- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- I-611-162/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2016 m. sausio 25 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Kretingos policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 29 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 5).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atitinkamais periodais laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 29 d buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) Kretingos rajono policijos komisariato (toliau – ir Kretingos rajono PK) areštinės kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nepakankamas apšvietimas, bloga ventiliacija, kameros drėgnos, kamerose nėra karšto vandens. Kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes jame nebuvo unitazo, veidrodžio, lentynėlės tualeto reikmenims susidėti. Sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, todėl pažeistas pareiškėjo privatumas. Teigia, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui. Nerūkantys asmenys buvo laikomi vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas nurodo sergantis tuberkulioze, todėl laikymas kartu su rūkančiais asmenimis pakenkė jo sveikatai. Nurodo, kad į dušą jis buvo nuvestas tik vieną kartą, o patalynė nebuvo keičiama. Pažymi, kad kalinamas teisės aktų neatitinkačiomis sąlygomis patyrė didžiulius fizinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, dėl prasto apšvietimo susilpnėjo regėjimas, dėl kvėpavimo dūmais ir drėgmės paūmėjo tuberkuliozė, tapo dirglus, patyrė emocinę depresiją. Mano, jog tokiu būdu su pareiškėju buvo žiauriai elgiamasi, jis buvo kankinamas, žeminamas, pažeidžiamas jo orumas, todėl patirtą neturtinę žalą įvertina 3 000 Eur.
Pareiškėjas apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 40). Vilniaus pataisos namai pateikė pareiškėjo patvirtinimą, kad jam įteiktas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties nuorašas, kurioje teismas nurodė, kad pareiškėjui išreiškus norą dalyvauti teismo posėdyje, jis bus pristatytas į teismo posėdį (b. l. 39). Pareiškėjas 2016 m. sausio 7 d. pareiškimu prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 41).
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 11-12) nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis.
Teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, o ir atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų.
Nurodo, jog Kretingos rajono PK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus.
Visiems areštinėje laikomiems asmenims suteikta teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Pareiškėjui galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jei jis buvo laikomas areštinėje trumpiau nei 7 dienas. Karšto vandens padavimo įrengimas policijos areštinės kamerose teisės aktais nėra numatytas.
Nurodo, kad tiek Kretingos rajono PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai (unitazai ir praustuvės atskirti 1,2 m aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto) atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, yra galiojantis Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimas visų areštinės kamerų eksploatavimui.
Pažymi, kad areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos ir per langus. Langai sandarūs, drėgmės nėra. Niekada nebuvo nustatyta faktų, kad kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai.
Teigia, kad visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys laikomi atskirai. Duomenų apie tai, ar asmuo buvimo policijos areštinėje metu save nurodė rūkančiu/nerūkančiu nėra kaupiami ir saugomi, nes teisės aktais tai nėra nustatyta. Pažymi, kad pareiškėjas didesnį laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas.
Nurodo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas Kretingos rajono PK areštinės kamerose buvo laikomas Kretingos rajono PK Operatyvaus valdymo poskyrio specialistės 2015 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Teigia, kad pareiškėjas Kretingos rajono PK areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 28 d. buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio areštinės kameroje vienam laikomam asmeniui.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 37). Atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis, 79 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) Kretingos rajono policijos komisariato (minėta, toliau – ir Kretingos rajono PK) areštinėje atitinkamais periodais laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 28 d. atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistės 2015 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-31471 „Dėl I. B. skundo“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atitinkamais periodais laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 29 d. iki 2014 m. spalio 28 d. buvo laikomas šiomis sąlygomis: 2014 m. vasario 9-12 d. kameroje Nr. 5, kurios bendras plotas 11,85 kv. m., asmenų skaičius 1-2; 2014 m. liepos 9-15 d. toje pačioje kameroje buvo laikomas vienas; 2014 m. liepos 28 d. – rugpjūčio 5 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,57 kv. m., laikomi 2 asmenys; 2014 m. rugpjūčio 25 d. – rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,85 kv. m., asmenų skaičius 1-2; 2014 m. rugsėjo 25 d. – spalio 8 d. kamerose Nr. 6 (plotas 11,96 kv.m.) ir Nr. 4 (plotas 11,79 kv. m.), asmenų skaičius 1-2; 2014 m. spalio 23 d. – spalio 28 d. kameroje Nr. 6 pareiškėjas buvo laikomas vienas (b. l. 26-27).
