Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Žilvinas Astrauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-9-210/2008

2008 m. sausio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. D., E. P. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 213 str. 1 d. laisvės atėmimu (1) vieneriems metams (6) šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4, 9 d., paskirtą bausmę iš dalies sudėjus su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 str. 1 d. 1 p. a pp. arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimu santykiu 1:1, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, subendrinta bausmė Ž. D. paskirta laisvės atėmimas (1) vieneriems metams (6) šešiems mėnesiams (15) penkiolikai dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2004-10-24 iki 2005-03-08.

R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 213 str. 1 d. laisvės atėmimu (1) vieneriems metams (2) dviems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 25 d. nuosprendžiu ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartimi paskirta dviejų metų šešių mėnesių dvidešimt trijų dienų bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir subendrinta bausmė R. V. paskirta laisvės atėmimas (2) dvejiems metams (9) devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 213 str. 1 d. laisvės atėmimu (1) vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu paskirta trijų metų trijų mėnesių bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir subendrinta bausmė E. P. paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams (5) penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Ž. D. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis bei nenustatytu laiku įgijo bei laikė tiksliai nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau 25 vienetų, žinomai netikrų apyvartoje esančių Lietuvos Respublikos pinigų – 50 litų nominalo banknotų, ir 2004 m. spalio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, tęsdamas nusikalstamą veiką, 3 iš turimų 25 banknotų realizavo R. V., o likusius žinomai netikrus apyvartoje esančius Lietuvos Respublikos pinigus – 22 vienetus 50 litų nominalo banknotų, laikė prie savęs iki 2004 m. spalio 24 d., 14 val. 40 min., kol juos Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato kieme, esančiame Aušros al. 19, Šiauliuose, rado policijos pareigūnai.

E. P. nuteista už tai, kad 2004 m. spalio 21 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), iš R. V. neatlygintinai įgijo žinomai netikrus apyvartoje esančius Lietuvos Respublikos pinigus – tris 50 litų nominalo banknotus, bei R. V. pasiūlius jai realizuoti minėtus banknotus atsiskaitant parduotuvėse už prekes, laikė juos prie savęs, kol 2004 m. spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 18-19 val., vieną netikrą 50 litų nominalo banknotą bandė realizuoti parduotuvėje „Žaislų planeta“, tačiau, pardavėjai įtarus, kad banknotas netikras, šios veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

R. V. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 21 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš Ž. D. įgijo žinomai netikrus Lietuvos Respublikos apyvartoje esančius pinigus – tris vienetus 50 litų nominalo banknotų, juos tą pačią dieną bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), realizavo, perduodamas E. P., bei organizavo netikrų pinigų laikymą ir realizavimą - pasiūlė E. P. realizuoti minėtus banknotus, atsiskaitant parduotuvėse už prekes.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. D., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pareiškė du alternatyvius prašymus: panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti, mano, kad yra nuteistas nepagrįstai, nes pats tapo kitų asmenų apgaulės auka arba pakeisti nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, t.y. taikyti jam LR BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti, nes mano kad jam paskirtoji reali laisvės atėmimo bausmė yra labai griežta.

Apeliacinio proceso metu nuteistieji Ž. D., E. P. ir jų gynėjai, bei nuteistojo R. V. gynėja prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistųjų R. V. ir E. P. apeliaciniai skundai netenkinami.

Dėl nuteistojo Ž. D. apeliacinio skundo argumentų

Apelianto Ž. D. skundas turi keletą savarankiškų tarpusavyje susijusių aspektų:

tai, jo manymu, pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytos jo veiksmų vykdant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką faktinės aplinkybės, ir dėl to teismo padarytos nepagrįstos išvados dėl kaltės apskritai;

neteisingai įvertinti kaltinamosios E. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuriais iš esmės ir remiamas apkaltinamasis nuosprendis, neatskleista, kodėl E. P. savo parodymus keitė ir be pagrindo nesivadovauta jos parodymais duotais teisme, nes patikimu įrodymu reikia laikyti tik tuos parodymus, kurie duodami teisme;

neteisingai nustatyti kiti bylos duomenys, taip pat ir liudytojų J. Š., bei L. S. parodymai, kuriuos teismas pripažino jo kaltę patvirtinančiais įrodymais

ir pagaliau paskirtoji bausmė, kuri atsižvelgiant į faktines aplinkybes, jo asmenybę ir padarytos veikos laiką yra neadekvati ir per griežta.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų:

Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Todėl teismas turi imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės (BPK 1 str. ir 241 str. 2d.).

