- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-05
- Bylos Nr.
- ATP-451-309/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-07-3-01426-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustos D. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarimo, kuriuo D. L. už administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 100 litų dydžio bauda; už administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 3000 litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, galutinė nuobauda D. L. paskirta 3000 (trijų tūkstančių) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. L. nubausta už tai kad 2012 m. liepos 13 d. 17.30 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, vairuodama automobilį „Renault Megane“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepaliko saugaus atstumo iš šono ir kliudė stovintį automobilį, nepranešusi policijai pasišalino iš eismo įvykio vietos, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9, 132 ir 231 punktus. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, t. y. padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. L. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos mėn. 23 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti.
Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nutarime nurodė, jog ji pripažino padariusi jai inkriminuotus pažeidimus ir dėl to labai gailisi. Nurodo, kad 2012 m. liepos 13 d. apie 21 val. į jos namus, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atvažiavo policijos pareigūnas, pasiteiravo kam priklauso automobilis valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kai ji pasakė, kad tai jos automobilis, pareigūnas pasakė, kad ji, apie 17.30-18.00 val., važiuodama iš automobilių stovėjimo aikštelės prie „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro, kliudė greta stovėjusį automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Ji pareigūnui paaiškino, kad automobilį vairuoja ne vienerius metus ir tikrai nepajuto, kad ką būtų kliudžiusi. Be to, gerai pamena, kad išvažiuojant iš aikštelės, jai iš abiejų pusių stovėjo automobiliai ir abiejuose juose sėdėjo po keleivį. Niekas tuo metu jai jokių pretenzijų nepareiškė, neišlipo iš automobilio ir nepasakė, kad kažkas atsitiko. Pareigūnas pagal jo nupasakotą jai situaciją pareikalavo parašyti paaiškinimą raštu, ji tai padarė jo padedama ir paaiškinimą jis pasiėmė. Duodama paaiškinimą teisme, ji nurodė, kad nurodytą datą ir apytikriai tuo laiku ji buvo nutarime nurodytoje vietoje, tačiau išvažiuodama iš aikštelės, jos manymu, nieko nekliudė, automobiliuose buvę žmonės jai jokių pretenzijų nepareiškė, jos nesustabdė, patrulių neiškvietė, o jos automobilio priekinis bamperis, kuriuo ji, neva, kliudė kitą transporto priemonę, nesugadintas. Apklausiama teisme ji padarė prielaidą, kad gal ir galėjo kliudyti, o jei taip atsitiko, tai labai gailisi, tačiau tyčia tikrai nepasišalino iš įvykio vietos, nes tai tiesiog būtų neprotinga - prie parduotuvės po darbo dienos daugybė žmonių ir transporto priemonių, o jai iš šonų stovėjusiuose automobiliuose sėdėjo keleiviai, kurie po įvykio galėjo išlipti ir sustabdyti ją - „pažeidėją“. Kai susipažino su administracinės bylos medžiaga pamatė, kad automobilyje , kurį ji „kliudė“ buvo 14 metų vaikinas. Tokio amžiaus jaunuolis tikrai galėjo išlipti ir papriekaištauti dėl įvykusio įvykio ar telefonu iškviesti savo tėvus, buvusius parduotuvėje, galiausiai atkreipti kitų asmenų dėmesį, kad ji apgadino kitą automobilį, tačiau nežinia dėl kokios priežasties to nepadarė. Tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio patrulis R. Z. nurodė, kad „apgadinimai ant automobilio „Renault Megane“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal aukštį, plotį ir padarymo mechanizmą atitiko paliktus atsitrenkus į „BMW 320“. Ji po posėdžio susipažino su visa administracinės bylos medžiaga, tačiau nei Eismo įvykio vietos schemoje, papildomuose duomenyse apie eismo įvykį, automobilių fotonuotraukose nėra jokių aprašymų ar lyginamųjų matavimų, kurių pagrindu patrulis padarė tarnybiniame pranešime išdėstytas išvadas; apgadinimai ant automobilių pagal aukštį, plotį ir padarymo mechanizmą atitinka aplinkybes.
