- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2009-12-03
- Bylos Nr.
- 1A-239-106-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Eduardas Maškevičius, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- V. K., G. K., L. A.
- Advokatai
- Ona Gailiuvienė
- Kategorijos
Pranešėja R. Valentinienė Teisėjas S. PutriusBaudž. byla Nr. 1A–239-106/2009Procesinio sprendimo kategorija:1.2.14.3.1, 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuosprendis
2009 m. gruodžio 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
gynėjams advokatams Onai Gailiuvienei, Mariui Venckui, Audronei Matiukienei, Jurijui Koreckiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. A., G. K. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo
L. A., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteista 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-10-29 ir 2008-11-12 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir nustatyta galutinė 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaityta atlikta bausmė, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-10-29 ir 2008-11-12 nuosprendžiais.
G. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-11-25 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė nepilnamečių pataisos namuose.
V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-11-25 nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., pastaroji bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-03-19 nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė nepilnamečių pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. A., V. K. ir G. K. nuteisti už tai, kad 2007 m. liepos 26 d. apie 1 val., veikdami bendrai, prie Paryžiaus Komunos g. 20-ojo namo, Klaipėdoje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, priėję iš už nugaros prie P. K., vieną kartą nenustatytu kietu daiktu trenkė jam į galvą, po to P. K. nugriuvus ant grindinio, iš dešinės kelnių kišenės pagrobė 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6680“.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji L. A. prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant jos kaltę pagrindžiančių įrodymų bei neteisingai įvertinus surinktus byloje įrodymus. Teismas vienašališkai vertino tik nukentėjusiojo P. K. parodymus, kurie buvo nenuoseklūs, nelogiški ir klaidinantys. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodamas parodymus iškėlė kelias viena kitai prieštaraujančias įvykio versijas. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad jis ėjo namo nuo prekybos centro „Akropolis" link P.Komunos gatvės, perėjus Kauno gatvę ties 20 namu šalia stadiono iš priekio prie jo priėjo mergina ir du vaikinai, su kuriais jis pakalbėjo, po to ėjo toliau ir iš galo pajuto smūgį į galvą (1 t., b. l. 1; 10-11; 13). Teisme nukentėjusysis jau teigė priešingai - kad jis ėjo nuo Šilutės plento link „Bigo" ir iškėlė dvi naujas versijas. Pirma versija, kad visi trys kaltinamieji sėdėjo ant suoliuko ir gėrė alų, jis pro juos praėjo atidžiai juos stebėdamas, dėl to visus neva gerai įsidėmėjo ir vėliau atpažino, prie jo priėjo tik mergina, su kuria kalbėjo apie 5 min., o V. K. ir G. K. tuo metu sėdėjo ant suoliuko už 10-20 metrų. Pakalbėjus, nukentėjusysis nuėjo toliau, o smūgį į galvą pajuto nuėjus nuo suoliuko maždaug 50 m (2 t., b. l. 63) arba po 2 min. nuo pokalbio su mergina (2 t., b. l. 67; 68). Antra versija, kad kaltinamuosius sutiko du kartus: pirmą kartą, kai jis praėjo juos sėdinčius ant suoliuko, o antrą - nukentėjusiajam praėjus pro sėdinčius jis juos visus tris vėl pamatė priešais save ateinančius, o kai prasilenkė, po 1-2 min. pajuto smūgį į galvą (2 t., b. l. 67, 68). Analizuojant nueito nuo suoliuko atstumo ir laiko santykį, tai nukentėjusysis per 2 minutes turėjo nueiti žymiai toliau – ne mažiau kaip 150 m. einant vidutinišku greičiu, todėl užpuolimo vieta realiai neatitinta nukentėjusiojo parodymams. Vertinant visas šias nukentėjusiojo