Nagrinėjamos bylos duomenys, proceso eiga, kuri fiksuota teismo posėdžių protokoluose, taip pat priimti procesiniai dokumentai ir jų turinys leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą, kurioje pripažinti kaltais Ž. D., E. P. ir R. V., iš esmės išnagrinėjo tinkamai, visapusiškai, išsamiai ir bešališkai, įrodymus ištyrė bei įvertino esmingai nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų ir teisminės praktikos reikalavimų, ir priėmė iš esmės teisingą dėl kaltininkų kaltės apimties ir jos pobūdžio sprendimą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi visus byloje esančius duomenis, teismo proceso eigą, priimtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį ir jo teisinę argumentaciją, taip pat apeliacinių skundų teisinius argumentus. Tačiau nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, o teisme nepasitvirtino. Tokią išvadą apeliacinio skundo autorius daro analizuodamas nuteistosios E. P. ir liudytojo N. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Kolegija, atmesdama šiuos apelianto argumentus primena, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, apie kurių patikimumą ir pakankamumą, taip pat liečiamumą sprendžia teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Visi byloje surinkti ir teismo patikrinti duomenys turi būti vertinami neatsietai nuo bylos esmės ir visumos, bet bendrame bylos kontekste, kadangi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Grįžtant prie bylos faktų ir aptariamo skundo argumento, akivaizdu, kad E. P. ir N. D. savo parodymus teisme pakeitė, paneigdami tas aplinkybes, kurias buvo nurodę ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau teismas, priimdamas nuosprendį ir vertindamas įrodymų visumą privalo atsižvelgti ne tik į tuos parodymus, kuriuos liudytojai duota teisme, bet ir į tuos, kurie buvo užrašyti ikiteisminio tyrimo metu, jeigu yra tarp jų esminių prieštaravimų, išsiaiškinant, kodėl jie atsirado ir vertinti juos visumoje, sugretinus su faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurias tiesiogiai ir netiesiogiai atskleidžia kiti bylos duomenys. Ir tik visumos duomenų pagrindu susidaryti vidinę nuomonę dėl tikrųjų bylos aplinkybių ir galutinio įrodymų įvertinimo. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, teisėjas šių asmenų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu perskaitė, taip pat išdėstė ir aprašė kitus bylos duomenis, ir padarė teisingą išvadą dėl kaltininkų kaltės, nors gilesnės įrodymų analizės ir išsamesnio teisinio vertinimo neatliko.