Apeliantė teigia, kad teismas nutarime nurodė, jog pripažindamas ją kalta dėl eismo įvykio, rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, jos ir J. P. paaiškinimais, pareigūno R. Z. tarnybiniu pranešimu, fotonuotraukomis ir pažyma apie asmens baustumą. Mano, kad šie duomenys nėra pakankami ir pagrindžiantys jos kaltę. Nukentėjusioji J. P. paaiškinime nurodė, jog iš savo sūnaus sužinojo, kad jos „BMW“ kliudė automobilis valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) (jos automobilio valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini)), sūnaus teigimu moteris (tai yra ji) jautė, kad kliudė, bet ėmė ir nuvažiavo. Teismui aiškinantis aplinkybes, turėjo kilti pagrįsta abejonė vertinant įrodymus, o kad ją pašalinti, buvo būtina išklausyti įvykį mačiusį asmenį ir nustatyti iš kokių požymių jis nustatė, kad „moteris jautė kad kliudė automobilį, bet nuvažiavo“. Kiti įrodymai, kaip antai fotonuotraukos „BMW 320“ ar eismo įvykio vietos schema, kuriais teismas pagrindė jos kaltę, yra tik duomenys, patvirtinantys nukentėjusiosios J. P. automobilio „BMW 320“ stovėjimo vietą aikštelėje, o ne jos kaltę. Be to, apeliantės teigimu, byloje taip ir neaišku, ar fotonuotraukos yra atskiras įrodymas, ar priedas prie kokio nors protokolo. Jos nuomone, fotonuotrauka negali būti atskiras įrodymas, ji gali būti tik protokolo priedas, o atitinkamame protokole turi būti tiksliai aprašyta tai, kas matyti toje fotonuotraukoje, nes būtent protokolas yra pagrindinis įrodymų šaltinis.
Pasak apeliantės, kiekvienu atveju po eismo įvykio pareigūnas privalo ne tik apžiūrėti, bet ir aprašyti pastebėtus apgadinimus ant transporto priemonių. Administracinėje byloje „papildomi duomenys apie eismo įvykį“, grafoje prie jos automobilio „Renault Megane“ įrašyta „priekinis bamperis“, o prie „BMW 320“ automobilio yra įrašas: „užpakalinės kairės pusės durys, užpakalinis kairės pusės sparnas“. Surašyti duomenys yra nekonkretūs, neišsamūs ir nesuteikiantys jokios informacijos apie automobilių apgadinimus, čia yra tiesiog nurodytos atskiros automobilių dalys, nefiksuojant koks sugadinimas yra ant priekinio bamperio (pasak apeliantės ant jo jokių požymių nėra), kurioje užpakalinės kairės pusės durų vietoje yra sugadinimas, kokio jis ploto, jei nubrėžimas, tai kokia jo kryptis, kokiame aukštyje yra matomas apgadinimas, gretinant ant automobilių matomus apgadinimus nežinia ar buvo naudotos kokios matavimo priemonės ir koks, pagal apgadinimus, ant automobilių nustatytas įvykio mechanizmas ir iš esmės ar jis atitinka neapklausto keturiolikmečio asmens matytą situaciją. Mano, kad vertinant kiekvieną teismo nutarime paminėtą įrodymą ir jų visumą, nėra objektyviai ir nenuginčijamai nustatyta, kad ji kontaktavo su automobiliu „BMW 320“, tai suvokė ir pasišalino. Jos nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, nevisiškai išsiaiškino bylos aplinkybes, neištyrė visų reikšmingų įrodymų - neapklausė svarbaus liudytojo (J. P. 14 metų sūnaus) mačiusio įvykį, kurio parodymai gali turėti esminės reikšmės teismo nutarimo išvadoms.
Apeliantė nurodo, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pasitraukimas iš eismo įvykio vietos gali būti padaromas tik tyčia (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N-575-2198/2009, N-575-2767/2009). Jos atveju teismas nutarime jos kaltės formos iš viso nevertino. Jei ir būtų buvęs jos vairuoto automobilio kontaktas su automobiliu „BMW 320“, ji nuvažiavo nesuvokdama, kad įvyko eismo įvykis ir tai įrodo po to sekę jos veiksmai, ji kaip įprasta, grįžo namo, automobilį paliko kieme ir užsiėmė kasdiene veikla. Mano, kad kalto žmogus elgesys tikrai būtų kitoks. Teigia, kad yra drausminga vairuotoja, automobilį vairuoja ne vienerius, tai jos darbo priemonė ir tyčia mėginti pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kai tas įvykis, jei tikrai toks buvo, yra itin menkas ir jai nepriimtinas. Be to, jos transporto priemonė yra drausta, ji, jei ir būtų padaryta žala kitai transporto priemonei, nepatirtų jokių išlaidų, todėl vengti atsakomybės neturėjo jokio tikslo.
Apeliantės teigimu, duomenų, remiantis kuriais, tik galima manyti, kad administracinis teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Remiantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (LVAT nutartys bylose Nr. N-663-156/2007, N-575-2791/2009, N-575-1525/2010, Nr. N-444-216/2011, Nr. N-444-619/2011).
