- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-2839-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-15082-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- M. D.
- Atsakovas
- G. J.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovei G. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė M. D. 2012-10-31 su ieškiniu (b.l.1-4) kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ajį teismą ir prašė priteisti iš atsakovės G. J. 3000 Lt turtinei žalai atlyginti, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-12-07 atsakovė pateikė skundą privataus kaltinimo tvarka dėl baudžiamojo proceso pradėjimo prieš ieškovę pradėjimo. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012-04-26 nuosprendžiu ieškovę pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d. ir paskyrė jai 20 MGL dydžio baudą, priteisė 1500 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms. Vilniaus apygardos teismas 2012-07-24 nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismo 2012-04-26 nuosprendį ir ieškovę išteisino. Ieškovė nurodo, kad dėl nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Gindamasi nuo nepagrįsto ir neteisėto kaltinimo, naudojosi advokato paslaugomis ir už jas abiejų instancijų teismuose sumokėjo 3000 Lt. Be to, per nepagrįsto bylinėjimosi laiką patyrė stresą ir išgyvenimus, kas sukėlė neigiamas pasekmes jos ir jos šeimos narių sveikatai. Todėl 10 000 Lt neturtinė žala būtų teisinga, protinga ir sąžininga kompensacija už atsakovės kaltais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes.
Atsiliepimas
Atsakovė G. J. atsiliepimu (b.l.33-34) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Konstitucijos 30 str. numato kiekvienam asmeniui teisę ginti savo pažeistas teises teisme. Jausdamasi apšmeižta ieškovės, 2011-12-07 atsakovė pateikė skundą privataus kaltinimo tvarka. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas patvirtino jos kreipimosi pagrįstumą, o Vilniaus apygardos teismas, išteisindamas ieškovę, iš dalies rėmėsi jau į apeliacinės instancijos teismo posėdį pristatytais dokumentais, apie kuriuos prieš kreipdamasi į teismą privataus kaltinimo tvarka atsakovė nežinojo. Todėl negali būti verčiama atlyginti dėl tokių savo veiksmų ieškovės nurodomą žalą. Ieškovė neįrodė, jog neturtinė žala kilo būtent dėl šio teismo proceso.
Šalies argumentai
Ieškovė M. D. dubliku (b.l.40-41) palaikė ieškinį. Nurodė, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tai yra ji negali būti vertinama atskirai nuo pareigos pasirinkti tokį pažeistų teisių gynimo būdą, kad ją ginant nebūtų nepagrįstai pažeidžiamos nekalto asmens teisės ir teisėti interesai bei daroma žala. Įsiteisėjusiu ir prejudicinę reikšmę turinčiu Vilniaus apygardos teismo 2012-07-24 nuosprendžiu yra nustatytos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti – teismas pripažino, kad ieškovės veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais, nes paskleisdama tam tikras žinias apie atsakovę, ieškovė neturėjo tyčios apšmeižti atsakovę, o tik siekė paviešinti tam tikras jos asmenines savybes, išryškinti veiklos negeroves ir trūkumus, kurie, ieškovės nuomone, kliudo atsakovei dirbti vadovaujantį darbą Raudonojo Kryžiaus draugijoje.
