- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-242/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Atsakovas
- BUAB „Vilkaga“
- Ieškovas
- L. F.
- Kategorijos
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1627-44/2006 pagal ieškovo L. F. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei ,,Kuro aparatūra“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilkaga“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. L. F. kreipėsi į teismą ir patikslintais ieškiniais prašė vadovaujantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, 1.81 straipsniu, 1.90-1.91 straipsniais, 1.96 straipsniu, 1.137 straipsnio 6 dalimi, 6.123 straipsniu, 6.158 straipsniu, 6.193 straipsniu, 6.217 straipsniu pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2001 m. balandžio 17 d. trišalės sutarties Nr. V-271 dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų, sudarytos tarp L. F. , AB „Kuro aparatūra“ ir UAB „Vilkaga“, 3 punktą, kuris suformuluotas taip: „pareiškėjas atsisako savo reikalavimo AB „Kuro aparatūra“ likusiai, už laikotarpį iki 2000-01-01 susidariusiai, darbo užmokesčio sumai: 1 992,08 Lt“. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš bankrutavusios AB „Kuro aparatūra“ 1 992,08 Lt įsiskolinimą darbo užmokesčio, neišmokėto iki 2000 metų (b. l. 45-47). Ieškovas nurodė, kad jis dirbo AB „Kuro aparatūra“, bet darbdavys ilgą laiką nemokėjo darbo užmokesčio ir kitų su tuo susijusių išmokų. Naujasis AB „Kuro aparatūra“ savininkas V. K. pažadėjo darbuotojams išmokėti visą darbo užmokestį dalimis: iš pradžių 60 proc., o kitą dalį - vėliau. Ieškovui buvo paaiškinta, kad pasirašius atitinkamą sutartį jis galės atgauti 60 proc. skolos, arba vėliau bus mokama dar mažiau. Neturėdamas kitų pajamų šaltinių, ieškovas dėl susidariusių sunkių aplinkybių buvo priverstas pasirašyti sutartį, kurios pagrindu UAB „Vilkaga“ įsipareigojo per 30 dienų išmokėti ieškovui 60 proc. darbo užmokesčio sumos. Sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovas ateityje nebegalės reikalauti likusios 40 proc. neišmokėto darbo užmokesčio dalies iš naujojo skolininko, todėl ieškovas išsaugojo savo subjektinę reikalavimo teisę. Jei darbdavys nebūtų nuslėpęs informacijos apie įmonei gresiantį bankrotą, ieškovas nebūtų pasirašęs sutarties, nes bankroto atveju turėtų galimybę gauti visą darbo užmokestį iš realizuoto nekilnojamojo turto. AB „Kuro aparatūra“ primetė ieškovui savo valią sudaryti nenaudingą sutartį, todėl sandoris laikytinas niekiniu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendime nurodyta, kad pagal AB “Kuro aparatūra” pateiktą 2006 m. balandžio 13 d. pažymą Nr. 119 darbdavys iki 2001 m. balandžio 17 d. buvo skolingas ieškovui 4 980,19 Lt, kuriuos sudarė 3 579,56 Lt darbo užmokestis (pagrindinis įsiskolinimas) ir 1 400,63 Lt delspinigių (papildomas įsiskolinimas). 2001 metais AB „Kuro aparatūros“ patalpose buvo iškabintas skelbimas, kuriame nurodyta, kad negalintiems laukti ir norintiems gauti 60 proc. atlyginimo už 2000 m. darbo laikotarpį ir iki 2001 m. balandžio 1 d., bus sudaryta galimybė atgauti šiuos pinigus iš karto, pasirašius sutartį su UAB „Vilkaga“. Ieškovas 2001 m. balandžio 17 d. dieną atėjo į UAB „Vilkaga“, kur užpildė pareiškimą, prašydamas išmokėti 60 proc. jam priklausančio gauti darbo užmokesčio įsiskolinimą, susidariusį iki 2000 m. sausio 1 d. - 2 988,11 