įvykio versijas, įvykio aplinkybės tapo dar neaiškesnės, nes negalima nustatyti, kokioje konkrečioje vietoje nukentėjusysis buvo užpultas, kelių asmenų ir kas jam smogė į galvą. Teigia, kad pagrįstų abejonių kelia nukentėjusiojo parodymai, kad visus kaltinamuosius gerai įsidėmėjo. Nukentėjusysis nurodė, kad jį užpuolę asmenys buvo apšviesti žibinto šviesos, be to, kalbėjo su mergina tiesiogiai, o kitus du vaikinus nuolat stebėjo. Šios nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes sėdinčių ant suoliuko kaltinamųjų nukentėjusysis negalėjo gerai įsižiūrėti, kadangi netoli esančio žibinto, kaip nurodyta plane - schemoje (1 t., b. l. 17), šviesa turėjo kristi iš viršaus, dėl to veidai būtų šešėlyje. Be to, įvykis buvo parke, kur iš abiejų pusių takelio auga daug medžių, kurie taip pat meta šešėlius, todėl įvykio vieta nebuvo gerai apšviesta - kaip nurodė ir pats nukentėjusysis, buvo prieblanda (2 t., b. l. 68). Įvykio vietos planas-schema (1 t., b. l. 17) yra labai netikslus. Jame žibintas pažymėtas ne toje vietoje, kur iš tikro yra. Taip pat nenurodytas atstumas tarp žibinto ir suolelio, nepažymėti kiti takeliai, besikertantys su nurodytuoju, medžiai, atstumas tarp artimiausių žibintų. Visos šios aplinkybės yra svarbios vertinant, ar kaltinamieji buvo gerai apšviesti ir ar galėjo nukentėjusysis įsižiūrėti jų veidus, kad be jokių abejonių atpažintų juos iš nuotraukų kaip asmenis, padariusius prieš jį nusikalstamą veiką. Nukentėjusysis nurodė, kad po smūgio jam akyse aptemo (2 t. b. l. 63), jis nukrito, o po to, kai atsigavo, bandė vytis užpuolikus. Užpuolikų negalėjo gerai įsižiūrėti, nes buvo taip pat apsirengę, be to, užpuolikai nelaukė, kol nukentėjusysis atsigaus, todėl nukentėjusysis fiziškai negalėjo suspėti įžiūrėti, kokie asmenys jį užpuolė. Nukentėjusysis nurodydavo vis kitokią jį užpuolusių asmenų aprangą, vienu atveju, kad visi buvo tamsiai apsirengę, o mergina vilkėjo džinsines kelnes bei sportinį megztinį (1 t., b. l. 1), kitu atveju - kad tamsiais treningais, o mergina vilkėjo šviesius džinsus ir treningą bei pilką kepurę (1 t., b. l. 10), teisme - mergina vilkėjo šviesiu megztuku, o kiti kaltinamieji - lengvomis striukėmis.
Nuteistoji nesutinka su teismo išvada, kad P. K., pateikus atpažinimui jos nuotrauką nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 192 str. 5 d. reikalavimai. Nukentėjusysis nurodė, kad jį užpuolusi mergina buvo trumpais plaukais. Iš atpažinti pateiktų fotografijų visų merginų ar moterų plaukai yra ilgi ir tik vienintelės jos plaukai yra trumpi. Kiti nukentėjusiojo nurodyti jį užpuolusios merginos požymiai, tokie kaip stora didelė nosis, didelės akys, jos ūgis ir kiti, iš kurių jis, neva, atpažino ją, taip pat kelia pagrįstų abejonių. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamuosius atpažino iš fotoalbumo būdamas pas tyrėją (2 t., b. l. 63), todėl tokį atpažinimą negalima laikyti objektyviu ir neabejotinu. Abejonėms panaikinti ji reikalavau akistatos su nukentėjusiuoju, tačiau jis tokio procesinio veiksmo vengė. Daro išvadą, kad nukentėjusysis klaidingai atpažino ją, kaip jį užpuolusią merginą. Taip pat ginčija telefono atpažinimo bei jo grąžinimą savininkui aplinkybes. Abejoja, kad telefonas tikrai priklauso nukentėjusiajam, o ne asmeniui, kuris jos prašė priduoti telefoną į lombardą. Nesutinka su teismo išvada, kad nenustatyta jokių duomenų, kad P. K. turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamuosius. Mano, kad nukentėjusiajam svarbiausia buvo atgauti telefoną. Telefonas lombarde buvo užstatytas jos vardu, tai tokia aplinkybė turėjo įtakos atpažįstant ją iš fotonuotraukų. Aplinkybė, kad P. K. į policiją kreipėsi ne iš karto, o po 4 dienų taip pat leidžia suabejoti nukentėjusiojo sąžiningumu. Mano, kad teismas netinkamai vertino jos bei liudytojų G. A., R. M. parodymus. Teigia, kad nebuvo tirta ir paneigta versija, kad ji telefoną į lombardą pridavė iš matymo pažįstamo asmens paprašyta. