Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja N. Kiubienė Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1; 121.18

NUTARTIS

2008 m. balandžio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovams R. V. ir A. V., tretieji asmenys antstolė Elena Miliauskienė, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo nuomone, kreditoriaus teisės pažeidžiamos tik tada, kai skolininkas yra nemokus sandorio sudarymo metu arba tampa nemokus po sandorio sudarymo. Tačiau skolininko nemokumas sandorio sudarymo metu ar po sandorio sudarymo nėra būtina Pauliano ieškinio sąlyga, kreditoriaus teisės pažeidžiamos ir kai skolininkas sudarydamas sandorį pablogina savo turtinę padėtį, sumažina savo mokumą.

Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad ½ buto buvo parduota už akivaizdžiai per mažą kainą ir kad varžytinėse butas būtų parduotas už rinkos kainą. Teismo nuomone, kad varžytinėse dalyvauti pageidavo vienas asmuo – kreditorius S. B., todėl iš esmės nebūtų jokio varžymosi tarp varžytinėse dalyvaujančių pirkėjų ir nėra pagrindo teigti, kad pirkėjas būtų pasiūlęs daugiau, nei pradinė turto kaina. Šis teismo motyvas yra abejotinas, pagrįstas prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais. Iš 1998-11-24 sutarties matyti, jog atsakovai Rimas ir A. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo už 25000 Lt. Taigi jau 1998 metais minėto buto ½ dalis galėjo kainuoti apie 12000 Lt. Pagal Nekilnojamojo turto registro sudarytą būsto kainų pokyčių statistiką butų vidutinė 1 m² kaina per laikotarpį nuo 1998 m. IV ketvirčio iki 2004 m. III ketvirčio padidėjo 33,9 procento.

Atsakovei vyro įsiskolinimai buvo žinomi, ji, kaip protinga ir apdairi įgijėja, turėjo suvokti, kad perleisdamas jam priklausančią buto dalį už mažesnę nei rinkos kaina, atsakovas mažina savo mokumą ir pažeidžia kreditorių interesus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai ir šiuo metu gyvena faktinėje santuokoje tame pačiame bute, yra suprantamas siekis nutraukti santuoką, kad kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo į būstą, kuriame gyvena R. V. ir kuriame yra jo individualios įmonės buveinė. Atsakovai tokiu būdu įgyvendino savo interesus, kad mažiausiomis sąnaudomis butas liktų šiuo metu sugyventinių nuosavybe ir būtų išvengta pardavimo varžytinėse. Tokiu pagrindu atsakovų nesąžiningumas yra akivaizdus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 681 str. 1 d. nustatytas įpareigojimas antstoliui areštuojamą turtą įkainoti rinkos kainomis, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Iš antstolės Elenos Miliauskienės kontoroje vykdytos vykdomosios bylos Nr. 9-6060/03 medžiagos nustatyta, jog vykdymo proceso metu buvo areštuota R. V. priklausanti ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). 2004 m. balandžio 20 d. turto arešto aktu ši buto dalis buvo įvertinta 6000 Lt (vykd. bylos l. 21-23). Byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (t. 1, b. l. 10, 11) nurodyta, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė (verčių nustatymo data – 2002-02-07) yra 19772 Lt. Be to, byloje buvo atlikta ekspertizė turto vertei nustatyti, kurios metu turto vertintojas nustatė, jog šio buto rinkos vertė 2004 m. birželio 21 d. buvo 20000 Lt. Nekilnojamojo turto registre nurodyta bei ekspertizės nustatyta buto vertės iš esmės sutampa. Įvertinant šias aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovai butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1998 m. lapkričio 24 d. sutartimi įsigijo už 25000 Lt, o nuo 1998 m. IV ketvirčio iki 2004 m. III ketvirčio ši kaina, vadovaujantis statistiniais duomenimis, galėjo padidėti 33,9 procento, laikytini nepagrįstais – tokia apeliaciniame skunde nurodyta 2004 m. III ketvirčio šio buto rinkos galima kaina vertintina kaip netikėtina, kadangi visiškai neatitinka tiek Nekilnojamojo turto registro, tiek ir byloje atliktos ekspertizės duomenų.