Atsiliepimas
Atsakovė G. J. tripliku (b.l.46-47) prašė atmesti ieškovės ieškinį. Nurodė, kad atsakovė turėjo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, skundas buvo priimtas ir Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas patvirtino jos kreipimosi pagrįstumą, o tai rodo, kad kreipimasis į teismą neatrodė žinomai melagingas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-10 sprendimu (b.l. 80-83) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimus atsakovei dėl jos patirtos turtinės žalos atlyginimo kildina iš atsakovės inicijuotos ieškovei privataus kaltinimo tvarka baudžiamosios bylos. Kadangi šalių santykiai buvo blogi, sprendžiami ir abiems šalims kreipiantis su skundais privataus kaltinimo tvarka, konstatuoti, kad atsakovė tyčia iniciavo baudžiamąjį persekiojimą, teismas pagrindo nenustatė. Nenustačius elgesio standartų pažeidimo, dėl kurio kreipimasis teisminės gynybos BPK nustatyta tvarka galėtų būti įvertintas kaip neteisėta veika CK 6.246 str. prasme, nėra teisinių pagrindų atsakovės veiksmus pripažinti neteisėtais, t.y. nėra sąlygų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Be to, tam, kad teismas pasisakytų dėl proceso išlaidų atlyginimo, proceso dalyvis turi laiku pateikti tokį prašymą ir įrodymus, patvirtinančius išlaidų dydį. Baudžiamojoje byloje ieškovę atstovavo advokatas, tačiau dokumentai apie atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo pateikti. Baudžiamojo proceso tvarka proceso išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo reikalauti baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes subjektinės ieškovės teisės yra kilusios ne iš civilinių teisinių ar kitų teisinių santykių, dėl kurių pagal įstatymą bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka (CPK 1 str.). Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios teisenos keitimo į civilinę teiseną pateisinimu negali būti ir tai, kad BPK nenustatyta tokių išlaidų atlyginimo priteisimo po nuosprendžio priėmimo procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.3K-3-331/2008). Remdamasis šiais motyvais, teismas ieškinį dėl 3000 Lt turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Nors ieškovė nurodė, kad turėjo daug nepatogumų, susijusių su nevienkartiniais teismo posėdžiais, patyrė didelį stresą ir įvairius išgyvenimus, tie išgyvenimai neigiamai atsiliepė vaikų mokslui, sveikatai, iš medicinos dokumentų išrašo teismas nustatė, kad ieškovės sūnaus galvos skausmai pasikartoja nuo 2007 metų, taigi sveikatos sutrikimai atsirado anksčiau, nei atsakovė kreipėsi į teismą. Iš išrašo iš medicininių dokumentų apie ieškovės sveikatos būklę negalima spręsti, jog atsiradę sveikatos sutrikimai yra susiję su atsakovės kreipimusi su skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo. Tokiu atveju, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, or ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė M. D. 2013-06-17 apeliaciniu skundu (b.l. 88-90) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Netinkamai pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas net nesvarstant kitų, alternatyvių pažeistų teisių gynimo būdų ir galimybių, pripažintinas kaip elgesys, neatitinkantis normaliai atidaus, protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartų, tuo labiau, jog pasirinkdama pažeistų teisių gynimo būdą, atsakovė naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Kreipdamasis su skundu dėl baudžiamosios bylos pradėjimo, ji pirmiausia siekė tam tikto keršto, baimės ir ypatingai neigiamų pasekmių ieškovei sukėlimo, bet ne pažeistų teisių gynybos. Todėl netinkamai pasirinktas tariamai pažeistų teisių gynimo būdas, tokio elgesio motyvai ir tikslai, priešingai teismo išvadai, vertintini kaip atsakovės kaltas elgesys. Įstatymų leidėjas yra numatęs neigiamas pasekmes asmeniui, nepagrįstai ginančiam savo pažeistas ar tariamai pažeistas teises tiek civilinio, tiek baudžiamojo procesų nustatyta tvarka, numatydamas pareigą atlyginti nuostolius, kuriuos asmuo patyrė dėl neteisingo ir nepagrįsto pažeistos teisės gynimo realizavimo. Nesutiko su teismo išvada, kad bylinėjimosi išlaidų baudžiamojoje byloje atlyginimo klausimas galėjo būti išspręstas BPK 105 str. nustatyta tvarka, todėl šis klausimas negali būti nagrinėjamas civilinio proceso nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad BPK 105 str. nėra imperatyvus, nes numato teismo teisę, bet ne pareigą išieškoti proceso išlaidas baudžiamojoje byloje. Ši norma neužkerta teisinės galimybės šio klausimo neišsprendus BPK 105 str. numatyta tvarka, spręsti kitais įstatymais reglamentuotais būdais. Reikalavimas atlyginti žalą, kilusią iš delikto, priskirtinas prie civilinių teisinių santykių, nes baudžiamojo proceso neteisėtas pradėjimas prieš ieškovę yra neteisėtas atsakovės veiksmas, sukėlęs tam tikras neigiamas pasekmes, t.y. padaręs žalą, susijusią su apmokėjimu už suteiktas teisines paslaugas ginantis nuo nepagrįsto bylinėjimosi. Nors civiliniame procese ir nėra numatyta tiesioginės atsakovės pareigos atlyginti padarytą žalą, tačiau tokia prievolė kyla taikant CK 6.272 str. analogiją. Teismas formaliai vertino pateiktus medicininius dokumentus apie ieškovės sveikatos būklę. Net ir pripažinus faktą, kad jos sveikatos sutrikimai atsirado iki baudžiamojo proceso pradėjimo, negalima paneigti, kad nepagrįstas bylinėjimasis sukėlė CK 6.250 str. numatytas pasekmes ieškovei ir jos šeimos nariams vien vertinant patį baudžiamojo proceso pradėjimo faktą, teismo procesą, apkaltinamąjį nuosprendį, proceso laiką ir t.t.