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, esant minėtiems byloje prieštaravimams bei neaiškumams, nesant tiesioginio jos kaltės įrodymo, o visos abejonės dėl pateikto kaltinimo turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Taip pat nurodo, kad teismas paskyrė per griežtą bausmę. Ji serga mirtinomis lėtinėmis ir smarkiai progresuojančiomis ligomis, todėl jai būtų suduotas psichologinis smūgis bei negautų specialios profesionalios medicininės pagalbos.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertinto faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje pasiremta prieštaraujančiais parodymais, neleistinais įrodymais. Teigia, kad teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiojo P. K. parodymų, nes jie prieštaringi. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę byloje, nėra. Skunde nurodyti motyvai analogiški nuteistosios L. A. apeliaciniame skunde išdėstytiems teiginiams. Nesutinka su teismo išvada, kad jis kartu su V. K. ir L. A. veikė bendrai. Mano, kad toks susitarimas nėra įrodytas. Aplinkybė, kad visi kartu nubėgo po apiplėšimo, neįrodo to fakto, kad prieš nusikaltimą buvo koks nors susitarimas veikti bendrai. Toks nusikaltimas galėjo būti įvykdytas ir vieno asmens, nesant jokio susitarimo. Teigia, kad jo asmens parodymas atpažinti iš fotonuotraukų padarytas pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl nepripažintinas įrodymu. Dar apeliantas nurodo, kad liudytoja (jo įstatyminė atstovė) D. V. patvirtino, kad jis įvykio metu buvo namuose. Tuo patvirtinamas jo nekaltumas, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio, teisme ji nebuvo apklausta, nes negalėjo dalyvauti dėl objektyvių priežasčių. Taip pat teismas netinkamai įvertino liudytojos V. K., G. A. ir R. M., nuteistosios L. A. parodymus.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad nusikalto dar būdamas paauglys ir dėl to labai gailisi. Jis mokosi, vykdo teismo nurodymus. Prašo atkreipti dėmesį, kad nukentėjusysis atgavo telefoną. Jis žada įsidarbinti ir padėti mamai.
Nuteistieji ir jų gynėjai prašo jų apeliacinius skundus tenkinti.
Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų G. K. ir V. K. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, G. A. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl kaltės
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai L. A., G. K. ir V. K. pripažino kaltais pagal BK 180 str. 1 d.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad P. K. atpažino nuteistuosius L. A., G. K. ir V. K., buvusius plėšimo vietoje. Viso proceso metu jis detaliai nurodė įvykio vietoje buvusių asmenų išorinius požymius, parodė, jog nuteistuosius įsidėmėjo, nes matė jų veidus, turėjo pakankamai laiko juos įsidėmėti, nes buvo pakankamas apšvietimas, su L. A. kalbėjosi ilgiau nei su kitais kaltinamaisiais. Apklausų metu jis kategoriškai nurodė, kad gali atpažinti jį apiplėšusius asmenis (t. 1, b. l. 10-11, 13, 14). Duomenų, kad skirtingų apklausų metų nukentėjusiojo P. K. nurodyti kaltinamųjų išvaizdos požymiai būtų akivaizdžiai skirtingi ar prieštaringi, nėra. Asmens parodymo atpažinimas ir yra tas tyrimo veiksmas, kuriuo siekiama patikrinti liudytojo duotus parodymus ir išsiaiškinti, ar jis gali identifikuoti asmenį pagal atmintyje išlikusius vaizdinius ir tokiu būdu siekiama patikrinti galimybę atpažinti asmenį. Teisėjų kolegija sutinka, kad L. A. parodymo atpažinti pagal jos nuotrauką metu buvo įklijuotos trys kitų merginų nuotraukos, kurių, skirtingai nei apeliantės, plaukai ilgi. Tačiau nukentėjusysis, atpažindamas L. A., nurodė ir kitus jos atpažinimo požymius: akių, nosies, veido formą (t. 1, b. l. 33-36). Be to, nukentėjusysis jau pirminėje apklausoje nurodė ir dar kitus L. A. atpažinimo požymius: balsą, kūno sudėjimą, ūgį (t. 1, b. l. 10-11). Todėl aplinkybė, kai nuotraukose merginos yra ilgesniais plaukais, negali būti pagrindu šio tyrimo veiksmo rezultatų nepripažinti tinkamu įrodymu.
