Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjui R. D., valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui Kęstučiui Kadonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. D. skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. S-306(7-269/2009) (b.l. 10-18), kuriuo iš dalies panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-07-09 sprendimas Nr. 68-192, t.y. vietoje nurodymų sumokėti į biudžetą 12939 Lt gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), 5936 Lt GPM delspinigius ir 5176 Lt GPM baudą nurodyti sumokėti 8295 Lt GPM, 3604 Lt GPM delspinigius ir 3318 Lt GPM baudą, kitą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-07-09 sprendimo Nr. 68-192 dalį nuspręsta patvirtinti, t.y. patvirtinti šio sprendimo nurodymus sumokėti 1695 Lt VSD įmokas bazinei pensijos daliai, 848 Lt šių įmokų baudą, 1815 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai, 908 Lt šių įmokų baudą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-07-09 sprendimą Nr. 68-192 (MKG b.l. 6-10).

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-04-08 sprendimą Nr. SAT - 30 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MKG b.l. 17-29).

Paaiškino, kad nekilnojamojo turto objektų kainos beveik nesiskyrė nuo tuo metu vykusių varžytinių pasiūlytų rinkos kainų, o varžytinių rezultatai nebuvo užginčyti ar kitaip įvertinti. Be to, jis neturėjo tikslo vykdyti individualios veiklos, nes tuo metu dirbo vadybininku nekilnojamojo turto įmonėje. Taip pat 2004 m., norėdamas pagerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas, pirko tik vieną butą ir persigalvojęs jį iškeitė į kitą panašų. Kitą bendrabučio tipo butą norėjo susiremontuoti, tačiau dėl pinigų stygiaus taip pat turėjo parduoti. Jo išlaidos neviršijo turėtų pajamų, nes tikrinimo laikotarpiu buvo daug įvairių trumpalaikių paskolų su jų grąžinimu iš artimųjų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė. Papildomai paaiškino, kad butus pirko šeimos poreikiams tenkinti. Jis pirko kelis bendrabučio tipo butus, nes norėjo juos sujungti ir šį butą skirti savo vaikui.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad buvo apklausti butų pirkėjai, kurie patvirtino, kad už butus mokėjo daugiau nei nurodyta sutartyse. Pareiškėjo paaiškinimas, kad butus norėjo sujungti yra nepagrįstas, nes butai nėra tame pačiame name.

Teismo posėdžio metu liudytojas D. N. parodė, kad jis yra buvęs pareiškėjo bendradarbis. Parodė, kad iš sandorio dėl buto Ateities g. pelno nebuvo, o buvo tik nuostolis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).

Atkreiptina, jog negali būti įrodymo šaltinis asmens pareiškimas (t.y. kai pareiškimo aplinkybės nepatvirtinamos rašytiniais įrodymais), adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę.

Pareiškėjas skunduose išdėstytais motyvais (b.l. 3-7) neįrodė, jog ginčijami sprendimai yra neteisingi.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimo į skundą argumentacija (b.l. 26-27) teisės aktais pagrįsta ir adekvati nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Mokesčių administratorius neginčija Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-05 sprendime kai kurių apskaičiuotų mokesčių korekcijos bei jų apskaičiavimo argumentų (b.l. 10-18).

Patikrinimo metu nustatyta ir bylos rašytiniais įrodymais (MGK byla Nr. 6.11-02(7-269/2009) konstatuota, jog Pareiškėjas 2004 – 2005 m. vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklą: Pareiškėjas, siekdamas ekonominės naudos, tęstiniu laikotarpiu (nuo 2004-05-07 iki 2006-12-31) nuolat pirko ir pardavinėjo nekilnojamąją turtą:

2004 m. buvo įsigyti šeši nekilnojamo turto objektai (5 butai, 1 žemės sklypas (miško paskirties) ir parduoti 4 butai;

2005 m. įsigyti trys nekilnojamo turto objektai (1 butas, žemė su statiniais, patalpa -įstaiga) ir parduotas vienas butas ir vienas žemės sklypas (miško paskirties);

2006 m. įsigyti statiniai ir žemės sklypas ir tais pačiais metais parduota patalpa - įstaiga) t.y. gaunamos vienų objektų pardavimo pajamos skiriamos kitų objektų įsigijimo išlaidoms.

Paminėti faktai bei įvertinus visų sandorių sudarymo aplinkybių visumą, įrodymus apie 2004 - 2006 m. R. D. ir jo sutuoktinės E. D. vykdytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, darytina išvada, jog pastarųjų vykdoma nekilnojamojo turto pardavimo veikla turi individualiai veiklai būdingus požymius: vykdytos veiklos tęstinumas. Sutuoktiniai R. D. ir E. D. sudarė ne vienkartinį sandorį, jų veiklai būdingas nuolatinis sandorių nekilnojamuoju turtu sudarymas, tęstinis jų sudarymo laikotarpis, sandorius vykdė tiek iki apmokestinamojo laikotarpio, tiek ir po jo. Vykdytos veiklos tęstinumui pagrįsti yra R. D. vykdyti iš sąskaitos pervedimai antstolių kontoroms ir VĮ Turto fondas dėl dalyvavimo varžytinėse perkant nekilnojamąjį turtą.

