Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis yra pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Taip pat pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir G. K. paskirta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant bausmę pataisos namuose.

Iš G. K. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. J. naudai priteista 130,43 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 28 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), atvirai, nuo palangės, nukentėjusiojo G. J., gim. 2000 m. spalio 12 d., akivaizdoje, pagrobė svetimą, šiam priklausantį turtą - mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy“, 1260 litų (364,92 eurų) vertės.

Taip pat nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 14 d., apie 1.50 val., Vilniuje, Antakalnio g. 35, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas smūgį į nugaros sritį bei pargriaudamas nukentėjusįjį A. J. ant žemės, gulinčiam suduodamas nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, taip atimdamas galimybę priešintis, iš pastarojo kelnių kišenės pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „LG Optimus L70“, 459 litų (132,93 eurų) vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, darytina išvada, kad nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas, nes BK 64 str. reglamentuotos bausmės skyrimo taisyklės, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, kas nagrinėjamu atveju nėra aktualu.

Pagal BK 64¹ str. nuostatas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Pažymėtina, kad šio įstatymo taikymui yra numatytos keturios papildomos sąlygos: 1) baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, arba 2) byla išnagrinėjama atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba 3) byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, 4) net ir esant nurodytoms sąlygoms, BK 64¹ str. taikytinas tik tokio nuteistojo atžvilgiu, kuris baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę (BK 64¹ str. 2 d.). Taigi BK 64¹ str. taikytinas tik tokiu atveju, kai yra bent viena iš pirmųjų trijų sąlygų ir ketvirtoji sąlyga – asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų, ši byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles – buvo nustatyta įprastinė įrodymų tyrimo tvarka: apklaustas kaltinamasis G. K., nukentėjusysis A. J., pagarsinti nukentėjusiojo G. J. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga (t. 1, b. l. 191-193). Tokia baudžiamosios bylos nagrinėjimo tvarka buvo pasirinkta dėl to, kad G. K. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Sutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad jis savo kaltę dėl BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo pripažino pilnai, tačiau jo pozicija dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., buvo nenuosekli. Nors G. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad dėl šio epizodo prisipažįsta visiškai ir gailisi dėl savo veiksmų, tačiau, duodamas parodymus, nesutiko su jam inkriminuotomis aplinkybėmis dėl smūgių nukentėjusiajam sudavimo (t. 1, b. l. 90). Dėl to, kad pastarasis pripažino tik dalį nusikalstamos veikos aplinkybių, prokurorė kaltinamajame akte nurodė, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas nagrinėjamu atveju netaikytinas (t. 1, b. l. 171). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, G. K. dar kartą patvirtino, kad smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė (t. 1, b. l. 191) ir tik po nukentėjusiojo A. J. apklausos patikslino, kad buvo sudavęs jam kelis smūgius (t. 1, b. l. 192). Tokiu būdu, BK 64¹ str. nuostatos G. K. atžvilgiu nebuvo taikytos pagrįstai – šio straipsnio taikymui nebuvo nei vienos iš minėtų pirmųjų trijų sąlygų (baudžiamoji byla išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles) ir ketvirtosios sąlygos (G. K. savo kaltę pripažino tik iš dalies).

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 178 str. 2 d. numato, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pagal BK 180 str. 1 d. tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

Apelianto kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta jo paties daliniu prisipažinimu, nukentėjusiųjų parodymais, liudytojų parodymais, daiktų ir dokumentų pateikimo protokolu, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, baigtos, priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). Nuteistasis anksčiau teistas dvylika kartų (t. 1, b. l. 137-144), iš kurių devynis kartus už analogiškas nusikalstamas veikas, administracine tvarka baustas tris kartus (t.1, b. l. 158), iš kurių vieną kartą už smulkųjį svetimo turto pagrobimą, kas rodo nuteistojo neteisėto elgesio modelio kartotinumą, taip pat patvirtina, kad jis jokių išvadų dėl savo ankstesnių nusikalstamų veikų nedaro. G. K. nevedęs, iki sulaikymo niekur nedirbo (t. 1, b. l. 156). VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje tirtas ir gydytas du kartus, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant lakias medžiagas, žalingas vartojimas (t. 1, b. l. 134). Byloje nenustatyta nei G. K. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad G. K. pagal BK 178 str. 2 d. pagrįstai paskirta vienerių metu ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 180 str. 1 d. pagrįstai paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šios bausmės pagrįstai subendrintos iš dalies jas sudedant ir G. K. paskirta galutinė dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keliamą baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių klausimą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta nei vienos BK 59 str. 1 d. numatytos G. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip jau minėta, skirtingai nei nurodo nuteistasis, jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, davė nenuoseklius parodymus dėl jam inkriminuojamų nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) negali būti taikomas. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų, netrukdė atlikti ikiteisminį tyrimą, taip pat negali būti laikomos jo atsakomybę lengvinančiomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88/2008, Nr. 2K-186-942/2015 ir kt.).

BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad kaltininkui savo noru atlyginus ar pašalinus padarytą žalą, tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors nuteistasis akcentuoja, kad nukentėjusysis G. J. ir jo atstovas pagal įstatymą A. J. atsisakė civilinio ieškinio, kadangi daiktai jiems buvo grąžinti, pažymėtina, kad tai buvo padaryta ne nuteistojo iniciatyva. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy S4mini“ A. J. buvo grąžintas po to, kai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiųjų užduočių valdyboje buvo identifikuotas jo naudotojas, kuris įrenginį ir pristatė į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą. Tai, kad nuteistasis sutiko su A. J. pareikštu civiliniu ieškiniu ir planuoja atlyginti padarytą žalą vertintina teigiamai, tačiau negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 3 p. prasme, kadangi duomenų apie aktyvių žalos atlyginimo veiksmų ėmimąsi baudžiamojoje byloje nėra.

Tai, kad G. K. laikomas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, nėra pagrindas mažinti jam paskirtą bausmę. Kardomoji priemonė – suėmimas G. K. buvo paskirta nuo jo sulaikymo dienos, t. y. 2014 m. gruodžio 14 d., ir buvo tęsiama viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2015 m. balandžio 28 d. Nuo šios dienos skaičiuojama apeliantui paskirtos bausmės pradžia. Tokia G. K. suėmimo trukmė nepažeidžia įstatymo reikalavimų, yra teisėta ir pagrįsta (BPK 127 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 str. 1 d. suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Pažymėtina, kad suimtųjų laikymo sąlygų tinkamumas negali turėti įtakos jiems skiriamos bausmės rūšiai ar jos dydžiui, kadangi bausmė yra skiriama griežtai laikantis BK 54 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų ir vadovaujantis BK 41 str. numatytais bausmės tikslais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai taikė BK 64¹ str. ir BK 59 str. nuostatas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo G. K. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 34,74 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Byloje nustatyta, kad G. K. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laikotarpiu yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, todėl jo galimybės sudaryti sutartį su advokatu dėl tinkamos gynybos yra apribotos. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.