Teisingi apeliacinio skundo teiginiai, kad atpažįstant pagal nuotraukas G. K. ir V. K. buvo įklijuotos dvi tų pačių asmenų nuotraukos. Tačiau šie asmenys yra išoriškai pakankamai panašūs tarp visų parodomų asmenų. Nors šių dviejų asmenų nuotraukos kartojasi šiuose dviejuose tyrimo veiksmuose (t. 1, b. l. 25-32), tokia aplinkybė nėra pagrindas teigti, kad atpažinimas vyko iš dviejų nuotraukų. Be to, šios nuotraukos, nors ir tos pačios, tačiau šiuose nuotraukose užfiksuoti asmenys taip pat galėjo būti atpažinti. BPK 192 str. 5 d. nuostatos nėra pažeistos. Be to, BPK 192 str. nėra numatyta, kad skirtinguose tyrimo veiksmuose parodant atpažinti kelis asmenis negali kartotis kitų asmenų nuotraukos. Taip pat pažymėtina, kad P. K. nurodė ir kitus šių apeliantų atpažinimo požymius (ūgį, kūno sudėjimą), kurie nėra nurodyti minimuose parodymų atpažinti protokoluose. Todėl apeliaciniuose skunduose nurodyti pažeidimai nėra pagrindas šių tyrimo veiksmų nepripažinti ir jais nesiremti.
Nuteistoji L. A. neigia buvusi įvykio vietoje, tačiau tokius jos parodymus paneigia ne tik P. K. atpažinimas, tačiau ir nustatyta aplinkybė, kad ji turėjo iš P. K. pagrobtą mobilųjį telefoną ir pati asmeniškai jį atidavė į lombardą (t. 1, b. l. 6). Pagrįstai atmesta nuteistosios versija, kad šį telefoną jai davė iš matymo pažįstamas asmuo už pinigus užstatyti telefoną lombarde, nes tai prieštarauja bylos įrodymams. L. A. parodymai apie asmenį, davusį jai nukentėjusiojo telefoną, nekonkretūs, ji šio asmens teigia nepažįstanti, negali nurodyti požymių, pagal kuriuos būtų galima šį asmenį identifikuoti ir surasti. Tai taip pat patvirtina, kad parodymai apie telefoną davusį asmenį yra išgalvoti.
Apeliantų keliamos abejonės, kad nukentėjusiajam grąžintas ne jo mobilusis telefonas, atmestinos. Kaip matyti iš bylos, šis telefonas lombarde buvo pastebėtas visiškai atsitiktinai. Vėliau šį telefoną atpažino ir pats nukentėjusysis lombarde, o ne policijoje, todėl netikslinga buvo atlikti telefono atpažinimo veiksmą (t. 1, b. l. 5-9). Nukentėjusysis P. K. parodė, kad savo telefoną atpažino ne tik pagal išorinius požymius, bet ir pagal informaciją, kuri buvo išlikusi telefone. Būtent dėl galimybės susigrąžinti telefoną nukentėjusysis ir kreipėsi į policiją. Kad telefonas buvo nukentėjusiojo atpažintas, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. M., L. M. (t. 2, b. l. 142-145).