Lt, įrašydamas, kad nuo likusios minėtu laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio sumos, t. y. 1 992,08 Lt, atsisako. Analogiškos nuostatos buvo perkeltos į ginčo sutartį, kuri pasirašyta šio pareiškimo pagrindu: UAB „Vilkaga“ įsipareigoja apmokėti ieškovui įmonės „Kuro aparatūra“ darbo užmokesčio įsiskolinimą, lygų 2 988,11 Lt (sutarties 2 p.), o ieškovas atsisako savo reikalavimo iš AB „Kuro aparatūra“ likusiai darbo užmokesčio sumai, susidariusiai iki 2000 m. sausio 1 d., t. y. 1 992,08 Lt (sutarties 3 p.). Teismo teigimu, ginčijama trišalė sutartis „Dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų“ vertintina kaip darbo sutarties pakeitimas, nes ja, neperžengiant sutarčių laisvės principo ribų (CK 6.156 str.), pakoreguota darbdavio prievolė dėl sulygto darbo užmokesčio dydžio. Ši sutartis vertintina ir kaip civilinė sutartis, kadangi su ieškovo (kreditoriaus) sutikimu darbo užmokesčio įsiskolinimas yra perkeltas naujajai skolininkei UAB „Vilkaga“ (CK 6.50 str. 1 d., 6.116 str. 1 d.). Darbdavio skelbimo turinys, ieškovo atėjimas į UAB „Vilkaga“ administraciją pasiteirauti apie sutarties sąlygas ir pinigų išmokėjimo tvarką, pareiškimo blanko užpildymas, trišalės sutarties tarp ieškovo, AB „Kuro aparatūra“ ir UAB „Vilkaga“ sudarymas, teismo įsitikinimu, leidžia tvirtinti, jog, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, ieškovas suvokė ir turėjo suvokti, kad UAB „Vilkaga“ perima AB „Kuro aparatūra“ darbo užmokesčio ieškovui įsiskolinimo dalį. Nepažeidusi ginčo sutarties 4 punkte numatyto 30 dienų termino UAB „Vilkaga“ 2001 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedimu Nr. 366 į ieškovo nurodytą sąskaitą pervedė 2 988,11 Lt. Ieškovas priėmė prievolės įvykdymą, pretenzijų dėl to nereiškė. Ieškinys inter alia grindžiamas CK 6.217 straipsniu. Šiame straipsnyje reglamentuojamas vienas iš atvejų, kai šalis gali vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo iš kontrahento pusės. Tačiau ieškovas nenurodė aplinkybių, kuo pasireiškė esminis sutarties pažeidimas. Ieškovo ir UAB „Vilkaga“ nesiejo darbo teisiniai santykiai, UAB „Vilkaga“ perėmė tik dalį (60 proc.) AB „Kuro aparatūra“ darbo užmokesčio įsiskolinimo sumos. Kadangi UAB „Vilkaga“ nebuvo susaistyta įsipareigojimais ieškovo atžvilgiu dėl 40 proc. darbo užmokesčio dalies, ieškovas negalėjo jos atleisti nuo šios prievolės. Ieškovo veiksmai praėjus ilgam laikui po ginčo sutarties sudarymo iki kreipimosi į teismą dienos duoda pagrindo išvadai, kad pareiškimo ir ginčijamos sutarties sąlygą jis suprato teisingai, nes sutarties įvykdymą iš įmonės „Vilkaga“ jis priėmė, o likusios sutartimi atsisakytos pinigų sumos nei iš senojo, nei iš naujojo skolininko nereikalavo, AB „Kuro aparatūra“ bankroto administratoriaus paskaičiuotos ir teismo nutartimi patvirtintos kreditorinio reikalavimo sumos buvusio darbdavio bankroto byloje neginčijo. Sprendžiant iš Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 19 d. nutarties iškelti AB ,,Kuro aparatūra” bankroto bylą matyti, kad jau 2001 m. ši įmonė buvo atsidūrusi ant bankroto slenksčio. Siekiant darbuotojams išmokėti bent dalį darbo užmokesčio, buvo sudaryta schema, pagal kurią AB „Kuro aparatūra“ skolas, kylančias iš darbo santykių, perėmė jos dukterinė įmonė – UAB „Vilkaga“, kuri buvo skolinga AB „Kuro aparatūra“ už prekes. Nors UAB „Vilkaga“ perėmė tik dalį AB „Kuro aparatūra“ įsiskolinimo, bet skelbime ir sutartyje pirmiausia akcentuojamas laiko aspektas – skolos dalies apmokėjimas per mėnesį. Teismo teigimu, kadangi bendra bankrutavusios AB „Kuro aparatūra“ kreditorinių reikalavimų suma yra itin didelė, ieškovas nebūtų turėjęs jokių realių galimybių atgauti visą jam priklausantį darbo užmokestį ir kitas su juo susijusias išmokas (ĮBĮ 35 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo pasirinkimas verčiau gauti didesniąją darbo užmokesčio įsiskolinimo dalį dabar, negu po kelerių metų visą įsiskolinimą, įskaitant infliacijos efektą, atitiko darbuotojo interesus, todėl ginčo sutartis neturi ieškovo valios trūkumų ir nėra sąlygų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovas suklydo dėl esminių ginčo sandorio faktų. Remdamasis šiais argumentais teismas sprendė, kad ginčijamą sutarties dalį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį (1964 m. CK 56 str.) nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad tikroji sutarties šalies valia, be kita ko, yra nustatoma per apdairaus, atidaus žmogaus elgesio standartą.
Toliau sprendime rašoma, kad norint nuginčyti sandorį pagal CK 1.91 straipsnį (1964 m. 57 str.), kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, privalo būti įrodyta: a) susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, nesant kitos išeities, asmuo sudarė nenaudingą sandorį; b) šias aplinkybes žinojo kita sandorio šalis ir jomis pasinaudojo; c) sandorio sąlygos šaliai buvo ypatingai sunkios, o ne šiaip nenaudingos. Nuolatiniai darbo sutarties ir įstatymo reikalavimų pažeidinėjimai iš darbdavio pusės, kada šis sistemingai po 5-8 mėn. vėluodavo sumokėti darbuotojui darbo užmokestį, teismo teigimu, vertintini ne kaip ieškovo atsidūrimas beviltiškoje padėtyje (t.y. sunkios aplinkybės), o susidariusios padėties toleravimas. Ieškovas galėjo teisminiu būdu atgauti neišmokėtą darbo užmokestį, tačiau tuo nepasinaudojo, o pasirinko kitą teisių įgyvendinimo būdą – sudarė sutartį „Dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų“. Teismas laikė, kad tokie kreditoriaus veiksmai neabejotinai patvirtina jo vidinę valią gauti dalį įsiskolinimo kuo greičiau, o ne visą, bet vėliau. Be to, ieškovas nepateikė jokių savo šeimyninę ir turtinę padėtį (darbo užmokestis, individuali veikla, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, indėliai, vertybiniai popieriai ir pan.) liudijančių įrodymų, kurie patvirtintų jo materialinę padėtį buvus itin sunkia (CPK 178 str.). Įvertinęs nurodytas ieškovo valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybes teismas konstatavo, jog nėra būtinų sąlygų taikyti ieškovo nurodytą sandorio nuginčijimo pagrindą
Šalies argumentai
Ieškovas L. F. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas L. F. su darbdaviu AB ,,Kuro aparatūra“ ir jos dukterine įmone ,,Vilkaga“ 2001 m. balandžio 17 d. pasirašė atsakovų paruoštą prašymą ir sutartį dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų. Prašyme buvo nurodyta, kad ieškovas atsisako 40 proc. savo atlyginimo UAB ,,Vilkaga“ naudai, o sutartyje nurodyta, kad ieškovas įsipareigoja nereikalauti 40 proc. iš AB ,,Kuro aparatūra“. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovai parengė ieškovą klaidinančius dėl skolos perkėlimo ir atlyginimo išmokėjimo sąlygų dokumentus. Teismas šios aplinkybės nenagrinėjo ir nevertino.