Atsiliepimas
Atsakovė G. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.93-94) prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-10 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė kelia jame tuos pačius, pirmosios instancijos teismo jau paneigtus, argumentus. Atsakovė nebuvo įpareigota rinktis savo teisių gynimo civilinio proceso tvarka, todėl pasirinko tą savo teisių gynimo būdą, kuris atrodė jai priimtinas ir kurį leido pasirinkti LR įstatymai. Pažymi, kad ir pati ieškovė tik pasijutusi apšmeižta taip pat kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, siekdama patraukti atsakovę baudžiamojon atsakomybėn ir net nebandė rinktis kito šalių tarpusavio ginčo sprendimo būdo. Tai rodo, kad ieškovė identiškomis aplinkybėmis taiko skirtingus standartus, manydama, kad jai buvo leidžiama kreiptis privataus kaltinimo tvarka, patraukiant atsakovę baudžiamojon atsakomybėn, bet atsakovei tokiu būdu ginti pažeistas savo teises draudžiama.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės atliktų veiksmų atitiktį įstatymo nuostatoms ir iš to atsiradusias pasekmes, pagrįstai sprendė dėl tokių veiksmų teisėtumo ir padarė teisingą išvadą, jog tokie teisiniai padariniai - turtinės ir neturtinės žalos padarymas - būtent dėl atsakovės veiksmų apeliantei neatsirado. Teismo sprendimą panaikinti ir ginčą išspręsti tokiu būdu, kaip to siekia apeliantė, apeliaciniame skunde nurodyti motyvai bei argumentai prielaidų nesudaro.
Byloje nustatyta, kad apeliantė Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-04-26 nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 154 str. 1 d. atsakovės privataus kaltinimo tvarka inicijuotoje baudžiamojoje byloje, jai buvo skirta bauda (b.l. 7-17). Vilniaus apygardos teismo 2012-07-24 nuosprendžiu apeliantė buvo išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (b.l.18-23). Iš nurodytų teismų procesinių dokumentų (nuosprendžių) turinio, iš šalių paaiškinimų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šalys, anksčiau buvusios bendradarbėmis, itin nesutarė, o savo ginčus, nesutarimus bei konfliktus buvo linkusios spręsti kreipiantis su skundais ar laiškais į įvairias institucijas bei asmenis arba į teismą, įskaitytinai ir privataus kaltinimo tvarka. Tokią pačią bylą pagal BK 154 str. 1 d. atsakovei buvo inicijavusi ir pati apeliantė už atsakovės apie ją paskleistą naujajam darbdaviui tikrovės neatitinkančią informaciją (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo b.b. Nr. P2-87-497/2012), atsakovei toje byloje yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Taigi tokių faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien naudojimasis įstatymu suteikta teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, nepaisant vėlesnio išteisinimo fakto, pats savaime nėra piktnaudžiavimas teise, juo labiau, kad kreipimosi į teismą institutu aktyviai naudojasi abi šalys. Tokią išvadą, su kuria apeliacinės instancijos teismas sutinka, pirmosios instancijos teismas suformavo atsižvelgęs ir į aktualią nagrinėjamam ginčui kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-13 nutartis c.b. Nr.3K-3-331/2008). Šios kasacine tvarka nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, joje taip pat buvo sprendžiama dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka pagal BK 154 str. 1 d., jo nuteisimo pirmosios instancijos teisme ir vėlesnio išteisinimo apeliacinės instancijos teisme, padarinių. Kasacinis teismas nurodė, kad vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 str. aspektu, esminės reikšmės turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kas teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 str. 3 d.).