Pažymėtina ta faktinė aplinkybė, jog tarnybiniame pranešime nenurodyta, kad į kameros bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, nenurodyta, kokį plotą užima sanitarinis mazgas, taip pat laikotarpiais 2014 m. vasario 9-12 d., 2014 m. rugpjūčio 25 d. – rugsėjo 9 d. bei 2014 m. rugsėjo 25 d. – spalio 8 d. nėra tiksliai nurodytas kameroje laikomų asmenų skaičius, t. y. nurodyta, kad buvo laikoma šiais laikotarpiais 1-2 asmenys.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 26, 2014) pabrėžta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamo kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (169 punktas). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga patekti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (170 punktas). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ir kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (173 punktas).
Pareiga pateikti visus įrodymus, kuriais bus grindžiamas atsiliepimas į skundą bei duomenis apie I. B. laikymo sąlygas Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje bei šių duomenų nepateikimo teisines pasekmes Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo išaiškinta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje (b. l. 2-4).
Atsižvelgiant į tai, kad Kretingos rajono PK areštinėje vienam asmeniui 2014 m. vasario 9-12 d. bei 2014 m. rugpjūčio 25 d. – rugsėjo 9 d. teko 5,93 kv. m. gyvenamojo ploto, 2014 m. rugsėjo 25 d. – spalio 8 d. vienam asmeniui teko 5,90 kv. m. ploto, įskaitant ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pripažintina, kad buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas. Sprendžiama, kad minimalus kameros ploto dydis pareiškėjui buvo užtikrintas tik 2014 m. liepos 9-15 d., 2014 m. liepos 28 d.- rugpjūčio 5 d. bei 2014 m. spalio 23-28 d. Tokiu būdu, pažeidžiant minimalaus kameros ploto dydį, tenkantį vienam asmeniui, pareiškėjas Kretingos rajono PK areštinėje buvo laikomas 35 paras.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).
Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio specialistės 2015 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-31471 (toliau – ir 2015 m. gruodžio 16 d. tarnybinis pranešimas) nurodyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 5 d. patikrinimo aktu Nr. KK3-51, 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktu Nr. KK3-90, 2014 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. KK3-134 ir kita rašytine bylos medžiaga.
Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinės kamerose trūko šviesos, kameros drėgnos ir prasta jų ventiliacija, netinkamai įrengtas tualetas, kamerose nėra karšto vandens.
Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.
2015 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad areštinėje kameros natūralus ir dirbtinis apšvietimas yra pakankamas, yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, kamerų apšildymas centrinis, be to, kameroje esančius langus areštinėje laikomi asmenis gali atsidaryti patys. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. vasario 21 d. leidime pradėti eksploatuoti Kretingos rajono PK areštinę nurodyta, kad areštinės patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis (kaitrinėmis lempomis), vėdinimas natūralus ir mechaninis, apšildymas centrinis, areštinės patalpų techninė būklės gera (b. l. 16-17).
Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 5 d. patikrinimo akte Nr. KK3-51 (b. l. 18-20) konstatuota, kad kamerų Nr. 4-7 sanitariniuose mazguose nėra tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), kameros Nr. 4 sanitariniame mazge nėra veidrodžio, kamerose Nr. 4-7 dirbtinė apšvieta mažesnė nei reglamentuojama, minėtų kamerų sanitariniuose mazguose nėra veidrodžio, t.y. pažeisti Higienos normos HN 37:2009 20 ir 21 punktų reikalavimai. Patikrinimo akte nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu – per langus, kad kamerose Nr. 4-7 mažesnė nei reglamentuota santykinė oro drėgmė bei oro judėjimo greičio vertė, t. y. nustatytas neatitikimas Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimams, tačiau pažymėta, kad santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrų verčių sureguliavimui sutinkamai su Higienos normos HN 37:2009 reglamentuojamomis vertėmis būtini inžinerinių tinklų (vėdinimo sistemos) įrengimo ir (ar) rekonstrukcijos darbai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik šie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).
