostatą, darytina išvada, jog pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Fondo valdyba atsiliepime į skundą taip pat prašė atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą (b. l. 21-26).

Pažymėtina, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 2 d., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjos L. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)S-72576 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7374.

Priteisti L. B. naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 8 457,04 (aštuonis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt septynis litus ir 04 ct) neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėMefodija PovilaitienėDonatas Vansevičius