Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria atsisakyta išduoti vykdomojo rašto dublikatą.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apeliantei išduoti vykdomojo rašto dublikatą, kurio originalas, pasak apeliantės, jai negrąžintas kartu su 2000-07-04 antstolio surašytu aktu apie išieškojimo negalimumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė CPK 649 straipsnio nuostatas, atsisakydamas išduoti apeliantei vykdomojo rašto dublikatą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

CPK 649 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu vykdomasis raštas prarastas, tai išieškotojo ar antstolio prašymu išduodamas vykdomojo rašto dublikatas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdomojo dokumento dublikatas neišduodamas, jeigu yra pasibaigęs CPK 606 straipsnyje nustatytas vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti terminas, išskyrus atvejus, kai šis terminas buvo atnaujintas CPK 608 straipsnio nustatyta tvarka. CPK 608 straipsnio nuostatos numato, jog praleistas terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti gali būti atnaujintas CPK 576-578 straipsniuose nustatyta tvarka. Taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas gali išduoti vykdomojo rašto dublikatą, esant dviem sąlygoms: kai yra duomenų, jog vykdomasis raštas (originalas) yra prarastas; kai nėra pasibaigęs terminas vykdomojo rašto pateikimui vykdyti, t. y. dublikato išdavimas gali sukelti teisines pasekmes arba, esant pasibaigusiam pateikimo vykdyti senaties terminui, šis terminas yra atnaujintas teismo CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje abiejų šių sąlygų sutapties nėra.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo antstolis V. K. priėmė vykdyti apeliantės pateiktą vykdomąjį raštą Nr. 2-76/98 dėl 50 750 Lt skolos išieškojimo iš A. A., tačiau vykdomoji byla Nr. 2635-19/2000 / 2362-19/2000 buvo užbaigta, o išieškotojai (apeliantei) išsiųstas 2000-07-04 aktas apie išieškojimo negalimumą (b. l. 8-9). Apeliantės teigimu, po šio akto gavimo ji nebesinaudojo teise teikti vykdomąjį dokumentą antstoliui pakartotinai, juolab kad vykdomasis raštas kartu su antstolio procesiniais dokumentais apeliantei negrąžintas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad vykdomojo rašto išdavimas yra teismo sprendimo įgyvendinimo esminė prielaida, tačiau vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir apeliantė privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Minėta, kad pirmoji iš dviejų esminių sąlygų vykdomojo rašto dublikatui išduoti yra vykdomojo rašto praradimas (CPK 649 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė šioje byloje nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kad vykdomasis raštas iš tiesų yra prarastas. Nors tokio dokumento nėra civilinėje byloje Nr.2-76/1998, į kurią po galutinio įvykdymo 2007-05-15 buvo sugrąžintas tik vykdomasis raštas dėl 1268,75 Lt bylinėjimosi išlaidų iš Č. S. išieškojimo valstybės naudai, jo nėra, kaip teigiama, pas apeliantę, apie vykdomojo rašto jai grąžinimą nenurodoma ir antstolio 2000-07-18 lydraštyje (b. l. 9), neišnaudota galimybė šį vykdomąjį dokumentą surasti vykdomojoje byloje. Kadangi vykdomoji byla Nr. 2635-19/2000 – 2362-19/2000, kurioje išieškojimas buvo vykdomas apeliantės naudai, buvo užbaigta surašant aktą apie išieškojimo negalimumą dar iki antstolių reformos įgyvendinimo 2003-01-01, o antstolio V. K. kontora likviduota (www.antstoliai.lt duomenys, CPK 179 str. 3 d.), apeliantė pirmiausiai turėtų kreiptis į Lietuvos antstolių rūmus, kurie perėmė buvusio antstolio archyvą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-07-08 įsakymu Nr. 202 patvirtintos vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 20 punktas) tam, kad būtų gautas patvirtinimas, jog vykdomasis raštas Nr. 2-76/98, išduotas įsiteisėjusio 1998-05-05 Kauno apygardos teismo sprendimo pagrindu, nėra išlikęs antstolio V. K. užbaigtoje vykdomojoje byloje Nr. 2635-19/2000 – 2362-19/2000. Tik pateikus tokius duomenis būtų galimybė spręsti, ar yra poreikis vykdomojo rašto dublikato išdavimui.

