Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“ atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovei UAB „Šiaulių naujienos“, trečiajam asmeniui L. J. dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė.

Tretysis asmuo L. J., straipsnio autorė, nurodė, kad ji dalyvavo švietimo darbuotojų pasitarime, darė garso įrašą. Grįžusi iš pasitarimo, parašė straipsnį, jį pateikė redaktoriaus pavaduotojui M. D.. Galutinis straipsnio variantas su autore nebuvo derintas. Straipsnio pavadinimo ir anonso nerašė. Paaiškino, kad šiuo metu pas atsakovą nebedirba, kai dirbo, buvo įprasta, kad straipsniui pavadinimą suteikia autorius, tačiau ir pavadinimai, ir straipsniai koreguojami, taisomi. Straipsnis buvo trumpa pasitarimo apžvalga, autorė nerašė, kad švietimo skyriaus vedėja išvadino šiauliečius kvailiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

1. Apelianto nuomone ginant asmens garbę ir orumą, galimi trys savarankiški gynimo būdai: 1) duomenų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; 2) tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimas; 3) turtinės ir/ar neturtinės žalos atlyginimas. Kadangi ieškovė reiškė visus tris galimus savarankiškus reikalavimus, todėl jie visi turėjo būti apmokėti žyminiu mokesčiu, viso 1164 Lt. Ieškovė sumokėjo 900 Lt žyminio mokesčio, t. y. žyminis mokestis sumokėtas nepilnai. Kadangi ieškovė sumokėjo tik dalį žyminio mokesčio, ieškinys tose dalyse turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

2. Ieškovė yra viešasis asmuo ex officio, kadangi ji yra aukšta Šiaulių miesto savivaldybės valdininkė, Švietimo skyriaus vedėja. Šią aplinkybę pripažino ir teismas, tačiau elgėsi nenuosekliai, kadangi į ieškovės, kaip viešojo asmens, statusą iš dalies atsižvelgė tik spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o spręsdamas kitus reikalavimus, į šią aplinkybę praktiškai neatsižvelgė.

3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės atsikirtimus, kad ieškinio dalyką sudaro ne žinios, bet nuomonė, netinkamai identifikavo ginčo dalyką ir pasirinko netinkamą metodiką sprendžiant klausimą dėl žinios ir nuomonės atskyrimo, kadangi faktinė aplinkybė, jog vyko švietimo darbuotojų pasitarimas ir kad jame kalbėjo ieškovė, nekėlė jokių abejonių.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepasakė žodžio „kvailiai“, todėl ieškinio dalyką sudarė paskelbtos žinios, o ne nuomonė, yra nepagrįsta.

5. Pirmosios instancijos teismas pateikė nenuoseklius, netgi prieštaringus motyvus. Iš pradžių teismas, remdamasis teismų praktika, pagrįstai pripažino, kad turi būti vertinami ne vien atskiri žodžiai ar sakiniai, bet visas straipsnio kontekstas. Tačiau, užuot nuosekliai laikęsis šių nuostatų ir publikacijos pavadinimą, anonsą bei tekstą po nuotrauka vertinęs visos publikacijos kontekste, t. y. ir tą jos dalį, kurioje aiškiai nurodoma, kad ieškovė šiauliečius kvailiais išvadino netiesiogiai, toliau teismas nurodė, kad dalis skaitytojų skaito tik anonsus ir antraštes.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė ne dėl visos publikacijos dalies, sudariusios ieškinio dalyką. Teismo sprendime pasisakoma tik dėl žodžio „kvailiai", konstatuojant, kad ieškovė tokio žodžio nesakė, nors ieškinio dalyką sudarė platesni publikacijos fragmentai. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nemotyvuojama, kodėl teismas mano, kad šis publikacijos fragmentas yra ne nuomonė, o žinia, ir kodėl ši žinia neatitinka tikrovės, jeigu pati ieškovė pripažįsta, kad tikrai sakė tokius žodžius.

7. Publikacijos fragmente „netiesiogiai šiauliečius kvailiais išvadino V. D.“ nors ir yra žodis „kvailiais", tačiau yra ir žodžiai „netiesiogiai <...> išvadino". Todėl neaišku, kodėl teismas mano, kad šis publikacijos fragmentas yra ne nuomonė, o žinia, ir kodėl ši žinia neatitinka tikrovės, jeigu publikacijoje pabrėžiama, kad ieškovė šiauliečius kvailiais išvadino netiesiogiai. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nuomonės kitiems asmenims suformavimas, t. y. netiesioginis pasakymas, kad kiti asmenys yra „kvailiai“, žemina taip pasakiusio asmens garbę ir orumą, nors ir nusprendė, kad tai žemina ne tuos asmenis, kurie netiesiogiai išvadinti kvailiais, bet asmenį, kuris taip pasakė.

8. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi paskelbti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tuo pažeminti ieškovės garbę ir orumą.

9. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kodėl teismas pripažino, kad visi ieškinio dalyką sudarantys žodžiai liečia ieškovę. Papildomai teismas pripažino, kad neatitinka tikrovės, žemina ieškovės garbę ir orumą žodis „kvailiai“. Tačiau kodėl šis žodis liečia ieškovę, teismo sprendime iš viso nenurodoma, t. y. neaišku, ar, teismo nuomone, publikacijoje ieškovė pavadinta „ kvaile“ ir kad tai neatitinka tikrovės, ar kt.

10. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje minimas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkės 2009 m. gruodžio 31d. laiškas Nr. 223, taip pat Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. SPR-76. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime nedetalizuojama, ar teismas suteikė šiems įrodymams prima facie įrodymo galią, ar kvalifikavo kaip paprastus rašytinius įrodymus. Apelianto nuomone, nei komisijos pirmininkės laiškas, nei komisijos in corpore sprendimas, nei Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas nėra įrodymai, patvirtinantys (ar paneigiantys), kad buvo pažeista asmens garbė ir orumas.

11. Apelianto nuomone, atmetus ieškinį dalyje dėl garbės ir orumo gynimo, nebuvo pagrindo ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas.

12. Pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas neatitinka CK 1.5 str. nurodytų teisingumo, protingumo iš sąžiningumo principų, taip pat formuojamos teismų praktikos. Kadangi teismų praktikoje bylose dėl neturtinės žalos, padarytos vienu deliktu – asmens garbės ir orumo pažeidimu, – atlyginimo, teismai priteisia mažesnes sumas, nei priteisė teismas. Be to, nors ieškovas pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad po straipsnio pasipylė skambučiai iš asmenų, kurie dalyvavo pasitarime, ir į straipsnį jautriai reagavo ieškovės pažįstami, artimi žmonės, bet teismui ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo patvirtinančio šiuos ieškovės teiginius, o taip pat šių aplinkybių teisme nepatvirtino nė vienas liudytojas, skambinęs ieškovei ar dėl jos išgyvenęs.

13. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, kai ieškinys tenkinamas iš dalies, išlaidos priteisiamos proporcingai atitinkamai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Kadangi pirmosios instancijos teismas tenkino du ieškininio reikalavimus, ieškovei toje dalyje turėjo būti priteistos 2/3 bylinėjimosi išlaidų. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip nurodė teismas, tenkinamas tik 1/10 dalimi, todėl ieškovei galėjo būti priteista 7/10 išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. 1400 Lt (2000 Lt x 70 %), viso 1490 Lt (1400 Lt + 90 Lt). Apelianto nuomone, jam turėjo būti priteista 3/10 dalys išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. 1089 Lt (3630 Lt x 30 %). Teismas ieškovei priteisė 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. visas šios rūšies išlaidas, kurias prašė priteisti ieškovė. Priešingai, apeliantui iš viso nepriteisė išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors prašymas priteisti šias išlaidas buvo nurodytas procesiniuose dokumentuose, o jas pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

1. Ieškovės nuomone, straipsnio negalima laikyti net kritikuojančiu valdininkų darbą, kaip tai suprantama visuomenėje, nes nepateikiama jokia Švietimo skyriaus darbo analizė, kuri būtų paremta, tarkim, išsamesniais faktais, specialistų komentarais ir/ar visuomenės nuomone.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantės atstovas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais.

I. V. D. atstovė prašė skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad asmens garbė ir orumas ginami nustačius faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą ir 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų juos sugrupavusi pagal minėtą juridinę reikšmę šioje byloje turinčių faktų seką:

Dėl žinių paskleidimo fakto ir jų neatitikimo tikrovei.

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių aplinkybių, kad 2009-08-28 per visuomenės informavimo priemonę „Šiaulių naujienos“ buvo paskleista neteisinga informacija apie Šiaulių miesto švietimo skyriaus vedėjos V. D. pasisakymą švietimo darbuotojų rudeninėje konferencijoje. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi bylos medžiagą ir nustačiusi, kad atsakovė UAB „Šiaulių naujienos“ bylos nagrinėjimo procese nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių paskleistoje informacijoje išdėstytų faktų tikrumą (CPK 178 str.). Tačiau tarp šalių išlieka teisinis ginčas, susijęs su 2009-08-28 laikraštyje publikuoto straipsnio „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“ ir anonso „Kvailiai“ turinio vertinimu Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme (toliau tekste VIĮ) reglamentuotų sąvokų „Nuomonė‘ ir „Žinia“ (nuo 2009-07-28 iki 2010-01-01 galiojusio 1996-07-02 įstatymo Nr.1-1418 redakcija, VIĮ 2 str. 33 p., 64 p.) prasme.