Teisiamojo posėdžio metu L. A. senelė G. A. ir kaimynas R. M. parodė, jog kaltinamoji įvykio metu buvusi namuose. Tačiau tokius parodymus apylinkės teismas atmetė, motyvuodamas, kad R. M. negalėjo konkrečiai pasakyti, ką L. A. veikė po 23 valandos, o G. A. teigė miegojusi kitame nepereinamame kambaryje ir tik spėjanti, jog anūkė iš buto negalėjo išeiti, nes priešingu atveju būtų atsibudusi. V. K. taip pat negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad sūnus V. K. buvo namie (t. 1, b. l. 41, t. 2, b. l. 67). Ji tik parodė, kad sūnų namuose galėjo patikrinti pataisos inspekcijos pareigūnai pagal ankstesnį nuosprendį, todėl ji liepusi sūnui būti namuose. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir teisėjų kolegija. Kaip minėta G. A. yra L. A. močiutė, o V. K. – nuteistojo V. K. mama, todėl neabejotinai jos suinteresuotos bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausta ir G. K. globėja D. V., kuri tvirtina, kad G. K. buvo namuose Kalnuvėnų k., Klaipėdos r. Jos parodymai vertintini kritiškai dėl analogiškų priežasčių. Be to, liudytojai nurodo, jog minėtą vakarą įsidėmėjo, nes kitą dieną turėjo vykti Jūros šventė, tačiau pažymėtina, kad Jūros šventė Klaipėdoje vyksta ne vieną dieną, o kelias dienas, todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad liudytojai, tvirtindami, kad įvykio naktį nuteistieji buvo namie, kalba būtent apie 2007 m. liepos 25 dienos vakarą. Kad G. K. ne visada laikėsi jam skirto įpareigojimo nustatytu laiku būti namuose matosi iš Pataisos inspekcijos rašto ( t. 1, b. l. 158). Jokių neginčijamų įrodymų, kad nuteistieji įvykio naktį tikrai buvo namuose, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti suinteresuotų asmenų, tvirtinusių kad nuteistieji įvykio naktį buvo namuose, parodymų nei tai padarė apylinkės teismas.
Nuteistųjų L. A. ir G. K. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir prieštaringi. Kolegija šiuos teiginius atmeta. Nukentėjusiojo parodymai iš esmės atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti ar jais abejoti apygardos teismas neturi jokio pagrindo. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis kelis kartus skirtingai nurodė jo nueitą kelią, papildė savo parodymus, tačiau tokie papildymai iš esmės nėra prieštaringi jo paties parodymams. Nukentėjusysis parodė, kad jis yra ne klaipėdietis, buvo atvykęs į miestą tik padirbėti vasaros metu, todėl akivaizdu, kad įvykio vietos gerai nepažįsta, tiksliai nežino gatvių pavadinimų, todėl negalėjo teisingai paaiškinti jo paties nueito kelio jį apklaususiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nukentėjusiojo parodymai dėl plėšimo vietos buvo patikrinti parodymų patikrinimo metu, todėl neaiškumai dėl konkrečios įvykio vietos buvo pašalinti. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnė L. M. (t. 2, b. l. 143-145).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad susitarimas apiplėšti P. K. nėra įrodytas, o aplinkybė, kad visi kartu nubėgo po apiplėšimo, neįrodo to fakto, kad prieš nusikaltimą buvo koks nors išankstinis nuteistųjų susitarimas veikti bendrai. Apylinkės teismas nustatė, kad apeliantų veiksmai buvo iš anksto suplanuoti, nes „L. A. užklausus nukentėjusiojo, kiek yra valandų, ir šiam parodžius mobilųjį telefoną, kaltinamieji išsiaiškino pagrobtino turto buvimą, po to, sekė fizinio smurto pavartojimas ir visų trijų staigus pabėgimas iš įvykio vietos“. Kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Akivaizdu, kad nukentėjusysis buvo sustabdytas L. A. ir jos kalbinamas, netoliese viską stebint kitiems dviem kaltinamiesiems, siekiant pasitikrinti, ar nukentėjusysis turi mobilųjį telefoną. Tokią išvadą patvirtina ir tolimesni kaltinamųjų veiksmai. Kaip matosi iš nukentėjusiojo parodymų, nueidamas po pokalbio su L. A., po labai trumpo laiko jis susitiko visus tris kaltinamuosius, ateinančius priešais jį ir, tik prasilenkus su jais, iš karto pajuto smūgį į pakaušį ir nuvirto. Pajuto, kaip kažkas ištraukė iš kišenės jo mobilųjį telefoną ir matė nubėgančius visus tris kaltinamuosius. Ši aplinkybė rodo, kad kaltinamieji, siekdami užpulti nukentėjusįjį, sąmoningai padarė apylanką ir susitiko su nukentėjusiuoju. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad plėšimo metu nuteistieji veikė bendrai, vieninga tyčia, nes akivaizdu, kad buvo susitarę apiplėšti nukentėjusįjį.
Apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų visetas rodo, kad apylinkės teismas tinkamai vertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti L. A., V. K. ir G. K. kaltę.