Kita vertus, vykdomojo rašto dublikatas negali būti išduotas iki bus išspręstas praleisto termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti klausimas, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Apeliantė tokio prašymo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškusi. Įstatyme numatytą teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, pasirenka pats asmuo, kuris kreipiasi į teismą. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas lemia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio (ar pareiškimo) pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Šiuo konkrečiu atveju apeliantės pareiškime buvo reikalaujama tik išduoti vykdomojo rašto dublikatą, turint tikslą kreiptis į teismą dėl termino vykdomojo dokumento pateikimui vykdyti atnaujinimo. Tiek iš teisinio reglamentavimo (CPK 649 str. 3 d., 608 str.), tiek iš kasacinio teismo išaiškinimų nustatytina, kad terminas vykdomojo rašto pateikimui vykdyti yra procesinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-271/2009), todėl jis, teismui konstatavus svarbias praleidimo priežastis, gali būti atnaujintas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į dispozityvumo principą, pagrįstai ex officio nesprendė praleisto procesinio termino vykdomajam raštui pateikti atnaujinimo klausimo, be to, CPK 576 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo paduodamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje turi būti atliktas teisinę reikšmę turintis veiksmas. Tokioje situacijoje apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl procesinio termino atnaujinimo reikšmingumo ir praleidimo priežasčių svarbos yra teisiškai neaktualūs - praleisto termino atnaujinimo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad išieškotojas turi teisę pateikti vykdomąjį dokumentą bet kuriam iš antstolių, aptarnaujančių teritoriją, kurioje yra skolininko gyvenamoji, turto buvimo ar darbo vieta (CPK 590 str.). Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Apeliantei byloje pateikus duomenis, kad skolininko A. A. (pakeitęs vardą į J., b. l. 26-29) deklaruota gyvenamoji vieta yra Kauno mieste (b. l. 29), šį vykdomąjį dokumentą, vadovaujantis CPK 590 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja vykdymo vietos taisykle, turėtų vykdyti antstolis, kurio veiklos teritorija apima Kauno miesto apylinkės teismo veikos teritoriją. Remiantis tuo, Kauno miesto apylinkės teismui ir teiktinas prašymas dėl termino atnaujinimo, siekiant įvykdyti vieną iš privalomųjų sąlygų vykdomojo rašto dublikatui gauti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į vykdomojo rašto dublikato išdavimo reglamentavimo tvarką, konstatavo sąlygų vykdomojo rašto dublikatui išduoti nebuvimą, įvertinęs, kad senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti praleistas, ko neginčija pati apeliantė, o duomenų, kad jis CPK nustatyta tvarka yra atnaujintas, byloje nepateikta. Apeliantės teiginiai, kvestionuojant skundžiamą nutartį, kad ji neturėjo objektyvių galimybių žinoti apie termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti sutrumpinimą nuo 10 metų (CPK 606 straipsnio redakcija galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2011-10-01) iki 5 metų (CPK 606 straipsnio redakcija nuo 2011-10-01 iki dabar) nepaneigia pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo bei yra neaktualūs bylai, kurioje nesprendžiamas termino atnaujinimo klausimas. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti praleidimo yra teisingos, tačiau suklysta, vertinant termino trukmę bei jo pasibaigimo momentą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad vykdomasis raštas apeliantei išduotas 1998-12-10, antstolio aktas apie išieškojimo negalimumą surašytas 2000-07-04 (b. l. 8). Taigi vykdymo procesas vyko pagal 1964 m. CPK taisykles. 1964 m. CPK 388 straipsnio, reglamentavusio termino vykdomajam dokumentui pateikti nutraukimo institutą, 3 dalyje buvo nurodyta, kad tuo atveju, kai grąžinamas vykdomasis dokumentas, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, naujas terminas, per kurį vykdomieji dokumentai pateikiami vykdyti, pradedamas skaičiuoti nuo dokumento grąžinimo išieškotojui dienos (1964 m. CPK 387 str., 388 str. 1 d.). Pagal 1964 m. CPK 387 straipsnį teismo sprendimai galėjo būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo. Taigi, apeliantei gavus antstolio 2000-07-04 išieškojimo negalimumo aktą bei 2000-07-18 pranešimą apie išieškojimo negalimumą, naujas terminas vykdomojo rašto pateikimui vykdyti pradėtas skaičiuoti nuo dokumento grąžinimo išieškotojui datos ir tęsėsi 2003-01-01 įsigaliojus naujajam CPK. Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad CPK nustatytas dešimties metų įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminas taikomas, jeigu šis terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jeigu iki CPK įsigaliojimo nustatytas trejų metų įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminas buvo nepasibaigęs iki šio CPK įsigaliojimo. Iki šio Kodekso įsigaliojimo praėjusi senaties įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti termino dalis įskaitoma į šio Kodekso nustatytą senaties įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminą. Dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad sprendžiant vykdomojo rašto dublikato išdavimo klausimą aktualus yra 5 metų senaties terminas, kuris pasibaigė 2005 metais. Iš minėto teisinio reglamentavimo, akivaizdu, kad šiuo atveju taikytinas 10 metų senaties terminas, kuris baigėsi 2010 metų liepos mėnesį.

Kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išduoti vykdomojo rašto dublikatą, konstatavęs teisinių ir faktinių prielaidų jam išduoti nebuvimą, tačiau skundžiama nutartis neužkerta kelio apeliantei pakartotinai kreiptis į teismą dėl dublikato išdavimo, prieš tai tinkamai įvykdžius sąlygas vykdomojo rašto dublikatui gauti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.