Byloje esančių įrodymų pagrindu pripažintina, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), preliminari rinkos vertė 2004 m. birželio 21 d. galėjo sudaryti maždaug 20000 Lt – tokia vertė nurodyta Nekilnojamojo turto registre bei nustatyta byloje atliktos ekspertizės. Tuo tarpu apie šio buto ½ dalies rinkos vertę Nekilnojamojo turto registre duomenų nėra, tokia vertė nurodoma tik ekspertizės išvadoje, kur ½ buto dalies rinkos vertė nurodyta lygi ½ viso buto vertės (20000 / 2 = 10000 Lt). Ieškinyje bei apeliaciniame skunde iš esmės taip pat nurodoma, jog pusės buto vertė yra lygi viso buto vertės ½ daliai.

Kyla klausimas, ar laikytinas pagrįstu ½ dalies šio buto rinkos vertės nustatymas tokiu būdu, kai viso buto rinkos vertės piniginė išraiška yra aritmetiškai dalijama pusiau. Byloje atliktos ekspertizės vertinimo ataskaitoje ½ dalies buto rinkos vertės nustatymas iš viso nėra argumentuotas – nenurodyta, kokiu pagrindu, kokiais metodais yra nustatyta būtent ½ dalies buto rinkos vertė. Iš vertinimo ataskaitos medžiagos matyti, kad tiriamo objekto vertė buvo nustatoma lyginamosios vertės metodu, kuomet yra lyginamos panašių objektų sandorių kainos. Tačiau šiuo metodu buvo nustatoma ne ½ dalies buto, bet viso buto rinkos vertė, lyginant šį butą su panašiais butais Mažeikių mieste. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje nurodyta, kad lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas. Byloje atliktos ekspertizės metu nebuvo vertinamos analogiškų ar panašių objektų – būtent ½ buto dalių – pirkimo-pardavimo sandorių kainos, o buvo lyginamos tik viso buto pirkimo-pardavimo sandorių kainos. Įvertinant šias aplinkybes, ekspertizės nustatyta viso buto rinkos vertė pripažintina pagrįsta, tačiau išvadoje nurodyta ½ dalies buto vertė nėra pagrįsta ir toks buto dalies vertės nustatymas laikytinas neatitinkančiu esminių bylos aplinkybių.

Šioje byloje ½ dalies buto vertės nustatymo specifika nepasižymi tuo, jog ši vertė turi atspindėti buto ploto kvadratinio metro vidutinę kainą, kuomet buto dalies vertė nustatoma tos dalies plotą, išreikštą kvadratiniais metrais, aritmetiškai padauginant iš vieno kvadratinio metro kainos (toks abstraktus vertės nustatymas gali būti tinkamas, pavyzdžiui, sutuoktiniams dalijantis bendrą turtą). Šioje byloje ½ dalies buto vertės nustatymo specifika yra ta, jog ši buto dalis turi būti įvertinta kaip atskiras ir savarankiškas pirkimo-pardavimo objektas. Neabejotina, jog ½ dalis buto, kaip savarankiškas pirkimo-pardavimo objektas, turi tam tikrų bruožų, dėl kurių šio objekto, lyginant su visu butu, paklausa bei santykinė vertė yra mažesnė (buto dalių naudotojams atsiranda nepatogumai ir suvaržymai, kuriuos lemia būtinybė bendrai naudotis tam tikromis buto patalpomis bei kiti veiksniai, kylantys dviems skirtingiems buto dalių naudotojams (asmenims, šeimoms ir pan.) gyvenant viename bute). Šiuo atveju galima analogija, įvertinant daugiabučiuose namuose - bendrabučiuose esančių butų, kuriuose taip pat tenka bendrai naudotis tam tikromis patalpomis (virtuvėmis ir kt.), rinkos kainas, kurios yra daug mažesnės už įprastų butų kainas. Darytina išvada, jog, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, nelaikytinas pagrįstu ir protingu buto ½ dalies, kaip savarankiško pirkimo-pardavimo objekto, vertės nustatymas tokiu būdu, kuomet viso buto vertės piniginė išraiška dalijama pusiau. Nurodytų argumentų pagrindu pripažintina, kad ½ buto dalies piniginė vertė rinkoje galėjo būti mažesnė už viso buto rinkos vertės aritmetiškai išreikštą ½ dalį.

