Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-03-03 · Civilinė byla Nr. e2-418-186/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-03
Bylos Nr.
e2-418-186/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02160-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Žironas
Atsakovas
G. R., R. R.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-418-186/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02160-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 3 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. R. (G. R.) ir R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ ieškinį atsakovams G. R. ir R. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „ERP“ actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančia tarp atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria R. R. buvo perleistas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bei patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti R. R. perleisti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla pagal ieškovės pareikštą ieškinį atsakovui G. R. dėl 414 708,14 Eur žalos priteisimo. Po ieškinio pareiškimo ieškovės bankroto administratoriui tapo žinoma, kad atsakovas neatlygintinais sandoriais perleido savo turtą sutuoktinei R. R., tokiu būdu, tikėtina, siekdamas išvengti savo prievolių vykdymo BUAB „ERP“ atžvilgiu. Ieškinio turinys ir prie jo pateikti įrodymai tikėtinai patvirtina ieškinio pagrįstumą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes ieškiniu atsakovo nuosavybėn reikalaujamas grąžinti turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Preziumuojama, kad atsakovai yra nesąžiningi, nes ginčijamas sandoris sudarytas tarp sutuoktinių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi uždraudė R. R. perleisti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini).

Pasak teismo, preliminariai įvertinus ieškovės pateikto ieškinio ir jo priedų turinį, kurie patvirtina, kad atsakovas savo žmonai neatlygintinai perleido tris nekilnojamojo turto objektus, dėl ko galimai iš tiesų pablogino savo finansinę padėtį ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ieškovę, negalima teigti, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Tuo atveju, jeigu atsakovė R. R. ginčijamais sandoriais įgytą turtą perleis tretiesiems asmenims, ieškovės ieškinio patenkinimo atveju sprendimo įvykdymo galimybės būtų apsunkintos. Ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl ieškovės pareikštas ieškinys susijęs su bankrutuojančios bendrovės kreditorių ir viešuoju interesu. Teismas sprendė, kad kreditorių teisių užtikrinimui bei siekiant ateityje išvengti naujų ginčų dėl turto perleidimo sandorių, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovai G. R. ir R. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Skunde nurodo, kad ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį, melagingai nurodo teismui, kad neva nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, o apie sutartį sužinojo tik 2015 m. rugsėjo 8 d. Tokį akivaizdų ieškovės melą teismui patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-126-115/2013, kuriuo buvo atmestas reikalavimas pripažinti ieškovės nurodomą dovanojimo sutartį negaliojančia, o šioje byloje ieškovė dalyvavo trečiuoju asmeniu ir nepalaikė ieškinio reikalavimo dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo. Atsakovai pareiškia, jog prašo ir atsiliepime į ieškinį prašys teismo taikyti ieškinio senatį ieškovės pareikštam reikalavimui. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl ieškovės reikalavimas pateiktas teismui akivaizdžiai praleidus senaties terminą ir neprašant jo atnaujinti, ieškinys negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, draudžiama piktnaudžiauti savo teise (CK 1.137 str.). Šiuo atveju ieškovė minėtas nuostatas pažeidė ir teikdama ieškinį teismui melavo, todėl jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti atmestas dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesu (CPK 95 str.).

Ieškovė BUAB „ERP“ prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra nagrinėjamas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Spręsdamas dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, teismas nenagrinėja bylos iš esmės ir nevertina įrodymų reikšmės bei galios. Ieškovės įsitikinimu, ieškinyje nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai patvirtina, kad egzistuoja grėsmė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ieškovė pagrindė savo ieškinio reikalavimą, todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai iš esmės nepateikė jokių argumentų ir aplinkybių, kad ieškinys yra nepagrįstas, o taip pat, kad neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje apeliacine tvarka sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo abiejų minėtų sąlygų egzistavimą, todėl ieškovės prašymą tenkino. Apeliantų teigimu, ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir atsakovai šiuo pagrindu prašo ieškinį atmesti. Toks argumentas nepagrįstas.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas reiškia teismo įsitikinimą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Vien tai, kad atsakovai, gindamiesi nuo pareikšto reikalavimo, prašo taikyti ieškinio senatį, dar nereiškia, kad toks ieškinys apskritai negali būti patenkintas. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tačiau ar ieškinio senaties terminas yra suėjęs, teismas nustato tik nagrinėdamas bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti, tarp šalių, be kita ko, yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento. Šalys laikosi skirtingų pozicijų, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, per kurį kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Todėl išvada dėl senaties termino praleidimo gali būti daroma tik nustačius ir įvertinus visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Šios aplinkybės taip pat vertinamos tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo išvados dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo. Kitos būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo apeliantai neginčija, todėl skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Žironas