Todėl kolegija, konstatuoja, kad apylinkės teismas nepakankamai tiksliai vykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta vienus įrodymus, o priima ir vadovaujasi kitais, tačiau tai nėra vada ir pagrindas pripažinti nuosprendį nepagrįstu ir neteisėtu. Kolegija, ištaisydama šią pirmosios instancijos klaidą įvertina teismo ištirtus įrodymus ir nurodo, kad bylos duomenys ir pasirinkta nuteistojo Ž. D. gynybos versija E. P. ir liudytojo N. D. buvo patvirtinta tik teisme. Tačiau šią jo versiją ir paminėtų asmenų parodymų teisme patikimumą paneigia kiti netiesioginiai įrodymai, kuriuos apylinkės teismas išsamiai aprašė. Štai pats kaltinamasis Ž. D. viso ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pripažino esminius kaltinimui faktus: kad jis tikrai turėjo (įgijo) netikrus 50 Lt. vertės nominalo banknotus, kuriuos laikė savo namuose, kad apie juos nepranešė pareigūnams. Šias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys: Ž. D. asmens kratos protokolas, kurios metu pas jį buvo aptikti netikri 22 vnt. 50 Lt. vertės nominalo banknotai; specialisto išvada, kad šie rastieji banknotai iš tiesų yra netirti; E. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad ji realizavo netikrus 50 Lt. vertės banknotus, gautus iš R. V., vieną jų parduotuvėje „Žaislų planeta“; liudytojo F. M. parodymai, kad jam dirbant parduotuvėje „Žaislų planeta“ E. P. mėgino atsiskaityti netikrais 50 Lt. vertės nominalo banknotais, ją jis atpažino pagal nuotrauką; specialisto išvada Nr. 68-05, kurioje nurodyta, kad paminėtasis E. P. realizuotas banknotas yra netikras ir jo numeris bei pagaminimo būdas bei požymiai sutampa su banknotų numeriais ir požymiais paimtais kratos metu iš Ž. D.; Šiaulių m. nakvynės namų svečių apsilankymo žurnalas, patvirtinantis, kad prieš šiuos įvykius – Ž. D., E. P. ir R. V. buvo susitikę Ž. D. apsilankius pas juos 2007-10-21 d.; raštelio , kratos metu paimto iš R. T., kurį jo parodymais jam perdavė R. V. perduoti sugyventinei E. P. tekstas apie tai, kad ji, būk tai apie netikrus pinigus nieko nežinojusi, kad jų negavusi iš jo ar Žilvino, kad ji pati juos gavusi iškeisdama iš 200 Lt. nominalo banknoto važiuodama mikroautobusu. Šie duomenys, sugretinus juos su apeliantų versija apie netikrų pinigų kilmę, gavimo, perdavimo ir realizavimo aplinkybes, taip pat sugretinus juos su kitų byloje apklaustų liudytojų – V. M., O. Š., M. J., J. Š. (Bosych), L. S. parodymais, akistatos tarp Ž. D. ir J. Š. protokolu, paneigia kaltininkų versiją apie tai, kad kaltininkų veiksmai įgyjant, perduodant ir realizuojant tris 50 Lt. nominalo vertės netikrus banknotus nebuvo derinti ir visiškai nesusiję, ir pagrindžia kaltinamosios E. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kurie šiais duomenimis patvirtinami, papildomi ir sudaro vieningą įrodymų grandinę, patvirtinančią pirmosios instancijos teisme kaltinimų kaltinamiesiems apimtis, ir jų kaltės laipsnį, ir paneigia kaltininkų suderintą (kad ji buvo derinama įrodo tie patys bylos duomenys) versiją, apie tai, kad Ž. D. nei E. P., nei R. V. netikrų pinigų nurodytu kaltinime metu neperdavė, t.y. jų tokiu būdu nerealizavo.

Šių duomenų pagrindu kolegija, vertindama liudytojų J. Š. ir L. S. parodymus, priima juos kaip teisingus ir patikimus, patvirtinančius faktus, kuriuos neigia bei aiškina kitaip, sau naudinga linkme nuteistasis Ž. D.. Byloje nenustatyta, kad paminėtos liudytojos davė neteisingus parodymus, kad apkalbėjo Ž. D., siekdamos pačios išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes kaip jau buvo nustatyta, jokie kiti duomenys nepatvirtino Ž. D. teiginių apie pinigų įgijimo aplinkybes. Todėl nepagrįstai apeliaciniuose skunduose teigiama, kad kituose teismo nurodytuose įrodymų šaltiniuose nėra duomenų svarbių įrodinėjant nuteistųjų kaltę. Šie duomenys padėjo teismui atskleisti tarpinius faktus, o susiejus juos visus į vieningą įrodymų grandinę, ir tikrąsias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

Nepagrįstai apeliaciniame Ž. D. skunde teigiama, kad byloje nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad jis įgijo ir laikė 25 vnt. 50 Lt. nominalo banknotų, nes šią aplinkybę įrodo jau aukščiau aprašyti ir įvertinti įrodymai, be to ją iš esmės pripažino ir jos neneigė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pats Ž. D..