Remiantis aptartomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms, į tai, kad patikrinimo akte akcentuotas, jog vėdinimo sistemos sureguliavimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimus dėl kamerose buvusios santykinės oro drėgmės bei vėdinimo.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugpjūčio 22 d. atlikto patikrinimo metu buvo vertinama, ar pašalinti 2014 m. gegužės 5 d. patikrinimo akte nustatyti pažeidimai. Patikrinimo rezultatai įforminti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. KK3-90 (b. l. 21-22), kuriame konstatuota, kad nustatyti Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimai (kameros Nr. 4 sanitariniame mazge nėra veidrodžio, kamerų Nr. 4-7 sanitariniuose mazguose nėra tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) – pašalinti, o Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimas (dirbtinės apšvietos vertė mažesnė nei reglamentuota) – nepašalintas. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. KK3-134 (b. l. 23-24) konstatuota, kad minėtas Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimas pašalintas.
Pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą ir dėl netinkamai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirto sanitarinio mazgo.
Higienos normos HN 37:2009 20 punkte reglamentuota, kad sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120 cm aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 5 d. patikrinimo akte Nr. KK3-51 nurodyta, kad patikrinimo metu nenustatyta, jog Kretingos PK areštinėje sanitariniai mazgai netinkamai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas netinkamai.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš kamerose karšto vandens nebuvimo, pažeista teise nusiprausti po dušu, nekeičiama patalyne.
Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 26 punkte nustatyta, kad policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 60 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (taip pat Taisyklių 7.12 punktas). Higienos normos HN 37:2009 59 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (taip pat Taisyklių 82 punktas). Pažymėtina, jog Higienos normos HN 37:2009 bei Taisyklių nuostatos nenumato karšto vandens tiekimą į areštinės kameras.
2015 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka galima pasinaudoti dušu ir patalynės keitimu ir ši pareiškėjo teisė buvo užtikrinta. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjui ir kitiems areštinėje laikomiems asmenims galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jei jis buvo laikomas areštinėje trumpiau nei 7 dienas. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl minėtų teisių pažeidimo nepagrįsti.
Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų neužtikrinimo. Pabrėžia areštinės pareigūnams ne kartą sakęs, kad nerūko, tačiau sąmoningai buvo talpinamas į kameras karu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodo, kad yra sirgęs tuberkulioze, todėl buvimas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis kenkia jo sveikatai.
Byloje pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjui plaučių tuberkuliozė išaiškinta 2002 m. liepos 31 d. Marijampolės pataisos namuose (b. l. 44).
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
2015 m. gruodžio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patalpinant pareiškėją į areštinės kameras buvo pasidomėta ar jis rūko, ar turi sveikatos sutrikimų. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad Kretingos PK areštinė jokių duomenų apie pareiškėjo susirgimą tuberkulioze neturėjo ir viso buvimo areštinėje laikotarpiu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta, kad duomenys apie tai, ar asmuo buvimo policijos areštinėje metu save nurodė rūkančiu ar nerūkančiu, nėra kaupiami ir saugomi, nes teisės aktais tai nėra numatyta.
Nors pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jo teiginį, kad atvykęs į Kretingos rajono PK areštinę jis prašė būti laikomas su nerūkančiais, tačiau šį teiginį paneigiančių įrodymų byloje nepateikta. Pažymėtina, kad atsiliepime neneigiama aplinkybė, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau pabrėžiama, kad pareiškėjas didesnę laiko dalį kameroje buvo laikomas vienas. Spręstina, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles teismas sprendžia, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 13 punkto (būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų), 20 ir 21 punktų reikalavimų (sanitariniuose mazguose nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) ir veidrodžio, kamerose dirbtinė apšvieta mažesnė nei reglamentuojama), tačiau nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kitus skunde nurodytus pažeidimus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą teigdamas, kad dėl kalinamo nepriimtinomis ir nežmoniškomis sąlygomis patyrė pažeminimą, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Civilinio kodekso 250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priteisdamas neturtinę žalą teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma vertybė ir neturtinė žala priteisiama individualiai. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Teismas turi spręsti dėl materialiosios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamas ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Pareiškėjo pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad plaučių tuberkuliozė jam pirmą kartą nustatyta Marijampolės pataisos namuose 2002 m. liepos 31 d.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).
Pareiškėjas 35 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) ir veidrodžio, kamerų dirbtinė apšvieta mažesnė nei reglamentuojama, taip pat nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti atskirai nuo rūkančių asmenų.
Įvertinus tai, konstatuojama, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Teismas pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo proceso greitumas ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kompensacijos dydžio nustatymo kriterijai (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kt. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.).
Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 3 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 400 Eur, t. y. 245 Eur dėl minimalaus ploto pažeidimo (po 7 Eur už vieną parą) bei 155 Eur dėl kitų sprendime konstatuotų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo I. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui I. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.