Atkreiptinas dėmesys, jog byloje paskirtos ekspertizės metu turto vertė buvo nustatoma retrospektyvinio vertinimo metodu, t. y. nebuvo vertinama turto fizinė būklė. Tuo tarpu antstolis, įkainodamas areštuojamą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), turėjo galimybę atsižvelgti ir į šio buto vidaus fizinę būklę, tokiu būdu tiksliau nustatant šio turto realią vertę. Iš 2004 m. balandžio 20 d. turto arešto akto duomenų matyti, kad būtent toks įvertinimas buvo atliktas, nurodant, kad butui reikalingas remontas.

Pažymėtina, kad absoliučiai tikslus turto rinkos vertės nustatymas nėra galimas, ši vertė yra lyginamojo vertinamojo pobūdžio: Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 8 p. apibrėžta, jog turto ar verslo vertinimas – nešališkas turto vertės nustatymas taikant šiame įstatyme nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl 2004 m. balandžio 20 d. turto arešto aktu atlikto buto dalies įkainojimo vykdymo proceso šalys nepareiškė jokių prieštaravimų. Šia antstolio nustatytos vertės kaina buto dalis buvo parduota skolininko pasiūlytam pirkėjui, 2004 m. birželio 21 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas buvo patvirtintas 2004 m. liepos 19 d. teisėjo rezoliucija, antstolio veiksmai parduodant šį turtą apskųsti nebuvo.

Vadovaujantis šiais argumentais, darytina išvada, kad byloje nėra nustatytos ir įrodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai, jog turto arešto akte ½ dalis buto buvo įvertinta ir parduota nepagrįstai maža kaina, kuri visiškai neatitiko rinkos kainų.

Kitas svarbus bylos aspektas yra susijęs su viena iš actio Pauliana sąlygų – kreditoriaus teisių pažeidimas sudarant ginčijamą sandorį. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovui R. V. priklausančios ½ buto dalies atžvilgiu buvo taikomos priverstinio vykdymo priemonės – turtas areštuotas ir taikomas turto realizavimas – priverstinis pardavimas iš varžytinių. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. gegužės 17 d. buvo paskelbtos šio turto varžytinės, varžytinių data – 2004 m. birželio 21 d., pradinė parduodamo turto kaina – 4800 Lt. Apie organizuojamas varžytines buvo parengtas 2004 m. gegužės 31 d. pranešimas išieškotojams Z. B., Romo Sireikos IĮ, AB ,,Lietuvos telekomas“, Mažeikių PK VT EPP. Varžytinių dalyviu buvo tik vienas asmuo – S. B.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo argumentai, jog iš esmės nebūtų jokio varžymosi tarp varžytinėse dalyvaujančių pirkėjų, nebūtų padidinta turto pardavimo kaina ir kad šis nekilnojamasis turtas nebūtų lengvai parduotas, laikytini pagrįstais. Tuo tarpu apeliacinio skundo teiginiai, nurodant, jog šie teismo motyvai yra abejotini, pagrįsti prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, vertintini kritiškai. Iš bylos analizės matyti, jog turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui buvo parduotas varžytinių dieną, ir iki to laiko kitų, be S. B., norinčių dalyvauti varžytinėse pirkėjų neatsirado. Darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo argumentai yra paremti faktinėmis bylos aplinkybėmis, tuo tarpu apeliacinio skundo motyvai, jog iki varžytinių pradžios galėjo atvykti ir daugiau asmenų, norinčių dalyvauti varžytinėse, ir tokiu būdu turtas galėjo būti parduotas už žymiai didesnę kainą, yra prielaidų pobūdžio ir neatitinka bylos aplinkybių.

Civilinio proceso kodekso 717 str. 1 p. numatyta, kad varžytinės paskelbiamos neįvykusiomis, jeigu varžytinėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas arba dalyvavo tik vienas pirkėjas. Vadovaujantis bylos faktinėmis aplinkybėmis, galima pagrįstai tvirtinti, jog tuo atveju, jeigu atsakovui R. V. priklausanti buto dalis nebūtų parduota skolininko pasiūlytam pirkėjui, varžytinės būtų paskelbtos neįvykusiomis, kadangi jose buvo tik vienas pirkėjas. Įstatymas numato, jog varžytines paskelbus neįvykusiomis dėl to, kad jose dalyvavo tik vienas pirkėjas, turtas perduodamas išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytinių kainą (LR CPK 719 str. 1 d.). Taigi, pripažintina tikėtina aplinkybe, jog ½ atsakovui priklausanti buto dalis būtų perleista vienam iš išieškotojų už pradinę turto pardavimo iš varžytinių kainą – 4800 Lt. Netgi darant prielaidą, jog išieškotojai būtų atsisakę už šią kainą paimti šį turtą, pagal įstatymą antstolis privalėtų skelbti antrąsias varžytines, kuomet pradinė parduodamos buto dalies kaina būtų dar mažesnė – 60 procentų nuo areštuoto turto įkainojimo, t. y. 3600 Lt (LR CPK 721 str. 1 d., 722 str. 1 d.). Įvertinant nustatytas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, pripažintina, kad buto dalį pardavus skolininko pasiūlytam pirkėjui, šis turtas buvo realizuotas už didesnę kainą, negu ta kaina, už kurią jis, pagrįstai tikėtina, būtų realizuotas nepardavus šio turto skolininko pasiūlytam pirkėjui.

Atsakovui R. V. priklausančios ½ buto dalies realizavimo ypatumas yra tai, jog į šį turtą buvo nukreiptos priverstinio išieškojimo priemonės, ir pats šio turto savininkas iš esmės buvo tik pasyvus turto priverstinio realizavimo dalyvis. Nors tiek actio Pauliana instituto, tiek ir vykdymo proceso teisės normų atžvilgiu šio turto nebuvo privaloma perleisti skolininko pasiūlytam pirkėjui, tačiau kreditorių interesų požiūriu toks perleidimo būdas finansine prasme kreditoriams buvo naudingiausias. Pripažintina, kad tuo metu buvusiomis turto priverstinio realizavimo konkrečiomis aplinkybėmis atsakovas R. V., pasinaudodamas galimybe turtą perleisti skolininko pasiūlytam pirkėjui, išieškojimo neapsunkino, tačiau, priešingai, siekė, kad šis turtas būtų realizuotas kuo didesne kaina, tokiu būdu geriau patenkinant kreditorių interesus. Turtą pardavus už kainą, kuri galimai tuo metu buvo didžiausia ir priimtiniausia kreditoriams – išieškotojams, toks pirkimo-pardavimo sandoris negali būti pripažįstamas pažeidusiu kito kreditoriaus – ieškovės J. L. – teises.

Šis pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo atsakovų laisvos, suderintos valios išraiška – turto pardavėjas buvo antstolis, turtas buvo parduodamas priverstinio vykdymo metu teisės normose numatytu būdu už antstolio nustatytą kainą. Byloje nustatyta, jog 2004 m. balandžio 20 d. turto arešto aktu atsakovui priklausanti buto dalis buvo įvertinta objektyviai bei teisėtai, nepažeidžiant LR CPK 681 str. reikalavimų, nenustatyta sandorio sudarymo neteisėtumo požymių bei atsakovų nesąžiningų veiksmų įtakos šio sandorio sudarymui.

Kiti apeliacinio skundo motyvai pripažintini iš esmės nereikšmingais sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl šių motyvų analizė laikytina netikslinga ir dėl jų nepasisakoma.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovui R. V. priklausanti ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2004 m. birželio 21 d. skolininko pasiūlytam pirkėjui buvo parduota teisėtai ir pagrįsta kaina, nepažeidžiant ieškovės, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių ir turtinių interesų. Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą.

Apeliacinį skundą atmetus, atsakovams iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – atsakovui R. V. 1800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovei A. V. 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybei iš ieškovės priteistinos 11,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. L. atsakovui R. V. 1800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės J. L. atsakovei A. V. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės J. L. valstybei 11,80 Lt (vienuolika litų, 80 centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.