Todėl, dar kartą įvertinus E. P. parodymus, akivaizdu, kad jie atsirado tik kaltininkams suderinus bendrą gynybinę poziciją ir buvo pakeisti nesant jokio tam faktinio pagrindo ir juos patvirtinančių kokių nors duomenų, tik siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas teisingai nustatė, kad visų trijų nuteistųjų veiksmai, darant nusikalstamą veiką buvo susiję, todėl jie nuteisti pagrįstai ir naikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Grįžtant prie kaltinamojo Ž. D. apeliacinio skundo, o kartu ir vertinant kitų apeliantų – E. P. ir R. V. apeliacinių skundų argumentus kolegija dar kartą pasikartoja, jog nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad byloje nesurinkta patikimų ir pakankamai įrodymų dėl jų kaltės, toks nuteistųjų skundų teiginys paneigiamas bylos duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aprašė, o apeliacinės instancijos teisme, priimant nuosprendį, jie buvo iš naujo teisiškai įvertinti.

Kartu pažymėtina ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas Ž. D. ir kitų nuteistųjų asmenų atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį parėmė jį byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Todėl laikėsi baudžiamojo proceso 1 straipsnio; 241 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio ir 305 straipsnio reikalavimų.

Kolegija naujai įvertinusi pirmosios instancijos teisme ištirtus ir aprašytus bylos duomenis apie Ž. D., E. P. bei R. V. nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl tokių duomenų tikrumo, patikimumo ir jų gavimo teisėtumo, todėl jie pripažinti tinkamais įrodymais esant procesiniam pagrindui, yra objektyvūs, konkretūs ir aiškūs, liečiantys veikos faktines aplinkybes ir įvykį. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, todėl naikinti priimtą nuosprendį šiais apeliantų Ž. D., E. P. bei R. V. skundų motyvais pagrindo nėra.

Kolegija dar kartą pasikartoja, kad neturi pagrindo netikėti byloje apklaustų J. Š., L. S., parodymais, paneigiančiais kaltininko versiją, kitais įrodymais, kurie pagrindžia visų kaltininkų kaltę ir konstatuoja, kad nuosprendžio analizė leidžia teigti, jog apylinkės teismas teisingai įvertino visų apklaustų asmenų parodymus ir priėmė juos tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, todėl teigti, kad teismas buvo tendencingas pasirinkęs ne bešališko teismo, o kaltinimo poziciją, kad nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nepasitvirtino tiesioginio teisminio nagrinėjimo metu, neturi pagrindo.