Ginčo publikacijoje yra informacija, kad ieškovė konferencijos metu nepagarbiai atsiliepė apie dalį Šiaulių miesto gyventojų, tiesiogiai ir netiesiogiai „išvadino miestiečius kvailiais, neišsilavinusiais“ ir pan. (19 b. l.). Ši informacija pateikta skaitytojui kaip pačios ieškovės teiginiai (nuomonė), o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad byloje yra neginčijamai įrodyta, kad atsakovė paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, o ne viešosios informacijos rengėjo nuomonę, kaip teigia atsakovė.

Tretysis asmuo – straipsnio autorė L. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino ir atsiliepime į apeliacinį skundą dar kartą patvirtino, kad visų tų žodžių, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip tikrovės neatitinkančiomis bei asmens garbę ir orumą žeminančiomis žiniomis, originaliame straipsnyje nerašė. Laikraščio „Šiaulių naujienos“ redakcija, jai nedalyvaujant, koregavo straipsnį ir jo pavadinimą (73,102, 103 b. l.).

Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK 177 str. numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas. Faktą, kad ginčo straipsnyje viešai buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios apie V. D. pranešimo turinį įrodo ir tai, kad visiškai paprasta yra suformuluoti jų paneigimo tekstą. Tuo tarpu paneigti nuomonę yra neįmanoma.

Faktą, kad ginčo publikacijoje paskelbta informacija laikytina viešai paskelbtomis žiniomis, konstatavo žurnalistų etikos inspektorius 2010-12-07 Sprendimu Nr. SPR-76 (57 – 61 b. l.). Apelianto teiginiai dėl netinkamo šio įrodymo vertinimo pirmosios instancijos teisme atmestini kaip visiškai nepagrįsti (CPK 177 str., 197 str., 185 str.).

Apibendrindama teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovė neįrodė, jog paskleisti duomenys yra teisingi ir atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo publikacijoje pavartoti nepagarbūs žodžiai ir teiginiai šiauliečių atžvilgiu, anonsuojant ir komentuojant V. D. pranešimą, yra tik publikacijos autorės nuomonė, kurią ji susidarė išklausiusi ieškovės pranešimą. Atmesdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė, paskleisdama tikrovės neatitinkančias žinias, pažeidė VIĮ 7 straipsnį, kuris reglamentuoja redagavimo apribojimus, ir 2005-06-10 Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 7 straipsnio nuostatas, draudžiančias skelbti netikslias žinias, jeigu nėra galimybės tinkamai patikrinti skelbiamos informacijos tikrumo, viešosios informacijos rengėjas gali skelbti šią informaciją tik tada, jeigu uždelsus ją paskelbti būtų padaryta žalos visuomenei ir jeigu skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad ji nėra patikrinta.

Dėl fakto, kad paskleistos žinios apie ieškovę.

V. D. įrodė, kad paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios liečia jos asmenį, nes laikraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijoje „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“ pateikta informacija apie ieškovės dalykinę reputaciją, darbinę veiklą, t. y. skaitytą pranešimą konferencijoje. Komentuodama šį pranešimą spaudoje, atsakovė ieškovės asmeniui priskyrė nepagarbaus turinio pasisakymus šiauliečių atžvilgiu. Paskleistos žinios pakenkė pastarosios dalykinei reputacijai, įžeidė ją.

Dėl fakto, kad paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, ir žalos dydžio.

Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo veiksmais ir poelgiais užsitarnauja. Nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėja UAB „Šiaulių naujienos“ 2009-08-28 laikraštyje „Šiaulių naujienos“ publikuotame R. S. straipsnyje neleistinai iškraipė Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėjos V. D. pranešimo turinį, paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, kad „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais‘“, kad „šiauliečiai neišsilavinę, nebaigė aukštojo mokslo, skirtingai nei valdininkai ir tokią išvadą daro švietimo skyriaus vedėja V. D.“, kad „netiesiogiai šiauliečius kvailiais išvadino V. D.“ ir pan. Straipsnio teiginiai kiekvienam protingam žmogui sudaro aiškų įspūdį, kad Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja yra nemandagi, nekultūringa, nes nepagarbiai atsiliepė apie miesto gyventojus. Publikacijoje skelbiama informacija, kad ieškovė išreiškė nepagarbą šiauliečiams, pavadindama juos „kvailiais“, „neišsilavinusiais“ ir pan., nepelnytai žemina ieškovės garbę ir orumą. Tokio pobūdžio asmens pasisakymai, akivaizdžiai žeminantys kitus asmenis, visuomenėje vertinami kaip neigiami ir negarbingi poelgiai. Nagrinėjamu atveju viešai buvo paskelbta, kad taip nepagarbiai miestiečių atžvilgiu pasisakė Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėja – asmuo, atsakingas už jaunosios kartos ugdymą. Neatsakingai ir nesąžiningai (redaguojant straipsnio autorės L. J. straipsnį, jo pavadinimą ir kuriant anonsą buvo pažeistos VIĮ ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos) paskleista tikrovės neatitinkanti informacija pakenkė ne tik V. D., kaip valstybės tarnautojos, autoritetui, dalykinei reputacijai ir geram vardui, bet ir diskreditavo jos vadovaujamą savivaldos instituciją – Švietimo skyrių, miestiečių akyse.

Žala teisės moksle apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas ar pakenkimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška (CK 6.249 str.). Neteisėtais atsakovės veiksmais ieškovei buvo padaryta neturtinė žala, kadangi kalbama apie žmogaus garbės ir orumo pažeminimą (CK 6.250str.). Todėl atmestini apelianto argumentai, susiję su priteistu neturtinės žalos dydžiu ir CK 1.5 str., 2.24 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymu nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovei priteisto neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia į tai, kad tikrovės neatitinkančios, ieškovės garbę ir orumą žeminančios žinios nepaneigtos labai ilgą laiką – pusantrų metų, nors V. D. po publikacijos paskelbimo nedelsdama 2009-09-02 pateikė Šiaulių miesto laikraščio „Šiaulių naujienos“ vyriausiajam redaktoriui prašymą dėl paskleistų žinių paneigimo (11 b. l.). UAB „Šiaulių naujienos“ apeliaciniame skunde pripažįsta, kad teismų praktikoje, ginant viešojo asmens garbę ir orumą, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimui teikiamas itin didelis vaidmuo, tačiau ignoruoja ieškovės prašymą. Atsakovė skundė ir žurnalistų etikos komisijos ir inspektoriaus sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be jokio teisinio pagrindo įtraukė ieškovę į teisminius procesus (117 – 125 b. l.). Todėl, atsižvelgdama į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose, įvertinusi pažeistas vertybes ir sukeltas pasekmes, ekonominę padėtį šalyje, atsižvelgdama į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos sprendimą priteisti ieškovei 3000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, vertina esant teisingu (CK 1.5 str. 3 d.).

Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, CPK nuostatų nepažeidė. Byloje pareikšti reikalavimai yra turtinio ir neturtinio pobūdžio. Visiškai patenkinęs ieškovės pareikštus neturtinio pobūdžio reikalavimus, neturtinės žalos atlyginimo dalyje ieškinį patenkinęs iš dalies, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pirmosios instancijos teismas naudojosi jam suteikta diskrecijos teise teisingai paskirstyti šalims bylinėjimosi išlaidas. Teismas neprivalo pateikti sprendime šį paskirstymą pagrindžiančių skaičiavimų. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidomis, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 80 str., 83 str., 88 str., 93 str., 96 str.).

Iš dalies galima sutikti su apelianto argumentais, susijusiais su nagrinėjamoje byloje mokėtinu žyminio mokesčio dydžiu, tačiau byloje pareikšti reikalavimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, grindžiami viena teisės norma (CK 2.24 str.) ir proceso prasme gali būti vertinami kaip išvestiniai reikalavimai, neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai nėra pakankamas pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes šias išvadas apylinkės teismas padarė tinkamai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas LR CPK 176 – 185 straipsniuose įtvirtintų nuostatų ir civiliniame procese įtvirtintų įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės priteistinos teismui pateiktais dokumentais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos: 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų, ieškovės patirtų apeliacinėje instancijoje (115 b. l.) bei 5,10 Lt (101 b. l.) procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str. 1 d. 3 p., 6 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio mėn. 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Šiaulių naujienos“, (duomenys neskelbtini)1000 Lt (vieną tūkstantį Lt) advokato pagalbos apeliacinėje instancijoje išlaidas ieškovei V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta: P. C. (duomenys neskelbtini), ir 5,10 Lt (penkis Lt 10 cnt.) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.