Versliškumas ar komerciškumas, nagrinėjamu atveju pasireiškia tuo, jog visa R. D. ir jo sutuoktinės E. D. veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Nustatyta, jog Pareiškėjo pajamos iš nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorių sudarė pagrindinę dalį visų pastarojo gautų pajamų. Patikrinimo metu nepateikta įrodymų (pareiškėjo pareiga), jog nekilnojamas turtas būtų pirktas savo ir savo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi tokia veikla patenka į veiklos rūšis, kurios išvardintos GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.

Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.73-3085) 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal Šį apibrėžimą individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims.

Administracinių teismų praktiką ginčo klausimu formuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-5-902/2006 (Administracinių teismų praktika, Nr.9, 44 - 56 psl.) ir 2006-10-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-916/2006 (Administracinių teismų praktika, Nr.10, 99- 116 psl.). Ginčui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2009-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-66/2009. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims.

Mokesčių administratorius nustatė ir pagrįstai akcentavo, jog nors Pareiškėjo sutuoktinė E. D. pateiktose pajamų mokesčio deklaracijose už 2003 - 2005 m. deklaravo tik pajamas, susijusias su darbo santykiais, jos veikla disponuojant turtu atitinka individualios veiklos požymius. Taigi, pagal CK 3.87, 3.88, 3.92, 3.117 str. nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir tokia išlieka, kol nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu; turtas, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, priklauso lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams, sutuoktiniai juo naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu; sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo nekilnojamąjį turtą Pareiškėjas įsigijo būdama santuokoje su E. D., pavyzdžiui, butas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, buvo įsigytas iš varžytynių pirkėjos E. D. vardu. Iš byloje pateiktų sudarytų nekilnojamojo turto pardavimo sutarčių matyti, jog jas sudarė abu sutuoktiniai, jose nurodyta, kad parduodamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise abiems pardavėjams (Pareiškėjui ir jo sutuoktinei) priklausantis turtas. Todėl, atsižvelgiant į CK nuostatas bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad tiek Pareiškėjo, tiek ir jo sutuoktinės veikloje, disponuojant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu turtu, yra individualios veiklos požymiai bei teisingai iš šio turto pardavimo gautas pajamas padalino lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams.

Iš mokestinio ginčo bylos matyti, jog Pareiškėjo parduotų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kaina nesiskiria nuo šio turto įsigijimo kainos (pavyzdžiui, vienas butas buvo parduotas už mažesnę kainą nei buvo įsigytas) bei akivaizdžiai neatitinka rinkos kainų. Iš bylos įrodymų matyti, jog Pareiškėjo gautos butų ir žemės sklypo pardavimo 2004 - 2005 m. pajamos neatitinka pirkėjų paaiškinimuose nurodytų už perkamus butus faktiškai sumokėtų sumų bei sutartyse nurodytų butų bei žemės sklypo vidutinių rinkos kainų, todėl Panevėžio AVMI, turėdama tikslą nustatyti realias Pareiškėjo gautas pajamas, pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 str. bei Inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau - Taisyklės) ir Pareiškėjui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuodama pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikė ekonominių modelių metodą.

Mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoja pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą kai nustatomas bent vienas juridinę reikšmę turintis faktas, apibrėžtas Taisyklių 4 p. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų pagrindu (pavyzdžiui, kai turto pardavimo kaina, lygi pirkimo kainai ir žymiai besiskirianti nuo vidutinės rinkos kainos, o pirkėjų paaiškinimai, jog už perkamą turtą sumokėjo didesnes sumas, nei nurodyta sutartyse) tvirtintina, jog Pareiškėjas už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo daugiau pajamų, nei nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo sutartyse. Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje metu pripažino, jog pinigus iš pirkėjų gavo ne tik pagal pardavimų sutartis už parduotą nekilnojamąjį turtą bet ir už atliktus butų remontus (už remontui panaudotas medžiagas, darbą), tačiau negali to pagrįsti jokiais įrodymais. Tokiu būdu konstatuotina, kad Pareiškėjas 2004 m. ir 2005 m. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie savo gautas pajamas, todėl mokesčių administratoriui atsirado pagrindas nustatyti Pareiškėjo mokestines prievoles vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 d. ir Taisyklių nuostatomis.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius MAĮ 70 str. įtvirtintu būdu apskaičiuodamas Pareiškėjo mokesčių bazę pasinaudojo keliais informacijos šaltiniais: Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimais, kuriais kiekvieną ketvirtį patvirtinamos nekilnojamojo ir kilnojamo turto vidutinės rinkos kainos, VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašais apie vidutines rinkos kainas bei atliktų priešpriešinių patikrinimų metu pateikta informacija ir kiekvieno buto pardavimo kainą nustatė kaip šiuose informacijos šaltiniuose pateiktų nekilnojamojo turto rinkos verčių aritmetinį vidurkį (patikrinimo akto 3, 5 lentelės). Tokiu būdu buvo nustatyta Pareiškėjo 2004 m. apmokestinamųjų pajamų suma - 9111 Lt ir 2005 m. apmokestinamųjų pajamų suma - 9325 Lt.

Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pakoreguoti ir patvirtinti mokesčiai adekvatūs byloje esantiems tiesioginiams įrodymams ir mokesčių apskaičiavimą pagrindžiantiems teisės aktams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nuspr endė

atmesti R. D. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.