Dėl Ž. D. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ž. D. bausmę, iš esmės laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 61 str 2 d. nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir ( ar ) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bylos aplinkybės liudija apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. D. bausmę, nenurodė jokių nuteistojo Ž. D. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Apskritai, bausmės skyrimą visiems nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas motyvavo rezervuotai, neatskleidęs esminių bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tik formaliai konstatavęs nusikaltimo sunkumo laipsnį. Taip pat teismas neatskleidė ir padarytos veikos turinio, patį nusikaltimą sąlygojusių aplinkybių bei bausmės tikslų, taip pat to fakto, kad nusikaltimas, už kurį buvo nuteisti kaltinamieji padarytas sąlyginai seniai, ir nors ir nesuėjęs jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, tačiau ir pačiai bausmei, ir jos dydžiui ši aplinkybė yra svarbi, nes bausmė be pagrindinio savo tikslo – nubausti nusikaltimą padariusį asmenį turi ir kitus tikslus, tarp kurių ir tikslas izoliuoti kaltą asmenį nuo visuomenės, siekiant sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar atimti arba apriboti jo galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas, perauklėti asmenį padariusį nusikalstamą veiką, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo vykdymą. Pavėlavęs teisingumas ir pavėluotas griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas praėjus dideliam laiko tarpui po nusikaltimo padarymo, esant tam tikrom sąlygom, efektyvaus poveikio neturi, tačiau tokiu atveju leidžia teismui įvertinti kaltininko asmenybę visapusiškiau ir išsamiau, t.y. atskleisti jo elgesį ne tik prieš padarant nusikalstamą veiką, bet ir po jos. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam Ž. D. neatsižvelgė, todėl paskyrė pernelyg griežtą savo trukme bausmę. Iš tiesų po šio nusikaltimo padarymo Ž. D. socializavosi visuomenėje, iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą, sukūrė savo teisėtą verslą, kuris yra jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki šiol nėra padaręs kitų tyčinių nusikalstamų veikų. Taigi jau vien šie faktai ir aplinkybės rodo, kad bausmės net ir nepaskyrus, jos grėsmė šiuo atveju pasiekė savo esminį tikslą – perauklėti asmenį ir padėti jam integruotis į visuomenę. Nors nuteistasis pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes nebuvo visiškai nuoširdus ir atviras, aiškindamas nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, tačiau tai iš esmės ir nesutrukdė teisėsaugos institucijoms išaiškinti ir atskleisti nusikaltimą ir jį padariusius asmenis. Be to kaltininkas neneigė paties įvykio fakto, kad jis įgijo netikrus litų banknotus, tik šį faktą vertino kiek kitaip nei teisinės institucijos, tyrusios bylą, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodė, kad jaučiasi kaltas dėl padarytos veikos ir savo kaltės neneigia. Taigi šios aplinkybės ir kaltininko asmenybė, taip pat tai, kad po šios nusikalstamos veikos praėjo didelis laiko tarpas, per kurį Ž. D. nepadarė kitų tyčinių nusikalstamų veikų, pradėjo savo verslą, ir po ankstesnio netinkamo savo gyvenimo būdo (turima galvoje jo ankstesnius nusikaltimus ir teistumus) iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą, liudija, kad griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jį paveiktų labiau neigiamai, nei teigiamai, o bausmės tikslų būtų siekiama tik formaliai, nevertinant, kad kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo įrodė, kad šie tikslai iš esmės jau pasiekti. Griežtos ir ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimu šiuo atveju būtų pažeisti ir konstituciniai – teisingumo bei proporcingumo principai ir be reikiamo pagrindo demonstruojama teisėsaugos institucijų galia. Tačiau, kad ir kaip būtų vertinama kaltininko asmenybė šiuo metu, nusikaltimas buvo padarytas, todėl bausmė jam turi būti paskirta, tačiau ji turi būti teisinga, proporcinga ir adekvati, visais atžvilgiais atitikti baudžiamojo kodekso VIII – jo skyriaus nuostatas.

Iš tiesų, vertinant kaltininko asmenybę apskritai, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltininkas per šį laiką nuo aptariamo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, yra padaręs netyčinę nusikalstamą veiką, tačiau ir pati veika, ir jos padarymo faktinės aplinkybės, ir, pagaliau, bausmė (areštas) už ją, nerodo, kad kaltininkas linkęs ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Veika, už kurią nuteistas yra netyčinė, akivaizdžiai buvo sąlygotą ne tiek kaltininko asmenybės, kiek neišmanymo ir patirties, tvarkant buhalteriją, taigi ši padaryta veika negali tiesiogiai įtakoti bausmės už ankstesniąją veiką paskyrimo. Tačiau ji turi įtakos tiek, kiek įstatymas įpareigoja subendrinti paskirtaisiais bausmes, nustatant galutinę subendrintą bausmę pagal abu nuosprendžius.