Tokių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste kolegija konstatuoja, kad asmens kaltinimas šmeižimu privataus kaltinimo tvarka, pradėtas baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka ar vėlesnis apeliantės nuteisimas pirmosios instancijos teisme, negali būti įvertintas kaip apeliantės atliktas neteisėtas ir kaltas veikimas. Vienas iš kriterijų turtinei ar neturtinei žalai nustatyti yra žalą padariusio asmens kaltė, todėl privalu įvertinti asmens veiksmų kryptingumą ir turinį. Jeigu asmuo veikia neteisėtai ir kartu siekdamas padaryti žalos, jo veiksmai yra tyčiniai, o jei neteisėtai, tačiau sąmoningai žalos padaryti nesiekia, nors turi ir gali numatyti jos atsiradimą, konstatuojamas neatsargumas kaip kaltės forma. Abiem atvejais kaltės nustatymas yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.248 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovės veiksmų kaltumas kuria nors forma nenustatytas. Priešingai, susiklosčius tokiai judviejų ginčų sprendimo praktikai, kuomet pasitelkiamos įvairios institucijos ar informacija viena apie kitą teikiama tretiesiems asmenims, taip pat apeliantei pačiai pasinaudojus tokiu pačiu baudžiamojo persekiojimo institutu prieš atsakovę ir apkaltinus ja šmeižimu, vertinti atsakovės veiksmus kaip aiškiai kaltus ir neteisėtus, siekiant paneigti apie ją laiškais daugeliui asmenų išplatintą informaciją būtent baudžiamojo, o ne civilinio proceso tvarka, nėra pagrindo.
Kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo dalimi, kuria kvestionuojamos teismo išvados dėl turtinės bei neturtinės žalos padarymo atsakovės veiksmais fakto nenustatymu ir priežastinio ryšio tarp kreipimosi į teismą privataus kaltinimo tvarka bei apeliantės sveikatos būklės ar jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nebuvimu. Teismas sprendime išsamiai argumentavo, kodėl nesieja apeliantės ir jos šeimos narių sveiktos būklės, jos išgyvenimų su buvusia privataus kaltinimo byla. Kolegija visiškai sutinka su teismo motyvais, jų nekartodama, ir pažymi, kad įrodinėjimo instituto pažeidimo ar CPK 183 str. ir 185 str. nuostatų netinkamo taikymo šioje byloje nenustatyta. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų (medicininių dokumentų) vertinimu, nesuponuoja kitokio aiškinimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2008, išaiškinimais dėl reikalavimo atlyginti baudžiamajame procese, pradėtoje pagal nukentėjusiojo pareiškimą (BPK 105 str. 6 d.) patirtas išlaidas civilinio proceso tvarka, pagrįstai atsisakė pripažinti turtine žala apeliantės nurodomas 3000 Lt išlaidas už advokato paslaugas (b.l. 6). Tokios baudžiamojo proceso metu turėtos išlaidos ir turėtų būti kompensuojamos asmeniui baudžiamajame procese, o baudžiamosios teisenos keitimo į civilinę teiseną nepateisina net ir tai, kad BPK nenustatyta tokių išlaidų atlyginimo priteisimo po nuosprendžio priėmimo procedūrų.
Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, pagrindų jo panaikinimui ar kitokių išvadų dėl ginčo dalyko susiformavimui nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.