Apeliantė remdamasi šiomis išdėstytomis aplinkybėmis mano, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas jos administracinę bylą išnagrinėjo nepakankamai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai, neištyrė visų reikšmingų įrodymų, neapklausė svarbaus liudytojo (J. P. 14 metų sūnaus) mačiusio įvykį, kurio parodymai iš esmės gali paneigti teismo nutarimo išvadas, todėl 2012-07-23 priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis turi būti panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta (ATPK 250 str. 1 p.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismas nutarime konstatavo, kad D. L. kaltė padarius administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais duomenimis: administracinio teisės pažeidimo protokolu (2-3 b. l.), eismo įvykio vietos schema (5 b. l.), D. L., J. P. paaiškinimais (6, 7 b. l.), policijos pareigūno R. Z. tarnybiniu pranešimu (8 b. l.), fotonuotraukomis (9-12 b. l.), pažyma apie asmens baustumą (15 b. l.).
Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje minėti teisės normų reikalavimai buvo pažeisti, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjant bylą apylinkės teisme nebuvo apklausti administracinį teisės pažeidimą tyrę policijos pareigūnai, liudytojai. Teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, kad „pažeidimo faktas visiškai įrodytas byloje esančiais rašytiniais dokumentais“, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., LVAT nutartis Nr. N575-1192/2009) vien tik rašytiniai pažeidimo padarymą galinčių patvirtinti asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 straipsnis) ir jų nepakeičia.
ATPK 127 straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).
Nei D. L. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, nei Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarime nenurodyta į kokį automobilį atsitrenkė D. L. vairuojamas automobilis. Nenustatytas automobilių susidūrimo mechanizmas, nepaimti ir nesulyginti susidūrusių (jeigu jie buvo susidūrę) automobilių apgadintų dalių dažų pavyzdžiai, nors automobiliai ir apžiūrėti, tačiau nesulyginta, ar esantys automobilių apgadinimai yra tapatūs, t. y. ar automobilio „BMW 320“ sugadinimai buvo padaryti D. L. priklausančiu automobiliu „Renault Megane“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Niekuo nepavirtintas pirmosios instancijos teismo nutarime nurodytas konstatavimas, kad D. L. savo kaltę pripažino. D. L. savo kaltę neigė, o pasakymas, kad eismo įvykio metu ji galėjo automobiliu liesti kitą automobilį, negali būti laikomas, nesant kitų objektyvių įrodymų, kaltės pripažinimu.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Teismų praktikoje laikoma, kad administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Taigi baudžiant asmenį pagal minėtą normą būtina nustatyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz. LVAT nutarys Nr. N16-2330/2007, N1-1715/2007, Nr. N63-935/2010, AT nutartis Nr. 2AT-10/2012). Šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (LAT nutartis Nr. 2AT-11-2012)
Pirmosios instancijos teismas nutarime nenurodė, kuo pasireiškė D. L. tyčia pasitraukti iš eismo įvykio. Būtina surinkti įrodymus, kurie neginčytinai paneigtų D. L. parodymus, kad ji jokio automobilių susidūrimų nepajuto, nustatyti, ar kas nors iš pašalinių asmenų matė D. L. ir jos vairuojamą automobilį eismo įvykio vietoje, ar jos vairuojamas automobilis buvo sustojęs eismo įvykio vietoje, ar D. L. buvo išlipusi iš automobilio ir apžiūrinėjo sugadintą automobilį, ar D. L. vairuojamas automobilis iškarto po eismo įvykio vietos išvažiavo.
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LVAT nutartis Nr. N575-2791/2009).
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis apylinkės teismas privalo rašyti teismo posėdžio protokolą (žr. LVAT nutartis Nr. N1-1333/2007). Teismo posėdžio protokolas vaidina svarbų vaidmenį, užtikrinant asmenų teisę į tinkamą ir sąžiningą teismo procesą. Jame fiksuojami esminiai bylos nagrinėjimo momentai, asmenų atvykimas į teismo posėdį, įrodymų tyrimas ir kt. Toks fiksavimas užtikrina, jog teismas savo procesinį sprendimą grįs tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Teismo posėdžio protokolas ypač svarbus apeliacinio proceso metu, kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalis), todėl byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai paprastai vertinami pagal byloje esančią medžiagą. Nesant byloje teismo posėdžio protokolo, apeliacinės instancijos teismas turi labai ribotas galimybes įvertinti byloje pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą, ypač asmenų žodinius paaiškinimus ( žr. nutartį LVAT nutartis Nr. N444-371/2011).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas 2012 m. liepos 23 d. nutarimą D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje, nesurašius teismo posėdžio protokolo, teismo posėdyje neapklausus liudytojų ir į eismo įvykį atvykusius bei administracinio teisės pažeidimo aplinkybes fiksavusius pareigūnus, nesurinkus kitų bylos tyrimui reikšmingų duomenų, pažeidė materialios ir procesinės teisės normas, dėl ko nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas, o byla grąžintina skundžiamą nutarimą priėmusiam teismui, nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo rūšį, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi juos visus apeliantė galės išdėstyti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
D. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.