Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovo tėvas, būdamas santuokoje, įgijo kooperatinį butą (Nr. 21) (nuo jo perdavimo 1971 m. rugsėjo 10 d. momento); šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (1964 m. CK 131 straipsnis). Kooperatyvo narių teisės buvo reglamentuotos 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ (Žin., 1990, Nr. 31–750) normų, kurios pakeitė ir papildė Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinius įstatus (patvirtinti LTSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“; neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“; Žin., 1993, Nr. 14–369) bei Butų kodekso normų (neteko galios nuo 1998 m. birželio 16 d.). Iki tol galiojęs teisinis reglamentavimas buvo toks, kad kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajaus įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui kooperatinės nuosavybės teise (Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų 18, 26 punktai); pagal naujai nustatytą teisinį reglamentavimą kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu (Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Respublikos 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ redakcija). Teismo vertinimu, V. A. 1986 m. išmokėjo pajų už kooperatinį butą, todėl tapo buto savininku; pažyma, kurią ginčija ieškovas, išduota nuosavybės teisei į butą įregistruoti; nors 1989 m. rugpjūčio 30 d. kooperatyvo įgaliotinių susirinkimo protokolo išrašo duomenimis, ieškovas priimtas į kooperatyvo narius, tačiau jis neįrodė, kad išmokėjo pajų ir tapo ginčo buto savininku. Ieškovui neatsirado nuosavybės teisės į butą vien dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 30 d. mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisinio vertinimo teismas nepripažino ieškovo nuosavybės teisių pažeidimo fakto; ieškovui buvo žinoma, kad ginčo butas dovanojimo sutartimi perleistas jo seseriai R. V. ir tėvai jame negyveno nuo 1995 m. V. A. 1989 m. spalio 7 d. raštą gimimo dienos proga perleisti butą ieškovui teismas laikė sudarytą, nesilaikant privalomos nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarčiai notarinės formos, pripažino niekiniu, nesukeliančiu teisinių padarinių (1964 m. CK 255 straipsnis); šiuo raštu V. A. nustatė šeimos nariams naudojimosi butu tvarką. Be to, ieškovas nuo 1989 m. spalio 7 d. praleido įstatymo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 6 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovui A. V. 1770 Lt išlaidoms advokato pagalbai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. kovo 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą (papildomą) ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino; pripažino ieškovui R. A. nuosavybės teisę į butą Vilniuje, Architektų g. 180–21; pripažino negaliojančia Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 124 išduotą 1995 m. birželio 1 d. pažymą Nr. 24; panaikino buto (Nr. 21) teisinę registraciją V. A., atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu testamentą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jų teisiniam reglamentavimui taikytos materialinės teisės normos nesuponavo pirmosios instancijos teismui išvadų dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kolegijos vertinimu, Butų kodekso 10, 109 straipsnių nuostatos, kad asmuo turi teisę naudotis tik viena gyvenamąja patalpa, lėmė tai, jog ieškovo tėvas prarado teisę naudotis butu Nr. 21, tačiau įgijo teisę reikalauti grąžinti už šį butą išmokėtą pajų, kai jam buvo skirtas butas Nr. 51, o ieškovas buvo priimtas į gyvenamųjų namų kooperatyvą ir jam paskirtas butas Nr. 21. Dėl to nuoroda V. A. 1989 m. spalio 7 d. rašte, kad jis perleidžia butą, faktiškai reiškė, jog jis norėjo padovanoti pajaus įnašus; įstatymų nebuvo nustatyta specialios formos pajui perleisti (parduoti, dovanoti), todėl kolegija V. A. pirmiau nurodytą raštą pripažino pajaus dovanojimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas kartu nurodė, kad sisteminis 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ normų aiškinimas ir 1 straipsnio nuostata suponavo išvadą, jog įstatymo įtvirtinta gyvenamųjų namų kooperatyvo nario, išmokėjusio pajų, nuosavybės teisė ne į bet kokį kooperatyvui priklausantį butą, bet į konkretų butą, kuriuo teisė naudotis suteikta tam kooperatyvo nariui. Dėl to kooperatyvas neteisėtai išdavė ginčo pažymą, kurios pagrindu V. A. įregistravo nuosavybės teisę į butą Nr. 21. Apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia pirmiau nurodytą pažymą; išnykus teisiniam pagrindui nuosavybės teisei įregistruoti, panaikinta buto Nr. 21 teisinė registracija V. A. Apeliacinės instancijos teismas kartu laikė pagrįstais ieškovo argumentus, kad apie V. A. 1995 m. įregistruotą nuosavybės teisę į ginčo butą sužinojo 2006 m., susipažinęs su 2002 m. kovo 13 d. testamentu; ieškovas visą laiką naudojosi butu, buvo kooperatyvo narys, turėjo išduotą orderį į butą Nr. 21. Kolegija vertino, kad toks ieškovo paaiškinimas yra logiškas, atsakovo nepaneigtas, todėl laikė, jog ieškinio senaties terminas 1995 m. birželio 1 d. pažymai ginčyti nepasibaigė. Kolegija sprendė, kad ieškovas pripažintinas turinčiu nuosavybės teisę į butą (Nr. 21), nes jis yra kooperatyvo narys ir turi nuosavybės teisę į pajaus įnašus (1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnis). Kartu kolegija nurodė, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo pagrindas yra paveldėjimo teisės liudijimas, bet ne testamentas, kurį ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 4.255 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl atmetė ieškinio reikalavimą dėl šios dalies. Kolegija taip pat išsprendė išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

1. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto atvejo, kuris pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismų byloje nustatyta, kad, ieškovo tėvui gyvenant santuokoje, jo keturių asmenų šeimai 1971 m. išduotas orderis apsigyventi kooperatyvo bute Nr. 21; ieškovo tėvas 1986 m. išmokėjo pajų už butą ir 1995 m. įregistravo nuosavybės teisę į jį. Galiojusio SŠK 21 straipsnio ir 2000 m. CK 3.87 straipsnio 1 dalies normos, susijusios su sutuoktinių turtui nustatytu teisiniu režimu, suponavo būtinumą, sprendžiant dėl pajaus įnašų, sumokėtų už butą, vėliau – ir dėl buto perleidimo, paisyti pirmiau nurodytų normų reglamentavimo, kad šis turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausė abiem sutuoktiniams, jie turėjo lygias teises šį turtą valdyti ir juo disponuoti. Pajaus įnašai už butą, išmokėti iš bendrų sutuoktinių lėšų, taip pat patvirtina faktą, kad sutuoktiniai buvo nusprendę įsigyti ir įsigijo butą Nr. 21 bendrosios jungtinės nuosavybės teise. V. A. sutuoktinė B. A. nedalyvavo procese ir neturėjo galimybių pasisakyti dėl byloje esminę reikšmę turinčių aplinkybių, skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu neteko nuosavybės teisių į jai priklausančią buto dalį.

2. Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų materialinės teisės normų ir jų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas išvadoms byloje pagrįsti taikė 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ normas. Ginčo teisiniai santykiai atsirado iki pirmiau nurodyto įstatymo įsigaliojimo, todėl turėjo būti taikomi 1989 m. juos reglamentavę teisės aktai; būtent: Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai (1987 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 126 redakcija) ir Butų kodeksas, įsigaliojęs 1983 m. kovo 1 d. Pagal pirmiau nurodytu nutarimu patvirtintų įstatų 26 punkto d papunktį kooperatyvo nario teisė perduoti pajų bet kuriam nuolat kartu su juo gyvenančiam pilnamečiam šeimos nariui buvo saistoma kelių sąlygų: 1) kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sutikimo; 2) rašytinės arba notarinės formos sutarties sudarymo; 3) kooperatyvo nario sutuoktinio sutikimo (kai pajaus sankaupos įgytos, gyvenant santuokoje). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, pajaus perleidimo sutartis laikoma nesudaryta (niekine). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. A. 1989 m. spalio 7 d. raštas yra pajaus dovanojimo sutartis, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes neatitinka pirmiau nurodytų sąlygų; teismas nepagrįstai sprendė, kad šiai sutarčiai sudaryti įstatymo nenustatyta specialios formos. Visi už butą išmokėti pajaus įnašai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams, todėl sandoriai dėl šio turto perleidimo turėjo būti sudaromi bendru sutuoktinių sutarimu. Byloje nėra duomenų, kad V. A. sutuoktinė sutiko perleisti bendrą turtą ieškovui. Nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančios pajaus perleidimo sutarties ir ieškovui neįrodžius, kad jis išmokėjo pajų už butą Nr. 21, taip pagal BtK 115 straipsnį tapo ginčo buto savininku, teismui nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir neįvertino, kad 1989 m. spalio 7 d. V. A. raštas prieštarauja jo tikrajai valiai, kuri, sprendžiant iš pastarojo konkliudentinių veiksmų, rodė, jog jis laikė esąs ginčo buto savininkas: įregistravo į jį nuosavybės teisę, čia deklaravo gyvenamąją vietą, testamentu paliko butą.

3. Dėl ieškinio senatį nustatančių materialinės teisės normų (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies) pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas, todėl neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, be teisinio pagrindo atsisakė taikyti byloje ieškinio senatį. Ieškovas nurodė, kad apie teisių pažeidimą sužinojo 2006 m. rugsėjo 11 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymai, buto įregistravimui V. A. ir jo oficialiajam 2002 m. kovo 13 d. testamentui ginčyti. Nors apeliacinės instancijos teismas laikė logišku ieškovo paaiškinimą, tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti; ieškovo teisių pažeidimą lėmė jo neveikimas; ieškovas nesikreipė į nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į jį registruojančią įstaigą, nors laikė, kad butas jam paskirtas nuo 1989 m.; 1964 m. CK normos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą saistė su šių teisių įregistravimu. Vadinasi, ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas buto savininkas; ginčas apskritai nebūtų kilęs, jam laiku atlikus pareigą – įregistravus nuosavybės teisę. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas registro duomenų viešumo principas reiškia, kad nuo 1995 m. birželio 1 d. (nuosavybės teisių į ginčo butą V. A. įregistravimo) ieškovas turėjo žinoti apie tariamą jo teisių pažeidimą, nuo šio momento pagal 1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalį prasidėjo ieškinio senaties termino eiga ir baigėsi iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, koks ieškinio senaties terminas taikytinas kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymai ginčyti. Pripažinus tai, kad ieškovas apie teisių pažeidimą sužinojo 2006 m. rugsėjo 11 d., jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą 2007 m. balandžio 19 d., pasibaigus 2000 m. CK 1.125 straipsnio 4 dalyje ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje (atsižvelgiant į tai, ar pažyma pripažintina juridinio asmens organo sprendimu ar administraciniu aktu) nustatytiems ieškinio senaties terminams.