2. Teismas sprendime nepasisakė dėl ginčo esmės. Ieškovas siekia atgauti atlyginimo dalį ir dėl to prašo pripažinti šalių pasirašytą sutartį negaliojančia. Teismas ieškovo reikalavimus aiškino kitaip, nes nurodė, jog pasirašant ginčijamą sutartį ieškovą klaidinančių aplinkybių nebuvo. Tačiau teismas priimdamas sprendimą turėjo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčų, kylančių iš darbo santykių, nagrinėjimo tvarką, visus neaiškumus aiškinti ir vertinti ieškovo naudai.
3. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, ar ieškovas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, laisva valia atsisakė nereikalauti iš atsakovų 40 proc. jam priklausančio darbo užmokesčio. Laisvos valios išreiškimas yra esminė sutarties galiojimo sąlyga.
4. Teismas priimdamas sprendimą nenagrinėjo aplinkybės, jog ieškovo pareiškimas buvo adresuotas AB ,,Kuro aparatūra“, tačiau vėliau be ieškovo žinios buvo ištaisytas ir nurodytas kitas atsakovas ,,Vilkaga“. Teismas nepasisakė dėl minėto pareiškimo teisėtumo bei jo reikšmės ginčijamos sutarties teisėtumui.
Šalies argumentai
5. Teismas sprendime nevertino 2006 m. spalio 20 d. AB ,,Kuro aparatūra“ kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo nepritarta sudaryti su ieškovu taikos sutartį. Tame nutarime nurodyta, kad tai sudarytų precedentą kitiems buvusiems įmonės darbuotojams kreiptis su analogiškais klausimais.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB ,,Kuro aparatūra“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinys pareikštas prašant pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. balandžio 17 d. trišalės sutarties dalį dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų, pasirašytą tarp L. F. , AB „Kuro aparatūra“ ir UAB „Vilkaga“, kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (1964 m. redakcijos CK 57 str., naujojo CK 1.91 str.) ir sudaryto suklydimo įtakoje (1964 m. redakcijos CK 56 str., naujojo CK 1.90 str.).
Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 str.). Sandoris, sudarytas suklydimo įtakoje (galiojusio CK 56 str., galiojančio CK 1.90 str.), yra su valios trūkumais, tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jų dalyvių tikrąją valią. Tiek pagal 1964 m. CK 56 straipsnį, tiek pagal šiuo metu galiojantį CK 1.90 straipsnį dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu suklystama dėl esminių sandorio elementų. Pagal teisės doktriną suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, nesvarbu kaip elgiasi kiti asmenys. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokiant sandoris nebūtų sudarytas. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo ar buvo suklaidinta, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Nelaikytinas esminiu ir negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu suklydimas dėl sandorio motyvų, jo padarinių, jeigu kita šalis buvo sąžininga. Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas yra esminis, tenka ieškovui.
Teisminėje bylų dėl sandorių, turinčių valios trūkumų, nagrinėjimo praktikoje laikomasi nuostatos, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, o prieš atlikdamas bet kokį veiksmą – apsvarstyti ir įvertinti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Prieš sudarydamas sandorį kiekvienas asmuo turi patikrinti, kokias pareigas jis įgis sandorio pagrindu ar kokias teises jis praras. Todėl teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip esminis suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-974/2000, Nr. 3K-3-745/2001, Nr. 3K-3-1325/2001).