Kolegija, svarstydama už ankstesniąją, skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką ir bausmės už ją paskyrimą, atkreipia dėmesį taip pat ir į nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas Ž. D. sankciją, kurioje įstatymo leidėjas yra numatęs daug alternatyvių bausmių: baudą, laisvės apribojimą, areštą ir laisvės atėmimą. Apylinkės teismas, turėjo galimybę pasirinkti vidutinę savo griežtumu bausmės rūšį, tačiau pasirinkdamas pačią griežčiausią, esant aukščiau šiame nuosprendyje nurodytus motyvus, turėjo svarstyti galimybę paskirti nuteistajam trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę. Todėl kolegija, įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes ir bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, ir tai, kad nuteistajam ankstesniuoju teismo nuosprendžiu yra paskirta arešto bausmė, laiko, kad teismas, parinkdamas kaltininkui bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, iš esmės pasielgė teisingai, tačiau nustatė aiškiai per ilgą šios bausmės terminą. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti trumpalaike laisvės atėmimo bausme, todėl ji mažintina iki penkių mėnesių. Kadangi Ž. D. 2007-06-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnį trisdešimt penkių parų arešto bausme, šios, abiem teismo nuosprendžiais paskirtos bausmės jam subendrintinos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, bausmes iš dalies sudedant.

Kadangi Ž. D. jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo paskirta reali arešto bausmė, kuriai nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, paskiriant subendrintą bausmę taip pat negalima taikyti baudžiamojo kodekso 75 straipsnio ir atidėti subendrintos bausmės vykdymą, nes tokiu būdu teismas keistų ir jau įsiteisėjusį nuosprendį.

Dėl E. P. kaltės ir jai paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertino nuteistosios E. P. kaltę ir veiką kvalifikavo tinkamai.

Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad pripažindama savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu, ji apkalbėjo abu bendrininkus, ir tai padarė verčiama pareigūnų, aukščiau nuosprendyje atskleisti bylos įrodymai ir jų analizė paneigia tokį nuteistosios teiginį. Todėl nuteistosios apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bausmės nuteistajai

Teismas paskirdamas nuteistajai E. P. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Skiriant bausmę E. P. buvo atsižvelgta i tai, jog nėra jos atsakomybę lenginančių nei sunkinančių aplinkybių Ir nors E. P. už pastarąjį nusikaltimą paskirta gana griežta laisvės atėmimo bausmė – vieneri metai, tačiau realiai, paskyrus subendrintą bausmę pagal kelis nuosprendžius, kurie yra įsiteisėję, jai už paskutinę nusikalstamą veiką paskirta tik (2) dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri pridėta prie ankstesniaisiais nuosprendžiais paskirtos galutinės laisvės atėmimo (3)trejiems metams, (3) trims mėnesiams laisvės atėmimo bausmės, todėl dar daugiau švelninti bausmę pagrindo nėra.

Dėl R. V. kaltės ir jam paskirtos bausmės

R. V. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį, rėmėsi tik E. P. parodymais. Bylos duomenų analizė paneigia tokį nuteistojo teiginį, o išsami jų analizė pagrindžia faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl keisti ar naikinti nuosprendį nuteistojo skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismas savo motyvus dėl kaltės jau yra nurodęs šiame nuosprendyje, todėl jų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. V. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Skiriant bausmę R. V. buvo atsižvelgta ir į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad R. V. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, kad jis ankščiau teistas net penkiolika kartų, administracine tvarka nebaustas. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Pažymėtina, jog R. V. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 213 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė – vieneri metai du mėnesiai, tačiau paskyrus subendrintą bausmę, realiai pridėta tik (3) trys mėnesiai naujai paskirtos bausmės, todėl realiai paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė, leidžiama įstatyme. Dar daugiau švelninti bausmę pagrindo nėra. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str, 2 p. ir 331 str.,

nuspren džia:

Nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 dienos nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam Ž. D. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-07-11 nuosprendžiu paskirtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 213 straipsnio 1 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo bausmės (5) penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti, iš dalies sudedant su 2007-06-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta trisdešimt penkių parų arešto bausme, kurią, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 d. 1 p., a. p. p., pakeisti laisvės atėmimo bausme santykiu 1:1, prie griežtesnės bausmės (5) penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – (10) dešimt dienų ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir pakeistos bausmės, galutinę bausmę nuteistajam paskirti laisvės atėmimą (5) penkiems mėnesiams (10) dešimčiai dienų.

Kitoje dalyje nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą netenkinti, o nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų E. P. ir R. V. apeliacinius skundus netenkinti.