Dėl bausmių
Apylinkės teismas, skirdamas bausmę apeliantams, tinkamai atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jų asmenybes, nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl paskirtos bausmės atitinka BK 54 str. 2 d. reikalavimus.
Apylinkės teismas tinkamai nustatė nuteistųjų sunkinančią aplinkybę, kad jie visi nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
Nuteistieji padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). Visi jie anksčiau teisti, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikę bausmių pagal ankstesnius nuosprendžius, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. L. A. nusikalto būdama pilnametė, o V. K. ir G. K. – būdami nepilnamečiai. Nepaisant jų jauno amžiaus, jie yra teisti ne po vieną kartą. L. A. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvus - ji inicijavo nukentėjusiojo sustabdymą, pardavė telefoną lombarde. L. A. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, paskirtą ankstesniais teismo nuosprendžiais. Nuteistiesiems pagrįstai parinktos laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad nors L. A. serga įvairiomis ligomis, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos jos elgesiui, todėl apeliantės skundai dėl sveikatos būklės nėra pagrindas dar labiau švelninti jai paskirtą bausmę.
Byloje yra ekspertizės aktas, iš kurio matosi, kad L. A. negali būti atleista nuo bausmės dėl ligos ( t. 2, b. l. 47-49).
Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį. Teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).
Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, teisingai parinko bausmės dydį. Paskirtos bausmės nuteistiesiems neperžengia BK 61 str. 2 d. įtvirtintų nuostatų. BK 180 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki šešerių metų, todėl šios bausmės vidurkis yra treji metai, vienas mėnuo ir 15 dienų. Apylinkės teismo nustatyta dvejų metų bausmė L. A. ir vienerių metų laisvės atėmimo bausmės V. K. bei G. K. yra ženkliai mažesnės už šios sankcijos vidurkį. Bausmės nuteistiesiems teisingai subendrintos su ankstesniais nuosprendžiais, atitinka bausmių bendrinimo taisykles, numatytas BK 63, 64 str., nelaikytinos aiškiai per griežtos, todėl jų švelninti nėra pagrindo.
Tačiau kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė, kad V. K. ir G. K. nusikalto būdami nepilnamečiai.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad G. K. teisiamas penktą kartą, o V. K. – trečią kartą. Su tokia teismo išvada sutikti negalima. Kaip matosi iš byloje esančių nuosprendžių kopijų, G. K. ir V. K. kai kurias veikas padarė, nebūdami teisti ir bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. 9 d. Todėl laikytina, kad V. K. teisiamas antrą kartą, o G. K. – trečią kartą. Kolegija atsižvelgia, kad viso nusikalstamos veikos, už kurias nuteisti V. K. ir G. K., kaip matosi iš byloje esančių nuosprendžių kopijų, padarytos per palyginti trumpą laikotarpį 2006 m. birželio – 2007 liepos mėnesiais, jų brendimo laikotarpiu. Kaltinamieji skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už veiką, padarytą daugiau kaip prieš du metus laiko – 2007 m. liepos 26 d. Šiuo metu G. K. ir V. K. yra pilnamečiai, byloje nėra jokių duomenų, kad būtų įtariami po to padarę kokią nors nusikalstamą veiką, abu mokosi. Negalima atmesti, kad nusikalstamą veiką padarė aktyviai veikusios pilnametės bendrininkės įtakoje. Teismai, teisę kaltinamuosius už kitas padarytas nusikalstamas veikas, po veikos, kuri inkriminuota šiuo nuosprendžiu, padarė išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikė BK 92 str., ir paskirtų bausmių vykdymą atidėjo. Kolegija, atsižvelgusi į visas bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad nusikalstama veika padaryta seniai, kai kaltinamieji dar buvo nepilnamečiai, jie po to nusikalstamų veikų nebepadarė, abu mokosi, taip pat daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti , kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą bei skiriant teismo įpareigojimus.
Nuosprendis keičiamas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 92 str. ir padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo nėra pagrindo ( BPK 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,
nusprendžia:
2009 m. kovo 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo apylinkės teismo nuosprendį pakeisti, taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 str. ir šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą G. K. ir V. K. atidėti vieneriems metams ir 6 mėnesiams, vieneriems metams skiriant įpareigojimą V. K. ir G. K. būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., mokytis arba dirbti.
Nuteistosios L. A. apeliacinį skundą atmesti.