Ieškovas 2001 m. balandžio 17 d. sutarties, pasirašytos tarp jo, AB „Kuro aparatūra“ ir UAB „Vilkaga“, neteisėtumą motyvuoja tuo, kad pasirašant šią sutartį niekur nebuvo nurodyta ir ieškovui išaiškinta, kad jis atsisako dalies savo darbo užmokesčio. Tačiau iš byloje esančio pareiškimo, kurį pasirašė ieškovas ir kurio pagrindu buvo sudaryta ginčijama sutartis, matyti, kad ieškovas, prašydamas išmokėti 60 proc. jam priklausančio gauti darbo užmokesčio įsiskolinimo, susidariusio iki 2000 m. sausio 1 d., (2 988,11 Lt) aiškiai nurodė, kad nuo likusios minėtu laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio sumos, t. y. 1 992,08 Lt, atsisako (b. l.53). Trišale sutartimi buvo nustatyta, kad UAB „Vilkaga“ įsipareigoja apmokėti ieškovui įmonės „Kuro aparatūra“ darbo užmokesčio įsiskolinimą, lygų 2 988,11 Lt (sutarties 2 p.), o ieškovas atsisako reikalavimo iš AB „Kuro aparatūra“ likusiai darbo užmokesčio sumai, susidariusiai iki 2000 m. sausio 1 d., t. y. 1 992,08 Lt (sutarties 3 p.). Taigi, tiek minėtame pareiškime, tiek trišalėje sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovas atsisako dalies darbo užmokesčio. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą, ieškovas be abejonės turėjo ir galėjo suvokti šias sutarties nuostatas bei joje įrašytų sąlygų pasekmes. Be to, ginčijamoje sutartyje buvo nustatyta, kad sutartis netenka galios, jeigu UAB ,,Vilkaga“ per 30 darbo dienų nuo jos sudarymo neapmokės ieškovui nuodytos sumos (sutarties 4 p.). Bylos duomenimis, UAB „Vilkaga“ 2001 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedimu Nr. 366 į ieškovo nurodytą sąskaitą, esančią AB banke „Hansabankas“, pervedė 2 988,11 Lt (b. l. 55). Ieškovas šį prievolės įvykdymą priėmė (b. l. 39), pretenzijų dėl to nereiškė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovo kreipimasis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia praėjus ilgam laiko tarpui (ieškinys teismui paduotas 2006 m. kovo 15 d.), yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškimo ir ginčijamos sutarties sąlygas ieškovas suvokė teisingai, nes sutarties įvykdymą iš įmonės „Vilkaga“ jis priėmė, likusios sutartimi atsisakytos pinigų sumos iš atsakovų nereikalavo, AB „Kuro aparatūra“ bankroto byloje administratoriaus pateikto ir teismo nutartimi patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio neginčijo. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamos sutarties esmė, jos turinys tuo metu atitiko ieškovo valią, jo apsisprendimą dėl darbo užmokesčio skolos atgavimo būdo, masto ir sąlygų. Tą patvirtina ir apeliacinio skundo teiginys, jog AB ,,Kuro aparatūra“, turėdama finansinių sunkumų, nuolat vėluodavo išmokėti atlyginimus, vietoj pinigų duodavo įvairių prekių. Pripažintina, kad ieškovo pasirinkimas greitai gauti dalį neišmokėto darbo užmokesčio, negu neapibrėžtą laikotarpį laukti tikintis viso darbo užmokesčio gavimo, esant tikimybei, kad darbo užmokestis gali būti pasiūlytas net ne pinigais, o prekėmis, tuo metu atitiko šio asmens interesus.
Teisėjų kolegija, remdamasis šiais motyvais, sprendžia, kad ginčijama sutartis sudaryta ieškovui iš esmės nesuklydus ir jo nesuklaidinus, nes neturi jo valios trūkumų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ginčijamos sutarties ar jos dalies negaliojančia CK 1.90 str. (1964 m. CK 56 str.) pagrindu.
CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik toks sandoris, kuris sudarytas susiklosčius itin sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Šiuo atveju turi būti įrodyta: a) kad susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, nesant kitos išeities, ji buvo priversta sudaryti aiškiai nenaudingą sau sandorį; b) kad šias aplinkybes žinojo antroji šalis ir tuo pasinaudojo, sudarydama sandorį; c) sandorio sąlygos buvo šaliai pernelyg sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos. Taigi, sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma išvardintų faktinių aplinkybių visuma. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią. Pagal CK 1.91 straipsnį (1964 m. CK 57), sandoris gali būti nuginčytas tik įrodžius, kad to sandorio sudarymo metu vienos iš šalių valia formavosi nenormaliomis sąlygomis, kurias galėjo sukelti itin bloga materialinė padėtis, aiški ekonominė priklausomybė nuo kitos sandorio šalies ir pan. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu šioje normoje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu, būtina nustatyti, kad sandorio sudarymo metu buvo susiklosčiusi ypatingai bloga jį ginčijančios šalies padėtis, kad šias aplinkybes žinojo kita sandorio šalis ir jomis pasinaudojo, kad sandoris buvo sudarytas labai sunkiomis ir aiškiai nenaudingomis sandorį ginčijančiai šaliai sąlygomis.
Byloje nėra duomenų, jog ginčijamo sandorio sudarymą lėmė susiklosčiusi tuo metu itin sunki ieškovo turtinė padėtis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2006 m. liepos 14 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jo sunkią turtinę padėtį 2001 m. pirmąjį ketvirtį. Jokių įrodymų, galinčių patvirtinti sunkią turtinę padėtį, ieškovas teismui nepateikė. Įvertindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog susidėjusios sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, neturėdamas jokios kitos išeities, ieškovas buvęs priverstas sudaryti aiškiai nenaudingą sau sandorį. Taip pat ieškovas neįrodė, jog sandorio sąlygos buvo ieškovui pernelyg sunkios, byloje nėra jokių duomenų, kad šias aplinkybes žinojo atsakovai ir tuo nesąžiningai pasinaudojo, sudarydami ginčijamą sandorį. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį (1964 m. CK 57 str.) nėra pakankamo pagrindo.
Ieškovo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismas netyrė tokių aplinkybių, kaip ieškovo 2001 m. balandžio 17 d. pasirašyto pareiškimo taisymų, kurie buvo padaryti be jo sutikimo, nemotyvavo, ar ieškovo neteisėtas prašymas (pareiškimas) pagal savo turinį galėjo būti pagrindu sudaryti teisėtą sutartį, neįvertino, kokia buvo ieškovo pasirašyto prašymo (pareiškimo) galia ir reikšmė ginčijamos sutarties pasirašymui.
CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovas, reikšdamas šioje byloje ieškinį dėl šalių 2001 m. balandžio 17 d. pasirašytos trišalės sutarties dalies (sutarties 3 punkto) pripažinimo negaliojančia ir darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo, nenurodė aplinkybių, jog ieškovo pareiškimas, kuriuo buvo prašoma išmokėti 60 proc. jam priklausančio gauti darbo užmokesčio, buvo adresuotas vienam adresatui, tačiau vėliau be ieškovo žinios buvo taisomas nurodant kitą adresatą - atsakovą BUAB ,,Vilkaga“. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nenurodė tokios aplinkybės ir neprašė jos vertinti. Tokią aplinkybę ieškovas nurodė tik savo apeliaciniame skunde, tuo faktiškai papildydamas ieškinio pagrindą, kas apeliacinės instancijos teisme nėra leidžiama. Tas pats pasakytina ir apie apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis remiantis apeliuojama į tai, kad teismas neanalizavo ir nevertino ieškovo 2001 m. balandžio 17 d. pareiškimo turinio teisėtumo, jo galios ir reikšmės ginčijamos sutarties pasirašymui. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Išanalizavusi ieškovo pateiktų procesinių dokumentų (ieškinio, patikslinto ieškinio) turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad aukščiau paminėtos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo apeliacinis skundas, nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl jų pasisakyti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pakankamai argumentuotos, įrodymai įvertinti visapusiškai ir objektyviai, teisės normos išaiškintos ir taikytos tinkamai, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.